A-575-2117-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2117/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01365-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. G. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės priteisti jai iš viso 1 722,93 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio mėnesio iki 2008 m. liepos mėnesio.

Pareiškėja paaiškino, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jos darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalį negali būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Todėl sprendimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, nes pareiškėja yra išsaugojus galimybę į pažeistų teisių gynimą teisme. Be to, atkreipė dėmesį, kad reikalaujama priteisti suma neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsniui, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nes darbuotojas turi teisę pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinė (toliau – ir atsakovas Ignalinos rinktinė) atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog nesutinka, kad nagrinėjamoje byloje jis yra atsakovas ir teigė, kad tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, nes pareiškėjos teisė į jam priklausantį darbo užmokestį buvo pažeistą ne dėl Ignalinos rinktinės kaltės. Teigė, kad susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš Ignalinos rinktinės. Pažymėjo, kad, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu ir KTĮ 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Kadangi sprendimai, kuriais pareiškėjai buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, jiems nėra taikomas KTĮ 72 straipsnio 4 dalis. Nurodė, kad pareiškėjos reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas. Teismo taip pat prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams dėl sunkios turtinės padėties.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas Ignalinos rinktinė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Iš atsakovo Ignalinos rinktinės priteisė pareiškėjai 394,02 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Skundą dėl likusios dalies atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teismas pabrėžė, kad KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas, kurį dėl reikalavimų dalies pareiškėja yra praleidusi, todėl pareiškėjos reikalavimus tenkino iš dalies. Pažymėjo, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

III. Atsakovas Ignalinos rinktinė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89–91), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjai priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu bei KTĮ 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Kadangi sprendimai, kuriais pareiškėjai buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, jiems nėra taikomas KTĮ 72 straipsnio 4 dalis. Todėl, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė tokį teisinį reguliavimą, kuris taikymo metu buvo priimtas ir galiojantis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 97–100), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tapačius argumentus, pateiktus pirmosios instancijos teisme. Papildomai remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu. Nurodo, kad sprendimai riboti pareiškėjai priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Taip pat pažymi, jog DK 298 straipsnyje įtvirtintas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, pažeidė konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės, visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui, teisėtų lūkesčių principus. Nurodo, jog trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Atsakovas Ignalinos rinktinė atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 106) su apeliacinio skundo motyvais ir argumentais sutinka ir palaiko reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas netenkintinas. Atsakovo Ignalinos rinktinės apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Ignalinos rinktinę.

Nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Tačiau pastebėtina, kad DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi administracinės bylos medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi, praleidusi senaties terminą tik dėl reikalavimo dalies. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė senaties terminą pareiškėjos reikalavimų atžvilgiu, tenkindamas pareiškėjos skundą iš dalies ir priteisdamas tą neišmokėtą darbo, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo, užmokesčio dalį, dėl kurios senaties terminas nėra praleistas.

Įvertinusi atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios jo turtinės padėties, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjos skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011), prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir atsakovo Ignalinos rinktinės apeliacinius skundus nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė