f850294b-1908-4b3f-b23f-0cdfcfbe14a5 · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėja Klavdija Kruminienė                                                                                                                                                                    Baudžiamoji byla Nr. 1A-166-354/2013                                                                                Teisminio proceso Nr. 1-07-3-00040-2012-0                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: (S)                                                                                  1.2.8.2.1; 2.4.63.3; 2.4.6.3.4; 2.9.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. kovo 21 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,teisėjų Irenos Ivanovienės, Virginijos Žindulienės,                                        sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,dalyvaujant išteisintojo G. Ž. gynėjui advokatui Petrui Labanauskui,išteisintiesiems ir privatiems kaltintojams G.

Ž., D. M.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo D. M. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. Ž. iÅ¡teisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 155 str. 1 d.D. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.D. M. ir G. Ž. reikalavimai dėl advokatų iÅ¡laidų priteisimo atmesti.Skundžiamu nuosprendžiu D.

M. išteisintas nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neapskųstas. Kolegija n u s t a t ė: G. Ž. privataus kaltinimo tvarka pagal BK 155 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 24 d. 15.30 val. iki 2012 m. balandžio 24 d. 15.45 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, esančioje Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), viešai žodžiu užgauliai pažemino D. M., išsakydamas jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir privatus kaltintojas D. M. praÅ¡o panaikinti Å iaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria G. Ž. iÅ¡teisintas, ir priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį, pripažįstant G. Ž. kaltu pagal BK 155 str. 1 d., priteisti iÅ¡ G. Ž. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei visas jo (D. M.) turėtas iÅ¡laidas, tarp jų ir iÅ¡laidas advokatui. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visų liudytojų (D. M., R. S., E. Ž.) duotus parodymus bei dalį raÅ¡ytinių įrodymų (E. Ž. 2012-04-26 raÅ¡ytinį pasiaiÅ¡kinimÄ ) vertino kritiÅ¡kai ir pripažino neobjektyviais, bet apeliantas mano, kad vieninteliai neobjektyvÅ«s bei įrodomosios galios Å¡ioje byloje neturintys įrodymai yra paties G.

Ž. ir liudytojos E. Ž. parodymai. Nukentėjusysis D. M. skunde pažymi, kad teismas pripažino tarp jo ir kaltinamojo vykus „žodinio pobūdžio konfliktui“ su atitinkamo turinio tekstu, tačiau nustatinėdamas „žodinio konflikto“ turinį, t. y. vertindamas liudytojų D. M., R. S. ir E. Ž. duotus parodymus, jų raštiškus paaiškinimus, teismas nebuvo pakankamai objektyvus, nes neįvertino E. Ž. santykių su juo turinio. Nurodo, kad E. Ž. parodymai iš esmės prieštarauja D.

M. ir R. S. duotiems parodymams, ir pirmosios instancijos teismas turėjo visapusiÅ¡kiau tirti visus kitus byloje esančius įrodymus – 2012-04-26 visų liudytojų raÅ¡ytus bei pasiraÅ¡ytus paaiÅ¡kinimus apie 2012-04-24 vykusio konflikto aplinkybes. Skunde apeliantas teigia, kad visų trijų liudytojų raÅ¡yti paaiÅ¡kinimai yra identiÅ¡ki turinio prasme, t. y. nei vienas jų nenurodė, jog kaltinamasis jo neįžeidinėjo, o, be to, nei vienas jų teismo posėdžio metu nenurodė, kad jis (D. M.) bÅ«tų jiems nurodinėjęs kÄ raÅ¡yti, grasinęs ir t. t.

Pasak apelianto, nuo konflikto 2012-04-24 iki liudytojų apklausos teisme momento D. M. ir R. S. parodymai dėl matytos situacijos nesikeitė, o E. Ž. pakito kardinaliai, tačiau pirmosios instancijos teismas į susidariusiÄ situacijÄ pažiÅ«rėjo formaliai, pripažindamas visus įrodymus prieÅ¡taraujančiais vienų kitiems ir kartu nepatvirtinančiais kaltinamojo kaltės. Apeliaciniame skunde privatus kaltintojas D. M. taip pat pažymi, kad jis pirmosios instancijos teismui pateikė savo versijÄ , kodėl E. Ž. meluoja, tačiau teismas į tai nekreipė jokio dėmesio.

Pažymi, kad E. Ž. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbiniai santykiai nutrÅ«ko dėl tarp jo ir pastarosios atsiradusios trinties, nes jis, pasak liudytojos, buvo labai reiklus, priekabus, nesupratingas ir t. t. Apelianto teigimu, minima liudytoja jaučia jam neapykantÄ , siekia kerÅ¡to, o jos santykiai su kaltinamuoju G. Ž. yra geri, nes jiedu bendrauja iki Å¡iol – pats kaltinamasis nurodė teismui kaip rasti E. Ž., žinojo jos kontaktinius duomenis, pasikvietė į teismo posėdį ir netgi bendrauja su ja socialiniame tinklapyje „(duomenys neskelbtini)“.

Apibendrindamas apeliantas deklaruoja manymÄ , kad teismas neobjektyviais ir įrodomosios galios neturinčiais įrodymais turėjo pripažinti tik liudytosios E. Ž. duotus parodymus, nes visa kita bylos medžiaga yra nuosekli savo įrodomÄ ja prasme ir patvirtinanti, jog „laikotarpiu nuo 2012-04-24 15.30 val. iki 2012-04-24 15.45 val., „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Å iauliuose, kaltinamasis G. Ž. vieÅ¡ai žodžiu užgauliai pažemino D. M. iÅ¡sakydamas jo atžvilgiu necenzÅ«rinius žodžius.

Atsikirtimu į apeliacinį skundÄ iÅ¡teisintasis G. Ž. praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, nes Å iaulių miesto apylinkės teismas objektyviai įvertino įrodymų visumÄ ir priėmė teisingÄ nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir privatus kaltintojas D. M. prašė tenkinti jo apeliacinį skundÄ , o iÅ¡teisintasis G. Ž. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ atmesti ir nuosprendį palikti nepakeistÄ . Apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies. Apelianto skunde pateikti argumentai nepaneigia skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajame procese, prieÅ¡ingai nei ginant asmens garbę ir orumÄ civilinėje byloje, galioja BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis G. Ž. užgauliai pažemino kitÄ Å¾mogų (nukentėjusįjį), neigiamai, nepadoriai jį įvertino, paniekino prestiÅ¾Ä ir panaÅ¡iai, turi įrodyti kaltinimo Å¡alis, t. y. privatus kaltintojas.

D. M. nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka įtikinamų įrodymų, patvirtinančių nusikaltimo, kuriuo kaltina savo buvusį darbuotojÄ , padarymÄ . Vien tai, kad apeliantas po 2012 m. balandžio 24 d. įvykusio konflikto su G. Ž. ir po to, kai pastarasis su ieÅ¡kiniu dėl neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2012 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Å iaulių miesto apylinkės teismÄ (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), praėjus beveik 2 mėnesiams (2012-06-21) pasijuto labai įžeistas, pažemintas darbuotojų bei paÅ¡alinių asmenų, kurių neįvardijo, akivaizdoje, negali bÅ«ti vada pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyti visi nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d., sudėties elementai.

Apeliantas yra neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus iÅ¡tyrė neobjektyviai, tendencingai ir nevisapusiÅ¡kai. Pagal BPK 20 str. 5 d. teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kolegija, įvertinusi visÄ teisminio proceso metu surinktÄ bylos medžiagÄ , liudytojų D. M., R. S., E. Ž., E. Ž. parodymus, paties privataus kaltintojo D. M. ir kaltinamojo G. Ž. parodymus, kitus įrodymus, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Apylinkės teismo padaryta iÅ¡vada dėl G. Ž. iÅ¡teisinimo yra teisinga. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikÅ¡ti, tačiau Å¡io straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad laisvė reikÅ¡ti įsitikinimus, gauti ir skleisti informacijÄ negali bÅ«ti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai bÅ«tina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. laiduoja žmogaus teisę į saviraiÅ¡kos laisvę, tačiau ir Å¡io straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis Å¡iomis laisvėmis, kurios yra susijusios ir su pareigomis bei atsakomybe, gali bÅ«ti sÄ lygojamas tam tikrų formalumų, sÄ lygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra bÅ«tinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti keliÄ vieÅ¡osios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatÄ ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti keliÄ Ä¯slaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetÄ ir beÅ¡aliÅ¡kumÄ .

Atsižvelgdama į minėtas nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmens saviraiÅ¡kos laisvė ir teisė skleisti informacijÄ , nėra absoliuti ir gali bÅ«ti ribojama įstatymu. BK 155 str. kaip tik ir numato atsakomybę už žmogaus įžeidimÄ . Taigi bÅ«tina nustatyti pusiausvyrÄ tarp teisės (laisvės) reikÅ¡ti įsitikinimus, nuomonę, kritikÄ ir Å¡ios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises. BK 155 str. 1 d. dispozicija numato: ,,Tas, kas vieÅ¡ai veiksmu, žodžiu ar raÅ¡tu užgauliai pažemino žmogų,...“.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omosios dalies matyti, kad teismas nenustatė, jog bÅ«tų padaryta minėtÄ nusikalstama veika D. M. atžvilgiu. Įžeidimas žodžiu, kuo D. M. ir kaltino G. Ž., yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Byloje aiÅ¡kiai nustatyta, kad įvykio dienÄ (2012-04-24) tarp vienos bendrovės akcininkų ir bendradarbių įvyko konfliktas, tačiau nei vienas iÅ¡ byloje apklaustų liudytojų Å¡io konflikto pradžios nematė ir negalėjo kategoriÅ¡kai nurodyti, kuris pirmas – D.

M. ar G. Ž., sukėlė konfliktÄ ir kokios buvo to konflikto priežastys. Tiesa, liudytojai tvirtino, kad konfliktinių situacijų iki tiriamo įvykio tarp D. M. ir G. Ž. buvo kilę ir ankščiau, tÄ patį viso proceso metu akcentavo ir apeliantas. Privatus kaltintojas D. M. ir iÅ¡teisintasis G. Ž. iÅ¡ esmės skirtingai atpasakojo konflikto eigÄ . D. M. tvirtino, kad jis prašė G. Ž. padaryti pinigų pavedimÄ UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, pastarasis pavedimo nepadarė, o pasiteiravus dėl pavedimo neįvykdymo priežasčių, G.

Ž. jį užsipuolė, vieÅ¡ai kaltinime nurodytais necenzÅ«riniais žodžiais jį iÅ¡vadindamas (1–3; 86–88 b. l.). Dėl Å¡ių aplinkybių G. Ž. paaiÅ¡kino, kad atsiskaityti su visais tiekėjais buvo jam nurodęs D. M., tačiau vieno pavedimo padaryti negalėjo, nes sÄ skaitoje trÅ«ko lėšų, o tada D. M. priėjo prie jo stalo ir pradėjo Å¡aukti – iÅ¡vadino jį psichiniu ligoniu, melagiu, tinginiu (88–87 b. l.). Taigi G. Ž. bendrovės direktoriaus D. M. nurodymo negalėjo atlikti dėl objektyvių priežasčių ir, kaip pats nurodė, vykstant konfliktui iÅ¡ UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sÄ skaitÄ buvo pervesti pinigai, todėl jis atliko pavedimÄ UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir išėjo namo.

Tokius G. Ž. parodymus patvirtina byloje esantys objektyvios kilmės įrodymai –UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡as (97 b. l.), iÅ¡ kurio matyti, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sÄ skaitÄ 2012 m. balandžio 24 d. pervedė 2999 Lt ir tÄ pačiÄ dienÄ buvo atliktas 3568,29 Lt pavedimas į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sÄ skaitÄ . IÅ¡ to, kas paminėta, akivaizdu, jog jokios priežasties D. M. priekaiÅ¡tauti G. Ž. dėl jo nurodymų nevykdymo nebuvo, vadinasi, ir teisiamajame posėdyje jo deklaruojamos pretenzijos G.

Ž. dėl jo darbinių funkcijų netinkamo atlikimo yra nepagrįstos.     G. Ž. viso baudžiamojo proceso metu neigė iÅ¡sakęs jį nepagrįstai užsipuolusio D. M. atžvilgiu bÅ«tent tokius žodžius, kurie nurodyti suformuluotame kaltinime. Byloje, iÅ¡skyrus D. M. teiginius, nėra įrodymų, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima daryti vienareikÅ¡miÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , kad D. Ž. apelianto atžvilgiu bÅ«tų iÅ¡sakęs bÅ«tent tokius žodžius, kurie nurodyti jam suformuluotame kaltinime. Liudytojai D.

M. ir R. S. (91–93 b. l.), į kurių parodymus itin apeliuoja D. M., teisiamajame posėdyje beveik identiÅ¡kai atkartojo žodžius ir frazes, kurias savo privataus kaltinimo skunde buvo nurodęs apeliantas, tačiau negalėjo prisiminti, kÄ D. M. konkrečiai iÅ¡sakė G. Ž. atžvilgiu ir kartu tvirtino – ,,D. M. G. Ž. įžeidžiančiais žodžiais nevadino.“ IÅ¡ tokių D. M. ir R. S. parodymų susidaro įspÅ«dis, kad jie matė ir girdėjo tik tai, kas ,,reikalinga“ ir nieko daugiau.

Byloje nustatyta, kad apeliantas ir liudytojai D. M. ir R. S. yra susiję atitinkamais darbdavio ir darbuotojo santykiais, ir iÅ¡ to galima daryti iÅ¡vadÄ , jog minimi liudytojai konflikto ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo priklausomi nuo bendrovės direktoriaus D. M., todėl tokių liudytojų parodymų negalima vertinti vienareikÅ¡miÅ¡kai, kaip siÅ«loma apeliaciniu skundu. Maža to, minimi liudytojai skirtingai nurodė kitas reikÅ¡mingas aplinkybes. D. M. teigė, kad konflikto metu buvo ir liudytoja E. Ž., liudytojas R.

S. negalėjo prisiminti ar pastaroji konflikto metu buvo, o byloje nustatyta, kad konflikto metu E. Ž. nebuvo, ji konflikto nematė ir nieko apie tai konkretaus nurodyti negalėjo (109–110 b. l.). Tačiau abu liudytojai (D. M. ir R. S.), o taip pat apeliantas ir G. Ž. vienodai nurodė, kad konfliktÄ stebėjo liudytoja E. Ž., kuri bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebedirbo ir todėl neaiÅ¡ku, dėl kokių objektyvių ar subjektyvių priežasčių Å¡ios liudytojos D.

M. neįvardijo savo privataus kaltinimo skunde (1–3 b. l.). Liudytoja E. Ž. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad pats D. M. užsipuolė G. Ž., pats buvo konflikto iniciatorius, iÅ¡vadino G. Ž. necenzÅ«riniais ir kitokiais žodžiais – ,,melagis, psichinis ligonis“ (93–94 b. l.), nurodė, kad G. Ž. necenzÅ«rinių žodžių, nurodytų D. M. suformuluotame kaltinime, neiÅ¡sakė ir D. M. negrasino. Tokius liudytojos parodymus savo skundu itin kritikuoja apeliantas, aiÅ¡kiai praÅ¡ydamas jais nesiremti ir teisingais laikyti tik jo ir jo pozicijÄ palaikančių liudytojų parodymus.

Nėra jokio pagrindo pritarti tokiems apelianto siÅ«lymams. D. M. apeliuoja į liudytojos E. Ž. skirtingai atpasakotas įvykio aplinkybes teisiamajame posėdyje ir jos raÅ¡ytame paaiÅ¡kinime (80 b. l.), kuriame nurodyta, jog 2012 m. balandžio 24 d. kilusio konflikto metu G. Ž. bendradarbių akivaizdoje iÅ¡sakė necenzÅ«rinius, įžeidžiančius žodžius įmonės direktoriaus D. M. atžvilgiu, Å¡aukė ir įžeidinėjo apeliantÄ , nes buvo praradęs emocinį stabilumÄ . Minimas paaiÅ¡kinimas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, iÅ¡tirtas teisiamajame posėdyje ir dėl jo liudytoja E. Ž. logiÅ¡kai nurodė, kad paaiÅ¡kinimo turinį pasufleravo pats direktorius (D.

M.), davė popieriaus lapÄ ir pasakė kÄ užraÅ¡yti, ji nenorėjo prarasti darbo, todėl to paaiÅ¡kinimo turinys ir skiriasi nuo tų aplinkybių, kurias teisingai nurodė teisiamajame posėdyje, nes nebedirba toje įmonėje (94 b. l.). Kaip minėta, apeliaciniu skundu siÅ«loma iÅ¡ viso atmesti E. Ž. parodymus, nes, pasak D. M., liudytoja jaučia jam neapykantÄ , siekia kerÅ¡to, todėl reikia suprasti – tyčia duoda apeliantui nepalankius parodymus. Byloje nėra jokių tokias apelianto keliamas versijas patvirtinančių duomenų, o pati liudytoja nurodė, kad nei su G.

Ž., nei su D. M. ji nebendrauja. BÅ«tina atkreipti dėmesį į dvi skirtingas liudytojos nurodytas įvykio aplinkybes – pirmuoju atveju, kada ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujant direktoriui D. M., ir paaiÅ¡kinime nurodė jo suformuluotÄ kaltinimÄ iÅ¡ dalies patvirtinančias aplinkybes, ir į teisiamajame posėdyje jos duotus parodymus, kada jÄ ir apeliantÄ jau nesiejo jokie darbo santykiai. Susipažinus su visuma aptartų ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų įrodymų, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatmetė liudytojos E. Ž. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, o liudytojų D.

M. ir R. S. parodymus laikė abejotinais, nes ankščiau paminėtos aplinkybės suponuoja abejones, ar apeliantui pavaldÅ«s darbuotojai (D. M., R. S.) yra pakankamai objektyvus, atpasakodami įvykio aplinkybes. Be to, kas paminėta, vertinti D. M. suformuluotame kaltinime apraÅ¡omÄ konfliktÄ su pavaldiniu G. Ž., kaip savaime užgaulų pagal BK prasmę, kolegijos nuomone, irgi nėra pagrindo. Užgaulumas minėtu aspektu reiÅ¡kia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieÅ¡tarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiÅ¡kiems moralės reikalavimams.

IÅ¡ byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų akivaizdu, kad apeliantÄ ir G. Ž. siejo darbo santykiai, anksčiau tarp jų taip pat buvo konfliktų, dominavo konkurencinė situacija, nes, pasak D. M., jie su G. Ž. turėjo po 50 procentų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, ir G. Ž. nepatiko, kad vadovauja apeliantas. Kolegijos nuomone, kilęs konfliktas tarp bendradarbių negalėjo itin Å¡okiruoti nei vienos pusės, nes negalėjo bÅ«ti netikėtas, atitiko įprastÄ apelianto ir iÅ¡teisintojo G.

Ž. nesutarimų pobÅ«dį, todėl nėra pagrindo iÅ¡vadai, jog D. M. galėjo pasijusti labai įžeistas ir pažemintas, tuo labiau, kad tokie negatyvÅ«s padariniai, kaip minėta, jam susiformavo praėjus beveik 2 mėnesiams po įvykio. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, iÅ¡teisintojo G. Ž. neigiami, hiperbolizuoti, ironiÅ¡ki ar sÄ lygiÅ¡ki pasisakymai apie D. M. asmenį savaime negali bÅ«ti vertinami kaip užgaulÅ«s pagal BK 155 str. prasmę. Nepritartina tokiai praktikai, kai įvairÅ«s tarpusavyje kylantys konfliktai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vienÄ iÅ¡ konfliktuojančių pusių nusikalstamu veikimu, neįvertinant kitų teisės Å¡akų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises.

Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Be to, pažymėtina, kad D. M., kaip UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktorius, 2012 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. DS20120430 dėl kilusio ir Å¡ioje byloje nagrinėto to paties konflikto skyrė G. Ž. drausminę nuobaudÄ ir įsakymu Nr. DS20120430/1 atleido G. Ž. iÅ¡ darbo, o Å iaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu pripažino ieÅ¡kovo G. Ž. atleidimÄ iÅ¡ darbo neteisėtu (103–107 b. l.). Toks dubliuojantis naudojimasis civilinėmis ir kartu baudžiamosiomis teisinėmis galimybėmis, siekiant neadekvačios buvusio darbuotojo (G.

Ž.) atsakomybės, suponuoja iÅ¡vadÄ apie apelianto piktnaudžiavimÄ savo teisėmis, kas nelaikytina pateisinama priemone ginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus. Remiantis iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis daroma iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiÅ¡kino BK 155 str. nuostatas, pagrįstai priėmė iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį G. Ž. atžvilgiu ir naikinti jo, apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo. Tačiau kolegija pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo iÅ¡dėstytos iÅ¡vados prieÅ¡tarauja nurodytam iÅ¡teisinimo pagrindui – BPK 303 str. 5 d. 2 p. IÅ¡ apylinkės teismo nuosprendžio turinio matyti, kad byloje nėra neabejotinų įrodymų, patvirtinančių G.

Ž. pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ , o iÅ¡teisinamasis nuosprendis buvo grindžiamas BPK 303 str. 5 d. 2 p. nuostata, jog neįrodoma, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ . Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 3 p.), konstatuojant, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).Pakeitus G. Ž. iÅ¡teisinimo pagrindÄ , bÅ«tina keisti skundžiamÄ nuosprendį ir civilinio ieÅ¡kinio dalyje (BPK 328 str. 4 p.), nes civiliniam ieÅ¡kovui D.

M. turi bÅ«ti palikta teisė pareikÅ¡ti civilinį ieÅ¡kinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Tokiu sprendimu nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo D. M. apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies.IÅ¡ bylos medžiagos, pateiktų pinigų priėmimo kvitų matyti, kad nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme pagal privataus kaltintojo D. M. skundÄ ir pagal G. Ž. prieÅ¡prieÅ¡inį skundÄ , kaltinant D. M. nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., padarymu, dėl kurios pastarasis taip pat buvo iÅ¡teisintas skundžiamu nuosprendžiu, abi Å¡alys patyrė iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti.

Kadangi procesas buvo pradėtas ir tęsiamas iÅ¡skirtinai apelianto iniciatyva, iÅ¡ieÅ¡koti jo patirtų iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti iÅ¡ pagrįstai iÅ¡teisinto G. Ž. nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., n u t a r i a: Å iaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendį pakeisti:patikslinti G. Ž. iÅ¡teisinimo pagrindÄ nurodant, kad G. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. iÅ¡teisinamas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas, ir D. M. civilinį ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ . KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .Nutartis neskundžiama.  Kolegijos pirmininkė                                                                                                      Nijolė Matuzevičienė Teisėjos                                                                                                             Irena Ivanovienė                                                                                                                         Virginija Žindulienė