2017-11-21 Nr. AB-21717-3-62-3-01274-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2419-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01274-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. su skundu (b. l. 4–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovas), 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2016 m. vasario 11 d. jis buvo kalinamas Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose. Be to, gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, dušo patalpos buvo purvinos, vanduo kalkėtas, o vamzdžiai surūdiję. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pataisos namų stogai buvo dengti sveikatai pavojinga medžiaga – asbestu. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais ir diskomfortu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime (b. l. 10–16) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Pravieniškių PN miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama. Atsakovas akcentavo, kad minimalaus ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja kalkių kiekio vandenyje, todėl pataisos namuose vanduo dėl kalkių kiekio nėra tiriamas. Pataisos namų sanitariniai mazgai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems sudaroma galimybė kartą per savaitę išsimaudyti duše. Be to, nuteistiesiems išduodamos valymo priemonės, skirtos tvarkai gyvenamosiose patalpose palaikyti. Atsakovas teigė, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda tik ardant ar laužant asbestines konstrukcijas, o tokie darbai pataisos namuose nebuvo vykdomi. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Nors pareiškėjo sveikatos istorijoje užfiksuoti nežymūs sveikatos sutrikimai, atsakovo nuomone, jie nebuvo susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais argumentais, nepagrindė ir neįrodė visų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmėtė.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalavo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2016 m. vasario 11 d., tačiau skundą pateikė tik 2016 m. birželio 28 d., o svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių pareiškėjui laiku kreiptis į teismą, nenurodė. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pritaikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2016 m. vasario 11 d.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 6 būrio gyvenamąsias patalpas: laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2014 m. kovo 19 d. į gyvenamąją patalpą Nr. 4, kurios plotas – 35,25 kv. m, o laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2016 m. vasario 11 d. į gyvenamąją patalpą Nr. 6, kurios plotas – 35,51 kv. m (b. l. 18–20). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nebuvo paneigti, todėl teismas jais vadovavosi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamojoje patalpoje visą ginčo laikotarpį gyveno 10 asmenų. Atsakovas pateikė Pravieniškių PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą apie miegamųjų vietų skaičių ginčo patalpose, tačiau šioje pažymoje buvo nurodyta, kad duomenys apie miegamąsias vietas yra pateikti 2016 m. balandžio 28 d., t. y. ne ginčo laikotarpiu (b. l. 18). Pareiškėjo nurodyta aplinkybę, kad visose jo gyvenamosiose patalpose gyveno po 10 asmenų, bylos duomenimis teismas laikė nepaneigta ir nustatyta. Tačiau remdamasis atsakovo pateiktais įrodymais apie ginčo patalpų plotą, teismas konstatavo, kad pareiškėjui teko nuo 3,52 kv. m iki 3,55 kv. m ploto, todėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punkte numatyta minimalaus ploto norma (3,1 kv. m) jam buvo užtikrinta. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skundo argumentus dėl patalpų perpildymo atmėtė.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su dušo patalpų nešvara, surūdijusiais vamzdžiais ir kalkėtu vandeniu, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau ‒ ir Higienos norma) 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės (b. l. 19). Byloje pateiktame Pravieniškių PN direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintame Pravieniškių PN gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo (b. l. 21–22) 6 punkte nurodyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje patalpoje gyvenantys nuteistieji. Teismo vertinimu, švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios, o Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Pasisakydamas dėl kalkėto vandens pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Geriamojo vandens ir buityje naudojamo karšto vandens saugos ir kokybės reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Teismas pažymėjo, kad nei šiame, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas leistinas kalkių kiekis vandenyje. Atsakovo atstovas pateikė UAB „Kauno vandenys“ vandens tyrimo laboratorijos Geriamojo vandens tyrimo protokolus (b. l. 39–55), iš kurių matyti, kad jokių minėtos higienos normos HN 24:2003 pažeidimų dėl Pravieniškių PN naudojamo vandens nenustatyta.

9. Pareiškėjo teiginius, kad pataisos namų stogai dengti sveikatai pavojinga asbesto danga, teismas atmėtė, nurodydamas, jog Higienos normos 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr. 36-1249(7) konstatavo, kad pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti (b. l. 32–33). Remiantis byloje pateikta pažyma apie pareiškėjo sveikatos būklę, nenustatyta jokių sveikatos sutrikimų, kuriuos būtų galėjusi sukelti asbesto danga pastatų konstrukcijose (b. l. 36). Kadangi pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, atsižvelgęs į šias aplinkybes, atsakovo neteisėtų veiksmų dėl asbesto naudojimo teismas nekonstatavo.

10. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, jog patalpos buvo nešvarios, vamzdžiai surūdiję, vanduo kalkėtas, stogas dengtas asbesto danga, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, todėl konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių sąlygų Pravieniškių PN bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone.

III. 11. Pareiškėjas E. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72–73), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog jis kamerose buvo kalinamas su kitais 10 asmenų, taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad didelę kameros ploto dalį užėmė baldai. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. I-10060-790/2015, kurioje teismas nurodė, jog baldų plotas turi būti išskaičiuojamas iš ploto, tenkančio vienam žmogui.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, turi tik nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, o pareiga pateikti reikalingus įrodymus ir dokumentus tenka atsakovui.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime (b. l. 76–78) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir mano, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus ir nepagrįstas jokiais argumentais. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi galiojančiomis teisės normomis ir pagrįstai daliai pareiškėjo kalinimo laikotarpio pritaikė senaties terminą. Remdamasis bylos duomenimis, Kauno apygardos administracinis teismas teisingai nusprendė, kad ginčo laikotarpiu atsakovas užtikrino teisės aktais numatytą minimalų gyvenamą plotą, tenkantį vienam asmeniui.

16. Atsakovas mano, jog aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, kad pareiškėjas buvo kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis, nebuvo nustatyta, todėl įvertinus aplinkybių visumą, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto ir trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigais.

17. Atsakovas pažymi, jog apeliaciniame skunde nepateikti jokie svarūs argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ar būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialinės teisės normas. Todėl, atsakovo teigimu, nėra pagrindo naikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 79–81) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Kalėjimų departamento nuomone, vien tik abstrakčių pareiškėjo paaiškinimų, siekiant gauti neturtinės žalos atlyginimą, nepakanka. Pareiškėjo paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad kalinimo sąlygos būtų turėjusios įtakos pareiškėjo sveikatai. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti neigiamus išgyvenimu. Dėl šių priežasčių, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Pravieniškių PN netinkamomis sąlygomis laikotarpiu 2010 m. birželio 23 d. iki 2016 m. vasario 11 d., atlyginimo.

22. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad, jo teigimu, Pravieniškių PN nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, gyvenimo sąlygos neatitiko Higienos normos reikalavimų, buvo tiekiamas netinkamos kokybės vanduo.

24. Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2013 m. birželio 28 d., dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad, nesant nustatytoms būtinosioms viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygoms, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

25. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, išsamiai pasisakė dėl taikytinos ieškinio senaties, visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, kuriais detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nekartoja.

27. Dėl daliai pareiškėjo reikalavimo taikytos ieškinio senaties, papildomai pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

28. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai – asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v. UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, dėl ko senaties termino pradžia galėtų būti skaičiuojama kitaip.

30. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

31. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

32. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

33. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktais, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui: pareiškėjo teigimu, jis, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, turi tik nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, o pareiga pateikti reikalingus įrodymus ir dokumentus tenka atsakovui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

35. Įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir byloje pateiktų įrodymų visumą, galima teigti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, kuriose vienam asmeniui teko nuo 3,52 kv. m iki 3,55 kv. m ploto (b. l. 18–20), todėl nėra pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista.

36. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiga paneigti pareiškėjo teiginius dėl kalinimo sąlygų pažeidimų tenka atsakovui, būtent pareiškėjas turi pakankamai detaliai apibūdinti, jo teigimu, teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kalinimo sąlygas, t. y. įvardinti pažeidimus, su jais susijusias aplinkybes. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų vietų skaičių patalpose, tačiau, pažymėtina, jokių bent kiek konkretesnių paaiškinimų, susijusių su asmenų gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas atskirais laikotarpiais, skaičiumi jis nenurodė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui. Tuo tarpu atsakovas teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė ir apibūdino visas patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvusių miegamųjų vietų skaičių, pateikė duomenis apie čia laikytus asmenis ir skaičiavimus dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto (b. l. 18–20).

37. Dėl kitų kalinimo sąlygų pažeidimų, su kuriais pareiškėjas siejo prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą, detaliai pasisakė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų, susijusių su skundžiamo teismo sprendimo šioje dalyje nepagrįstumu, iš esmės nenurodo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 str. 1 d.), kurias gali peržengti tik įstatymo nustatytais atvejais (ABTĮ 140 str. 2 d.), kurie nagrinėjamu atveju nenustatyti.

38. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. (E. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan