2021-05-26 Nr. AB-11795-3-61-3-03382-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3081-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03382-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. N. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas P. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (8.1) TP-20-NT-1786-10334 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu buvo atsisakyta jam suteikti antrinę teisinę pagalbą, nurodant, jog atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Dėl biurokratizmo antrinė teisinė pagalba jam liko nesuteikta, tačiau nėra nepasiekiama. Pareiškėjas teigė, kad yra lietuvių kilmės, todėl antrinė teisinė pagalba jam reikalinga dėl perdavimo atlikti laisvės atėmimo bausmę iš Balstogės tardymo izoliatoriaus (Balstogė, Lenkija) į Lietuvos Respublikos atitinkamą įkalinimo įstaigą.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 8 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl perdavimo atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tarnyba Sprendimu atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba, priimdama Sprendimą, vadovavosi 1983 m. Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvencija (toliau – ir Konvencija). Konvencijos 3 straipsnyje nustatyto sąlygos, pagal kurias gali vykti perdavimas:

a) nuteistasis turi būti valstybės, kurioje atliks bausmę, išeivis;

b) nuosprendis turi būti galutinis;

c) bausmės, kurią nuteistasis turi atlikti, laikas turėtų būti mažiausiai šeši mėnesiai nuo prašymo perduoti padavimo datos arba neterminuotas;

d) nuteistasis arba jam atstovaujantis asmuo turi sutikti, kad nuteistasis būtų perduotas, jeigu viena iš valstybių perdavimą laiko būtinu dėl nuteistojo amžiaus arba fizinės ar protinės jo būklės;

e) veikimas arba neveikimas, už kurios baudžiama, turėtų būti laikomi nusikalstama veika ir toje šalyje, kur bus atliekama bausmė, ir jeigu tokia nusikalstama veika būtų padaryta jos teritorijoje, už tai būtų baudžiama;

f) nuteisusioji valstybė ir valstybė, kurioje bausmė atliekama, turėtų būti pasirašiusios perdavimo sutartį. Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 1-885 (toliau – ir Nutarimas) nutarė ratifikuoti Konvenciją su išlygomis bei pareiškimais. Pagal Nutarimo 2 punktą išeivis yra apibrėžtas kaip asmuo, esantis išduodančios ar priimančios valstybės piliečiu pagal tų valstybių įstatymus. Pagrindinė sąlyga tam, jog nuteistasis galėtų pagal Konvenciją pareikšti pageidavimą perduoti jį atlikti bausmę kitoje valstybėje, yra tos valstybės, kurioje nuteistasis atliks bausmę, pilietybė.

Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 8 d. prašyme nurodė, jog yra Lenkijos Respublikos pilietis, todėl jo atžvilgiu Konvencijos nuostatos negali būti taikomos. Neatitikus Konvencijos 3 straipsnyje nustatytų sąlygų, nei Tarnybos paskirtas advokatas, nei atitinkama Lietuvos Respublikos institucija neturi pagrindo inicijuoti pareiškėjui paskirtos bausmės vykdymo perdavimo toliau vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal Nutarimo 2 punktą Lenkijos Respublikos piliečiai nepatenka į „išeivio“ sąvoka, todėl pareiškėjas nėra išeivis.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra grindžiamos tik jo vidiniais įsitikinimais bei samprotavimais, nėra teisiškai pagrįstos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo P. N. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad 2020 m. rugpjūčio 12 d. Tarnyba gavo pareiškėjo prašymą Nr. (8.1) VTP-2017 suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas prašyme nurodė, jog antrinė teisinė pagalba jam reikalinga dėl bylos Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme Nr. AS-728-525/2019, teismo posėdis 2019 m. gruodžio 4 d. Tarnyba 2020 m. rugsėjo 17 d. priėmė sprendimą Nr. (8.1) TP-20-NT-1786-10334, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 15 d.) (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

7. Teismas nurodė, kad Tarnyba pagrįstai buvo aktyvi ir prašė pareiškėjo sukonkretinti prašymą, ko siekia pareiškėjas. Pareiškėjas nurodė, kad nori grįžti į Lietuvą iš Lenkijos įkalinimo įstaigos, taigi prašo teisinės pagalbos dėl perdavimo atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teritorijoje.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 1-885 nutarė ratifikuoti 1983 m. Europos nuteistųjų asmenų perdavimo konvenciją su išlygomis bei pareiškimais. Konvencijoje įtvirtinta, kad nuteisusioji valstybė – valstybė, nuteisusi asmenį, kuris gali būti arba jau yra perduotas (1 straipsnio c punktas); valstybė, kurioje atliekama bausmė – valstybė, kuriai gali būti arba jau yra perduotas nuteistasis, kad ten atliktų savo bausmę (1 straipsnio d punktas). Valstybės abipusiškai įsipareigoja pagal šioje Konvencijoje numatytas sąlygas kuo artimiau bendradarbiauti perduodant nuteistus asmenis (2 straipsnio 1 dalis). Pagal šios Konvencijos nuostatas vienos valstybės teritorijoje nuteistas asmuo gali būti perduotas kitai valstybei, kad ten atliktų jam paskirtą bausmę. Pagal šią Konvenciją asmuo gali pareikšti pageidavimą, kad būtų perduotas arba jį nuteisusiai valstybei, arba valstybei, kurioje turės atlikti bausmę (2 straipsnio 2 dalis). Kiekviena valstybė bet kuriuo metu Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui pasiųstoje deklaracijoje gali apibrėžti šioje Konvencijoje vartojamą „išeivio“ terminą (3 straipsnio 4 dalis). Lietuva padarė pareiškimą, kad Konvencijoje vartojama sąvoka „išeivis“ turėtų būti suprantama kaip asmuo, esantis išduodančios ar priimančios valstybės piliečiu pagal tų valstybių įstatymus.

9. Konvencijos 3 straipsnyje yra nustatytos sąlygos, pagal kurias gali būti vykdomi perdavimai: a) nuteistasis turi būti valstybės, kurioje atliks bausmę, išeivis; b) nuosprendis turi būti galutinis; c) bausmės, kurią nuteistasis turi atlikti, laikas turėtų būti mažiausiai šeši mėnesiai nuo prašymo perduoti padavimo datos arba neterminuotas; d) nuteistasis arba jam atstovaujantis asmuo turi sutikti, kad nuteistasis būtų perduotas, jeigu viena iš valstybių perdavimą laiko būtinu dėl nuteistojo amžiaus arba fizinės ar protinės jo būklės; e) veikimas arba neveikimas, už kuriuos baudžiama, turėtų būti laikomi nusikalstama veika ir toje šalyje, kur bus atliekama bausmė, ir jeigu tokia nusikalstama veika būtų padaryta jos teritorijoje, už tai būtų baudžiama; f) nuteisusioji valstybė ir valstybė, kurioje bausmė atliekama, turėtų būti pasirašiusios perdavimo sutartį.

10. Teismas pažymėjo, kad lingvistinė Lietuvos pareiškimo dėl Konvencijoje vartojamos sąvokos „išeivis“ formuluotė dviprasmiška, tačiau teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog sistemiškai aiškinant pateiktą teisinį reguliavimą matyti, kad pagrindinė sąlyga tam, kad pareiškėjas galėtų pagal Konvenciją pareikšti pageidavimą perduoti jį atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje, yra Lietuvos Respublikos pilietybė. Pagal sisteminį aiškinimą Lietuvai gali būti perduoti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitai priimančiai valstybei Lietuva gali perduoti priimančios valstybės piliečius. Asmens suėmimo vieta (teritorija), asmens laikymas savęs lietuvių tautybės, kilmės, jo pageidavimas atlikti bausmę Lietuvoje, jei jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nuteistojo asmens perdavimui teisinės reikšmės neturi.

11. Teismas konstatavo, kad nėra ginčo, jog pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 9 d. prašyme Tarnybai nurodė, kad jis yra Lenkijos Respublikos pilietis, lietuvių kilmės. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I-4968-541/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03093-2019-0) pareiškėjas P. N. (P. N.) taip pat nurodė, kad jis neturi Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas nei Tarnybai, nei teismui nepateikė argumentų ar įrodymų, kurie pagrįstų, jog jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ir, kad ši pilietybė pareiškėjui būtų suteikta. Pareiškėjas neatitinka Konvencijos 3 straipsnyje numatytų visų Konvencijos perdavimo sąlygų bei galimų jos taikymo išimčių, todėl jo atžvilgiu Konvencijos nuostatos netaikytinos.

12. Teismas sprendė, kad Tarnyba turėjo teisę vertinti ir tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir perspektyvumą, todėl teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, pareiškėjui atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl to, kad jo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas yra neperspektyvus. Atsakovo Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus: yra motyvuotas, pagrįstas tinkamai taikytomis teisės normomis ir faktine pareiškėjo situacija, yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 13. Pareiškėjas P. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad Tarnybos Sprendimas yra formalus ir biurokratiškas, Tarnyba iš esmės neturi teisės spręsti, ar byla yra perspektyvi. Tokią teisę pagal Konstituciją, teisės sampratą ir principus turi teisę spręsti tik teismas, išnagrinėjęs bylą. Pareiškėjas teigia, kad jo atžvilgiu pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pareiškėjas pažymi, kad yra lietuvių tautos kilmės, nors ir yra įkalintas, tačiau galbūt formaliai siekia pilietybės. Pareiškėjo manymu, jis turi teisę būti perduotas atlikti laisvės atėmimo bausmės į Lietuvą, tačiau tam jam reikalinga teisinė pagalba, kurią nepagrįstai atsisakyta suteikti.

15. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas galėtų pareikšti pageidavimą perduoti jį atlikti bausmę Lietuvos Respublikos teritorijoje pagal Konvenciją su išlygomis bei pareiškimais tik būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjo savęs laikymas lietuvių tautybės, kilmės, jo pageidavimas atlikti bausmę Lietuvos teritorijoje, jam nesant Lietuvos Respublikos piliečiu, teisinės reikšmės neturi. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl tarptautinių teisės aktų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimų bei kitos, vertintinos kaip jo subjektyvi nuomonė bei samprotavimai. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą, kuriais remdamasis padarė pagrįstas išvadas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (8.1) TP-20-NT-1786-10334 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Tarnybą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti ir priimti naują – skundą tenkinti.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: teisėjų kolegija, visų pirma, primena, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą: ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

21. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl Tarnybos Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, toliau dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui, niekaip jų nesiejant su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis šiais klausimais, padarytomis išvadomis bei motyvais. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Teismas, vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

23. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą, tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia Tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017 ir kt.). Atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4367-415/2019).

24. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog sistemiškai aiškinant Konvencijos nuostatų teisinį reguliavimą, vertintina, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra pagrindinė sąlyga tam, kad pareiškėjas galėtų pagal Konvenciją pareikšti pageidavimą perduoti jį atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje. Lietuvai gali būti perduoti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitai priimančiai valstybei Lietuva gali perduoti priimančios valstybės piliečius. Asmens suėmimo vieta (teritorija), asmens laikymas savęs lietuvių tautybės, kilmės, jo pageidavimas atlikti bausmę Lietuvoje, jei jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nuteistojo asmens perdavimui teisinės reikšmės neturi.

25. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 9 d. prašyme Tarnybai nurodė, kad jis yra Lenkijos Respublikos pilietis, lietuvių kilmės. Iš Liteko duomenų sistemos duomenų nustatyta, kad administracinėje byloje Nr. I-4968-541/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03093-2019-0) pareiškėjas P. N. (P. N.) taip pat nurodė, kad jis neturi Lietuvos Respublikos pilietybės. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog yra „Lietuvių Tautos kilmės“ ir būtent šiuo pagrindu pageidauja paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tokio pageidavimo neįvykdymą vertina kaip biurokratizmą bei neveikimą.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau išdėstytu aktualiu teisiniu reglamentavimu bei remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl kurių ginčas nekyla (nutarties 25 p.), prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Konvencijos 3 straipsnyje nustatytų perdavimo sąlygų, todėl jo atžvilgiu Konvencijos nuostatos netaikytinos. Tarnyba turėjo teisę vertinti ir tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir perspektyvumą, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, pareiškėjui atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl to, kad jo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas yra neperspektyvus. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus: yra motyvuotas, pagrįstas tinkamai taikytomis teisės normomis ir faktine pareiškėjo situacija.

27. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, nekartodama sprendime išdėstytų motyvų iš naujo bei neaptarinėdama kitų apeliacinio skundo argumentų, neturinčių reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė