2020-12-16 Nr. AB-23948-3-62-3-01980-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3468-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01980-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. (P.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. (P.) skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus (toliau – ir Ginčų komisija) 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 21R1-178 (AGI-105/09-2019) (toliau – ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas); 2) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba, atsakovas) Kauno klientų aptarnavimo departamento Savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atrankos komisijos (toliau – ir Atrankos komisija) 2019 m. liepos 9 d. sprendimą atmesti pareiškėjo paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo (toliau – ir 2019 m. liepos 9 d. sprendimas); 3) panaikinti Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento 2019 m. liepos 12 d. raštą Nr. SD(19.2)-8372 „Dėl pateiktos savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“ (toliau – ir Raštas) ; 4) įpareigoti Užimtumo tarnybą iš naujo svarstyti pareiškėjo 2019 m. birželio 27 d. paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo (toliau – ir Paraiška).

2. Pareiškėjas skunde nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog 2019 m. birželio 27 d. Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentui pateikė Paraišką. 2019 m. liepos 12 d. elektroniniu paštu gavo skundžiamą Raštą, kuriuo buvo informuotas, kad Atrankos komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymu (toliau – ir Užimtumo įstatymas), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 patvirtintu Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašu su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – ir Užimtumo rėmimo aprašas), Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr.V-163 patvirtintu Paslaugų teikimo darbo ieškantiems asmenims tvarkos aprašu (toliau – ir Paslaugų aprašas), 2019 m. liepos 2 d., prieš atlikdama pareiškėjo paraiškos vertinimą pagal savarankiško užimtumo rėmimo priemonės paraiškų atitikties Užimtumo rėmimo apraše numatytiems reikalavimams, įvertino jo, kaip paraiškos teikėjo, atitiktį Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatytoms sąlygoms ir nustatė, kad pareiškėjas sau darbo vietą steigia ne pirmą kartą. Šiuo pagrindu, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta sąlyga, jog savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau steigia Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (toliau – ir SVVĮ) apibrėžtose labai mažose įmonėse pirmą kartą bei Užimtumo rėmimo aprašo 63.5 papunkčiu, nutarė pareiškėjo paraišką atmesti ir toliau nenagrinėti. Nesutikdamas su Raštu, taip pat su 2019 m. liepos 9 d. sprendimu, kreipėsi į Ginčų komisiją, kuri 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu skundą atmetė.

3. Pareiškėjas teigė, kad Ginčų komisija neanalizavo esminės faktinės aplinkybės, jog G. P. įmonę ir G. P. firmą pareiškėjas buvo įsteigęs dar iki to, kai jam pirmą kartą buvo nustatyta II invalidumo grupė. Po to, kai jam buvo pripažintas II grupės invalidumas, individualią veiklą jis vykdė tik pagal verslo liudijimus, t. y. nesukūręs sau darbo vietos Užimtumo įstatymo 47 straipsnio prasme. Nesvarbi yra aplinkybė, jog jo 1996 m. spalio 21 d. įsteigta G. P. firma vykdė veiklą ir po to, kai jam nuo 1996 m. lapkričio 4 d. pirmą kartą buvo nustatyta II invalidumo grupė, nes Užimtumo įstatymo 47 straipsnyje kalbama tik apie naujos darbo vietos steigimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad yra (duomenys neskelbtini) metų neįgalus bedarbis, todėl jis patenka į bedarbių grupę, kuriai Užimtumo įstatyme yra numatytas prioritetinis aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymas dėl akivaizdžiai išreikštų jo įsidarbinimo galimybes stabdančių požymių.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad skunde Ginčų komisijai buvo nurodęs, kad analogiškas atvejis buvo išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-271-283/2019, tačiau Ginčų komisija neįsigilino į šioje byloje nagrinėtas aplinkybes, priimto sprendimo esmę ir padarė faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą.

5. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad skundžiami Ginčų komisijos ir Užimtumo tarnybos sprendimai yra priimti netinkamai pritaikius Užimtumo įstatymo 47 straipsnio nuostatas, neteisingai įvertinus faktines aplinkybes, nesilaikant protingumo ir teisingumo kriterijų, turinio viršenybės prieš formą principo, todėl turi būti panaikinti.

6. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į skundą su skundu nesutiko.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas negali būti laikomas atitinkančiu Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 ir 3 dalių sąlygą dėl neįgalaus asmens įmonės steigimo pirmą kartą, nes tuo metu, kai pareiškėjas tapo neįgaliu, jau turėjo įsteigęs įmonę, kuri atitiko SVVĮ apibrėžtos labai mažos įmonės statusą.

8. Atsakovas pažymėjo, kad valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenimis pareiškėjas, kurdamas G. P. įmonę ir G. P. firmą, sukūrė darbo vietą sau. Pareiškėjas tvirtina, jog nebuvo įsteigęs sau naujos darbo vietos po to, kai jam buvo nustatyta II invalidumo grupė, nes dirbo uždaroje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ir kitose bendrovėse, tačiau Ginčų komisija pagrįstai konstatavo, jog vien ši aplinkybė, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (ir atskirais laikotarpiais kitose bendrovėse) ir ten turėjo darbo vietą, nepaneigia, kad kurdamas nurodytas įmones, sukūrė darbo vietą sau.

9. Atsakovas akcentavo, kad visiems darbo ieškantiems asmenims, teikiantiems paraiškas, sudaromos vienodos galimybės dalyvauti paraiškų atrankoje; jiems nekeliama jokių papildomų reikalavimų, išskyrus tuos, kurie numatyti Užimtumo įstatyme ar kituose šią sritį reguliuojančiuose teisės aktuose. Atrankos komisija kruopščiai ir nuodugniai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą paraišką ir visą gaunamą informaciją iš Užimtumo tarnybos valdomos sistemos bei Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno IV teritorinio skyriaus pateiktą informaciją apie pareiškėjui nustatytus neįgalumo laikotarpius. Atsakovas, atmesdamas pareiškėjo paraišką, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog paraiška atmetama dėl to, jog pareiškėjas neatitiko Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies reikalavimo, kad asmuo, norėdamas dalyvauti savarankiško užimtumo rėmimo priemonėje, apskritai neturi būti įsteigęs sau darbo vietos labai mažoje įmonėje. Skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jų priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo G. P. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atsakovui pateikė Paraišką, kuria prašė skirti 17 221,65 Eur dydžio subsidiją darbo vietos sau sukūrimui ir nurodė, kad jis steigia radiotechnikos inžinieriaus darbo vietą ir planuoja užsiimti buitinių elektrinių aparatų arba prietaisų, radijo ir televizijos prekių mažmenine prekyba; darbo vietą steigia sau, kaip neįgaliam asmeniui, kuriam nustatytas 40 procentų darbingumas; patvirtino, kad darbo vietą sau pirmą kartą ketina steigti SVVĮ apibrėžtoje labai mažoje įmonėje. Prie Paraiškos pareiškėjas pridėjo tiekėjų pasiūlymų dėl planuojamų įsigyti darbo priemonių ir darbo priemonių neįgaliesiems ar jų pritaikymą neįgaliesiems santrauką; technologinio proceso aprašymą, numatytų vykdyti pareigų aprašymą; tiekėjų pasiūlymų kopijas, kitus dokumentus. Atrankos komisijos 2019 m. liepos 9 d. priimtu sprendimu Paraiška atmesta. Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas darbo vietą sau steigia ne pirmą kartą. Pareiškėjas apie priimtą sprendimą informuotas Raštu. Pareiškėjas, nesutikdamas su Atrankos komisijos 2019 m. liepos 9 d. sprendimu ir Raštu, kreipėsi į Ginčų komisiją, kuri 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Ginčų komisijos sprendimas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas nuo 1992 m. balandžio 27 d. iki 1996 m. spalio 24 d. buvo įsteigęs G. P. įmonę, nuo 1996 m. spalio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – G. P. firmą, šios įmonės turėjo individualios įmonės statusą ir atitiko SVVĮ 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos labai mažos įmonės sąlygas, o Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad subsidija darbo vietai steigti mokama, kai darbo vietą steigiama sau pirmą kartą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia SVVĮ apibrėžtose labai mažose įmonėse. Ginčų komisija konstatavo, kad tiek G. P. įmonė, tiek G. P. firma priskirtinos labai mažos įmonės kategorijai, viena iš jų buvo įregistruota ir veikė tuo metu, kai pareiškėjui buvo nustatytas invalidumas, todėl atsakovas tinkamai įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas prašo subsidijuoti darbo vietą sau, nors neatitinka vienos iš būtinų sąlygų – asmuo darbo vietą sau steigia pirmą kartą.

12. Teismas, apžvelgęs Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 1–3 dalyse, Užimtumo rėmimo aprašo 48.3 papunktyje nustatytą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad Paraiška buvo atmesta kaip neatitinkanti privalomos sąlygos – asmuo darbo vietą sau steigia pirmą kartą ir akcentavo, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nuo 1992 m. balandžio 27 d. iki 1996 m. spalio 24 d. buvo įsteigęs G. P. įmonę, o nuo 1996 m. spalio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – G. P. firmą. Šios įmonės turėjo individualios įmonės statusą ir atitiko SVVĮ 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos labai mažos įmonės sąlygas. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad įmones steigė tuomet, kai jam dar nebuvo nustatytas II grupės invalidumas (pirmą kartą nustatytas 1996 m. lapkričio 4 d.).

13. Teismas sprendė, kad aplinkybės, jog pareiškėjas steigė minėtas įmones dar neturėdamas bedarbio statuso bei invalidumo, neturi esminės reikšmės, nes šios aplinkybės turėjo egzistuoti būtent Paraiškos pateikimo metu, o ne steigiant minėtas įmones. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjo įregistruotos G. P. firmos veikla buvo tęsiama (šis juridinis asmuo nebuvo pasibaigęs) tuo metu, kai pareiškėjui buvo nustatytas invalidumas. O tai reiškia, kad pareiškėjas jau buvo įsteigęs darbo vietą sau ir po to, kai jam buvo nustatytas invalidumas, darbo vietą, kuriai prašo paramos, pareiškėjas steigia nebe pirmą kartą. Dėl šios priežasties teismas pritarė Ginčų komisijos pozicijai, kad nagrinėjamu atveju nėra aktualios Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-271-283/2019 taikytos taisyklės. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas savo individualią įmonę išregistravo iki to momento, kai jam buvo nustatytas invalidumas, o nagrinėjamu atveju pareiškėjo G. P. firma nebuvo išregistruota ir vykdė veiklą tuo metu, kai pareiškėjui buvo nustatytas invalidumas. Tai yra esminė aplinkybė, dėl ko pareiškėjas negalėjo būti laikomas asmeniu, atitinkančiu Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nurodytą sąlygą subsidijai skirti, t. y. kad asmuo darbo vietą sau steigia pirmą kartą.

14. Teismas, vadovaudamasis Užimtumo rėmimo aprašo 63.5 papunkčiu, nurodė, kad Atrankos komisijos protokole ir Rašte buvo aiškiai ir suprantamai nurodyta Paraiškos atmetimo priežastis – darbo vieta sau steigiama ne pirmą kartą labai mažoje įmonėje (pagal SVVĮ labai mažos įmonės apibrėžimą), taip pat nurodytas aiškus faktinis pagrindas – pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, pateiktus Užimtumo tarnybos valdomoje informacinėje sistemoje pareiškėjas nuo 1992 m. balandžio 27 d. iki 1996 m. spalio 24 d. buvo įsteigęs G. P. įmonę, nuo 1996 m. spalio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – G. P. firmą, šios įmonės turėjo individualios įmonės statusą ir atitiko SVVĮ 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos labai mažos įmonės sąlygas.

15. Teismas konstatavo, kad Užimtumo taryba, priimdama 2019 m. liepos 9 d. sprendimą ir 2019 m. liepos 12 d. Raštą, veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, todėl naikinti skundžiamus teisės aktus ir įpareigoti atsakovą nagrinėti klausimą iš naujo nėra pagrindo. Ginčų komisija išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir pagrįstai nusprendė jį atmesti.

16. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad, skundą atmetus, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 17. Pareiškėjas G. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas dėl materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, nukrypimo nuo vienodos administracinių teismų praktikos.

19. Pareiškėjas nurodo, kad byloje nustatyta, jog jis prašė subsidijos ne darbo vietos steigimui, o darbo vietos neįgaliam asmeniui steigimui, numatydamas konkrečias priemones, kad jo steigiama darbo vieta būtų pritaikyta būtent jam, turinčiam negalią. Būtent tokios darbo vietos steigimui buvo priimtos Užimtumo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios užimtumo rėmimo priemones. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas, dar nebūdamas pripažintas neįgaliu, prieš 23 metus, t. y. 1996 m. spalio 21 d., buvo įsteigęs individualią įmonę, negali būti priežastimi neleisti jam pasinaudoti Užimtumo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis užimtumo rėmimo priemones, bei šiuo metu įsisteigti sau darbo vietą, pritaikytą jo negaliai.

20. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl skundo esminio argumento, jog šiuo konkrečiu atveju visiškai nesvarbi yra aplinkybė, jog pareiškėjo 1996 m. spalio 21 d. įsteigta G. P. firma vykdė veikla ir po to, kai jam nuo 1996 m. lapkričio 4 d. pirmą kartą buvo nustatyta II invalidumo grupė, nes Užimtumo įstatymo 47 straipsnyje kalbama tik apie naujos darbo vietos steigimą. O po 1996 m. lapkričio 4 d., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo nustatytas II grupės invalidumas, jis jokios naujos darbo vietos nėra įsteigęs. Taip pat teismas nepasisakė ir dėl pareiškėjo argumento, jog jo sveikatos būklė keitėsi, kas atsispindi skirtingu laiku išduotose išvadose „dėl darbo pobūdžio ir sąlygų“, nurodant skirtingas sąlygas, kurioms esant pareiškėjas negali dirbti. Atsižvelgiant į tai, teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai neišnagrinėjo skundo, neištyrė visų bylos aplinkybių, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 10 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 6 dalies, 80 straipsnio 1 dalies ir 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir tai yra ABTĮ 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

21. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas ne tik neteisingai taikant Užimtumo įstatymo 47 straipsnio nuostatas, bet ir pažeidžiant tarptautinės teisės principus, reglamentuojančius neįgalių asmenų integravimą, jų teisę į darbą, įskaitant jų teisę patiems susikurti darbo vietą su jų sveikatą atitinkančiomis ir saugiomis darbo sąlygomis, pasinaudojant valstybės nustatyta tvarka teikiama subsidija tokios darbo vietos įsteigimui (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 15 str. 2 d., 26 ir 31 str.)).

22. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos, nes Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 7 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-271-283/2019, konstatavo analogiškas šiam atvejui faktines aplinkybes, t. y., kad pareiškėjas toje byloje buvo įsteigęs individualią įmonę (2000 m. gegužės 17 d.), po to jam buvo nustatytas neįgalumas (2007 m. vasario 5 d.) ir priėmė sprendimą, jog pareiškėjas atitiko subjektui, turinčiam teisę į savarankiško užimtumo rėmimą, keliamus kriterijus. Teismas nurodytoje byloje vienareikšmiai konstatavo, kad individualios įmonės įsteigimo prieš nustatant neįgalumą faktas neeliminuoja teisės į savarankiško užimtumo rėmimą. Darant priešingą išvadą, jog G. P. firmos įsteigimas prieš pareiškėjui nustatant neįgalumą, atima iš jo teisę į savarankiško užimtumo rėmimą.

23. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai įvertinus faktines aplinkybes, nesilaikant protingumo ir teisingumo kriterijų, turinio viršenybės prieš formą principo, todėl turi būti panaikintas.

24. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės analogiškais pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, akcentuodamas, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodomu Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-271-283/2019, nes ši byla nėra analogiška nagrinėjamai bylai dėl tos aplinkybės, kad nurodytoje byloje pareiškėjas buvo išregistravęs įmonę, kai jam buvo nustatytas neįgalumas. Atsižvelgiant į tai, šis sprendimas nagrinėjamam atvejui neturi precedento galios.

26. Atsakovo teigimu, pareiškėjas negali būti laikomas atitinkančiu Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 ir 3 dalių sąlygą dėl neįgalaus asmens įmonės steigimo pirmą kartą, nes tuo metu, kai pareiškėjas tapo neįgaliu, jau turėjo įsteigęs įmonę, kuri atitiko SVVĮ apibrėžtos labai mažos įmonės statusą. Užimtumo įstatyme yra aiškiai įtvirtinta, kad, norėdamas dalyvauti savarankiško užimtumo rėmimo priemonėje, asmuo apskritai neturi būti įsteigęs sau darbo vietos labai mažoje įmonėje.

27. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju negalimas vertinimas, jog pareiškėjas buvo diskriminuojamas, palyginus su kitais asmenimis, kurie gali pasinaudoti galimybe gauti subsidiją sau darbo vietai steigti pagal Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalį, nes pareiškėjas, jau turėdamas neįgalumą, registravosi Užimtumo tarnyboje 2019 m. birželio 7 d. ir jam nuo tos pačios dienos buvo suteiktas bedarbio statusas. Pareiškėjas užpildė prašymą dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos skyrimo, kuri buvo paskirta nuo 2019 m. birželio 15 d. Taigi, Užimtumo tarnyba teikė pareiškėjui visas teisės aktuose numatytas paslaugas, kaip ir bet kuriam kitam darbo ieškančiam asmeniui, registruotam Užimtumo tarnyboje.

28. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, akcentuoja, jog pareiškėjas savaip interpretuoja Užimtumo įstatymo 47 straipsnio reikalavimus, nors šiame straipsnyje aiškiai nurodyta, kad darbo vieta turi būti steigiama pirmą kartą.

29. Atsakovas vertina, kad nėra pagrindo konstatuoti ir pareiškėjo nurodomų proceso normų pažeidimo priimant skundžiamą sprendimą, nes teismas dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų aplinkybių pasisakė, nurodydamas, jog jos neturi esminės reikšmės ir šią išvadą pagrįsdamas.

30. Atsakovo vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atrankos komisijos 2019 m. liepos 9 d. sprendimo atmesti pareiškėjo paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo, Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento 2019 m. liepos 12 d. rašto Nr. SD(19.2)-8372 „Dėl pateiktos savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“, Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 21R1-178 (AGI-105/09-2019) teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Užimtumo tarnybą iš naujo svarstyti pareiškėjo 2019 m. birželio 27 d. paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo pagrįstumo.

32. Bylos duomenimis, pareiškėjas atsakovo Kauno jaunimo užimtumo skyriui pateikė 2019 m. birželio 25 d. paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo Nr. 19/06/25-02 naujos radioelektronikos inžinieriaus LPK 215211 darbo vietai steigti, kuria prašė skirti 17 221,65 Eur dydžio subsidiją darbo vietos sau sukūrimui. Pareiškėjas Paraiškoje, be kita ko, nurodė, kad: steigia radiotechnikos inžinieriaus darbo vietą ir planuoja užsiimti buitinių elektrinių aparatų arba prietaisų, radijo ir televizijos prekių mažmenine prekyba; patvirtino, kad darbo vietą sau pirmą kartą ketina steigti Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtoje labai mažoje įmonėje.

33. Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento 2019 m. liepos 9 d. Atrankos komisija priėmė sprendimą, nurodytą protokole Nr. ES 13(19.2)-98, kuriuo nusprendė pareiškėjo Paraišką atmesti ir toliau nenagrinėti, motyvuodama tuo, kad: nuo 1992 m. balandžio 27 d. iki 1996 m. spalio 24 d. buvo įsteigta G. P. įmonė, o nuo 1996 m. spalio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – G. P. firma; pareiškėjui antra invalidumo grupė pirmą kartą buvo nustatyta nuo 1996 m. lapkričio 4 d. iki 1997 m. gruodžio 1 d., kuri (antra invalidumo grupė) nepertraukiamai buvo tęsiama iki 2005 m. birželio 1 d., kada antra invalidumo grupė buvo nustatyta nuo 2007 m. birželio 30 d. 2007 m. birželio 7 d. buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, kuris buvo tęsiamas kas dvejus metus. 2011 m. birželio 27 d. buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis iki senatvės sukakties dienos; komisija, atsižvelgdama į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis, nustatė, kad pareiškėjas darbo vietą sau steigia ne pirmą kartą, todėl, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta sąlyga, jog savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse, Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir Užimtumo rėmimo aprašo 63.5 papunkčiu, nutarė pareiškėjo Paraišką dėl savarankiško užimtumo rėmimo atmesti ir toliau nenagrinėti. Pareiškėjas apie priimtą sprendimą informuotas Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 3-ojo skyriaus 2019 m. liepos 12 d. raštu Nr. SD(19.2)-8372 „Dėl pateiktos savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos atmetimo“.

34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, iš esmės sutikęs su Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Savarankiško užimtumo rėmimo paraiškų atrankos komisijos 2019 m. liepos 9 d. sprendimu dėl pareiškėjo Paraiškos vertinimo, t. y. kad pareiškėjas neatitinka Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, dėl ko Paraiška pagrįstai atmesta ir toliau nenagrinėta, tačiau ne ginčijame atsakovo Sprendime, o Ginčų komisijos sprendime nurodytais motyvais, kuriuose pateikiamas kitoks ginčui spręsti taikytinų Užimtumo įstatymo 47 straipsnio nuostatų turinio aiškinimas: nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjo įregistruotos G. P. firmos veikla buvo tęsiama (šis juridinis asmuo nebuvo pasibaigęs) tuo metu, kai pareiškėjui buvo nustatytas invalidumas. Vadinasi, pareiškėjas jau buvo įsteigęs darbo vietą sau. Tai reiškia, kad po to, kai jam buvo nustatytas invalidumas, darbo vietą, kuriai prašo paramos, pareiškėjas steigia nebe pirmą kartą.

35. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: ginčui aktualios redakcijos Užimtumo įstatymo 47 straipsnis, reglamentuojantis savarankiško užimtumo rėmimą, nustato: savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims, siekiant paremti darbo vietų steigimą sau (Užimtumo įstatymo 47 str. 1 d.); savarankiško užimtumo rėmimas organizuojamas, kai asmenys darbo vietas sau pirmą kartą steigia Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse (Užimtumo įstatymo 47 str. 2 d.); subsidija darbo vietai steigti mokama, kai darbo vietą sau pirmą kartą steigia: 1) šio įstatymo 25 straipsnio 1 punkte nurodyti asmenys, kurie registruoti Užimtumo tarnyboje kaip nedarbingi, ir šio įstatymo 25 straipsnio 2 ir 8 punktuose nurodyti bedarbiai (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-941 redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 1 d.); 2) asmuo, kurio atleidimo iš darbo pasekmėms švelninti naudojamos Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo lėšos (Užimtumo įstatymo 47 str. 3 d.); šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims subsidija darbo vietai steigti mokama šio įstatymo 44 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytomis sąlygomis ir tvarka, netaikant reikalavimo apmokėti ne mažiau kaip 35 procentus darbo vietoms steigti (pritaikyti atsižvelgiant į neįgaliųjų negalią) reikalingų lėšų ir reikalavimo pateikti sutarties galiojimo užtikrinimą (Užimtumo įstatymo 47 str. 4 d.); Užimtumo tarnyba darbo ieškantiems asmenims, siekiantiems savarankiško užimtumo, organizuoja verslo pradmenų mokymą (Užimtumo įstatymo 47 str. 5 d.; 2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-941 redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 1 d.).

36. Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 1–10 punktuose nurodyti darbo rinkoje papildomai remiamais laikomi asmenys, iš jų – ir 2 punkte nurodyti bedarbiai, kurie yra darbingo amžiaus neįgalieji, kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis arba vidutinis neįgalumo lygis.

37. Taigi, pagal ginčui reikšmingas Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 2 punkto ir 47 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, subsidija darbo vietai steigti mokama, kai darbo vietą sau Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme apibrėžtose labai mažose įmonėse pirmą kartą steigia darbingo amžiaus neįgalieji, kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo lygis arba vidutinis neįgalumo lygis.

38. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje aiškinama, kad lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas; šio teisės aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti; taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą (kartu su kitais) yra užtikrinamas formalių teisės reikalavimų paisymas ir atitinkamo teisinio reguliavimo turinio vienodas supratimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Kita vertus, lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo aktuose (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose) ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Konstatuota ir tai, kad tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

39. Nagrinėjamo ginčo atveju, taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą, kitaip aiškinti ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas nėra pagrindo, o pagrįstų argumentų, dėl kurių jos (teisės normos) turėtų būti aiškinamos kitaip, apeliaciniame skunde nėra nurodyta: Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą (Konstitucinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas). Dėl šių veiksnių įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis yra itin plati. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra prielaidų Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 2 punkto ir 47 straipsnio 1–3 dalių nuostatas aiškinti taip, kad asmenų, kuriems subsidija darbo vietai steigti mokama, ratas būtų išplėstas; dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-271-283/2019 pateikto Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 1–3 dalių nuostatų aiškinimo taikymo nagrinėjamo byloje, viena vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiose bylose faktinės aplinkybės, reikšmingos šių normų taikymui, nėra analogiškos. Kita vertus, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).

40. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nebėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

41. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. P. (P.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius