2013-06-06 Nr. AB-2275-3-61-3-01517-2010-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1224/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01517-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą bei Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. K. 2010 m. gegužės 27 d. teismui padavė skundą (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 31–35) ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3843-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir 2011 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1D-1905-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimai); 2) solidariai priteisti iš atsakovų 1 220,58 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Skunde nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, nepagrįstai sumažino jam paskirtą valstybinę pensiją. Teigė, kad Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad valstybė nustatė tokį teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos – negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnį bei 6.249 straipsnio 1 dalį, valstybės veiksmai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus pareiškėjui neišmokėtos pensijos daliai.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 25–27, 43–45) nurodė, kad tol, kol Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjui mokama valstybinė pensija, nepripažintos prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jomis nesivadovauti. Aiškino, kad reikalaudamas atlyginti jam padarytą turtinę žalą, pareiškėjas neįrodo visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–14, 48–50). Nurodė, kad vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjui mokėjo tokio dydžio pensiją, kuri atitiko teisės aktų nuostatas ir pareiškėjo gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pabrėžė, kad Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 46–48) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 28 432,43 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Teismas vadovavosi Tarnybos 2012 m. spalio 22 d. pažyma Nr. 11D(P)-4918 ir nustatė, kad pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 28 432,43 Lt.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktais išaiškinimais ir padarė išvadą, jog pareiškėjui neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas atmetė skundo reikalavimą panaikinti Sprendimus. Teismas pažymėjo, jog skundžiamų sprendimų priėmimo metu teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjo pensija perskaičiuota, buvo galiojančios, todėl pagrindo panaikinti Sprendimus nėra.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, padavė apeliacinį skundą (b. l. 92–93), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas ir šią pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, ir nepagrįstai tenkino dalį pareiškėjo skundo. Vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimais ir pažymi, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusiuose Laikinojo įstatymo pakeitimuose nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl atsakovai mano, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimu prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 100).

Pareiškėjas A. K. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 98–99) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas bei pareiškimas dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 3 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-4973 neterminuotai pareiškėjui buvo paskirta 1 717,66 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 6). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui, vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota ir atitinkamai sumažinta pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 74). Manydamas, kad tokiu mažinimu yra pažeidžiamos jo teisės, pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas jam mokėti nesumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią šios pensijos nepriemoką. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1D-3843-(2) bei 2011 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1D-1905-(2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus, išaiškino, kad jam paskirta valstybinė pensija yra sumažinta vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Nesutikdamas su tuo bei siekdamas apginti, jo manymu, pažeistas teises, pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 28 434,43 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Tenkindamas pareiškėjo skundo dalį teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.) ir pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimą vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kuri nurodytu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pripažino nepagrįstu bei įpareigojo atsakovą išmokėti pareiškėjui susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką – 28 434,43 Lt.

Atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu teismo sprendimu tuo aspektu, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisinis reguliavimas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios bei kad 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas atgal, nes pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, buvo perskaičiuota ir išmokėta iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, pripažįsta teisėta bei pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas konstatavo, jog pareiškėjui skirtos valstybinės pensijos mažinimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu buvo neteisėtas. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas – dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo, suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, kurios laikomasi ir vėlesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (pvz. 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-625/2013 ir kt.). Atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti nesutikimo su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi argumentai yra išsamiai išanalizuoti bei pripažinti nepagrįstais aptartoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotos praktikos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalimi, turi pareigą patikrinti ir neapskųstosios teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė.

Nustatyta, kad pareiškėjas skundu taip pat prašė priteisti susidariusią pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo bei panaikinti Vidaus reikalų ministerijos sprendimus. Šie pareiškėjo skundo reikalavimai buvo atmesti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimo. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose (pvz. 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-625/2013 ir kt.).

Tačiau teisėjų kolegija nepritaria teismo sprendimo daliai, kuria atmestas skundo reikalavimas dėl Vidaus reikalų ministerijos Sprendimų panaikinimo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad atsisakydama išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, valstybinę pensiją mokanti institucija, kaip teisingai nagrinėjamoje byloje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Todėl atsižvelgus į šį išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktą ginčui aktualų išaiškinimą bei įvertinus tai, kad teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, darytina išvada, jog pareiškėjo skundžiamų sprendimų dalys, kuriomis atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, turėjo būti panaikinta. Pirmosios instancijos teismas nurodytų Sprendimų dalių nepanaikino, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šia nutartimi atitinkamai keistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais,

nutaria:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą bei Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 28 432,43 Lt (dvidešimt aštuonis tūkstančius keturis šimtus trisdešimt du litus ir 43 ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3843-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir 2011 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 1D-1905-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ dalis, kuriomis atsisakyta A. K. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė