2013-06-13 Nr. AB-2455-3-62-3-00066-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-922/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00270-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 4.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys B. Č., O. T., A. V., Ž. Ž., G. V., V. B., L. B., L. T., E. M., E. S., R. S., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. Č. 2012 m. sausio 27 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 5–10), kuriuo prašė panaikinti 2011 m. gruodžio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2)-334 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2010-03-18 įsakymo Nr. 02-05-2443 ir 2010-03-20 įsakymo Nr. 02-05-2602 pripažinimo netekusiais galios“ (toliau – ir Įsakymas).

Paaiškino, kad jis ir B. Č. bendrąja nuosavybės teise valdo 0,8521 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., Kauno r. sav. Tretieji suinteresuotieji asmenys V. B., L. B., L. T., O. T., Ž. Ž., A. V., G. V., E. M., R. S. ir E. S. yra 0,8100 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k., Kauno r. sav., bendrasavininkai.

Nurodė, kad 2010 m. kovo 18 d. Kauno apskrities viršininkas priėmė įsakymą Nr. 02-05-2443 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. 52/47804) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno r.)“, kuriuo nutarė patikslinti šio žemės sklypo kadastro duomenis pagal prie įsakymo pridedamą priedą. Remiantis juo bei 2010 m. kovo 16 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. ĮP-600 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. 52/47804) kadastro duomenų patikslinimo)“ buvo tikslinamas žemės sklypo plotas bei specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos ir žemės ūkio naudmenos. 2010 m. kovo 20 d.

Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-2602 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. 52/47805) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno r.)“ buvo nutarta patikslinti 0,8100 ha žemės sklypo kadastro duomenis pagal prie įsakymo pridedamą priedą. Remiantis šiuo priedu bei 2010 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. ĮP-651 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. 52/47805) kadastro duomenų patikslinimo (Kauno r.)“ įsakymu buvo tikslinamas žemės sklypo plotas bei specialiosios sklypo naudojimo sąlygos ir žemės ūkio naudmenos.

Akcentavo, jog šių įsakymų pagrindu buvo atlikti žemės sklypų kadastro duomenų pakeitimai nekilnojamojo turto kadastre bei registre. Pažymėjo, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas priėmė Įsakymą, kuriuo pripažino netekusiais galios abu aptartus įsakymus, nors įstatymų leidėjas viešojo administravimo subjektui nėra suteikęs teisės pačiam panaikinti savo priimtus individualius administracinius aktus. Teigė, kad Įsakymo teisiniu pagrindu abstrakčiai yra nurodytas Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (toliau – ir Žemės įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimas Nr. 534, kuriuo patvirtinti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatai (toliau – ir Kadastro nuostatai), nenurodant konkrečių šių teisės aktų teisės normų.

Akcentuoja, kad priimant Įsakymą buvo taip pat vadovaujamasi Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. (P.2471)22-11523, tačiau Kauno apygardos prokuratūra nėra kompetentingas subjektas ir jai nėra suteikta teisė spręsti, ar viešojo administravimo subjektų priimtose teisės aktuose yra padaryta klaidų.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 30–34) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad iš Įsakymo yra aišku, kokiu tikslu ir dėl kokių priežasčių yra priimtas. Pažymėjo, kad priimant Įsakymą buvo atsižvelgta į Valstybinės teritorijų ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Kauno skyrius) 2011 m. liepos 4 d. raštą Nr. (15.17)-2D-8432 ir prie rašto pridėtus dokumentus t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2010 m. spalio 19 d. raštą Nr. (12-2)D8-9807 „Dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini) k. Karmėlavos sen. Kauno r. sav.“, 2010 m. spalio 15 d. Valstybinės miškų tarnybos pažymą Nr. P1010-22497 ir 2010 m. spalio 15 d. Valstybinės miškų tarnybos pažymas Nr. 22499, 22498. Akcentavo, jog iš nurodytų raštų ir pažymų matyti, jog ginčo žemės sklypai patenka į VĮ Kauno mišku urėdijos Sodų bendrijos miškų (Karmėlavos girininkija) 497 kvartalo 1 taksacinį miško sklypą. Atkreipė dėmesį, kad 2010 m. kovo 18 d. ir 2010 m. kovo 20 d. Kauno apskrities viršininko įsakymais Nr. 02-05-2443 ir 02-05-2602 buvo patikslinti ginčo žemės sklypų kadastro duomenys. Iki kadastro duomenų patikslinimo, ginčo sklypams buvo taikomi miško naudojimo apribojimai. Pažymėjo, jog Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas, gavęs informaciją iš Inspekcijos ir Kauno apygardos prokuratūros, išanalizavo turimą informaciją bei susidariusią teisinę situaciją dėl miškų privačiame žemės sklype, nusprendė ištaisyti padarytą klaidą administracine tvarka ir priėmė ginčijamą įsakymą. Aiškino, jog teisės aktai suteikia Tarnybai teisę priimti sprendimus dėl kadastro duomenų tikslinimo bei teikti juos nekilnojamojo turto registro tvarkytojui (Kadastro nuostatai, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas (toliau – ir Kadastro įstatymas). Pažymi, jog įstatymų leidėjas nenumato tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui nepagrįstas teises.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 153–157) pareiškėjo skundą tenkino – Įsakymą panaikino.

Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 4 dalis, 13 straipsnis, Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 12 punktas suteikia teisę Tarnybai priimti sprendimus dėl kadastro duomenų tikslinimo bei teikti juos nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Teismas pažymėjo, jog šių nuostatų pagrindu buvo priimti 2010 m. kovo 18 d. ir 2010 m. kovo 20 d. įsakymai dėl kadastro duomenų patikslinimo, kurie buvo pripažinti netekusiais galios Įsakymu.

Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad iki Įsakymo priėmimo A. Č. ir B. Č. jiems priklausantį 0,8521 ha ploto žemės sklypą pardavė tretiesiems suinteresuotiems asmenims, o sutarties 4.3 punktu įsipareigojo per 1 metus nuo sutarties pasirašymo dienos paruošti parduodamo žemės sklypo detalųjį planą bei atidalinti parduodamos žemės sklypo dalis, suformuojant naujus turtinius vienetus. Sudarę detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys parengė abiejų žemės sklypų detalųjį planą. Todėl teismas padarė išvadą, kad 2010 m. kovo 18 d. Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-05-2443 ir 2010 m. kovo 20 d. Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-05-2602 sukėlė A. Č. tam tikras teisines pasekmes.

Teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog institucija pati negali panaikinti savo administracinio sprendimo (2005 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-161/2005).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1dalyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu bei Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata, numatančia, kad administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais bei viešojo administravimo subjektų veikloje taikomu principu – „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“ ir padarė išvadą, kad Tarnybos Kauno rajono skyriaus, kaip viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, kurie reglamentuoti Tarnybos Kauno rajono skyriaus nuostatuose, patvirtintuose Tarnybos direktoriaus 2012 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1P1-(2.1)-63, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti, todėl nusprendė panaikinti Įsakymą.

Teismas pažymėjo, kad klaidų ištaisymo procedūrą reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnis, tačiau nurodė, kad atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog priimant ginčijamą įsakymą šia teisės norma nebuvo vadovautasi.

Teismas taip pat akcentavo, kad Įsakymas buvo priimtas atsižvelgus į Inspekcijos Kauno skyriaus 2011 m. liepos 4 d. raštą, kuris grindžiamas tuo, kad 0,8521 ha ploto žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,8100 ha ploto žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2010 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 02-05-2443 ir 2010 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 02-05-2602 buvo panaikinti miškams taikomi apribojimai ir tuo pagrindu Inspekcijos Kauno skyrius išdavė detaliojo plano patikrinimo aktą Nr. TP-1-731(15.4) su neigiama išvada. Tačiau Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 1 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2012 m. lapkričio 15 d., šį patikrinimo aktą panaikino, ir ši aplinkybė, teismo vertinimu, sudaro papildomą pagrindą panaikinti Įsakymą.

III. Atsakovas Tarnyba padavė apeliacinį skundą (b. l. 167–170), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevertino teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, jog ginčo žemės sklypai, patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos Sodų bendrijos miškų (Karmėlavos girininkija) 497 kvartalo I taksacinį miško sklypą. Akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Atsakovas teigia, jog Kauno apygardos administracinis teismas panaikindamas Įsakymą sukūrė tokią situaciją, kai ginčo žemės sklypų duomenys, apibūdinantys jų gamtines ir ūkines savybes bei naudojimo sąlygas, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimui Nr. 520 „Dėl Kauno apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms“, kuriuo miškas, esantis ginčo žemės sklypuose yra priskirtas II grupės miškams „Specialios paskirties miškai“ B „Rekreacinių miškų“ pogrupiui.

Pažymi, kad iki Kauno apskrities viršininko 2010 m. kovo 18 d. ir 2010 m. kovo 20 d. įsakymais Nr. 02-05-2443 ir 02-05-2602 atlikto ginčo žemės sklypų kadastro duomenų patikslinimo, ginčo žemės sklypams buvo taikomi miško naudojimo apribojimai. Atsakovas mano, kad specialioji žemės naudojimo sąlyga miško naudojimo apribojimai galėjo būti panaikinama parengus ir patvirtinus naują teritorijų planavimo dokumentą. Akcentuoja, kad neteisėtų Kauno apskrities viršininko administracinių aktų pagrindu buvo pakeisti žemės sklypų kadastro duomenys, tačiau pareiga laikytis Lietuvos Respublikos miškų įstatymu (toliau – ir Miškų įstatymas) nustatytų reikalavimų neišnyko (Žemės įstatymo 21 str. 1 d. 12 p.)

Atsakovas mano, kad ginčijamu įsakymu nebuvo sukurtos, panaikintos ar pakeistos pareiškėjų subjektinės teisės, Tarnybos Kauno skyriaus vedėjas, panaikindamas Kauno apskrities viršininko administracinį sprendimą, kuris buvo priimtas pažeidžiant taikytinas tesės normas, neviršijo Tarnybai suteiktos kompetencijos.

Pareiškėjas A. Č. ir trečiasis suinteresuotas asmuo B. Č. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 174–179) nurodo, kad su juo nesutinka.

Atsiliepime pažymi, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais. Mano, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog Tarnybos Kauno skyriaus vedėjas viršijo teisės aktų suteiktus įgaliojimus bei pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas. Pažymi, kad priimant Įsakymą buvo vadovaujamasi Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. gruodžio 12 d. raštu, tačiau pareiškėjas mano, kad Kauno apygardos prokuratūra nėra kompetentingas spręsti, ar viešojo administravimo subjektų priimtose teisės aktuose yra padaryta klaidų. Taip nesutinka su Tarnybos argumentais dėl aplinkybės, kad ginčo žemės sklypai patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos Sodų bendrijos miškų (Karmėlavos girininkijų) 497 kvartalo 1 taksacinį miško sklypą, reikšmės šiai bylai, taip pat, jog teismas turėjo vertinti Įsakymu panaikintų Kauno apskrities viršininko įsakymų galimą neteisėtumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 181–185) nurodo, kad su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepime akcentuoja, kad teismas, panaikindamas Įsakymą, neatsižvelgė ir nevertino to, kad Įsakymas buvo priimtas dėl akivaizdžiai neteisėtų ir imperatyviems teisės aktams prieštaraujančių Kauno apskrities viršininko įsakymų, todėl paliekant galioti priimtą teismo sprendimą, būtų formuojama praktika, kad pareiškėjams iš jų akivaizdžiai neteisėtų veiksmų atsirastų atitinkamai jų aktyviais veiksmais siekiamos ir jiems naudingos pasekmės.

Teigia, kad nesant jokio teritorijų planavimo dokumento Kauno apskrities viršininko įsakymais buvo panaikinti teisės aktų nustatyta tvarka nustatyti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti miško naudojimo apribojimai.

Nesutinka su teismo išvada, kad aplinkybė, jog įsiteisėjęs Kauno apygardos administracinis teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimas, kuriuo panaikintas Inspekcijos Kauno skyriaus išduotas detaliojo plano patikrinimo aktas Nr. TP-1-731-(15.4), sudaro papildomą pagrindą panaikinti ginčijamą įsakymą. Inspekcija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas palikdamas galioti šį Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą nurodė, kad Inspekcija, neinicijavusi administracinių aktų nuginčijimo procedūrų, išsprendė jos kompetencijai nepriklausantį administracinį ginčą dėl prieštaringų duomenų apie planuojamą žemės sklypą. Todėl institucijoms nebeliko jokių teisėtų teisinių instrumentų, kad būtų užkirstas kelias akivaizdžiai neteisėtų administracinių aktų sukeltų pasekmių kilimui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas A. Č. skundu prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-3034, kuriuo buvo pripažinti netekusiais galios Kauno apskrities viršininko įsakymai – 2010 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. 02-05-2443 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. 52/47804) kadastro duomenų patikslinimo“ bei 2010 m. kovo 20 d. įsakymas Nr. 02-05-2602 „Dėl žemės sklypo (registro Nr. 52/47805) kadastro duomenų patikslinimo“. Šiais įsakymais buvo panaikinta žemės sklypams nustatyta specialioji žemės ir miško naudojimo sąlyga – miško naudojimo apribojimai XXVI, ir nustatyta saugotinų miško želdinių, augančių ne miško žemėje, specialioji naudojimo sąlyga XXVII.

Apeliantas nurodo, kad panaikinant specialiąją žemės ir miško naudojimo sąlygą buvo padaryta klaida, nes neatsižvelgta, jog žemės sklypai patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos Sodų bendrijų miškų Karmėlavos girininkijos 497 kvartalo 1 taksacinį miško sklypą. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą ir panaikindamas 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-3034, kuriuo buvo pripažinti netekusiais galio nepagrįstai priimti ankstesni įsakymai, bylą sprendė formaliai, neįvertino imperatyviųjų Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir Žemės įstatymo 22 straipsnio nuostatų bei aplinkybės, kad pareiškėjo materialiųjų teisių naudotis žemės sklypu apimtį lemia miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ribojimas, o ne priimti įsakymai.

Administracinėje byloje pateikiama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. spalio 15 d. pažyma Nr. P1010-22497 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, miškų žemėlapio fragmentas bei 2010 m. spalio 15 d. pažymos Nr. 22498 ir Nr. 22499 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, taksaciniai rodikliai patvirtina, kad žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. 52/47804), yra 0,31 ha miško žemės plotas, medynų tūris 49 m3, o žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. 52/47805), yra 0,23 ha miško žemės plotas, medynų tūris 36 m3.

Minėti žemės sklypai patenka į VĮ Kauno miškų urėdijos Sodų bendrijų miškų Karmėlavos girininkijos 497 kvartalo 1 taksacinį miško sklypą (b. l. 39–49). Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 520 „Dėl Kauno apskrities miškų priskyrimo miškų grupėms“ šis miškas yra priskirtas II grupės miškams „Specialios paskirties miškai“ B „Rekreacinių miškų“ pogrupiui. Miškų valstybės kadastro duomenys nėra nuginčyti ar pakeisti, dėl to pareiškėjas nėra pareiškęs reikalavimų teisme.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 4 dalis apibrėžia, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos – įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikių. Be to, Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalis nustato, kad konkrečiam žemės sklypui taikomos (nustatomos naujos, panaikinamos anksčiau taikytos) specialios naudojimo sąlygos nustatomos teritorijų planavimo dokumentu, kurį patvirtinus, pateikiamas pranešimas Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui.

Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudžiama paversti miško žemę kitomis naudmenomis II grupės rekreaciniuose miškuose. Kol nėra pakeisti duomenys Miškų valstybės kadastre, pareiškėjo žemės sklype esanti miško žemės paskirtis negali būti keičiama į kitokią, tuo pačiu negali būti keičiamos ir specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nes tai draudžia imperatyvios Miškų įstatymo 11 straipsnio normos, bei nėra patvirtinto teritorijų planavimo dokumento.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos savo praktikoje, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Jeigu skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, tai jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas iš esmės būtų betikslis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-424/2010; 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-667/2010; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1458/2010, 2012 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1553/2012).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės mėn. 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-42/2013.). Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę ir kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs paminėtas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismų praktikoje, asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124–131, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012).

Pirmosios instancijos teismas, vertinamas šioje byloje skundžiamo administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma, turėjo nustatyti, ar skundžiamas aktas ar veiksmas pareiškėjui sukelia materialines teisines pasekmes ir gali būti administracinio ginčo objektu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui ne 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-3034, bet Miškų valstybinio kadastro duomenų pagrindu kyla pareiga laikytis specialiųjų miško ir žemės naudojimo sąlygų, todėl įsakymo nuginčijimas byloje nesukels pareiškėjo siekiamo teisinio rezultato byloje. Kai nėra pakeisti miškų kadastro duomenys, jų pagrindu nustatytos specialiosios miško ir žemės naudojimo sąlygos negali būti keičiamos. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad skundžiamas byloje įsakymas pareiškėjui nesukelia savarankiškų materialinių teisinių pasekmių, nes yra galiojantys Miškų valstybinio kadastro duomenys, daro išvadą, kad toks administracinis aktas nėra administracinės bylos dalykas, ginčas dėl tokio akto beprasmis, apeliacinį skundą tenkina, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmeta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo A. Č. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė