2024-05-21 Nr. AB-8311-3-61-3-10108-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1609-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-10108-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. (A. I.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. (A. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 23S220891 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas grindė skundą šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad negali sugrįžti į kilmės valstybę, nes pareiškėjui kilmės valstybėje 2013-2019 m. priimtomis nutartimis draudžiama išvykti iš kilmės valstybės, suvaržyta pareiškėjo teisė į laisvę, t. y. blokuojamas interneto ryšys, telefono numeriai, draudžiama vykdyti bet kokią veiklą. Kilmės valstybėje areštuotas ir paimtas pareiškėjui priklausantis turtas, pareiškėjui uždrausta sudaryti verslo sutartis ir / ar vykdyti bet kokį verslą kilmės valstybėje. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra persekiojamas kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini), o į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas, norėdamas sugrįžti į kilmės valstybę bus suimtas ir neturės ten jokių teisių. Kilmės valstybėje, be kita ko, fabrikuojamos bylos, siekiant sužlugdyti pareiškėjo verslą ir paversti jį skolininku, o pareiškėjo brolis dėl (duomenys neskelbtini) buvo uždarytas į areštinę. Kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) artimieji persekiojami aktyviai.

2.2. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose numatytus kriterijus prieglobsčiui suteikti. Pareiškėjui apsauga reikalinga dėl (duomenys neskelbtini), nes sugrįžus į kilmės valstybę jis gali būti persekiojamas arba su juo bus susidorota. Pareiškėjas kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini) prarado namus ir verslus, todėl buvo priverstas palikti kilmės šalį, atvyko į Lietuvos Respubliką, kurioje stengiasi įsitvirtinti. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju būtina vadovautis Įstatymo 130 straipsnio 1 dalimi ir neišsiųsti pareiškėjo į kilmės valstybę, nes joje nuolat ir sistemingai pažeidinėjamos žmogaus teisės. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą neatsižvelgė į galimus pavojus, kurie gali nutikti pareiškėjui kilmės valstybėje ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas planavo ir ketina teikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo verslo vystymui Lietuvoje.

2.3. Migracijos departamentas netinkamai vertino pareiškėjo pateiktus duomenis, formaliai vykdė pareiškėjo apklausą, todėl priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą Sprendimą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) įstatyme įtvirtintų reikalavimų administraciniam aktui, todėl turi būti panaikinamas. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo motyvuojamas (duomenys neskelbtini), o atsakovas Sprendime nurodo, kad pateikti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir Užsienio reikalų ministerija) duomenys nepatvirtina (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Migracijos departamentas grindė atsiliepimą šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Skundžiamas Sprendimas priimtas todėl, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) prieštarauja objektyviai informacijai ir nėra tikėtinas. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo nurodyti veiksmai neatitinka persekiojimo sąvokos ir nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą dėl (duomenys neskelbtini) yra hipotetinio pobūdžio.

4.2. Pareiškėjas pateikė dokumentus (pareiškėjo ir jo motinos skundai / prašymai teismui, paskolų lapeliai, teismo sprendimai ir išaiškinimai) apie 2013–2018 m. vykusius teisminius procesus. Pareiškėjas apklausoje nurodė, kad jis ir jo tėvai įkūrė įmonę (duomenys neskelbtini), o po kurio laiko, dėl turimų skolų, kilmės valstybė atėmė iš pareiškėjo ir jo tėvų turtą. Pagal pateiktus dokumentus, pareiškėjo šeima pasiskolino pinigus, žinojo apie paskolų sąlygas ir pasirašė susitarimus su įmonėmis, o šeimai negrąžinus paskolos, teismas, siekdamas padengti susidariusią skolą, konfiskavo pareiškėjo šeimos turtą. Todėl, pareiškėjo pateikti dokumentai nesudaro pagrindo teigti, kad kilmės valstybė sukūrusi sistemą, kuria siekiama sutrukdyti asmenims vystyti savo verslus.

4.3. Persekiojimo baimė turi būti reali ir pagrįsta. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Atsakovas, patikrinęs pareiškėjo brolio duomenis MIGRIS sistemoje, nustatė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nėra pagrįsta. Migracijos departamentas gavo Užsienio reikalų ministerijos raštą, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini).

4.4. Sprendimu nesprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Pareiškėjo teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, be kita ko, ir Įstatymo 130 straipsnyje numatyti pagrindai, draudžiantys išsiųsti arba grąžinti užsienietį į kilmės valstybę.

4.5. Pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, yra bendro pobūdžio, nustatyti prieštaravimai tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktos kilmės valstybės informacijos. Atsakovas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų kriterijų prieglobsčiui Lietuvos Respublikoje gauti.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. I. skundą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 25 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas grindė prašymą tuo, kad (duomenys neskelbtini). Prašyme, be kita ko, nurodomi argumentai dėl priimtų teismo nutarčių, kuriomis (duomenys neskelbtini). Apklausoje, vykusioje 2023 m. gruodžio 4 d., pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, įvertinęs medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje motyvuodamas tuo, kad (duomenys neskelbtini).

7. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas vertino, jog pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo argumentai dėl (duomenys neskelbtini) ir, kad kilmės valstybėje fabrikuojamos bylos jo atžvilgiu, nepagrindžia galimybės pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Migracijos departamentas pagrįstai nustatytas aplinkybes vertino kaip neatitinkančias persekiojimo sąvokos ir nesudarančios pagrindą suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas ir pareiškėjo brolio (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo brolis nesusiduria su persekiojimu (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, jog pareiškėjas bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos negalima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

9. Teismas nenustatė priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus baudžiamas. Kilmės valstybėje nevyksta nei tarptautinis, nei vidaus ginkluotas konfliktas. Migracijos departamento Sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai. Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

III. 10. Pareiškėjas A. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2024 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

11. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo vertinimu, jis atitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintus kriterijus prieglobsčiui Lietuvos Respublikoje gauti.

12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovas grindžia atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tik pateikia nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas bendrais bruožais grindžia savo persekiojimo tikimybę, nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovo priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o jame išdėstyti motyvai yra adekvatūs, aiškūs ir pakankami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 23S220891, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, jis atitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintus kriterijus prieglobsčiui Lietuvos Respublikoje gauti.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

18. Teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (Įstatymo 86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

19. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

21. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

22. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas abejonės privilegijos principas reiškia, kad, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

23. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkte, be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, vadovaujasi Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindžia šiais pagrindiniais aspektais: (duomenys neskelbtini).

25. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo Sprendime surinkta informacija apie individualią pareiškėjo situaciją, konstatavo, kad: i) nei byloje surinkti rašytiniai įrodymai, nei pareiškėjo pateikti paaiškinimai ir įrodymai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo kilmės valstybės valdžios institucijos pareiškėją gali identifikuoti kaip (duomenys neskelbtini); ii) byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini); iii) susidariusios skolos išieškojimas ir pareiškėjo brolio (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo konstatuoti, kad gali kilti grėsmė pačiam pareiškėjui; iv) atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus, ir atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę; v) rašytinė bylos medžiaga ir nustatytos faktinės aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad yra realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas ar bus pažeistos jos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės; (vi) pareiškėjo kilmės valstybėje nevyksta nei tarptautinis, nei vidaus ginkluotas konfliktas, pareiškėjui negresia nei mirties bausmė, nei egzekucija.

26. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismo esą netinkamai atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

27. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip nei pareiškėjas vertino pareiškėjo paaiškinimus ir byloje surinktus įrodymus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog Migracijos departamento priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, nes:

i) pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) yra abstraktus, keliantis tam tikrų abejonių ir nesuderinamas su kilmės valstybės informacija, be to, į bylą pateiktas Užsienio reikalų ministerijos raštas Nr. 23SD11491 patvirtina, kad nėra duomenų apie (duomenys neskelbtini); ii) pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir į bylą pateikti rašytiniai įrodymai dėl kilmės valstybėje susidariusios skolos, areštuoto turto, nepagrindžia galimybės suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes šie dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo šeima pasiskolino pinigus, žinojo paskolų sąlygas ir sudarė susitarimus su įmonėmis, o šeimai negrąžinus skolos, teismas, siekdamas padengti susidariusią skolą konfiskavo pareiškėjo šeimos turtą (procedūra, atliekama siekiant išieškoti skolą), tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, kad kilmės valstybė persekioja pareiškėją, atsižvelgiant ir į tai, kad teismo procesai dėl įmonės (duomenys neskelbtini) yra užbaigti, o pareiškėjo motina, kuri ir atstovavo įmonę teismuose, šiuo metu toliau gyvena (duomenys neskelbtini) ir jos atžvilgiu nėra vykdomi jokie neteisėti persekiojimo veiksmai; iii) pareiškėjo brolis nesusiduria su persekiojimu kilmės valstybėje dėl (duomenys neskelbtini), todėl mažai tikėtina, kad tokia grėsmė gali kilti pareiškėjui dėl jo brolio veiksmų, tuo labiau, kad pats pareiškėjas apklausoje patvirtino, kad jo brolis vyksta pas savo šeimą, kuri liko gyventi kilmės valstybėje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė duomenų ir argumentų, sudarančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie yra analogiški pareiškėjo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentams, visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir atsižvelgusi į pareiškėjo pasakojimą, teismo posėdyje teiktus paaiškinimus, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo nurodytos priežastys prilygsta persekiojimo veiksmams, o individuali situacija atitinka pagrįstos baimės kriterijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas persekiojimo tikimybę iš esmės grindžia bendro pobūdžio argumentais, subjektyvia nuomone dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurių nepagrindė objektyviais įrodymais. Nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš surinktos medžiagos nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, taip pat, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju su pareiškėju būtų netinkamai elgiamasi. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė duomenų, kuriais remiantis būtų galima paneigti atsakovo išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

29. Pažymėtina, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su pareiškėjo tariamu išsiuntimu į kilmės valstybę nėra aktualūs nagrinėjamoje byloje, kadangi Sprendime nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę, todėl jie nevertinami. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui neturi esminės reikšmės, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, ir visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Todėl, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. I. (A. I.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis