2017-11-08 Nr. AB-20551-3-61-3-03368-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3246-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03368-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. (D. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto. Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo ventiliacijos, dėl to tvyrojo blogas kvapas. Kamerose buvo drėgna. Nebuvo sudaryta galimybė kameroje išskalbti ir džiovinti viršutinius drabužius. Kameroje buvo vienas stalas ir tik dvi kėdės, dažnai neužtekdavo vietos prie stalo, todėl turėdavo valgyti stovėdamas. Kamerų sienos buvo pasidengę pelėsiu, nuo jų byrėdavo tinkas. Kamerų apšvietimas buvo netinkamas. Laikino laikymo kamerų sienos buvo pasidengę pelėsiu, jose trūko oro, tokiose kamerose buvo laikomas 5-6 valandas. Pareiškėjas teigia, kad jam atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K niekada nebuvo pamaitintas. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. įvairiose kamerose, kurių plotas buvo per mažas, jose dažniausiai būdavo laikoma po šešis asmenis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. vasario 8 dienos. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Visose kamerose yra įrengti stalai, taburetės (suoliukai), lentynos, atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių. Daugiau baldų įrengti nėra galimybės dėl mažo kamerų ploto. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Suimtieji (nuteistieji) tinkamai aprūpinami patalyne, rankšluosčiais, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Laikino laikymo kameros yra administraciniame pastate, jos nėra didelės, kiekvienoje įrengtas suolas, jų valymą atlieka nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus, Ūkio skyriaus valytojai. Duomenų ar skundų, kad minėtos patalpos buvo nešvarios, negauta. Maitinimas organizuojamas vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintomis taisyklėmis, dienotvarkėje numatytu metu, pagal patvirtintas mitybos normas ir valgiaraščius. Asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į paskirties vietą yra ilgesnis nei 6 val., atskirai išduodami supakuoti maisto daviniai. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas su pertraukomis laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. kovo 3 dienos. Atsakovo teigimu, ploto trūkumas buvo nežymus ir nereguliarus, todėl negalėjo sukelti neigiamų pasekmių. Pareiškėjas galėjo pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, teniso kambariu, biblioteka, skaitykla, koplyčia, socialinės reabilitacijos ir medicinos specialistų pagalba. Atsakovo manymu, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 770 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 290 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį teismas atmetė. Teismas netenkino Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 97 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 2,44 iki 2,65 kv. m kameros ploto. Įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas pripažino, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas pažymėjo, kad kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,69 iki 7,94 kv. m. ploto, todėl teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 32 paras ir 11 kartų dalį paros buvo laikomas Kauno TI kameroje Nr. 223, kurioje jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, jam teko 3,58 kv. m kameros ploto, kameroje (21,5 kv. m) minėtais laikotarpiais buvo laikomi šeši asmenys. Įvertinęs aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas pripažino, jog pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas pažymėjo, kad kitais pareiškėjo buvimo Kauno TI laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,91 iki 8,83 kv. m ploto, todėl teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo ventiliacijos, dėl to tvyrojo blogas kvapas, buvo drėgna, teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis higienos normų reikalavimus, nustatytus kamerų vėdinimui ir santykinei oro drėgmei. Teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl blogo kvapo, netinkamos ventiliacijos ir drėgmės Lukiškių TI-K kamerose atmetė kaip neįrodytus.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu, todėl darė išvadą, kad atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstraktaus pobūdžio skundo teiginius ir juos laikė neįrodytais.

12. Teismas konstatavo, kad stalai ir kėdės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti, tačiau, atsižvelgiant į mažą kamerų plotą, tai, kad ginčo laikotarpiu kamerose su pareiškėju buvo laikomi 2-3 asmenys, pripažino, kad pareiškėjas ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, o tai laikė jo suėmimo sąlygų bloginimu.

13. Teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl pelėsių ir netinkamos sienų būklės kamerose Nr. 111 ir Nr. 115 laikė įrodytais.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus, nustatytus dirbtiniam naktiniam apšvietimui.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K laikino laikymo kamerų sienos buvo pasidengę pelėsiu, jose trūko oro, tokiose kamerose buvo laikomas 5-6 valandas, teismas nustatė, kad dėl netinkamos laikino laikymo kamerų būklės, per ilgo laikymo jose pareiškėjas su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K nesikreipė, todėl teismas tokio pobūdžio pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip abstrakčius ir neįrodytus.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad jam atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K niekada nebuvo pamaitintas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, todėl teismas tokio pobūdžio pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip abstrakčius ir neįrodytus.

17. Teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 97 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui ne visuomet užteko vietos pavalgyti prie stalo, kameroje Nr. 111 sienų būklė buvo netinkama, kameroje Nr. 115 buvo pelėsio, o kameroje Nr. 157 dirbtinis naktinis apšvietimas buvo netinkamas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Teismas darė išvadą, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.

18. Teismas konstatavo, kad laikymo Kauno TI metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 32 paras ir 11 kartų ne visą parą per jo laikymo Kauno TI laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Teismas konstatavo, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 770 Eur sumos priteisimas dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir 290 Eur sumos priteisimas dėl laikymo sąlygų Kauno TI.

20. Pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K prašymo atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas, kurios sudaro 4,98 Eur, teismas nustatė, kad dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl konstatavo, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra pagrįstas, todėl negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai. Teismas atmetė Lukiškių TI-K prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas 4,98 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

III. 21. Pareiškėjas D. V. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo priimti naują sprendimą – jo reikalavimus tenkinti.

22. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog gyvenamasis plotas yra gerokai sumažinamas baldais, santechnikos įrenginiais, betono pertvaromis. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, vertindamas kamerų ventiliaciją ir drėgmę, atsižvelgė tik į karantino kameras, kuriose kaliniai būna nereikšmingą laiką, tačiau į pastovaus buvimo kameras nebuvo atsižvelgta, nors jose sąlygos yra ženkliai blogesnės nei karantininėse. Pareiškėjas tvirtina, kad daug kartų kreipėsi skundais į tardymo izoliatoriaus administraciją dėl laikino sulaikymo kamerų būklės ir laikymo jose laiko. Pareiškėjas pažymi, kad Kauno TI suteikė jam sausus davinius prieš pervežant, o Lukiškių TI-K – ne. Pareiškėjas pažymi, kad būnant Kauno TI kameroje kartu su juo buvo nuolat rūkantys asmenys, o tai kenkė jo sveikatai, tačiau administracija į daugkartinius jo skundus neatsakė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Kauno TI buvo laikomas vienoje kameroje su kaliniu, sergančiu ŽIV.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl jo nurodyta suma kompensuotų jam galimai padarytą žalą, todėl mano, kad nėra pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas nurodo, kad ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, todėl realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Kauno TI neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą ir priteisdamas iš atsakovo, atstovaujamo Lukiškių TI-K, 770 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei iš atsakovo, atstovaujamo Kauno TI, 290 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pripažino, kad pareiškėjas 97 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose ir 32 paras bei 11 kartų dalį paros buvo laikomas Kauno TI kameroje Nr. 223, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas. Be to, teismas laikė įrodytais pareiškėjo skundo teiginius dėl pelėsių ir netinkamos sienų būklės Lukiškių TI-K kamerose, taip pat nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus, nustatytus dirbtiniam naktiniam apšvietimui. Kitų pareiškėjo nusiskundimų dėl ventiliacijos, blogo kvapo, drėgmės sanitariniuose mazguose, vėdinimo, ventiliacijos Lukiškių TI-K kamerose, viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo, Lukiškių TI-K laikino laikymo kamerų sienų pelėsio, oro trūkumo, netinkamo maitinimo atvykstant ir išvykstant iš Lukiškių TI-K, teismas nelaikė pagrįstais, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog kamerų plotas yra gerokai mažinamas baldais, santechnikos įrenginiais, betono pertvaromis. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 97 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 2,44 iki 2,64 kv. m kameros ploto. Kauno TI kameroje Nr. 223 pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, pareiškėjui teko 3,58 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K, tiek Kauno TI kamerose, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, tokiomis sąlygomis pareiškėjas turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimo Lukiškių TI-K ir Kauno TI, konstatavo, jog pareiškėjo laikymas tokiomis sąlygomis pažeidė ne tik atitinkamus Lietuvos Respublikos teisės aktus, bet ir Konvencijos 3 straipsnį. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kamerų ploto nustatymo.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad, vertindamas kamerų ventiliaciją ir drėgnumą, teismas atsižvelgė tik į karantino kameras, bet ne pastovaus buvimo kameras. Iš atsakovo atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimai buvo atlikti kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir tiek santykinė oro drėgmė, tiek kamerų vėdinimo būdas atitiko higienos normų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl kamerų ventiliacijos ir drėgmės būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai arba kitoms kompetentingoms valstybės institucijoms. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, taip pat higienos sąlygų pažeidimų nenustatymą kai kuriose kamerose, konstatuotina, kad byloje nėra pakankamų įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas higienos normų, susijusių su kamerų ventiliacija ir drėgme, neatitinkančiose kamerose. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis higienos normų reikalavimus, nustatytus kamerų vėdinimui ir santykinei oro drėgmei.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad Lukiškių TI-K nesuteikė jam sausų davinių prieš jį pervežant. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo maitinimo Lukiškių TI-K, pagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis (toliau – ir Maitinimo taisyklės). Atkreiptinas dėmesys, kad Maitinimo taisyklėse įtvirtinta kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybų pareiga iš vakaro informuoti kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių, o išvykus konvojui, nedelsiant informuoti apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių (Maitinimo taisyklių 32 p.). Maitinimo taisyklių 33 punkte nustatyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu (Maitinimo taisyklių 34 p.). Taigi Maitinimo taisyklėse nėra nustatyta pareiga kalinimo įstaigai, iš kurios konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, išduoti jiems sausus davinius. Todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog Lukiškių TI-K nesuteikė jam sausų davinių prieš pervežant, kaip nesudarantys pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

31. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

33. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, susijusias su jo laikymu kartu su rūkančiais asmenimis bei asmeniu, sergančiu ŽIV, Kauno TI ir su tuo susijusius reikalavimus. Tokie apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

34. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas, laikomas Lukiškių TI-K ir Kauno TI tokiomis sąlygomis, patyrė tam tikrų nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrų nepatogumų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Lukiškių TI-K 97 paras, o Kauno TI 32 paras ir 11 kartų dalį paros buvo laikomas pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, pareiškėjas Lukiškių TI-K ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas, Lukiškių TI-K kamerų sienos buvo netinkamos būklės, kamerose buvo pelėsio, pareiškėjas Lukiškių TI-K ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus, nustatytus dirbtiniam naktiniam apšvietimui.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytus pažeidimus, jų pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, taip pat neturtinės žalos atlyginimo dydį, priteisiamą panašiose bylose, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra adekvatus padarytiems pažeidimams ir patirtai žalai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Lukiškių TI-K, priteistą 770 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 1067 Eur, ir iš atsakovo, atstovaujamo Kauno TI, priteistą 290 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 352.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. V. (D. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjui D. V. (D. V.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, priteisti 1067 Eur (vieną tūkstantį šešiasdešimt septynis eurus), o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, priteisti 352 Eur (tris šimtus penkiasdešimt du eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė