2022-06-22 Nr. AB-16834-3-62-3-00331-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2898-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00331-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. S. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2022 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 22S61808 (toliau – ir Sprendimas); 2 įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini).

2.2. Atsakovas, spręsdamas dėl jo išsiuntimo, neatsižvelgė į tai, kad jis savo elgesiu niekaip neparodė, jog ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Jis bendradarbiavo su institucijomis nustatant prieglobsčio motyvus, nėra pažeidęs tvarkų ar taisyklių, jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo ir apie tai jis papasakojo apklausiamas, jis visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies.

2.3. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką, o toks terminas nėra proporcingas. Jis dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedina siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, jis laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais motyvais:

3.1. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nėra faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės šalyje jis pats buvo persekiojamas. Pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės bei tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikio. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, rodančios, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, jo deklaruojama baimė grįžti buvo įvertinta kaip hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta.

3.2. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta, konstatuotina, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.3. Atsakovo nuomone, 2021 m. ESPA gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Migracijos departamentas turėjo pagrindą remtis vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo M. A. S. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė 2022 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 22S61808 rezoliucinės dalies 3 punktą – sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pasakojo, jog jis (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Teismas įvertino atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš atsakovo surinktos informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę nustatyta, kad (duomenys neskelbtini).

8. Teismas nurodė, kad tikėtina, jog pareiškėjas buvo paveiktas šių įvykių, jautė nerimą, norą pakeisti gyvenamą vietą, tačiau nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismo nuomone, Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą informaciją pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPBB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei Departamente apklausos metu, nei teismui nepateikė jokios informacijos, galinčios pagrįsti, kad (duomenys neskelbtini), todėl pasakojimas apie tariamus grasinimus grindžiamas tik pareiškėjo pasakojimu, kuris nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, jog pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu. Pareiškėjo istorija nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, o jam šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

10. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Remiantis šiais argumentais terminas sutrumpintas iki 3 metų.

III. 11. Pareiškėjas M. A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Prašyme suteikti prieglobstį jis nurodė konkrečias aplinkybes, jog jam realiai grėsė persekiojimo ir/ar susidorojimo pavojus. Dėl (duomenys neskelbtini) jo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad jis išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų.

13. Atsakovas, darydamas išvadas dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi EPPB pateikiama informacija, nuostata, kad EPPB gairėse nurodyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Ataskaitoje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, taigi, laikytina, kad nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualią informacija iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias pareiškėjo galimybes apsisaugoti, ypač, kai jis yra iš (duomenys neskelbtini), kuriame vyksta karinis konfliktas su (duomenys neskelbtini).

14. Prieglobstis ir papildoma apsauga jam nesuteikta nepagrįstai, nes Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas atsiliepime palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime motyvuojama, kad tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėjas nenurodė, kokios realios grėsmės jam gresia kilmės valstybėje. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

20. Teisėjų kolegija nenustatė kokių nors aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visa apimtimi. Jo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko aktualių duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

24. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

25. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

26. 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina pabėgėlio statuso taikymo nuostatas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Asmeniui pabėgėlio statusas gali būti suteiktas tik tuomet, kuomet visos paminėtos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos įvykdytos visos kartu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi įstatymo aiškinimo nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

28. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Pareiškėjas jam kylančią grėsmę kilmės valstybėje grindžia tuo, kad (duomenys neskelbtini) ir dėl to pareiškėjas susiduria su pavojumi. Šios nurodomos grėsmės atsakovo ir pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos kaip bendro pobūdžio ir nesusijusios su pareiškėjo asmeniu per se (pačiu savaime).

30. Tiriant ir vertinant situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini).

31. Atsakovas taip pat nustatė, kad kiti kaimai šalia pareiškėjo gyvenamosios vietos galėjo būti paliesti (duomenys neskelbtini). Byloje konstatuota, kad pareiškėjo pasakojime nurodytos aplinkybės neprieštarauja bendrai surinktai informacijai apie jo kilmės valstybę, tačiau taip pat ir nepatvirtina individualaus pobūdžio grėsmės jam. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tikėtina, jog pareiškėjas buvo paveiktas įvykių jo kilmės valstybėje, jautė nerimą, norą pakeisti gyvenamą vietą, tačiau nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Be to, iš atsakovo surinktos informacijos matyti, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPBB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo.

32. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė pareiškėjo poziciją dėl individualaus pobūdžio grėsmės jam kilimo. Konstatuota, kad pareiškėjas nei Departamente apklausos metu, nei teismui nepateikė jokios informacijos, galinčios pagrįsti faktą, kad jam grasino (duomenys neskelbtini) – nepateikė jo minėtų įrašų socialiniuose tinkluose nuorodų ar jų ekrano nuotraukų, savo socialinių tinklų paskyrų informacijos ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini) jam grasino, todėl aplinkybės apie tariamus grasinimus grindžiamos tik pareiškėjo pasakojimu, kuris nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu. Pareiškėjo istorija nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, bei jam šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 punktas); yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (2 punktas); yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (3 punktas). Kaip minėta, pareiškėjo nurodyta baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė.

34. Vertinant Įstatymo 87 straipsnio nuostatų taikymo tikslingumą buvo remtasi 2021 metų ESPA gairėmis ir EPB 2021 metais paskelbta ataskaita. Iš šių šaltinių surinkta informacija patvirtino, kad (duomenys neskelbtini). Šių aplinkybių pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė, kaip ir nepateikė naujesnės informacijos, galinčios paneigti ginčijamame sprendime Migracijos departamento padarytas išvadas. Apeliaciniame pareiškėjo skunde išdėstyta informacija apie jo kilmės valstybėje susiklosčiusią situaciją neprieštarauja atsakovo surinktai ir šioje byloje tirtai informacijai, tačiau ji yra bendro pobūdžio ir, daugeliu atvejų, senesnė, nei atsakovo tirta informacija. Pareiškėjo nurodyti įvykiai buvo 2020 metais ar ankščiau, o šioje byloje buvo įvertinta tiek savo reikšme, tiek chronologiniu pobūdžiu aktualesnė informacija, nei ta, kuri dėstoma apeliaciniame skunde.

35. Teisėjų kolegija nepritaria apeliacinio skundo argumentams, kad atsakovas neįsigilino į individualią pareiškėjo situaciją. Kaip minėta – pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo bendro pobūdžio, todėl jų vertinimas buvo atliekamas atsižvelgiant į surinktos informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę visumą. Jokių išskirtinių aplinkybių, kurių patikrinimui reikėtų išsamesnio tyrimo, pareiškėjas nenurodė. Šių apeliacinio skundo argumentų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas pareiškėjo pasakojimą vertina jo turinį lygindamas su pareiškėjo nurodyta informacija ir neturi pareigos pats ieškoti papildomų argumentų dėl prieglobsčio suteikimo, nes visas konkrečiu atveju reikšmingas individualaus pobūdžio aplinkybes turi nurodyti pareiškėjas. Šiuo atveju nei apklausos Migracijos departamente, nei teisme metu pareiškėjas tokių duomenų nepateikė, o ir iš apeliacinio skundo turinio neaišku, kokių duomenų, pareiškėjo vertinimu, atsakovas neištyrė. Deklaratyvus nesutikimas su atsakovo ar teismo išvadomis nesąlygoja šių procesinių dokumentų neteisėtumo.

36. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Migracijos departamento sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė