2013-04-22 Nr. AB-1295-3-61-3-00231-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-895/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00231-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2; 6.6.1; 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1-7), kurį patikslino (b. l. 18-27, 90-97, 116-122), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 1S-52 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą išmokėti jai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį 13 075,09 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.; 3) įpareigoti atsakovą mokėti visą jai priklausančią pareigūnų ir karių valstybinę pensiją iki gyvos galvos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. kiekvieną mėnesį po 693,58 Lt; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000 000 Lt neturtinės žalos; 5) priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad 2003 m. lapkričio 8 d. Departamentas jai paskyrė 693,58 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Tokio dydžio pensija jai buvo mokama iki 2009 m. gruodžio 31 d. Vėliau atsakovas pritaikęs Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinas įstatymas) 4 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas pareiškėjai sumažino jai paskirtą valstybinę pensiją ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. jai neišmokėjo 13 075,09 Lt dydžio pensijos dalies. Pareiškėjos nuomone, ši jos pensijos dalis yra nusavinta ir nėra jokio teisinio mechanizmo dėl jos grąžinimo. Tokiais veiksmais yra pažeidžiamos jos teisės ir interesai. Atsakovas nepagrįstai jai sumažino mokėtinos valstybinės pensijos dydį daugiau nei ji būtų mažinama nedirbančiam asmeniui ir, remdamasis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, toliau nepagrįstai mažina jai išmokamos valstybinės pensijos dydį. Pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas, valstybinių pensijų sumažinimas ir kompensavimo tvarkos nenustatymas, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Šie principai suponuoja, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Akcentavo, kad valstybinės pensijos dalies nemokėjimas sukėlė jai sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, tai turėjo įtakos jos psichologinei, psichinei ir fizinei būsenai

Atsakovai Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 50-54, 104-107, 132-134) nurodė, kad atsakovas Sprendime detaliai atsakė į pareiškėjos reikalavimus, paaiškino, kodėl jos prašymas negali būti tenkinamas, nurodė jo apskundimo tvarką. Pažymėjo, kad Departamentas, perskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją, vadovavosi tuo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir tokiu būdu nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, ji taikytina ir atsakovui. Pabrėžė, kad teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomi teisėti ir privalo būti taikomi tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjai pensiją, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, o tai reiškia, kad negali būti ir civilinės atsakomybės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos R. P. skundą patenkinti iš dalies ir priteisti R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 10 224,89 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.) galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Teismas nurodė Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) ir pastebėjo, kad iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad, jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol minėtos normos neteko galios.

Teismas citavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 107 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracines bylas Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04), išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. sausio 23 d., t. y. nepraleidusi termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Sisteminis nurodytų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vertinimas teismui sudarė pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Departamento 2012 m. spalio 9 d. pažyma apie paskirtą ir neišmokėtą po sumažinimo R. P. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją Nr. 1S-3143 tvirtino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. dėl perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjai buvo neišmokėta 10 224,89 Lt. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 10 224, 89 Lt suma. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir vertino, kad toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Departamento kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjai priteistina ne iš Departamento, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjai priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento.

Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Sprendimą teismas pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo Departamentas vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. Departamentas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, todėl jį atmetė pagrįstai. Departamento sprendimo teisėtumas pareiškėjos teisių gynybai neturi įtakos, nes pareiškėjos teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jai priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį. Teismas konstatavo, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo dalį dėl Sprendimo panaikinimo nėra. Teismas taip pat neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimą ir įpareigoti atsakovą mokėti visą jai priklausančią pareigūnų ir karių valstybinę pensiją iki gyvos galvos. Duomenų, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjos valstybinė pensija būtų ribojama vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės normomis, nenustatyta.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, 6.250 straipsnio 1 dalį. Teismas nenustatė Departamento neteisėtų veiksmų, nes, kaip minėta, skaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjai valstybinę pensiją jis veikė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, teismas negali spręsti dėl deliktinės atsakomybės taikymo už Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus. Be to, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galėtų būti nustatytas neturtinės žalos padarymo faktas, t. y. neįrodė vienos iš būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybei negali kilti pareiga atlyginti neturtinę žalą. Teismas nurodė ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalių, 45 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Byloje nebuvo duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos patirtas išlaidas, todėl teismas nurodė, kad jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo gali būti išspręstas ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka, pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III. Pareiškėja R. P. apeliaciniu skundu (b. l. 150-154) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą toje dalyje, kurioje jos skundas buvo atmestas, ir jos skundą tenkinti visiškai.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nesprendė jos tiek skunde, tiek teismo posėdžiu metu iškelto reiškinio – draudimo diskriminuoti dėl socialinės padėties. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, kas mėnesį jai yra perskaičiuojama paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tai yra kas mėnesį jai neišmokama 97,89 Lt suma. Dėl šio straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. atsakovas jai neišmokėjo 2 850,20 Lt valstybinės pensijos (skola kas mėnesį didėja), kuri jai teisėtai priklauso.

Neišmokėtos pensijos dalis, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 16 straipsniu, kada nors turėtų būti grąžinama (iki šiol dar nėra nustatytas kompensavimo tvarkos aprašas). Vadovaujantis tuo pačiu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kitai socialinei grupei, pvz., senatvės pensijas gaunantiems asmenims, nuo 2012 metų sausio 1 dienos valstybinės pensijos grąžintos į 2009 metų lygį. Taigi Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. Laikinojo įstatymo 15 straipsnis buvo pakeistas ir papildytas Seimo 2010 m. liepos 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2010 m. liepos 2 d., tačiau teisinis reguliavimas juo nebuvo pakeistas, t. y.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) išliko nuostata, kad paskirtų socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnis (2010 m. liepos 2 d. redakcija) buvo pakeistas ir Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2011 m. gruodžio 28 d. Išdėsto, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatyta, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja:

šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5-9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Palyginus Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) matyti, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnis (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pažymi, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka nors ir taikoma tik laikinai, tačiau skirtingoms socialinėms grupėms (lyginant senatvės pensijas gaunančius asmenis su asmenimis, gaunančius pareigūnų ir karių valstybines pensijas) taikomas skirtingas teisinis reguliavimas (vienai socialinei grupei Laikinasis įstatymas (15 str. l d. l p.) galioja 2 metus, kitai (15 str. 1 d. 2 p.) – 3 metus), kas reiškia asmens tiesioginį diskriminavimą pagal socialinę padėtį, nepaisant to, jog pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo.

Teigia, jog jai nėra aišku, kuo vadovaujantis ar remiantis ir pagal kokius kriterijus buvo nuspręsta išskirti vieną socialinę grupę nuo kitos. Mano, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatomis yra pažeidžiamas proporcingumo ir lygybės principai. Taip pat mano, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnis prieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsniui (diskriminacijos draudimas pagal socialinę padėtį), konstituciniam teisinės valstybės principui. Teigia, jog akivaizdu, jog tie pareigūnai ir kariai, kuriems įstatymu nustatyta tvarka paskiriama ir mokama valstybinė pareigūnų ir karių pensija, nepaisant sąlyginai jauno jų amžiaus (nesulaukusiems 65 m., kuomet skiriama senatvės pensija), tampa iš dalies arba visiškai nedarbingi dėl sveikatos būklės, tai yra dauguma nebegali dirbti ir save išsilaikyti be valstybės skiriamos valstybinės pensijos.

Lygybės prieš įstatymą teisė ir teisė į apsaugą nuo diskriminacijos visiems asmenims yra visuotinė teisė, pripažįstama pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 7 straipsnį. Tiek tiesioginė, tiek netiesioginė diskriminacijos formos yra draudžiamos Tarptautinės teisės, Europos Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės normomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmens lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokio apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Dėl patirtos neturtinės žalos nurodo, jog nustatyti bylos aplinkybių teisinį kvalifikavimą yra teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001 ir kt.). Pastebi, jog įstatymas neįpareigoja pareiškėjo teisiškai kvalifikuoti ginčo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad byloje taikytinas teisės normas parenka teismas. Pažymi, jog ji, dirbusi tam tikrose jėgos struktūrose gana atsakingą, psichologiškai sunkų ir fiziškai pavojingą darbą ir dėl to netekusi sveikatos, buvo anksčiau laiko (lyginant su senatvės pensininkais) išleista į pensiją, vadinasi vien dėl amžiaus (yra nesulaukusi tam tikro įstatymu nustatyto amžiaus gauti senatvės pensijos) bei socialinės padėties (jai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija) yra diskriminuojama lyginant su asmenimis, gaunančiais senatvės pensijas, bei asmenimis, gaunančiais netekto darbingumo (invalidumo), našlių ir našlaičių valstybinio socialinio draudimo pensijas, kas, mano, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms.

Teigia, jog Laikinojo įstatymo normas priėmė asmeniškai kaip paniekinimą jos viso gyvenimo darbui ir triūsui. Pasijuto giliai pažeminta, o moralinis skausmas virto fiziniu skausmu, todėl nuolat (ypač pensijos gavimo dieną bei klausantis visuomenės informavimo priemonių, kuriose diskutuojamos temos apie asmenis, gaunančius valstybines pensijas) jaučia pyktį, kuris perauga į beviltiškumą. Tokiu būdu kas dieną išgyvena didžiules kančias, kurios turi tiesioginį priežastinį ryšį visų turimų ligų paūmėjimui. Pažymi, jog teismas nevertino jos pateiktų rašytinių įrodymų, tai, kad dėl Laikinojo įstatymo nuostatų ir fakto, jog buvo nuolat mokama sumažinta pensija, jai sukėlė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinį nestabilumą, kas lėmė psichologinės, psichinės ir visos jos fizinės sveikatos pablogėjimą.

Tarp įstatymų leidžiamosios valdžios sprendimų sumažinti pensijos mokėjimą ir jos ligų paūmėjimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Išdėsto kitas aplinkybes, kuriomis grindžia neturtinės žalos padarymą. Pažymi, jog nuo 2010 m. pradžios dėl sumažintos valstybinės pensijos ji buvo priversta apriboti savo būtinuosius gyvybinius poreikius, t. y. galimybę tinkamai gydytis pasinaudojant pažangiausiomis medicininėmis priemonėmis, kas jai yra visų svarbiausia. Tai patvirtina rašytiniai įrodymai: pažyma, jog laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. sirgo tik tris kartus (buvo tris kartus išduoti nedarbingumo pažymėjimai), o po pensijos sumažinimo dėl patirto streso ir nuolatinių išgyvenimų laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo išduoti net 9 nedarbingumo pažymėjimai.

Medicininėje pažymoje taip pat nurodoma, kad nuolatinė psichologinė-emocinė įtampa galėjo turėti įtakos širdies kraujagyslių susirgimų paūmėjimui.

Taip pat dėl neturtinės žalos pažymi, kad nagrinėjamu atveju pažeista asmens sveikata – viena fundamentaliausių neturtinių vertybių ir vienas reikšmingiausių bei labiausiai saugomų gėrių (žr. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo preambulę). Neturtinės žalos atlyginimo, kaip civilinių teisinių santykių gynimo būdo, taikymo apimtį ir bendrų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymą pirmiausia lemia pažeistų asmens teisių pobūdis, t. y. neturtinės žalos taikymo apimtis tuo platesnė, kuo svarbesnė yra pažeista vertybė, kai net menkiausias jos pažeidimas netoleruojamas, ir teisės saugomų asmens vertybių pažeidimu sukeltų neigiamų padarinių pobūdis, jų akivaizdumas, įtaka asmens gyvenimui.

Teigia, jog dėl valstybės vykdomos nestabilios socialinės politikos ji negali žinoti, kas bus rytoj. Dėl nesaugumo jausmo valstybė jai sukelia pastovų nerimą dėl rytdienos. Ją apniko gyvenimo beprasmiškumo jausmas, kylantis dėl socialinių normų nuvertėjimo ar praradimo. Dėl atsakovo veiksmų jai buvo pažeista neįkainojama vertybė – sveikata, kurios neįmanoma atstatyti į pradinę padėtį, todėl mano, kad yra pagrįstas reikalavimas priteisti iš atsakovo jai 1 000 000 Lt patirtai neturinei žalai atlyginti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad jos sveikata buvo pažeista dėl Laikinojo įstatymo priėmimo ir galiojimo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas nepaneigė jos pateiktų įrodymų apie nedarbingumo laikotarpius, medicininės išvados, jog nuolatinė psichologinė-emocinė įtampa lėmė jos ligų paūmėjimą ir nepaisant to, kad buvo gydoma, tačiau dėl neigiamų reiškinių susirgo sunkesne depresijos forma. Teigia, jog ji, kaip sąžininga mokesčių mokėtoja, tam, kad pragyventų, iki šiol yra priversta papildomai dirbti. Tačiau dėl to, jog gavo draudžiamųjų pajamų iki 2012 m. rugpjūčio 21 d. tam tikra prasme buvo baudžiama už darbą – jai buvo mažinama užsitarnauta valstybinė pensija ir atimama galimybė užsidirbti daugiau lėšų.

Ji negalėjo daugiau užsidirbti, o gaunamas lėšas skirti prarastos sveikatos atstatymui, gydymuisi ir pagaliau gyventi bei jaustis oriai, kadangi kuo daugiau ji uždirbo, tuo daugiau jai buvo mažinama pensija. Teismas turėjo vertinti nurodytus faktus bei padaryti išvadą, kad tarp Laikinojo įstatymo nuostatos mokėti sumažintą karių ir pareigūnų valstybinę pensiją (vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 str. 1, 2 d., 4 str.) ir jos ligų paūmėjimo buvo priežastinis ryšys. Pažymi, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalys buvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai (neteisėta veika), vadinasi, atsirado žala (nuolat patiria psichologinį ir fizinį skausmą, dėl to pablogėjo sveikata) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Teigia, jog valstybė jau ne kartą buvo priėmusi Konstitucijai prieštaraujančius teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas) dėl pensijų neišmokėjimo, tačiau, pasirodo, tai nieko nekeičia ir vėl priiminėjami teisės aktai, kurie akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai. Mano, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nevertino jos argumentų bei pateiktų rašytinių įrodymų, todėl toks teismo sprendimas dalyje dėl atmestų ir tik iš dalies patenkintų jos reikalavimų pripažintinas neteisėtu, nepagrįstu, todėl turi būti naikintinas.

Pareiškėja taip pat pateikė prašymą sustabdyti administracinę bylą Nr. A662-895/2013 bei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 15 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktų teisinis reglamentavimas tiek, kiek jame nustatytas šio įstatymo taikymo terminas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas diskriminacijos bei privilegijų draudimas dėl socialinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 159-161) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime išdėsto, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylos aplinkybes ir spręsdamas ginčą dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo, detaliai išnagrinėjo surinktą byloje dokumentinę medžiagą, teismo posėdžio metu įdėmiai išklausė visų byloje dalyvaujančių šalių argumentus ir priėmė motyvuotą, pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėdamas ginčą jį ištyrė visapusiškai, iš dalies patenkindamas pareiškėjos R.

P. skundą, atsižvelgė iš esmės į visas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 vasario 6 d. nutarimu. Mano, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimą ir įpareigoti atsakovą mokėti visą jai priklausančią pareigūnų ir karių valstybinę pensiją iki gyvos galvos. Nurodo CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalis, 6.250 straipsnio 1 dalį, Konstitucijos 102 straipsnį, 107 straipsnio 2 dalį. Daro išvadą, kad kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad 2009 m. gruodžio 9 d.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 atitinkamos nuostatos (kuriomis remiantis Departamentas apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną pensijos dydį) prieštarauja Konstitucijai, jos buvo teisėtos ir valstybės institucijos, o taip pat ir Departamentas, privalėjo jomis remiantis apskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, todėl ji taikytina ir Departamentui. Pabrėžia, kad teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo Departamentas vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. Departamentas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, todėl jį atmetė pagrįstai. Departamentas, skaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjai valstybinę pensiją, veikė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais ir neatliko neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galėtų būti nustatytas neturtinės žalos padarymo faktas, t. y. neįrodė vienos iš būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų.

Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu asmuo paskiausiai tarnavo Lietuvos Respublikos prokuratūroje, Lietuvos Respublikos muitinėje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose, pensijas jam ir jo šeimos nariams skiria Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos arba Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos.

Atsižvelgdamas į minėtą įstatymo nuostatą, prašo trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. P. prašė panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 16 d. sprendimą, priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio–2012 m. rugsėjo mėnesius, kuri susidarė dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, įpareigoti atsakovą mokėti visą jai priklausančią pareigūnų ir karių valstybinę pensiją iki gyvos galvos bei priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Prašymą išmokėti pensijos nepriemoką pareiškėja Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė 2012 m. sausio 6 d. Atsakovui šio prašymo nepatenkinus, R. P. 2012 m. sausio 23 d. kreipėsi į teismą.

Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra. Atsakovas, gavęs duomenų, jog pareiškėja 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjai mokamą pensiją sumažino.

Taigi remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčo laikotarpiu R. P. buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjos teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjai išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjai suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjos pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, todėl kaip matyti iš bylos medžiagos už 2012 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. pareiškėjai sumokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nesumažinta pensija. Bylos duomenimis R. P. ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta 10 224,89 Lt suma. Reikia pažymėti, kad pareiškėjos teisių pažeidimas kyla ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ši nepriemoka pareiškėjai priteistina.

Tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą mokėti visą jai priklausančią pareigūnų ir karių valstybinę pensiją iki gyvos galvos. Pažymėtina, kad anksčiau minėtame nutarime (2012 m. vasario 6 d.) Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, kad pensijos mažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nustatytas ribojimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl toks ribojamas bus taikomas ir ateityje mokamoms pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms. Duomenų, kad nuo 2012-09-01 pareiškėjos valstybinė pensija būtų ribojama vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės normomis, nenustatyta.

Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Apeliacinį procesą apeliacinės instancijos administraciniame teisme reglamentuojančių teisės normų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 str. 3 d., 130 str. 5 d., 138 str. 2 ir 3 d.) analizės pagrindu darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Kitoks anksčiau minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinė byla Nr. A556-747/2007). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde keliamo diskriminavimo detaliau nepasisakys ir nevertins, kadangi šis aspektas nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 str., 6.271 str.). Todėl sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti, ar atitinkami veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsiradusią žalą prašoma atlyginti, yra neteisėti (teisėti). Taigi viena iš anksčiau minėtų sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai. Šiame kontekste reikia pabrėžti, jog pareiškėjos teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos.

Taigi byloje nenustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai. Tai reiškia, jog pareiškėja neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (šiuo atveju Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo R. P. priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl skundžiamo akto panaikinimo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 16 d. sprendime Nr. 1S–52 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ yra pateikiama informacija apie teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama pareiškėjai. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti R. P. jos pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėja.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti minėto įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priimdamas 2012 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 1S–52 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Pareiškėja prašo su prašymu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI–537 redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų teisinis reglamentavimas tiek, kiek juose nustatytas skirtingas laikotarpis pensijų perskaičiavimui ir mokėjimui atskiroms socialinėms grupėms (lyginant asmenis, gaunančius senatvės pensijas ir asmenis, gaunančius pareigūnų ir karių valstybines pensijas), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas diskriminacijos bei privilegijų draudimas dėl socialinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teisėjų kolegija neabejoja dėl minėto įstatymo nuostatų konstitucingumo, todėl R. P. prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistini sprendimo motyvai dėl ginčijamo akto panaikinimo ir atitinkamai sprendimo rezoliucinė dalis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 1S–52 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė