2015-11-25 Nr. AB-22970-3-61-3-00709-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1765-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00709-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Č. 2014 m. vasario 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas arba VTEK) 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. KS-126 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad VTEK ginčijamu Sprendimu nusprendė, kad jis, dalyvaudamas svarstant ir priimant sprendimą, susijusį su asociacijos, kurioje ėjo viceprezidento pareigas, veikla, nesilaikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos vengti interesų konflikto ir pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Be to, tuo pačiu Sprendimu nuspręsta, kad V. Č., nepatikslinęs privačių interesų deklaracijos duomenų apie narystę ir einamas pareigas (duomenys neskelbtini) federacijoje, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamas VTEK Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Pareiškėjo teigimu, jokio interesų konflikto, kaip nurodo atsakovas savo priimtame Sprendime, nebuvo. Paaiškino, kad svarstant ir priimant sprendimą Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje jis (duomenys neskelbtini) federacijos (toliau – ir Federacija arba LSAF) viceprezidento pareigų nėjo. Nurodė, kad 2013 m. gegužės 30 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje 16 darbotvarkės klausimu „Sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose sąrašo tvirtinimas“ buvo balsuojama 16.43 val.

Tą pačią dieną vyko ir LSAF ataskaitinė rinkiminė konferencija (iš byloje esančio LSAF ataskaitinės rinkiminės konferencijos protokolo (b. l. 23–24) matyti, kad pareiškėjo skunde nurodyta data „2013-12-30“ laikytina rašymo apsirikimo klaida), kurios pradžia 16.00 val., o posėdžio pabaiga 17.30 val. Federacijos prezidiumo rinkimų klausimas darbotvarkėje buvo paskutinis ir dėl to buvo balsuojama jau po 17.00 val. Todėl balsavimo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu, pareiškėjo teigimu, jis dar nebuvo išrinktas LSAF viceprezidentu.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad jo, kaip LSAF viceprezidento pareigos buvo pasibaigusios 2013 m. balandžio 20 d. Mano, kad privatus interesas turi būti aiškus ir tiesioginis. Įstatymas negali būti aiškinamas plečiamai, nes jo vykdymas taptų neįmanomas. Pareiškėjo teigimu, jam balsuojant Klaipėdos miesto taryboje ir tuo metu nebūnant LSAF viceprezidentu, privataus intereso jis neturėjo, todėl negalėjo būti ir jokio interesų konflikto. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad VTEK ginčijamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, t. y. atsakovo 2013 m. gruodžio 30 d.

Sprendimo rezoliucinė dalis skiriasi nuo motyvuojamosios dalies. Paaiškino, kad Sprendimo rezoliucinėje dalyje yra nurodyta, jog jis ėjo Federacijos viceprezidento pareigas, kuomet dalyvavo svarstant ir priimant sprendimą, susijusį su asociacijos finansavimu, o motyvuojamoje dalyje nurodoma, jog: „buvęs Federacijos viceprezidentas ir prezidiumo narys, spręsdamas su asociacija susijusius klausimus negalėjo išlikti objektyvus ir šališkas“. Pareiškėjo teigimu, toks teisės aktas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamo Sprendimo rezoliucinėje dalyje VTEK nurodė netinkamą teisės normą, t. y. atsakovas nusprendė, jog pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos vengti intereso konflikto, tačiau, pareiškėjo teigimu, Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato pareigą asmenims deklaruoti privačius interesus ir nenustato pareigos vengti intereso konflikto.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog šiuo atveju yra reikšmingas tinkamas intereso įvertinimas t. y., ar atliekama veikla buvo reikšminga, kad būtų pagrindas pripažinti interesų konfliktą. Paaiškino, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2011 m. balandžio 28 d. sprendimu nustatė jo, kaip mero pavaduotojo, vieną iš veiklos sričių – kūno kultūros ir sporto plėtojimas. Klaipėdos miesto savivaldybės meras 2012 m. birželio 14 d. potvarkiu Nr. M-22 sudarė darbo grupę sistemos pertvarkymo metmenims parengti ir pareiškėją paskyrė grupės vadovu.

Jis, vykdydamas savo pareigas, tapo vienu iš autorių, paruošusių sporto sistemos Klaipėdoje reformos metmenis. Tačiau nedalyvavo procedūrose, kuomet buvo atrenkamos sporto šakos, nes tai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos kompetencija. Pareiškėjo teigimu, jis rengė ir buvo atsakingas tik už sporto reformą, bet ne už atskirų sporto šakų finansavimą. Paaiškino ir tai, kad 2013 m. gegužės 30 d. jis, dalyvaudamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje, kartą pasisakė svarstomu klausimu, paaiškindamas tarybos nariams valstybės sporto strategiją ir savivaldybės uždavinius sprendžiant vaikų sveikatingumo ir masiškumo klausimus, tačiau neagitavo už jokią konkrečią sporto šaką, nesiūlė nieko išbraukti ar papildyti.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Klaipėdos miesto tarybai balsuoti buvo pateiktas 13 sporto šakų sąrašas, buvo balsuojama ne už atskiras sporto šakas, o už visą sporto šakų sąrašą. Todėl jo veikla dėl konkretaus sąrašo patvirtinimo nebuvo reikšminga, kad būtų pagrindas pripažinti interesų konfliktą. Pareiškėjas, atsikirsdamas į VTEK sprendime nurodytus argumentus, jog jis, nepatikslinęs privačių interesų deklaracijos duomenų apie narystę ir einamas pareigas LSAF, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kad jis nėra ir nebuvo Federacijos nariu, nes juo gali būti tik klubai, o ne fiziniai asmenys.

Atsakovas interesų konfliktą pripažino tik jam svarstant ir priimant sprendimą t. y. už jo dalyvavimą ir balsavimą 2013 m. gegužės 30 d. Klaipėdos miesto tarybos posėdyje, tačiau, pareiškėjo teigimu, jis tuo metu objektyviai negalėjo būti patikslinęs privačių interesų deklaraciją.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime (b. l. 35–37) į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o ginčijamą Sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad jis, balsuodamas Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje tuo metu nebuvo Federacijos viceprezidentu, privataus intereso neturėjo, todėl negalėjo būti ir jokio intereso konflikto. Atsakovo nuomone, tokie pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir atmestini. Komisija nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. balandžio 20 d. ir nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki dabar eina LSAF viceprezidento pareigas. Nors pareiškėjas, priimdamas su LSAF veikla susijusį sprendimą savivaldybės taryboje, formaliai nėjo pareigų LSAF, tačiau santykiai su asociacija nebuvo galutinai nutrūkę, nes pasibaigus vienerių metų viceprezidento kadencijai buvo tęsiama jo skyrimo į tas pačias pareigas procedūra.

Atsakovas atkreipė dėmesį, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo metu (2013-05-30) pareiškėjas buvo vienas iš pretendentų eiti LSAF viceprezidento pareigas ir žinojo apie tą pačią dieną vyksiančius LSAF prezidiumo rinkimus, todėl neabejotinai turėjo asmeninį suinteresuotumą LSAF palankiu savivaldybės tarybos sprendimu. Asociacija siekia plėtoti ir populiarinti sunkiosios atletikos sportą Lietuvoje, veikia kaip Lietuvos sunkiosios atletikos sportą atstovaujanti institucija. Todėl, atsakovo nuomone, akivaizdu, kad buvęs LSAF prezidiumo narys ir kandidatas į LSAF viceprezidentus, spręsdamas su asociacija susijusius klausimus savivaldybės taryboje, negalėjo išlikti objektyvus ir nešališkas.

Neįvykdęs Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos pareigos nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti savo tarnybines pareigas, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad net nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, pareiškėjas pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo skundo argumentais, kad jis nerengė Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo dėl sporto šakų finansavimo, balsavo ne už atskiras sporto šakas, o už visą sporto šakų sąrašą, todėl jo veikla dėl konkretaus sąrašo tvirtinimo nebuvo reikšminga, kad būtų pagrindas pripažinti interesų konfliktą.

VTEK pažymėjo, jog pareiškėjas dalyvavo 2013 m. liepos 9 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje, pasisakė dėl sporto šakų, finansuojamų savivaldybės, sąrašo tvirtinimo ir kvietė balsuoti už projektą, į kurį įtraukta ir sunkioji atletika. Tokie pareiškėjo veiksmai neatitinka Įstatyme įtvirtintų objektyvaus ir nešališko elgesio reikalavimų. Pareiškėjo argumentai, kad jis nerengė sprendimo, yra neaktualūs. Šiuo atveju svarbus šališkas pareiškėjo dalyvavimas priimant savivaldybės tarybos sprendimą. VTEK nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 balandžio 20 d.

ėjo LSAF viceprezidento pareigas ir kaip valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo (savivaldybės mero pavaduotojas) per 30 dienų nuo išrinkimo į LSAF viceprezidento pareigas dienos privalėjo jas deklaruoti privačių interesų deklaracijoje. Nedeklaruodamas užimamų vadovaujančių pareigų asociacijoje pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nedeklaravęs turimų privačių interesų, pareiškėjas nesilaikė ir pareigos nusišalinti nuo su jais susijusių sprendimų priėmimo savivaldybės taryboje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2011 m. balandžio 28 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-124 nustatytos Klaipėdos miesto savivaldybės mero pavaduotojo V. Č. veiklos sritys, tarp kurių ir kūno kultūros ir sporto plėtojimas. 2012 m. birželio 14 d. Klaipėdos miesto savivaldybės mero potvarkiu Nr. M-22 buvo sudaryta darbo grupė sporto sistemos pertvarkos metmenims parengti, o grupės vadovu paskirtas Klaipėdos miesto savivaldybės mero pavaduotojas V. Č.. 2012 m. rugsėjo 28 d. VTEK pateikta V. Č. privačių interesų deklaracija, kurioje V.

Č. pareigos (viceprezidento) LSAF nenurodytos. 2013 m. gegužės 30 d. vykusio Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu šešioliktu klausimu svarstytas sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinės sporto įstaigose, sąrašo tvirtinimas. V. Č. balsavo už sąrašo patvirtinimą. 2013 m. gegužės 30 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-129 patvirtintas sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašas. 2013 m. gegužės 30 d. (duomenys neskelbtini) federacijos ataskaitinė rinkiminės konferencijos metu išrinktas LSAF prezidiumas.

V. Č. patvirtintas viceprezidentu. 2013 m. rugsėjo 16 d. VTEK gautas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nario A. B. kreipimasis dėl galimo Klaipėdos miesto mero pavaduotojo V. Č. viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimo. 2013 m. lapkričio 29 d. LSAF pažyma patvirtina, kad 2012 m. balandžio 20 d. neeilinės rinkiminės konferencijos metu V. Č. buvo išrinktas (duomenys neskelbtini) federacijos viceprezidentu vienerių metų laikotarpiui. Jo kadencija baigėsi 2013 m. balandžio 20 d. Nuo 2013 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 30 d.

V. Č. jokių pareigų LSAF neužėmė. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. KS-126 nusprendė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės mero pavaduotojas V. Č., dalyvaudamas svarstant ir priimant sprendimą, susijusį su asociacijos, kurioje ėjo viceprezidento pareigas, veikla, nesilaikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos vengti interesų konflikto ir pažeidė 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kuriose įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, bei pareiga prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą asmenį ir asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje, o nepatikslinęs privačių interesų deklaracijos duomenimis apie narystę ir einamas pareigas (duomenys neskelbtini) federacijoje, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, įtvirtinančio pareigą deklaracijoje nurodyti narystę ir pareigas įmonėse, įstaigose, asociacijose ar fonduose, išskyrus narystę politinėse partijose ar organizacijose ir 7 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad jeigu pateiktoje deklaracijoje nurodyti duomenys apie deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio, sugyventinio, partnerio privačius interesus pasikeitė, deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją patikslinti per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų pasikeitimo dienos, nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas dalyvauti ne tik svarstant ar priimant sprendimus, tačiau ir juos rengiant. Analogiška pareiga, t. y. pareiga informuoti vadovą apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje, prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą yra įtvirtinta ir to paties Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Teismas nustatė, kad per visą sprendimo rengimo procedūrą (nuo 2012-06-14 iki 2013-04-10) V. Č. be pareigų Klaipėdos miesto savivaldybėje ėjo ir LSAF viceprezidento pareigas. Pareiškėjas, būdamas darbo grupės vadovu, neabejotinai dalyvavo rengiant Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje 2013 m. gegužės 30 d. svarstytą sprendimą.

Teismas, atsižvelgdamas į (duomenys neskelbtini) federacijos įstatų 78 punktą, darė išvadą, kad valstybės ir savivaldybių tikslinės lėšos yra vienas iš LSAF pajamų šaltinių. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į įstatų 57 bei 61 punktus, kuriuose nustatyta, kad LSAF viceprezidentas pavaduoja LSAF prezidentą jam nesant. O viena iš LSAF prezidento kompetencijos sričių yra asociacijos atstovavimas valstybinėse institucijose ir kitose organizacijose. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas V. Č., eidamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos mero pavaduotojo pareigas ir tuo pačiu metu būdamas LSAF viceprezidentu (nuo 2012-04-20 iki 2013-04-20) vadovavo darbo grupei, t. y. dalyvavo rengiant sprendimą dėl sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašo patvirtinimo, apie tai neinformavo tiesioginio savo vadovo ir nenusišalino, bei vėliau (2013-05-30) dalyvavo sprendimo svarstymo ir priėmimo procedūroje tuo pačiu metu pretenduodamas būti perrinktas į LSAF viceprezidento pareigas, bei aktualus teisinis reglamentavimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. Č. pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Teismas taip pat sprendė, kad V. Č., 2012 m. rugsėjo 28 d. pildydamas privačių interesų deklaraciją ir nenurodęs einantis ir asociacijos (LSAF) viceprezidento pareigas, pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas, VTEK teikdamas paaiškinimą šį pažeidimą iš esmės pripažino.

III. Pareiškėjas V. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad priimant sprendimą, susijusį su asociacijos veikla, jis nėjo (LSAF) viceprezidento pareigų. Nurodo nedalyvavęs procedūrose, kurių metu atrenkamos sporto šakos, nes tai yra Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos kompetencija. Tvirtina buvęs atsakingas tik už sporto reformą, bet ne už atskirų sporto šakų finansavimą. Nesutinka neinformavęs tiesioginio vadovo apie savo pareigas LSAF, nes ši aplinkybė Klaipėdos miesto merui tikrai buvo žinoma. Pažymi savivaldybės tarybos posėdžio metu neagitavęs už jokią konkrečią sporto šaką, nesiūlęs nieko išbraukti ar papildyti. Be to, balsuojama buvo už 13 sporto šakų sąrašą, o ne atskiras sporto šakas. Tvirtina, kad Įstatyme nėra įtvirtinta pareiga deklaruoti buvusią ar būsimą narystę asociacijos valdymo organuose. Atkreipia dėmesį, kad reikia skirti aplinkybes, kurios yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti, nuo aplinkybių, kurios tokias prielaidas paverčia interesų konfliktu. Laikosi pozicijos, kad konkrečiu atveju interesų konflikto nebuvo. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad jis iki 2013 m. balandžio 20 d. būdamas LSFA viceprezidentu, negalėjo numatyti, kad kils interesų konfliktas.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas mano, kad pareiškėjo argumentai paremti subjektyviu aplinkybių vertinimu ir yra atmestini. Pažymi, kad aptariamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo vienas iš pretendentų eiti LSAF viceprezidento pareigas ir žinojo apie tą pačią dieną vyksiančius rinkimus, todėl turėjo asmeninį suinteresuotumą LSAF palankiu savivaldybės sprendimu. Laikosi pozicijos, kad pareiškėjas turėjo pareigą deklaruoti išrinkimą į LSAF viceprezidento pareigas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas – Klaipėdos miesto savivaldybės mero pavaduotojas –pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, t. y. neįvykdė pareigos vengti interesų konflikto, nenusišalino rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, kuris sukelia interesų konfliktą, nedeklaravo pareigų asociacijoje.

Pažymėtina, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (šio įstatymo 1 straipsnis). Siekiant šių uždavinių, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta pareiga asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje (ar jam artimo asmens), asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad iš Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių privačių interesų deklaracijos turinį, matyti, kad narystė asociacijoje yra priskiriama prie aplinkybių, kurios gali sukelti interesų konfliktą. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuluojamą Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąvokos „privatūs interesai“ sampratą. Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo deklaruoti privačius interesus privačių interesų deklaracijoje, o pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą, viena iš privačių interesų deklaracijoje nurodomų duomenų rūšių yra duomenys apie valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens ir jo sutuoktinio narystę bei pareigas asociacijose. Tokios įstatymo nuostatos reiškia, jog valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens ir jo sutuoktinio narystė bei pareigos asociacijoje yra traktuojamos kaip privataus intereso buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442-1422/2010).

Užimant pareigas valstybinėje tarnyboje, asmens narystė bei galimos pareigos asociacijoje suvokiama kaip privataus intereso buvimas. Esant asociacijos nariu bei galimai vykdant pareigas asociacijoje, teigtina apie pasireiškiantį privačios naudos siekimą, kuris nebūtinai turi būti atspindėtas per materialinių gėrybių sukūrimą. Privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, ne būtinai materialinį, suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-30/2012).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. balandžio 20 d. ėjo asociacijos (duomenys neskelbtini) federacijos viceprezidento pareigas. 2013 m. gegužės 30 d. rinkiminės ataskaitinės konferencijos metu pareiškėjas dar kartą buvo išrinktas (duomenys neskelbtini) federacijos viceprezidentu. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjas paskirtas savivaldybės mero pavaduotoju nuo 2011 m. balandžio 22 d. ir šias pareigas eina iki šiol. 2012 m. rugsėjo 28 d. užpildytoje pareiškėjo privačių interesų deklaracijoje pareigos asociacijoje nėra deklaruotos. Pareiškėjas paaiškinime (b. l. 62-63) pripažino pamiršęs deklaruoti pareigas asociacijoje, tačiau deklaracijos duomenų nepataisė. Atsižvelgdama į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas, kuris yra Klaipėdos savivaldybės tarybos narys, Klaipėdos miesto savivaldybės mero pavaduotojas, be kita ko, atsakingas už kūno kultūros ir sporto plėtojimą, Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2012 m. birželio 14 d. potvarkiu Nr. M-22 sudarytos darbo grupės sporto sistemos pertvarkos metmenims parengti vadovas, 2013 m. gegužės 30 d. dalyvavo savivaldybės tarybos posėdyje svarstant ir priimant sprendimą dėl sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse įstaigose, sąrašo patvirtinimo. Rengiant, svarstant sprendimą dėl sporto šakų, finansuojamų iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse įstaigose, sąrašo patvirtinimo, pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) federacijos viceprezidentas (kadencija baigėsi 2013 m. balandžio 20 d.). Tą pačią dieną, t. y. 2013 m. gegužės 30 d. pareiškėjas buvo antrą kartą išrinktas (duomenys neskelbtini) federacijos viceprezidentu.

Nustačiusi šias aplinkybes VTEK sprendė, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos pareigos vengti interesų konflikto, nepagrįstai nenusišalino nuo minėto sprendimo priėmimo (Įstatymo 11 str. 1 d., 2 d.). Tokios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, teigia, kad balsavimo dėl sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse įstaigose, sąrašas, metu jis neužėmė jokių pareigų (duomenys neskelbtini)federacijoje, mano, kad teismas aplinkybes, kurios yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti, nepagrįstai sutapatino su interesų konfliktu. Nurodo neagitavęs už jokią konkrečią sporto šaką, o darbo grupėje, sudarytoje sporto sistemos pertvarkai rengti, nebuvo atsakingas už atskirų sporto šakų finansavimą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, kad priimant sprendimą asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Interesų derinimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 –3154/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662 –2728/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pažymėta, kad Interesų derinimo įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad šio įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė Interesų derinimo įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. nevykdė šio įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14 –844/2007, 2010 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011, 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662 –2312/2012, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662 –2728/2012 ir kt.).

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad interesų konfliktas yra situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo privatų interesą, pasireiškusį jo pareigomis asociacijoje ((duomenys neskelbtini) federacijoje). Pareiškėjas dalyvavo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame, be kita ko, buvo svarstomas klausimas dėl sunkiosios atletikos, kurią propaguoja ir remia asociacija, su kuria pareigomis buvo susijęs pareiškėjas, įtraukimo į sporto šakų, finansuojamų iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse įstaigose, sąrašą. Todėl pareiškėjas pateko į interesų konflikto situaciją ir, vadovaudamasis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, privalėjo imtis priemonių šiai interesų konflikto situacijai pašalinti. Tokia priemone, vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turėjo būti pareiškėjo nusišalinimas nuo dalyvavimo svarstant ir priimant sprendimą dėl sporto šakų, finansuojamų iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse įstaigose, sąrašo patvirtinimo. Tačiau pareiškėjas tokio nusišalinimo nepareiškė ir tuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punktą bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas balsavimo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimo dėl sporto šakų, finansuojamų iš Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse įstaigose, sąrašo patvirtinimo priėmimo metu dar nebuvo perrinktas (duomenys neskelbtini) federacijos viceprezidentu, nepaneigia pareiškėjo sąsajų ir suinteresuotumo, kad Tarybos sprendimu sunkioji atletika būtų įtraukta į minėtą sąrašą. Teismas šiuo atveju pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo pareigas asociacijoje minimo sprendimo rengimo ir svarstymo metu, jo kandidatavimą antrai kadencijai į viceprezidento pareigas asociacijoje ir jo pakartotinį išrinkimą asociacijos viceprezidentu.

Atsižvelgiant į pareiškėjo statuso politinę ir visuomeninę reikšmę, pažymėtina, kad jo veiksmai visuomenės viešosios nuomonės požiūriu neturėjo kelti jokių abejonių dėl galimų asmeninio suinteresuotumo prielaidų priimant vienokio ar kitokio pobūdžio sprendimus. Pareiškėjo statusas įpareigojo jį tarnybinėje veikloje laikytis įstatymais numatytų reikalavimų, kurių tikslas užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto principo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ įgyvendinimą. Vienas šio principo įgyvendinimo aspektų yra užtikrinimas, kad, priimant sprendimus, pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, priimami sprendimai būtų nešališki ir būtų užkirstas kelias atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Siekiant šio tikslo, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme (inter alia Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse) asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, yra numatytos konkrečios pareigos, kurių pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįvykdė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, todėl jo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo šį sprendimą naikinti, todėl pareiškėjo V. Č. apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė