2013-10-09 Nr. AB-6079-3-61-3-02748-2013-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-777/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02748-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. K. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. K. S. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl atsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja K. K. S. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. liepos 18 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama pripažinti, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas; Inspekcija) 2013 m. birželio 21 d. atsakymas prieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Paaiškino, kad pareiškėja ir V. K. yra namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai. Nurodė, kad V. K. savavališkai pastatė tvorą su mūriniais pamatais, kuri pripažįstama kaip savavališkas statinys, ir nuo 2008 m. vengia šalinti pažeidimus. 2013 m. gegužės 21 d. atsakovui pareiškėjos atstovo vardu buvo pateiktas skundas, kuriame buvo prašoma: 1) surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl savavališkos statybos ir padarinių šalinimo; 2) nedelsiant pareikalauti iš V. K. pašalinti įstatymo pažeidimus. Atsakovo atsakyme nurodyta, kad skundo kopija siunčiama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus m. skyriui ir prašoma organizuoti žemės sklypo šalia (duomenys neskelbtini), naudojimo patikrinimą. Manė, kad atsakovas, persiųsdamas skundą Nacionalinei žemės tarnybai, atsisakė atlikti veiksmus, priskirtus jo kompetencijai. Nurodė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos funkcijas, numatytas Inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. D1-530 redakcija), 11.2.1 – 11.2.5 punktuose. Tvirtino, kad atsakovas privalėjo organizuoti patikrinimą ir nustatyti įstatymo pažeidimus, susijusius su savavališka statyba, o ne siųsti Nacionalinei žemės tarnybai skundo kopiją, siekiant nagrinėti kito turinio klausimą – dėl valstybinės žemės savavališko užėmimo. Nurodė, jog atsakovo atsakymas pažeidžia pareiškėjos teisę į greitą, objektyvų pažeidimo fakto nustatymą ir atitinkamų priemonių taikymą pažeidėjams, taip pažeidžia valstybės interesus statybos srityje, kadangi dalis pastato išgriauta be Inspekcijos leidimo. Kadangi apie savavališką statybą Inspekcijai buvo žinoma ir anksčiau, tvirtino, kad atsakovas vilkino atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 22 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Nustatė, kad Inspekcija 2013 m. birželio 21 d. rašte Nr. (23.18)-2D-10065 nurodė, kad gavo advokato V. K., atstovaujančio K. K. S., 2013 m. gegužės 21 d. pranešimą dėl savavališkai pastatytų statinių ir, siekdama įvertinti minėtų statinių teisėtumą šalia sklypo (duomenys neskelbtini), dėl galimo savavališko valstybinės žemės užėmimo prašo Nacionalinę žemės tarnybą organizuoti žemės sklypo šalia (duomenys neskelbtini), naudojimo patikrinimą ir apie patikrinimo rezultatus informuoti Skyrių. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo raštu Inspekcija įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą organizuoti nurodyto žemės sklypo patikrinimą ir apie tai informavo pareiškėjos atstovą, teismas darė išvadą, kad skundžiamas raštas pareiškėjai nesukuria teisinių pasekmių, todėl negali būti laikomas teisės aktu, kuris gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Be to, vadovavosi ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir nurodė, kad šiuo atveju pareiškėja neprašė panaikinti ir/ar pakeisti nurodyto Inspekcijos rašto, tačiau tiesiog prašė pripažinti, kad jis prieštarauja institucijos tikslams ir uždaviniams, todėl toks reikalavimas neatitinka ABTĮ nuostatų ir negali būti nagrinėjamas teisme.

III. Pareiškėja atskiruoju skundu (b. l. 10-11) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjos skundą.

Atskirajame skunde nurodo, jog jeigu skundas nenagrinėtinas administraciniame teisme arba jo turinys neatitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių, administracinis teismas, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 3 dalimi, nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą) privalo nurodyti, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą (prašymą). Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje tai nebuvo nurodyta. Pažymi, kad remiantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies norma pareiškėjos skundas vertinamas kaip pagrįstas. Nurodo, jog Inspekcija 2013 m. birželio 21 d. atsakyme pripažino pareiškėjos teisę skųsti jį ABTĮ nustatyta tvarka. Pripažino, kad pareiškėjos skundas gali turėti trūkumą – jame nesuformuluotas konkretus reikalavimas, tačiau tai netrukdo teismui priimti skundą ir pareikalauti patikslinti jį ar pripažinti pakankamu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Iš ginčijamos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutarties matyti, jog teismas pareiškėjos skundą priimti atsisakė, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, t. y. nustatęs, jog pareiškėjos K. K. S. (toliau – ir pareiškėja) skundžiamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas; Inspekcija) 2013 m. birželio 21 d. raštas Nr. (23.18)-2D-10065 nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl negali būti laikomas teisės aktu, kuris gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, be to pareiškėjos skundas neatitinka ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Šių teisės normų vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama pripažinti, kad 2013 m. birželio 21 d. atsakymas prieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šiame atsakyme Inspekcija nurodė, jog siekiant įvertinti ginčui aktualių statinių teisėtumą šalia sklypo (duomenys neskelbtini), dėl galimo savavališko valstybinės žemės užėmimo prašo organizuoti žemės sklypo šalia (duomenys neskelbtini), naudojimo patikrinimą ir apie patikrinimo rezultatus informuoti Skyrių. Pažymėtina, jog pareiškėja 2013 m. gegužės 21 d. skundu prašė surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl savavališkos statybos ir padarinių šalinimo, nedelsiant pareikalauti iš V. K. pašalinti įstatymo pažeidimus ir apriboti V. K. teisę perleisti nekilnojamąjį turtą iki pažeidimų pašalinimo. Pareiškėja skunde tvirtino, jog atsakovas privalėjo organizuoti patikrinimą ir nustatyti įstatymo pažeidimus, susijusius su savavališka statyba, o ne perduoti skundą Nacionalinei žemės tarnybai.

Skundžiamu Inspekcijos 2013 m. birželio 21 d. raštu Nacionalinei žemės tarnybai buvo perduota atlikti tam tikrus veiksmus reaguojant į pareiškėjos skundą. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Šioje normoje yra įgyvendintas principas, kad viešojo administravimo subjektai ex officio privalo tikrinti, ar skundo (prašymo) nagrinėjimas yra priskirtas jų kompetencijai.

Pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu patikrinti, ar viešojo administravimo subjektas tinkamai atliko minėtą savo pareigą, būtent, ar tinkamai sprendė klausimą dėl skundo perdavimo nagrinėti kitai institucijai. Tai nėra sprendimas, užbaigiantis skundo ar pareiškimo nagrinėjimą ir priimamas viešojo administravimo institucijai išnagrinėjus klausimą iš esmės, tačiau tai yra vienas iš viešojo administravimo subjekto atliktų procedūrinių veiksmų, kuris gali būti skundžiamas teismui, nes, kaip minėta, administraciniam teismui gali būti skundžiami ne tik sprendimai, bet ir veiksmai.

Pastebėtina ir tai, kad administraciniam teismui pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra priskirta nagrinėti ginčus dėl kompetencijos tarp nepavaldžių viešojo administravimo įstaigų. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad jau yra kilęs ginčas dėl kompetencijos, tačiau tiek tokio galinčio kilti ginčo dėl kompetencijos, tiek teismui paduoto skundo, kuriuo ginčijamas klausimo nagrinėjimo perdavimas iš vienos institucijos kitai, nagrinėjimo dalykas yra tapatus – Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto principo kontrolė.

Dėl nurodytų motyvų, teismas be pagrindo atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundą. Asmens kreipimasis į administracinį teismą bei galimybė iškelti administracinę bylą vertinama ne vien pagal pareiškėjo suformuluotą reikalavimą, bet pagal kreipimosi pobūdį, kurį teisingai identifikuoti yra pareiga teismo, sprendžiančio skundo priėmimo klausimą.

Taip pat pažymėtina, jog vienas iš motyvų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, buvo tai, kad pareiškėjos skundo reikalavimas nebuvo tinkamai suformuluotas, neatitiko ABTĮ nuostatų. Remiantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Taigi, teismas turi pareigą būti aktyvus ir padėti pareiškėjai įgyvendinti jos procesines teises. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad, siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Todėl pripažinęs, kad pareiškėjos skundo reikalavimas nėra tinkamas, ir nustatęs, jog pareiškėja neprašė panaikinti ir/ar pakeisti Inspekcijos 2013 m. birželio 21 d. rašto, teismas galėjo išaiškinti pareiškėjai galimybę tikslinti skundą.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą nepagrįstai atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Tai sudaro pagrindą grąžinti pirmosios instancijos teismui pareiškėjos skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo (ABTĮ 151 straipsnio 4 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos K. K. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius