2017-11-08 Nr. AB-20331-3-61-3-00462-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1493-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00462-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.2; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. vasario 1 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad vieną mėnesį 2013 metais Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – Ligoninė) 30-toje kameroje ir nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d. Ligoninės 26-toje kameroje buvo laikomas netinkamomis (antisanitarinėmis, nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis) sąlygomis.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad kameros buvo 7 kv. m ploto, jose pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar 3 asmenimis, todėl trūko gyvenamojo ploto judėjimui. Be to, kamerose buvo netinkama ventiliacija, trūko šildymo, buvo drėgna, šalta, nebuvo stalo ir kėdės.

4. Pasak pareiškėjo, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją.

5. Ligoninė, atstovaudama atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime su pareiškėjo argumentais nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–10).

6. Paaiškino, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. kovo 5 d. 25-oje kamerų tipo palatoje. Ši palata buvo 21,25 kv. m ploto, joje buvo 10 lovų.

7. Nurodė, kad Ligoninės patalpos atitinka higienos normų reikalavimus.

8. Pasak Ligoninės, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių. Taip pat nepagrindė prašomos priteisti sumos dydžio.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pareiškėjui neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteisė 300 Eur, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 88–91).

10. Teismas nurodė, kad byloje nėra oficialių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje 2013 metais, todėl vertino tik pareiškėjo buvimą Ligoninėje 2015 metais.

11. Teismas atsižvelgė į kameroje buvusį lovų skaičių ir konstatavo, kad pareiškėjui tekęs plotas 31 parą (nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. kovo 5 d.) neatitiko minimalaus gyvenamojo ploto (5,1 kv. m) reikalavimo.

12. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų. Priešingai, byloje yra įrodymai, kad Ligoninės patalpos atitinka šiuos reikalavimus.

13. Teismas padarė išvadą, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiktų 300 Eur neturtinės žalos priteisimas.

III. 14. Pareiškėjas D. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimu ir prašo priteisti 3 000 Eur (b. l. 99–103).

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui.

16. Ligoninė, atstovaudama atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 108–109).

17. Ligoninės nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Ligoninė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų argumentų ar nesutikimo su teismo sprendimu motyvų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

19. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

21. Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

23. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

24. Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 1 punktą Ligoninės paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir Ligoninė (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Taigi, Ligoninė pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) yra taikytini ir Ligoninei.

25. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

26. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

27. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), reguliuoja BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus Ligoninės palatose (kamerose) gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

28. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad minėtas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas visą pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpį – 31 parą. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, atsižvelgdamas į Ligoninės nurodytą palatos plotą ir palatoje buvusių lovų skaičių (21,25 kv. m ir 10 lovų). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra tikslių duomenų dėl palatoje buvusių asmenų skaičiaus, todėl buvo atsižvelgiama į lovų (t. y. gulimų vietų) skaičių (b. l. 89). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nes tikslų palatoje buvusių asmenų skaičių teismui nurodė pareiškėjas. Pareiškėjas aiškiai ir konkrečiai skunde įvardijo, kad Ligoninės Bendrajame skyriuje kartu su juo buvo laikomi dar 3 asmenys (b. l. 1 antra pusė).

29. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas 26-oje palatoje (b. l. 1), tačiau pagal byloje esančią pareiškėjo gydymo stacionare istoriją matyti, kad pareiškėjas buvo gydomas 25-oje palatoje (dermatologijos ligų) (b. l. 11). Ligoninės Ūkio skyriaus pažyma patvirtina, kad Ligoninės Bendrojo skyriaus 25-ta palata yra 21,25 kv. m ploto, joje yra 5-ios dviejų aukštų lovos (10 gulimų vietų), tačiau tai nepaneigia pareiškėjo pateiktos informacijos, kad kartu su juo tuo metu buvo gydomi 3 asmenys. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo paaiškinimus ir į Ligoninės pateiktus duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjui minėtoje palatoje teko 5,31 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimo (5,1 kv. m).

30. Pareiškėjas, be kita ko, skunde nurodė, kad palatoje (kameroje) nebuvo stalo, kėdžių. Bylos duomenys (Ligoninės Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 17 d. pažyma apie kamerų/palatų plotą ir inventorių) patvirtina, kad 25-toje palatoje, kurioje ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas, buvo stalas ir kėdės (b. l. 12), todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas, kaip nepagrįstas.

31. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Ligoninėje buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos.

32. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, kt.).

33. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su ventiliacijos, šilumos trūkumu ir per didele drėgme yra abstraktaus pobūdžio. Šiuo aspektu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šalis (šiuo atveju – Ligoninė) paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Iš Ligoninės pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimai 25-oje palatoje buvo atlikti jau pareiškėjui nesant Ligoninėje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos sąlygų kreipėsi į Ligoninės administraciją su skundais ar prašymais. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Ligoninė, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pareiškėjo nurodytų higienos reikalavimų pažeidimų, susijusių su drėgme, ventiliacija ir temperatūra.

34. Remiantis tuo, kad byloje nebuvo konstatuoti Ligoninės neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimo.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo pagrindą ir suformuluotus reikalavimus, į tai, kad apeliacinio skundo nepadavė atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujanti institucija (Ligoninė), vadovaudamasi non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principu, kuris taikomas nagrinėjant bylas apeliacine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1674/2014; 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1707-520/2017), nenaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo ir palieka jį galioti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius