2016-05-03 Nr. AB-10020-3-61-3-07129-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-250-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07129-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–6), kurį patikslino (I t., b. l. 33–36, 48, 77–80, 111, 176–178; II t., b. l. 2–6), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 6-12-238170 „Dėl V. K. teisės į ligos pašalpą“; 2) panaikinti atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 6-12-238174 „Dėl V. K. teisės į ligos pašalpą“; 3) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8212 „Dėl ligos pašalpos“; 4) įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. ir nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d., skaičiuojant pagal maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį; 5) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1521 „Dėl Jūsų skundo“.

Pareiškėjas nurodė, kad jam laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. ligos pašalpa neteisingai apskaičiuota pagal minimalų dienos uždarbį. Turėjo būti apskaičiuota pagal maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 226,74 Lt per dieną, kadangi jo uždarbis pagal darbo sutartį siekia 8 000 Lt per mėnesį. VSDFV Vilniaus skyrius sąmoningai tyčiojasi iš pareiškėjo, ir tai tęsiasi nuo 2010 m. VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. priimtomis nutartimis administracinėse bylose Nr. A502-1230/2013 ir Nr. A502-1240/2013, kuriose konstatuota, kad vilkinama pareiškėjui išmokėti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. ir nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d., darant pareiškėjui moralinį ir psichologinį spaudimą, žeminant jo garbę ir orumą. Tai neigiamai atsiliepia pareiškėjo sveikatai.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 151–153; II t., b. l. 128–130) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas laikinai nedarbingas buvo nuo 2012 m. sausio 18 d. Vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintais Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais (toliau – ir Nuostatai), turi būti apskaičiuotas pagal laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. pareiškėjo turėtas draudžiamąsias pajamas. Kadangi pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenis, paminėtu laikotarpiu pareiškėjas pajamų neturėjo, apskaičiuojant ligos pašalpą, taikomas minimalus 17,71 Lt. Teigė, kad tinkamai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1240/2013 ir ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 21 d. sprendimai Nr. 6-12-238170 ir Nr. 6-12-238174 yra teisėti ir pagrįsti. VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo jokio teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjo ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. bei nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. taikant didesnį nei minimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, todėl pareiškėjo reikalavimas apskaičiuoti ligos pašalpą taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį yra nepagrįstas. Taip pat nurodė, kad iki kol 2013 m. kovo 14 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe buvo ištirtas ir iki buvo priimtas sprendimas dėl įvykio pripažinimo draudiminiu / nedraudiminiu, VSDFV Vilniaus skyrius klausimą dėl pareiškėjo teisės į ligos pašalpą sprendė, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, VSDFV 2014 m. vasario 18 d. sprendime Nr. (11.1) I-1521 pagrįstai konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai priėmė 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimus Nr. 6-12N-7669 ir Nr. 6-12N-7670.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 147–150; II t., b. l. 117–121) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas laikinai nedarbingas buvo nuo 2012 m. sausio 18 d. Vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, vadovaujantis Įstatymu ir Nuostatais, turi būti apskaičiuotas pagal laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. pareiškėjo turėtas draudžiamąsias pajamas. Kadangi, pagal Registro duomenis, paminėtu laikotarpiu pareiškėjas pajamų neturėjo, apskaičiuojant ligos pašalpą taikytas minimalus 17,71 Lt dydžio dienos kompensuojamasis uždarbis. Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1240/2013, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. spalio 21 d. sprendimais Nr. 6-12-238170 ir Nr. 6-12-238174 pareiškėjui paskyrė ligos pašalpas už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. ir nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d., taikydamas minimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, atskaičiavus 6 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmoką bei 15 procentų gyventojų pajamų mokestį. Pareiškėjo reikalavimas apskaičiuoti ligos pašalpą taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog 2014 m. sausio 7 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktu iki 2013 m. kovo 14 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe buvo ištirtas ir priimtas sprendimas dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu. Kadangi pareiškėjas neturi reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 6-12N-7669 pagrįstai neskyrė ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. spalio 9 d. ir 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 6-12N-7670 – už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 17 d. Teigė, kad nėra pagrindo panaikinti šių sprendimų, nes 2013 m. kovo 14 d. pareiškėjui įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 6-15-210 pripažintas nedraudiminiu įvykiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu (II t., b. l. 178–183) nutraukė bylos dalį, kuria pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV direktoriaus 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1521 „Dėl Jūsų skundo“, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pirmiausia nustatė, kad pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Gautas jo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi jis tą pačią dieną turėjo dalyvauti Vilniaus miesto apylinkės teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-2725-655/2014 vyksiančiame teismo posėdyje, taip pat prašė atsižvelgti į jo kritinę sveikatos būklę. Teismas konstatavo, kad byla nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO pagalba nustatyta, kad 2015 m. vasario 2 d. 10 val. nebuvo paskirto teisiamojo posėdžio Vilniaus miesto apylinkės teisme, į kurį būtų kviečiamas pareiškėjas. Kitų objektyvių neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, pareiškėjas nepateikė, todėl teismas pareiškėjo prašymą dėl bylos atidėjimo laikė nepagrįstu ir bylą nagrinėjo jam nedalyvaujant. Pažymėjo, kad pareiškėjo interesus byloje atstovauja advokatas.

Teismas nustatė, kad byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV teisėtai ir pagrįstai, apskaičiuojant pareiškėjui ligos pašalpą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. ir nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d., taikė minimalų 17,71 Lt dydžio kompensuojamąjį darbo uždarbį. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti taikomas maksimalus kompensuojamasis darbo uždarbis.

Teismas pažymėjo, jog ginčui aktualūs Įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d.) ir Nuostatai (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d.). Teismas vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 6 dalimi, Nuostatų 8.1, 9, 10, 12, 34, 52 punktais.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikinai nedarbingas buvo nuo 2012 m. sausio 18 d., t. y. įgijo teisę į ligos pašalpą. Vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, vadovaujantis paminėtomis Įstatymo ir Nuostatų normomis, turėjo būti apskaičiuotas pagal laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. (ir nuo 2012 m. vasario 28 d. pagal laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjo turėtas draudžiamąsias pajamas. Remiantis Registro duomenimis, paminėtu laikotarpiu pareiškėjas tokių pajamų neturėjo.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1535 „Dėl einamųjų 2012 metų draudžiamųjų pajamų patvirtinimo“ nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo patvirtintos 1 488 Lt einamųjų metų draudžiamosios pajamos. Remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A1-535 „Dėl Metinių darbo dienų koeficientų bei Metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2012 metais patvirtinimo“, vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius 2012 m., esant penkių darbo dienų savaitei, 21 darbo diena (2.1.1 p.).

Teismas, nustatęs, kad, pagal Registro duomenis, pareiškėjas draudžiamųjų pajamų neturėjo, padarė išvadą, kad, apskaičiuojant ligos pašalpą, pagrįstai buvo taikomas minimalus 17,71 Lt dydžio dienos kompensuojamasis uždarbis, t. y. 1 488 Lt / 4 / 21 d. d. Pareiškėjas nors ir teigė, kad dirbo pagal darbo sutartį, tačiau savaime tai nepaneigia oficialių duomenų dėl draudžiamųjų pajamų dydžio. Pareiškėjas teismui nepateikė kitų duomenų, kurie paneigtų VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktus duomenis dėl, pareiškėjo teigimu, neteisėtai taikyto minimalaus kompensuojamojo uždarbio.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1240/2013. Nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 6-12-238170 pareiškėjui paskyrė 460,46 Lt (17,71 Lt x 26 d. d.) dydžio ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. buvusias 26 darbo dienas, be kita ko, įvertinęs ir paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje nurodytus argumentus. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 6-12-238174, be kita ko, vykdydamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1240/2013, pareiškėjui paskyrė 655,27 Lt (17,71 Lt x 37 d. d.) dydžio ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. buvusias 37 darbo dienas.

Teismo nuomone, akivaizdu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paminėtose 2013 m. rugpjūčio 1 d. ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartyse neįpareigojo VSDFV Vilniaus skyriaus išmokėti konkretaus dydžio ligos pašalpos, t. y. taikyti minimalų ar maksimalų kompensuojamąjį dienos uždarbį. Šiuo atveju tai – VSDFV teritorinio skyriaus diskrecija, remiantis Įstatymo ir Nuostatų normomis, atsižvelgus į turimus duomenis dėl draudžiamųjų pajamų dydžio, nustatyti, kokio dydžio ligos pašalpa pareiškėjui turi būti skiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik pripažino, kad pareiškėjas įgijo teisę į ligos pašalpą, kuri ir buvo išmokėta pareiškėjui ginčijamais sprendimais. Tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek ir VSDFV tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias Įstatymo ir Nuostatų normas. Teismo vertinimu, VSDFV Vilniaus skyrius tinkamai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 bei 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1240/2013, todėl pareiškėjo ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 21 d. priimti sprendimai Nr. 6-12-238170 ir Nr. 6-12-238174 yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas pažymėjo, jog, pagal Registro duomenis, pareiškėjas laikotarpiais, iš kurių turėjo būti skaičiuojamas dienos kompensuojamasis uždarbis, draudžiamųjų pajamų neturėjo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjo ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. bei nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. taikant didesnį nei minimalus dienos kompensuojamasis uždarbis. Atsižvelgus į tai, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo išvestinis reikalavimas įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių apskaičiuoti ligos pašalpą taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (226,74 Lt). Toks pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčija ir VSDFV 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1521, kuriame paaiškinta ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą dėl nelaimingo atsitikimo darbe skyrimo ir mokėjimo tvarka. Be to, konstatuota, kad dėl to, jog pareiškėjas neturi reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 6-12N-7669 pagrįstai neskyrė ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. spalio 9 d. ir 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 6-12N-7670 – už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 17 d.

Nustatė, kad nėra pagrindo panaikinti šių sprendimų, nes 2013 m. kovo 14 d. pareiškėjui įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 6-15-210 pripažintas nedraudiminiu įvykiu. VSDFV vertinimu, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimai Nr. 6-12N-7669 ir Nr. 6-12N-7670 yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas, įvertinęs paminėto sprendimo turinį, nustatė, kad jis priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka, taigi savarankiškas reikalavimas, kai neginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimai Nr. 6-12N-7669 ir Nr. 6-12N-7670, t. y. pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų dėl šios reikalavimo dalies, todėl negali būti nagrinėtinas teisme kaip savarankiškas reikalavimas.

Be to, rašte pateikta informacija dėl nelaimingo atsitikimo darbe pašalpos skyrimo ir mokėjimo, o toks raštas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti ginčo objektu teisme. Pareiškėjas neišdėstė nesutikimo su paminėtu raštu argumentų. Be to, pareiškėjas siekia, kad jam būtų išmokėta ligos pašalpa už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. bei nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. taikant didesnį nei minimalus dienos kompensuojamąjį uždarbį, ir tai nesusiję su ginčijamo sprendimo laikotarpiu bei priimtais teritorinio skyriaus sprendimais.

Atsižvelgęs į tai, bylos dalį, kuria prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (11.1) I-1521, teismas nutraukė, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (III t., b. l. 1–9) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą ir patenkinti skundo reikalavimus, be kita ko, panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimus Nr. 6-12N-7669 ir Nr. 6-12N-7670, VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 6-15-210.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra šališkas ir neobjektyvus. Ligos pašalpa turėjo būti apskaičiuota pagal maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 226,74 Lt per dieną. Dėl teisės į ligos pašalpą pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A502-1230/2013 ir Nr. A502-1240/2013. Yra pagrindas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimus Nr. 6-12N-7669 ir Nr. 6-12N-7670. VSDFV Vilniaus skyrius sąmoningai į duomenų bazę neįrašo duomenų apie Europos regbio centre dirbančius apdraustuosius. Turi būti panaikinti ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 21 d. sprendimai Nr. 6-12-238170 bei Nr. 6-12-238174. Pareiškėjas, be to, pažymi, kad teismas išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant, nors pateikė prašymą su originaliais dokumentais. Tik atvykęs į teismą sužinojo, kad turėjęs įvykti teismo posėdis yra perkeltas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 40–42) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Konstatuodamas pareiškėjo skundžiamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, teismas įvertino tai, kad, pagal Registro duomenis, tais laikotarpiais, iš kurių turėjo būti skaičiuojamas kompensuojamasis uždarbis, pareiškėjas draudžiamųjų pajamų neturėjo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjo ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. ir nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. taikant didesnį nei minimalus dienos kompensuojamasis uždarbis.

2. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia bendro pobūdžio samprotavimais dėl teismo sprendimo šališkumo ir neobjektyvumo, nepateikdamas konkrečių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo.

3. Teismas tinkamai, nepažeisdamas ABTĮ nuostatų, išsprendė klausimą dėl bylos nagrinėjimo galimumo nedalyvaujant pareiškėjui ir pagrįstai nusprendė bylą nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant.

4. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimus Nr. 6-12N-7669 bei Nr. 6-12N-7670 ir 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 6-15-210, tačiau šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, nes pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų. ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis draudžia apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl pareiškėjo naujai keliami reikalavimai nenagrinėtini apeliaciniame procese.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 43–46) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pagal Registro duomenis, pareiškėjas laikotarpiais, iš kurių turėjo būti skaičiuojamas dienos kompensuojamasis uždarbis, jokių pajamų neturėjo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo jokio teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjo ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. bei nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. taikant didesnį nei minimalus dienos kompensuojamasis uždarbis. Pareiškėjo reikalavimas apskaičiuoti ligos pašalpą taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (226,74 Lt) vietoje minimalaus yra niekuo nepagrįstas. VSDFV Vilniaus skyrius tinkamai įvykdė paminėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis.

2. Pareiškėjas neturi reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 6-12N-7669 pagrįstai neskyrė ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. spalio 9 d. ir 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 6-12N-7670 – už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 17 d. Nėra pagrindo panaikinti šių sprendimų, nes 2013 m. kovo 14 d. pareiškėjui įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 6-15-210 pripažintas nedraudiminiu įvykiu. Šie pareiškėjo naujai keliami reikalavimai, vadovaujantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, turėtų būti nenagrinėjami apeliaciniame procese.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjo šioje administracinėje byloje nagrinėjami reikalavimai yra nukreipti į atsakovo jo (pareiškėjo) atžvilgiu priimtų 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-12-238170 ir 2013 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 6-12-238174, kurie buvo palikti nepakeistais trečiojo suinteresuoto asmens (išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (11.1) I-8212, panaikinimą. Šiais atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimais įstatymų nustatyta tvarka buvo išspręstas pareiškėjo teisės į ligos pašalpą dėl jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiais nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. ir nuo 2012 m. vasario 28 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. klausimas, nustatant, kad už šiuos laikotarpius pareiškėjui turi būti išmokėta ligos pašalpa, kuri apskaičiuojama, pritaikant minimalų (o ne maksimalų, kaip to siekia pareiškėjas) dienos kompensuojamąjį uždarbį. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra klausimas dėl paminėtos ligos pašalpos dydžio nustatymo ta prasme, ar ją apskaičiuojant turi būti taikomas minimalus arba maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis. Atsižvelgdama į tai, kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai nėra aktualus ir nėra sprendžiamas klausimas dėl pačios pareiškėjo teisės į paminėtą ligos pašalpą, kuris buvo sprendžiamas pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A502-1230/2013 ir Nr. A502-1240/2013 (šiose nutartyse faktinės bylų aplinkybės buvo vertinamos Įstatymo 8 str. 1 d. 2 p. taikymo kontekste, o ne šioje byloje taikytino Įstatymo 6 straipsnio kontekste). Todėl nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys (šiose nutartyse nurodytos faktinių aplinkybių vertinimo taisyklės), kolegijos manymu, neturi būti taikomos šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), t. y. jos nėra privalomos, nagrinėjant šią administracinę bylą.

Pasisakydama dėl nagrinėjamai administracinei bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kolegija pažymi, kad byloje nėra kvestionuojami nei pareiškėjo darbo laikotarpis, kuris yra reikšmingas pareiškėjo draudžiamųjų pajamų apskaičiavimui Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies (2009-12-22 įstatymo Nr. XI-639 redakcija) ir Nuostatų 9 punkto (2010-09-08 nutarimo Nr. 1293 redakcija) taikymo prasme, t. y. laikotarpis nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., nei pareiškėjui atlikto ligos pašalpos dydžio apskaičiavimo (taikant minimalų 17,71 Lt dydžio dienos kompensuojamąjį uždarbį) teisingumas. Kaip jau buvo pasakyta, nagrinėjamo ginčo esmė yra klausimas, koks (minimalus arba maksimalus) dienos kompensuojamasis uždarbis turėtų būti taikomas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad minimalaus ar maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio taikymą nulemia duomenys apie asmens (pareiškėjo) draudimo įmokas (turėtas draudžiamąsias pajamas), kurie yra užfiksuoti tokios informacijos teisėtame šaltinyje – Registre. Tai yra tiesiogiai nurodyta (nustatyta) Nuostatų 12 punkte (2009-04-08 nutarimo Nr. 258 redakcija). Todėl atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo vadovautis šia imperatyviai nustatyta taisykle.

Atskirai pasisakydama dėl paminėtų Registro duomenų reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad Registro duomenų statusas yra nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintuose Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatuose. Šis nutarimas buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsniu, kurio 3 dalyje nurodyta, kad visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus apdraustųjų įskaitos informacinėje duomenų bazėje (Registre). Tai reiškia, kad būtent Registro duomenys apie asmens turėtas draudžiamąsias pajamas teisės taikymo požiūriu yra leistinas informacinis (teisme - įrodinėjimo) šaltinis ir priemonė.

Byloje iš esmės neginčijamai nustatyta, kad Registre nebuvo užfiksuoti duomenys apie pareiškėjo draudimo įmokas (turėtas draudžiamąsias pajamas) nagrinėjamai bylai reikšmingu pirmiau aptartu laikotarpiu (nuo 2011-09-01 iki 2011-11-30). Todėl kolegija, sutikdama su šios faktinės aplinkybės įvertinimu, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo skundžiami (pirmiau įvardyti) atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimai pripažintini pagrįstais.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė