2025-12-03 Nr. AB-21489-3-64-3-02496-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1378-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02496-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. pareiškimą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį įvardijo pareiškimu, prašydamas panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės mero (toliau – ir Meras, ir atsakovas) 2025 m. vasario 18 d. raštą Nr. R8-560 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą įgyvendinti įstatymą, Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2024 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. EV-221 patvirtinto aprašo 2–5, 12, 17, 29–30 punktus bei 2022 m. lapkričio 15 d. patvirtintos Smurto ir priekabiavimo prevencijos politikos Mažeikių rajono savivaldybės administracijoje 2–4, 6.5, 6.6–6.8, 6.10, 7–9, 10.1, 13.6–13.8, 14.1, 15.3–15.4, 23.1, 23.3, 25.3, 30 punktų nuostatas ir tinkamai iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. sausio 22 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo; arba išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko teismas nustatė, kad pareiškėjui jau 2025 m. vasario 19 d. buvo žinoma apie nagrinėjamoje byloje ginčijamą Raštą, kadangi dar 2025 m. vasario 19 d. jis kreipėsi į Regionų administracinį teismą ginčydamas šį aktą (administracinė byla Nr. eI3-9183-809/2025). Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje skundas dėl Rašto teismui pateiktas tik 2025 m. rugsėjo 24 d., teismas sprendė, kad pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad iš skundo turinio, kiek tai galima suprasti, pareiškėjas neprašo teismo atnaujinti terminą skundui paduoti, nes nelaiko, kad jis yra praleistas.

Teismas vertino, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, jog pareiškėjas vėl reiškia tapatų skundą, nors yra jau įsiteisėjusios teismų nutartys, kuriomis pagrįstai jo skundą atsisakyta priimti. Teismas pažymėjo, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas atsisakytinas priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo priimti atskirąją nutartį, ją pateikiant Regionų administracinio teismo pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.) ir Teisėjų garbės teismui; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka faktinės situacijos.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas kartotine nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Jis taip pat akcentuoja, kad terminas skundui paduoti nebuvo praleistas, kadangi teismams nepriimant jo skundų, laikytina, kad praleista dėl nenugalimos jėgos aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 1 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs įstatyme nustatytą terminą ginčyti Raštą, neprašė šio termino atnaujinti ir nenurodė objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikrus faktus, priimti atskirąją nutartį.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-602/2019; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-255-629/2024; kt.).

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo pažeistas teises sieja su Mero 2025 m. vasario 18 d. raštu Nr. R8-560, tačiau į teismą su skundu kreipėsi 2025 m. rugsėjo 24 d, taigi akivaizdžiai praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dėl Mero Rašto panaikinimo ir alternatyvių išvestinių reikalavimų 2025 m. vasario 19 d. buvo kreipęsis į teismą administracinėje byloje Nr. eI3-9183-809/2025, taigi pareiškėjas apie Rašto priėmimą žinojo jau 2025 m. vasario mėn. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 14 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduodu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-484-575/2025 pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą, priešingai, nurodė, kad terminas skundui paduoti nepraleistas, ir nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, kad šis terminas buvo praleistas dėl svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, objektyviai sukliudžiusių jam per nustatytą terminą ginti savo galbūt pažeistas teises kreipiantis į teismą su skundu dėl Rašto panaikinimo. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šioje nutartyje aptartomis ABTĮ nuostatomis ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes jo skundo reikalavimas dėl Rašto panaikinimo pareikštas praleidus ABTĮ nustatytą terminą ir nesant pagrindo jį atnaujinti. Akcentuotina, kad kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-615-552/2023; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-155-556/2024; 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-812-629/2024; 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-821/2025).

Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-567-552/2015; kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-602/2019; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-255-629/2024; 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-557-815/2024).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas praleido skundo dėl Rašto panaikinimo padavimo terminą, o nenustatęs aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, pagrįstai pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taip pat pareiškėjas prašo pripažinti, kad išaiškinimai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai), neatitinka faktinės tikrovės.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonė dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo prašymo dalis pripažinti, kad išaiškinimai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą, neatitinka faktinės tikrovės, nepriskirtina nagrinėti administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo teismo priimti atskirąją nutartį.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to prašymas priimti atskirąją nutartį netenkinamas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis