2024-12-18 Nr. AB-18409-3-61-3-05990-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-855-821/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05990-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. M. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 24S229667 (toliau – ir Sprendimas), kuriame nuspręsta (1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (Uzbekistano Respubliką), (2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 24 mėn. nuo išsiuntimo dienos bei (3) įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 24 mėn. nuo išsiuntimo dienos; netenkinus pirmojo reikalavimo – sumažinti uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (kartu ir dėl perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą) terminą iki minimalaus (6 mėn.) termino.

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos, kol vyksta teisminis procesas. Pareiškėjas šį prašymą grindė tuo, kad Lietuvos Respublika yra jo ilgalaikė nuolatinė gyvenamoji vieta. Išsiuntus pareiškėją, komplikuotųsi jo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva (pvz., jis prarastų darbą, nuomojamą būstą), juo labiau kad pareiškėjas sunkiau komunikuoja. Pareiškėjas jau seniai išvyko iš kilmės valstybės, jis Uzbekistane neturi giminių ar kitų ryšių, minėtoje valstybėje jam tektų kreipti į socialines įstaigas dėl labdaros ar paramos, kas tikrai nelaikytina oriu asmens gyvenimu, ir / arba tapti benamiu. Be to, pareiškėjo nuomone, atsakovo konstatuota pareiškėjo neva keliama grėsmė valstybės saugumui nėra kelianti didelį pavojų. Dėl Sprendimo priėmimo pareiškėjas nebegali ne tik teisėtai likti Lietuvoje, bet ir prašyti bent laikino leidimo gyventi.

II. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. spalio 31 d. nutartimi, be kita ko, priėmė pareiškėjo S. M. skundą, bet netenkino jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2023 m. balandžio 11 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2025 m. balandžio 11 d. Departamento 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 24S181118 pareiškėjui išduotas leidimas buvo panaikintas. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2024 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 24S199409 dėl grąžinimo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Uzbekistano Respubliką iki 2024 m. rugsėjo 29 d. Pareiškėjas minėto sprendimo neįvykdė ir savanoriškai neišvyko. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. spalio 2 d. sprendimu byloje Nr. A20-413-617/2024 pareiškėjui buvo pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė – įpareigojimas elektroninių ryšių priemonėmis kiekvieną trečiadienį nuo 8.00 val. iki 17.00 val. pranešti VSAT Užsieniečių registracijos centrui apie savo buvimo vietą; alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo terminas – iki 2025 m. sausio 1 d., bet ne ilgiau kol jis bus išsiustas iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas nėra prieglobsčio prašytojas, jis Lietuvoje yra neteisėtai.

Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti argumentai vertintini kaip hipotetinio pobūdžio, jie nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

III. Pareiškėjas S. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. spalio 31 d. nutarties dalį, kurioje nuspręsta netenkinti jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos, kol vyksta teisminis procesas.

Pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, be kita ko, kad jis Uzbekistane neturi nei giminių, nei kitų ryšių, jam reikės kreiptis dėl labdaros ar paramos. Pareiškėjas teigia, kad, jį išsiuntus iš Lietuvos, jis neturėtų galimybės teisme duoti paaiškinimų dėl savo atsakymo bei nurodyti, kas turi lemiamą reikšmę nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas pagrindė savo reikalavimą dėl Sprendimo neteisėtumo, o pasekmės, kurios kils nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra realios. Pareiškėjas išdėsto nesutikimo su Sprendimu argumentus, pavyzdžiui, jog jis neatliko jokio pažeidimo, nesislėpė nuo pareigūnų, o atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecijos teise. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo, neįvertino prie skundo pridėtų dokumentų ir duomenų, neišklausė paties pareiškėjo.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo prašymas neatitinka sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti: pareiškėjas nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo ir neįrodė, kokia jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. neišsiųsti pareiškėjo iš Lietuvos, kol vyksta teisminis procesas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017). Paprastai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858‑602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Taigi, pareiškėjas, iš esmės prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti Sprendimo vykdymą (t. y. uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, kol vyksta teisminis procesas), turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui 2023 m. balandžio 11 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760239027, galiojantis iki 2025 m. balandžio 11 d. Pareiškėjui išduotas leidimas buvo panaikintas Departamento 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 24S181118, nustačius, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.). VSAT 2024 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 24S199409 dėl grąžinimo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (Uzbekistano Respubliką) iki 2024 m. rugsėjo 29 d. Kadangi pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti, VSAT pareigūnai 2024 m. rugsėjo 30 d. sulaikė pareiškėją 48 val. Departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas per nustatytą terminą savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos, ir nenustatęs reikšmingų pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika (nenustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje sukūrė šeimą, turi vaikų ar kitų artimų giminaičių, o pareiškėjo ekonominiai santykiai truko gan trumpą laikotarpį – apie 12 mėn.), 2024 m. spalio 14 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame nusprendė (1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Uzbekistaną, (2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 24 mėn. nuo išsiuntimo dienos bei (3) įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 24 mėn. nuo išsiuntimo dienos.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjo argumentai, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog, netenkinus šio prašymo, pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjo teiginiai, kad Lietuvos Respublika yra jo ilgalaikė nuolatinė gyvenamoji vieta ir kad, išsiuntimo atveju, komplikuotųsi susiklostę jo socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva, yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis. Pareiškėjas taip pat nepaaiškino savo teiginių, kad jis sunkiai komunikuoja, taip pat kad kilmės valstybėje jam tektų kreiptis dėl labdaros ar paramos ir / arba tapti benamiu. Pareiškėjas skunde jam galinčią kilti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą iš esmės siejo su tuo, kad jis neteks darbo ir nuomojamo būsto, bet šie pareiškėjo argumentai taip pat nėra pagrįsti konkrečiais duomenimis.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad, grąžinus jį į Uzbekistaną, jis neturėtų galimybės duoti paaiškinimus teisme. Pažymėtina, kad pareiškėjas nesirėmė šiais argumentais, grįsdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pirmosios instancijos teismui, ir, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ginčo aplinkybių šiuo aspektu, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako šiuo aspektu, bet atkreipia dėmesį į tai, kad tikrinama teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai teikti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus, jog jis nebuvo išklausytas, akcentuoja, kad, pagal ABTĮ 70 straipsnio 4 dalį, prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip per tris darbo dienas po jo gavimo, atsakovui ir kitiems proceso dalyviams apie tai nepranešama. Jeigu toks prašymas paduodamas kartu su skundu (prašymu, pareiškimu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip per tris darbo dienas po skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo. Kai teismas arba teisėjas mano, kad dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra būtina gauti atsakovo ir (ar) kitų proceso dalyvių nuomonę, toks prašymas turi būti išnagrinėtas per dešimt darbo dienų nuo jo gavimo ar skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo. Šiuo atveju apie prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjimą pranešama atsakovui ir (ar) kitiems proceso dalyviams ir nurodomas terminas, per kurį atsakovas ir (ar) kiti proceso dalyviai turi pateikti nuomonę. Dėl reikalavimo užtikrinimo teismas arba teisėjas priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ įtvirtintą prašymų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjimo tvarką, sprendžia, kad teisės aktai neįtvirtina administracinio teismo pareigos tokio pobūdžio prašymus nagrinėti žodinio proceso tvarka, be to, pareiškėjas nenurodė argumentų, kodėl šiuo individualiu atveju jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones negalėjo būti nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Taigi, pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu yra atmestinos.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. M. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. spalio 31 d. nutarties dalį, kurioje nuspręsta netenkinti pareiškėjo S. A. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė