2018-10-24 Nr. AB-19047-3-61-3-01458-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2658-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01458-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Simpatija“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Simpatija“ (toliau – ir UAB „Simpatija“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. V4-52 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Simpatija“ skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Įsakymu jam buvo paskirta nuobauda – įspėjimas. Atsakovas, priimdamas Įsakymą, atsižvelgė į Tarnybos 2017 m. kovo 30 d. išvadą Nr. D4-416 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Simpatija“ veiksmų, administruojant BUAB „Baltijos plėtra“ bankroto procesą“ (toliau – ir Išvada), kurioje nurodoma, kad nuo 2015 m. gruodžio 17 d., kuomet buvo priimta nutartis dėl pareiškėjo paskyrimo bankroto administratoriumi, pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 33 straipsnio 7 dalyje numatyto termino pratęsimo, neiniciavo kreditorių susirinkimo šio termino pratęsimo klausimu, todėl pripažino, kad buvo pažeistas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Elgesio kodeksas) 6.4 punktas.

3. Pareiškėjas teigė, kad ĮBĮ nėra įtvirtintos teisės normų aiškinimo taisyklės (principai), todėl taikant įstatymo analogiją, taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos, reglamentuojančios CK normų aiškinimo principus (CK 1.9 str. 1 d., 3 d.). Kadangi ĮBĮ 33 straipsnis yra priskirtas prie aštuntojo skirsnio „Įmonių turto pardavimo ir kreditorių reikalavimo tenkinimo tvarka bankroto proceso metu“, darė išvadą, jog minėto straipsnio nuostatos reglamentuoja bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei priklausančio turto realizavimo procedūras ir teisines pasekmes nepardavus turto, o ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalis reglamentuoja situaciją, kuomet vykdant bankrutavusiai įmonei priklausančio turto pardavimo procedūras, jai priklausantis turtas per 24 mėnesių terminą nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos nėra parduodamas – tokiu atveju kreditorių susirinkimas privalo priimti nutarimą dėl termino parduoti bankrutavusiai įmonei priklausantį turtą pratęsimo ir kreiptis į teismą su atitinkamu prašymu pratęsti šį terminą arba neparduotą bankrutavusiai įmonei priklausantį turtą nurašyti. ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nurodytas terminas jokiu būdu negali būti prilyginamas bankrutavusios įmonės likvidavimo terminui, todėl tokios Tarnybos išvados dėl minėto termino interpretavimo yra klaidingos ir neatitinka įtvirtinto reglamentavimo.

4. Pareiškėjas nurodė, kad sprendžiant klausimą, ar jis privalėjo šaukti kreditorių susirinkimą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino pratęsimo, privalu įvertinti, ar buvo turto, kuris privalėjo būti parduodamas ĮBĮ 33 straipsnio nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog po teismo nutarties, kuria pareiškėjas paskirtas bendrovės administratoriumi, bendrovė jokio privalomo parduoti kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neturėjo. Nors bendrovė turi reikalavimo teises į skolininkus A. T. ir V. G., tačiau tokios teisės nėra ir negali būti priskiriamos prie vykdant bankroto procedūras privalomo parduoti turto, nes ar reikalavimo teises parduoti, ar tęsti išieškojimą iš skolininkų, ar nurašyti skolininkų skolas, sprendžia kreditorių susirinkimas. Pareiškėjas aktyviai dalyvavo A. T. bankroto byloje, siekdamas, jog byla būtų nutraukta ir būtų aiškus jo teisinis statusas, tačiau tik po 2017 m. kovo 8 d., kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) priėmė nutartį nepriimti kasacinio skundo, liko galioti pirmosios instancijos teismo nutartis patvirtinti A. T. Fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą. Nedelsiant po to sušauktame bendrovės kreditorių susirinkime buvo nuspręsta parduoti reikalavimo teises į bendrovės skolininkus A. T. ir V. G.. Pareiškėjas vertino, kad, vykdant bendrovės bankroto procedūras, nebuvo pažeistos nei ĮBĮ, nei Elgesio taisyklių nuostatos, todėl Įsakymas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

5. Pareiškėjas teismui 2017 m. birželio 6 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad bankroto bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 5 d. priėmė nutartį, kuria administratoriaus prašymo dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nurodyto termino pratęsimo netenkino, kadangi šis terminas baigėsi 2012 m. gruodžio 21 d., o praleistas terminas negali būti pratęsiamas. UAB „Simpatija“ administratoriumi buvo paskirtas 2015 m. gruodžio 17 d., t. y. praėjus 3 metams po ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino pabaigos, todėl neturėjo pareigos sušaukti įmonės kreditorių susirinkimo dėl minėto termino pratęsimo, nes jis jau buvo pasibaigęs iki pareiškėją paskiriant administratoriumi. Atstatydintas administratorius kreditorių susirinkimo šiuo klausimu nešaukė, todėl Tarnyba privalėjo vertinti buvusio administratoriaus, o ne pareiškėjo veiksmus.

6. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Tarnyba atliko pareiškėjo patikrinimą pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. pranešimą Nr. B2-153-258/2016 „Dėl bankroto procedūrų nevykdymo“, kurį užbaigus buvo priimtas skundžiamas Įsakymas dėl nuobaudos skyrimo pareiškėjui.

8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas negali būti prilyginamas bankrutavusios įmonės likvidavimo terminui. Vertinant minėtos įstatymo nuostatos turinį, įmonės turto pardavimas ir kitos procedūros negali tęstis ilgiau nei 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įsiteisėjimo dienos, išskyrus atvejį, kai teismas kreditorių susirinkimo prašymu šį terminą pratęsia. Minėtu terminu neperdavus, nepardavus įmonei priklausančio turto bei iš esmės neužbaigus bankroto procedūros (neužbaigus bylinėjimosi kitose bylose), iki šio termino pabaigos administratorius turi sušaukti įmonės kreditorių susirinkimą, kuriame būtų svarstomas klausimas dėl likusio turto nurašymo ar pardavimo bei atitinkamai kreipiamasi į teismą dėl įmonės pabaigos ar likvidavimo procedūros termino pratęsimo, nes tokio klausimo svarstymas priklauso tik kreditorių susirinkimo kompetencijai.

Nagrinėjamu atveju įmonė 2010 m. gruodžio 21 d. buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl įmonės turto pardavimas ir kitos bankroto procedūros turėjo būti baigtos iki 2012 m. gruodžio 20 d., jei teismas kreditorių susirinkimo prašymu šio termino nepratęstų. Tarnyba neturi duomenų, kad po 2015 m. gruodžio 17 d., kai įmonės bankroto administratoriumi buvo paskirtas pareiškėjas, kreditorių susirinkimas būtų svarstęs klausimą dėl minėto termino pratęsimo ir atitinkamai būtų priėmęs reikiamus sprendimus.

Tarnybai žinoma, kad administratorius aktyviai gynė įmonės kreditorių interesus dalyvaudamas įmonės skolininko A. T. 2015 m. liepos 31 d. paskelbtoje bankroto byloje. Kreditorių susirinkimas buvo sušauktas po LAT 2017 m. kovo 8 d. priimtos nutarties, kuria nebuvo priimtas nagrinėti skundas dėl šio skolininko kreditorių reikalavimų ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, jau atliekant pareiškėjo patikrinimą, t. y. 2017 m. kovo 27 d. Jame buvo priimtas sprendimas įpareigoti administratorių kreiptis į teismą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje numatyto termino pratęsimo 6 mėnesiams bei patvirtinta A.

T. ir V. G. debetinio įsiskolinimo pardavimo tvarka. Kadangi administratorius neužtikrino, kad įmonės bankroto procese, kuris tęsiasi jau 7 metus, būtų laikomasi nustatytų bankroto procedūrų ir laiku būtų priimti kreditorių susirinkimo sprendimai dėl debetinio įsiskolinimo realizavimo procedūros bei dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje numatyto termino pratęsimo ar įmonės pabaigos, darė išvadą, kad administratoriaus nurodyta priežastis – neužbaigta įmonės skolininko fizinio asmens bankroto byla – nelaikytina objektyvia, nevykdyti esminių įmonės bankroto procedūrų.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo paskirta švelniausia iš galimų bankroto administratoriui pritaikyti nuobaudų – įspėjimas, nes objektyvių aplinkybių, dėl kurių administratoriaus veiklos neplaninio patikrinimo metu nustatyti pažeidimai galėtų būti pateisinamais ar mažareikšmiais, nėra. Skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į tai, kad administratorius galiojančių nuobaudų neturi, pastaruoju metu nebuvo gauta skundų dėl jo veiklos, jokių bankroto administratorių veiklos priežiūros priemonių Tarnyba administratoriaus atžvilgiu netaikė, patikrinimo metu administratorius bendradarbiavo, taip pat į tai, kad gavęs LAT nutartį organizavo įmonės kreditorių susirinkimą, kuriame buvo sprendžiami esminiai įmonės bankroto procedūros klausimai.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Tarnybos 2017 m. balandžio 3 d. priimtą Įsakymą.

11. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartimi UAB „Baltijos plėtra“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Bankroto lyderiai“, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, 2015 m. spalio 14 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 17 d., bankroto administratorius UAB „Bankroto lyderiai“ atstatydintas ir administratoriumi paskirtas UAB „Simpatija“. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. B2-153-258/2016 nurodė UAB „Simpatija“ pateikti informaciją, kokie veiksmai buvo atlikti likviduojant dėl bankroto BUAB „Baltijos plėtra“ ir nurodyti priežastį, dėl ko teismui nėra teikiamas prašymas dėl BUAB „Baltijos plėtra“ pabaigos.

Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu pranešė teismui, jog prašymo dėl įmonės pabaigos pateikti nėra galimybės, kadangi neužbaigtas BUAB „Baltijos plėtra“ skundo nagrinėjimas skolininko A. T. fizinio asmens bankroto byloje Nr. 2FB-671-394/2016, dėl ko negali būti sprendžiamas įmonės turto (debitorinio įsiskolinimo) pardavimo klausimas. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 16 d. raštu „Dėl bankroto procedūrų nevykdymo“ pranešė Tarnybai, jog UAB „Simpatija“ nuo 2015 m. gruodžio mėn. jokių duomenų apie atliekamus bankrutavusioje UAB „Baltijos plėtra“ bankroto procedūros veiksmus teismui neteikia, į teismo pranešimus dėl informacijos pateikimo nereaguoja, todėl prašė imtis bankroto administratorių veiklos priežiūros priemonių.

Tarnyba 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (10.4) D2-4255 paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus dėl Vilniaus apygardos teismo pranešime nurodytų aplinkybių. 2016 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas pateikė Tarnybai raštą, kuriame nurodė, kad iš teismo yra gavęs vienintelį 2016 m. rugsėjo 14 d. pranešimą dėl informacijos pateikimo, į kurį atsakė 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu, pažymėdamas, jog skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka yra neišnagrinėtas, o bankroto bylą nagrinėjantis teismas privalėjo pasidomėti fizinio asmens bankroto byla, nurodyta jam teiktame atsakyme, tačiau to nepadarė, taip pat nurodė, jog kitų teismo paklausimų paštu, el. paštu, per EPP sistemą UAB „Simpatija“ negavo.

Tarnyba nusprendė atlikti neplaninį bankroto administratoriaus UAB „Simpatija“ veiklos patikrinimą dėl Vilniaus apygardos teismo pranešime keliamų klausimų ir apie tai 2016 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. (10.4)D2-4459 pranešė pareiškėjui, pasiūlydama papildyti teiktą paaiškinimą, kurį pastarasis pateikė 2016 m. gruodžio 18 d. Tarnyba 2017 m. kovo 13 d. elektroniniu laišku nurodė pareiškėjui pateikti informaciją apie pasikeitimus BUAB „Baltijos plėtra“ bankroto procese. Atsakydamas pareiškėjas nurodė, kad teismuose buvo nagrinėjamos bylos pagal BUAB „Baltijos plėtra“ skundą dėl nepagrįsto įmonės skolininko A.

T. fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, dėl ko 2017 m. kovo 8 d. LAT yra priėmęs galutinę nutartį, todėl 2017 m. kovo 27 d. yra šaukiamas įmonės kreditorių susirinkimas dėl kreipimosi į teismą pratęsti bankroto procedūras ir / arba įmonės pabaigos. Tarnyba 2017 m. kovo 27 d. elektroniniu paštu išsiuntė pareiškėjui Išvados projektą, dėl kurios pastabų nebuvo pateikta. Administratorius 2017 m. kovo 30 d. elektroniniu paštu Tarnybai pranešė apie 2017 m. kovo 27 d. įvykusį kreditorių susirinkimą bei pridėjo šio susirinkimo protokolą.

Tarnyba 2017 m. kovo 30 d. priėmė išvadą Nr. D4-416 „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Simpatija“ veiksmų, administruojant BUAB „Baltijos plėtra“ bankroto procesą“, kuria remdamasi priėmė 2017 d. balandžio 3 d. įsakymą Nr. V4-52 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Simpatija“ skyrimo“, kuriuo už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto ir Elgesio kodekso 6.4 punkto pažeidimus, nustatytus atlikus patikrinimą, bankroto administratoriui UAB „Simpatija“ paskyrė nuobaudą – įspėjimą.

12. Teismas, vadovaudamasis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktu, 33 straipsnio 7 dalimi, Elgesio kodekso 6.4 punktu pažymėjo, kad byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog po pareiškėjo paskyrimo BUAB „Baltijos plėtra“ administratoriumi bendrovė jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, kuris privalėjo būti parduotas ĮBĮ nustatyta tvarka, neturėjo ir dėl to, jog administratorius kreditorių susirinkimo iki neplaninio patikrinimo pradėjimo nebuvo sušaukęs, nėra. Nors UAB „Baltijos plėtra“ bankroto byla iškelta 2010 m. vasario 17 d., UAB „Simpatija“ bendrovės bankroto procesą pradėjo administruoti nuo 2015 m. gruodžio 17 d., įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo nutarčiai dėl pareiškėjo paskyrimo įmonės bankroto administratoriumi. Tuo metu jau buvo prasidėjęs procesas A. T., į kurį BUAB „Baltijos plėtra“ turi reikalavimo teisę 637 254,13 Eur sumai, fizinio asmens bankroto byloje, kurioje pareiškėjas, jį paskyrus administratoriumi, veikė aktyviai ir siekė apginti įmonės ir jos kreditorių turtinius interesus.

13. Vadovaudamasis bylos medžiaga ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – ir LITEKO) duomenimis, teismas vertino, kad nors Vilniaus miesto apylinkės teisme bankroto byla A. T. buvo iškelta 2015 m. liepos 31 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2FB-20031-294/2015), BUAB „Baltijos plėtra“ kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą tokiam reikalavimui pareikšti – teismas 2016 m. balandžio 24 d. nutartimi patvirtino BUAB „Baltijos plėtra“ kreditorinį reikalavimą 637 254,13 Eur sumai. Teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančio fizinio asmens A. T. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą, tačiau administratorius, nesutikdamas su šia nutartimi, 2016 m. rugsėjo 28 d. pateikė atskirąjį skundą, kuris Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismo nutartį administratorius apskundė LAT, kuris 2017 m. kovo 8 d. nutartimi kasacinį skundą atsisakė priimti. Administratorius, siekdamas, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kuo didesne apimtimi, iniciavo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesą – 2016 m. spalio 28 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su skundu dėl antstolio I. G. veiksmų, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki skundo išnagrinėjimo teisme sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje dalyje dėl įmonės skolininkui A. T. priklausančios įkeistos žemės sklypo dalies priverstinio pardavimo, tačiau prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-46821-868/2016 buvo atmestas. Dėl šios nutarties administratorius 2016 m. lapkričio 9 d. pateikė atskirąjį skundą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartimi skundo netenkino.

14. Teismas pažymėjo, kad apie tai, jog nėra galimybės pateikti prašymo teismui dėl įmonės pabaigos ir negali būti sprendžiamas įmonės turto (debitorinio įsiskolinimo) pardavimo klausimas, nes neužbaigtas BUAB „Baltijos plėtra“ skundo nagrinėjimas skolininko A. T. fizinio asmens bankroto byloje, pareiškėjas nurodė tiek Vilniaus apygardos teismui savo 2016 m. rugsėjo 23 d. rašte, tiek ir visuose Tarnybai teiktuose paaiškinimuose. Teismas sprendė, kad užsitęsęs procesas bendrovės skolininko A. T. fizinio asmens bankroto byloje buvo ta objektyvi priežastis, dėl kurios kreditorių susirinkimo šaukimas apsvarstyti klausimus dėl įmonės turto ir kreipimosi į teismą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje numatyto termino pratęsimo nebuvo tikslingas. Dėl kokių priežasčių Tarnyba savo Išvadoje šios aplinkybės nelaikė objektyvia priežastimi, neaišku, nes šiuo aspektu Išvadoje nenurodyti jokie motyvai.

15. Teismas akcentavo, kad ĮBĮ nuostatos nenumato nuolatinio ir / ar periodinio kreditorių susirinkimo šaukimo, o kreditorių susirinkimo šaukimas nėra savitikslis ir savaime neužtikrina bankroto procedūrų efektyvumo. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad po LAT 2017 m. kovo 8 d. nutarties, kurią priėmus buvo galutinai išspręstas ginčas dėl bankrutuojančio įmonės skolininko A. T. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, administratorius nedelsdamas sušaukė kreditorių susirinkimą, kuris įvyko 2017 m. kovo 27 d. ( t. y. iki Tarnybos Išvados ir ginčijamo Įsakymo priėmimo) ir kuriame, be kita ko, buvo nutarta įpareigoti administratorių kreiptis į teismą dėl likvidavimo procedūros pratęsimo 6 mėnesiams bei A. T. ir V. G. priteistą debitorinį įsiskolinimą (1 322 226,85 Eur) pardavinėti kartu viešo konkurso būdu už didžiausią pasiūlytą kainą tris mėnesius, nustatant pradinę pardavimo kainą 0,5 proc. nuo priteistos sumos, o neparadavus šaukti kreditorių susirinkimą.

16. Teismas akcentavo ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bankroto procedūros tikslą ir atsižvelgdamas į priežastis, dėl kurių nebuvo šaukiamas kreditorių susirinkimas, taip pat į tai, kad administratorius veikė pakankamai aktyviai, tiek dalyvaudamas įmonės skolininko A. T. fizinio asmens bankroto byloje, tiek iniciuodamas teisminį procesą ir siekdamas sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje dalyje dėl A. T. priklausančios įkeistos žemės sklypo dalies priverstinio pardavimo, darė išvadą, jog Tarnyba nepagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą ir Elgesio kodekso 6.4 punktą, nes akivaizdu, jog savo veiksmais administratorius gynė tiek įmonės, tiek kreditorių interesus ir siekė, kad įmonės kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, kas negali būti vertinama kaip neveikimas ar bankroto procedūrų vilkinimas.

17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad administratoriui įvykdžius 2017 m. kovo 27 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimą ir pasikreipus į Vilniaus apygardos teismą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje numatyto termino pratęsimo, teismas 2017 m. gegužės 5 d. nutartimi šio prašymo netenkino kaip nepagrįsto, be kita ko, pripažinęs, kad šis terminas baigėsi dar 2012 m. gruodžio 21 d., o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 77 straipsnio nuostatas gali būti pratęsiami tik nepasibaigę terminai. Kadangi pareiškėjas BUAB „Baltijos plėtra“ administratoriaus funkcijas pradėjo vykdyti nuo 2015 m. gruodžio 17 d., t. y. praėjus trims metams po minėto termino pabaigos, jam negali būti perkeliama atsakomybė už prieš tai buvusio bankroto administratoriaus UAB „Bankroto lyderiai“ neveikimą šiam nesikreipiant dėl termino pratęsimo bei nepakankamai efektyviai vykdytos šio bankroto administratoriaus veiklos kontrolės.

III. 18. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

19. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nuo jo paskyrimo bankroto administratoriumi savavališkai vykdė veiksmus, kurių vykdymo / nevykdymo klausimą pagal ĮBĮ 23 straipsnio 6 dalį sprendžia kreditorių susirinkimas ir kuris pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalį, tiek, kiek tai nesureglamentuota teisės aktais, turi teisę nuspręsti dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo. Atsakovo teigimu, teismo akcentuoto ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bankroto procedūros tikslo turi būti siekiama ne bet kokiomis priemonėmis, o vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.

20. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 17 dalimi, 18-ojo verslo apskaitos standarto „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“, patvirtinto Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2009 m. lapkričio 1 d. įsakymu Nr. VAS-9, II dalimi, vertina, kad debitorinis A. T. įsiskolinimas BUAB „Baltijos plėtra“ yra bankrutuojančios bendrovės finansinis turtas, kuriam taip pat taikomos ĮBĮ 33 straipsnio nuostatos. UAB „Simpatija“ veikimas A. T. bankroto byloje buvo nukreiptas ne į kreditorinio reikalavimo sumą, o į fizinio asmens mokumo atkūrimo planą. Tai reiškia, kad ginčo dėl kreditorinio reikalavimo sumos iš esmės nebuvo, o debitorinis įsiskolinimas galėjo būti išieškomas, parduodamas, perduodamas kreditoriams arba nurašytas. Šiuo atveju veiksmų pasirinkimo teisė priklauso kreditorių susirinkimui, kurį administratorius turi sušaukti. Tačiau pareiškėjas savavališkai nusprendė debitorinį įsiskolinimą išieškoti, t. y. pasirinko disponavimo įmonės finansiniu turtu modelį, nors ši teisė priklauso išimtinai kreditorių susirinkimui. Pareiškėjas aktyviai vykdė savo paties priimtą sprendimą, tačiau toks pareiškėjo veikimas praktinės reikšmės neturi, nes jie nebuvo patvirtinti kreditorių susirinkimo.

21. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas buvo nubaustas už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto ir Elgesio kodekso 6.4 punkto pažeidimus, o ne už ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalies pažeidimą. Pareiškėjas neįvykdė pareigos užtikrinti efektyvų bankroto procesą, kadangi per ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytą 24 mėnesių terminą nesušaukė kreditorių susirinkimo ir neiškėlė tolesnio įmonės finansinio turto panaudojimo klausimo. Tokiu būdu pareiškėjas neatstovavo kreditorių teisių ir interesų, nesiekė išsiaiškinti kreditorių nuomonės.

22. Atsakovas, nesitikdamas su teismo motyvais, kad pareiškėjui negali būti perkelta atsakomybė už ankstesnio administratoriaus neveikimą, teigia, kad perėmęs bankrutuojančios įmonės administravimą, naujasis administratorius, kuriam keliami aukšti veiklos ir atsakomybės standartai, neturėtų tęsti ankstesnių pažeidimų, t. y. bankroto procesą turi vykdyti vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais nepriklausomai nuo, kaip tos pačios įmonės bankroto procesas buvo vykdomas iki tol, turėtų elgtis profesionaliai ir siekti ankstesnio administratoriaus netinkamus veiksmus ištaisyti.

23. Atsakovo teigimu, pareiškėjo paaiškinimai, kad kreditorių susirinkimas nebuvo šaukiamas dar ir dėl to, kad ĮBĮ 33 straipsnyje nustatytas 24 mėnesių terminas, pareiškėjui perėmus BUAB „Baltijos plėtra“ bankroto proceso administravimą, jau buvo praleistas, todėl jis negali būti pratęstas, neatitinka pareiškėjo faktinių veiksmų, todėl laikytini niekiniais. Pareiškėjas Tarnybai teiktuose paaiškinimuose nurodė, kad 2017 m. kovo 27 d. buvo sušauktas kreditorių susirinkimas, kuriame priimtas sprendimas įpareigoti administratorių kreiptis į teismą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje numatyto termino pratęsimo 6 mėnesiams. Taigi, viena vertus, pareiškėjas teigia, kad šis terminas negali būti pratęstas, tačiau kita vertus, jis pats pateikė kreditorių susirinkimui svarstyti termino pratęsimo klausimą.

24. Atsakovas pažymi, kad ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje numatytas 24 mėnesių terminas teismų praktikoje vertinamas kaip atnaujinamasis. Teismas nesivadovavo savo paties formuojama praktika (administracinė byla Nr. I-5868-189/2016), pagal kurią ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytas 24 mėnesių terminas įmonės likvidavimo procedūroms užbaigti nėra naikinamasis ir gali būti pratęsiamas, o jeigu jis pasibaigęs, gali būti sprendžiama dėl šio termino atnaujinimo bei trukmės. Esant objektyvioms priežastims, dėl kurių bankrutavusiai įmonei priklausęs turtas nebuvo parduotas (ar kitaip panaudotas) per 24 mėnesių terminą, šis terminas kreditorių susirinkimo prašymu gali būti pratęstas. Teismas klaidingai nurodo, kad užsitęsęs procesas bendrovės skolininko A. T. fizinio asmens bankroto byloje buvo ta objektyvi priežastis, dėl kurios kreditorių susirinkimo šaukimas apsvarstyti klausimus dėl įmonės turto ir kreipimosi į teismą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje numatyto termino pratęsimo nebuvo tikslingas. Priešingai, ši teismo nurodyta aplinkybė galimai būtų ta objektyvi priežastis, dėl kurios praleistas terminas galėtų būti atnaujintas. Be to, kreditorių susirinkimo šaukimas šio termino pratęsimo klausimui spręsti nėra paliktas administratoriaus valiai. Kitaip tariant, ĮBĮ nuostatos įpareigoja bankroto administratorių inicijuoti kreditorių susirinkimo sušaukimą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nurodyto termino pratęsimo klausimo sprendimo.

25. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, prijungti prie bylos įrodymus, paneigiančius apeliaciniame skunde naujai iškeltas aplinkybes.

26. Pareiškėjas nurodo, kad Tarnyba apeliacine skunde nurodo naujas faktines aplinkybes: pareiškėjas savavališkai nusprendė debitorinį įsiskolinimą išieškoti, nors teisė pasirinkti, kaip elgtis su finansiniu turtu, priklauso išimtinai kreditorių susirinkimui; veiksmų pasirinkimo teisė (išieškoti debitorines skolas, jas parduoti, perleisti, nurašyti) šiuo atveju priklauso kreditorių susirinkimui, o ne pačiam administratoriui. Šių aplinkybių Tarnyba netyrė ir nevertino. Pareiškėjas negalėjo išreikšti savo nuomonės dėl šių aplinkybių, todėl Tarnyba negali remtis šiomis aplinkybėmis, pagrindžiant Įsakymo pagrįstumą ir teisėtumą.

27. Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pareiškėjas savavališkai vykdė veiksmus, kurių vykdymo / nevykdymo klausimą sprendžia kreditorių susirinkimas, pareiškėjas, vadovaudamasis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 23 punktu, teigia, kad bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius turi ne teisę, o pareigą imtis veiksmų skolos išieškoti ir šią pareigą administratorius privalo vykdyti be kreditorių susirinkimo priimto nutarimo, įpareigojančio jį tai daryti. Pareiškėjas pažymi, kad byloje esantis Bendrovės vykusių kreditorių susirinkimo protokolai patvirtina, jog Bendrovės kreditorių susirinkimuose buvo svarstomi klausimai, susiję su debitorinių skolų išieškojimu ir / ar pardavimu.

28. Pareiškėjas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentus dėl nustatytų teisinio reglamentavimo pažeidimų paneigia Išvadoje konstatuoti pažeidimai.

29. Pareiškėjo teigimu, bylos medžiaga patvirtina, kad jis tinkamai ir operatyviai organizavo Bendrovės bankroto procedūrų vykdymą, Bendrovės kreditorių susirinkimus, kuriuose buvo sprendžiami klausimai dėl A. T. ir V. G. įsiskolinimų realizavimo ir / ar tolimesnių išieškojimo procedūrų vykdymo, tinkamai vykdė Bendrovės kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus.

30. Pareiškėjas pažymi, kad ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas yra taikomos bankrutavusiai įmonei priklausančio turto pardavimo procedūrai, bet ne bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūrai. Be to, Bendrovė, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl administratoriaus paskyrimo, neturėjo jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, kurį administratorius privalėjo parduoti ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka. Bendrovė turi reikalavimo teises į Bendrovės skolininkus A. T. ir V. G., tačiau reikalavimo teisės į skolininkus nėra ir negali būti priskiriamos prie turto, kuris privalo būti parduotas, vykdant įmonės bankroto procedūras. Kokiu veiksmų dėl šios reikalavimo teisės reikia imtis sprendžia kreditorių susirinkimas.

31. Pareiškėjas akcentuoja, kad gindamas Bendrovės kreditorių interesus, aktyviai dalyvavo A. T. bankroto byloje. Po LAT 2017 m. kovo 8 nutarties priėmimo kreditorių susirinkime buvo nuspręsta reikalavimo teises į A. T. ir V. G. parduoti. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartimi administratoriaus prašymas dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino pratęsimo nebuvo patenkintas, konstatuojant, kad terminas baigėsi 2012 m. gruodžio 21 d. Pareiškėjas Bendrovės administratoriumi buvo paskirtas 2015 m. gruodžio 17 d., t. y. praėjus 3 metams nuo ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino pabaigos, todėl neturėjo pareigos sušauki kreditorių susirinkimą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino pratęsimo, kadangi šis terminas jau buvo pasibaigęs. Kreditorių susirinkimo šiuo klausimu nešaukė atstatydintas administratorius, todėl Tarnyba privalėjo vertinti šio administratoriaus, o ne pareiškėjo veiksmus.

32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Tarybos teiginiai dėl termino atnaujinimo nėra teisiškai reikšmingi šiai bylai, kadangi nuobauda skirta už kitus Tarnybos įvardintus pažeidimus. Pažymi, kad ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatyto termino praleidimas ar nepratęsimas neužkerta kelio pabaigti bankroto procedūras. Kadangi reikalavimo teisės į bankrutavusios įmonės skolininkus nėra priskiriamos prie privalomai realizuotino turto, todėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nurodyto termino pratęsimas, prieš tai jį atnaujinus, nebuvo būtinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. V4-52 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui UAB „Simpatija“ skyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Skundžiamu įsakymu buvo nuspręsta skirti pareiškėjui nuobaudą – įspėjimą už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto ir Elgesio kodekso 6.4 punkto pažeidimus.

35. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad užsitęsęs procesas BUAB „Baltijos plėtra“ skolininko A. T. fizinio asmens bankroto byloje buvo ta objektyvi priežastis, dėl kurios kreditorių susirinkimo šaukimas apsvarstyti klausimus dėl įmonės turto ir kreipimosi į teismą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje numatyto termino pratęsimo nebuvo tikslingas, į tai, kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 8 d. nutarties, kurią priėmus buvo galutinai išspręstas ginčas dėl bankrutuojančio įmonės skolininko A. T. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, pareiškėjas nedelsdamas sušaukė kreditorių susirinkimą, kuris įvyko 2017 m. kovo 27 d., į pareiškėjo veiksmus siekiant sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje dalyje dėl A. T. priklausančios įkeistos žemės sklypo dalies priverstinio pardavimo, vertino, jog Tarnyba nepagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą ir Elgesio kodekso 6.4 punktą, ir skundžiamu sprendimu Tarnybos 2017 m. balandžio 3 d. įsakymą dėl nuobaudos skyrimo panaikino.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde, grįsdamas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad: pareiškėjas savavališkai nusprendė debitorinį įsiskolinimą išieškoti, nors teisė pasirinkti kaip elgtis su finansiniu turtu priklauso išimtinai kreditorių susirinkimui; pareiškėjas neatstovavo kreditorių teisių ir interesų, nesiekė išsiaiškinti kreditorių nuomonės, kadangi per ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytą 24 mėnesių terminą nesušaukė kreditorių susirinkimo; pareiškėjas bankroto procesą turi vykdyti vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais nepriklausomai nuo, kaip tos pačios įmonės bankroto procesas buvo vykdomas iki tol, be to, pareiškėjo teiginiai dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje numatyto termino pratęsimo 6 mėnesiams negalimumo prieštarauja jo elgesiui, nes jis pats pateikė kreditorių susirinkimui svarstyti termino pratęsimo klausimą; teismas nesivadovavo savo paties formuojama praktika, pagal kurią ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas nėra naikinamasis ir gali būti pratęsiamas, o jeigu jis pasibaigęs, gali būti sprendžiama dėl šio termino atnaujinimo bei trukmės. Užsitęsęs procesas bendrovės skolininko A. T. fizinio asmens bankroto byloje galėjo būti ta objektyvi priežastis, dėl kurios praleistas terminas galėtų būti atnaujintas.

37. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, vertina, kad jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo: visų pirma, dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo savo paties formuojama praktika dėl galimybės atnaujinti ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytą 24 mėnesių terminą įmonės likvidavimo procedūroms užbaigti, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normų, reglamentuojančių įmonių bankroto procesą, aiškinimo ir taikymo praktiką formuoja bendrosios kompetencijos teismai, kuriems yra teismingi ginčai, kylantis iš bankroto teisinių santykių (CPK 1 str. 1 d., 25 str.), todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą, pagrįstai atsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo, į kurį, vykdydamas 2017 m. kovo 27 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimą, kreipėsi pareiškėjas dėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje numatyto termino pratęsimo, 2017 m. gegužės 5 d. nutartį, kuria šis prašymas netenkintas motyvuojant tuo, kad šis terminas baigėsi dar 2012 m. gruodžio 21 d., o pagal CPK 77 straipsnio nuostatas gali būti pratęsiami tik nepasibaigę terminai.

39. Ir svarbiausia, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte ir Elgesio kodekso 6.4 punkte, už kurių nuostatų pažeidimą pareiškėjui ginčijamu Įsakymu paskirta nuobauda, pabrėžiama administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus, nevilkinant proceso savo veiksmais ar neveikimu, todėl pareiškėjo veiksmai, kuriais jis gynė tiek kreditorių, tiek bankrutuojančios įmonės interesus ir siekė, kad kreditorių reikalavimai būtų tenkinti kuo didesne apimtimi, negali būti vertinami kaip neveikimas ar bankroto procedūrų vilkinimas: po paskyrimo BUAB „Baltijos plėtra“ bankroto administratoriumi, pareiškėjas veikė pakankamai aktyviai, tiek dalyvaudamas įmonės skolininko A. T. fizinio asmens bankroto byloje, tiek inicijuodamas teisminį procesą ir siekdamas sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje dalyje dėl A. T. priklausančios įkeistos žemės sklypo dalies priverstinio pardavimo. Šiuo aspektu papildomai tik pažymėtina, kad nors Tarnybos teiginiai, jog pareiškėjas turėjo sušaukti kreditorių susirinkimą tam, kad būtų išsiaiškina jų valia dėl A. T. debitorinio įsiskolinimo, t. y. dėl jo priverstinio išieškojimo, pardavimo, perdavimo arba nurašymo, nėra nepagrįsti, vertinant šią individualią situaciją retrospektyviai, galima teigti, kad minėti pareiškėjo veiksmai atitiko tiek kreditorių, tiek bankrutuojančios įmonės interesus, ką iš esmės konstatavo bankroto bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas, 2018 m. balandžio 6 d. nutartimi patvirtindamas BUAB „Baltijos plėtra“ bankroto administratoriaus UAB „Simpatija“ veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. ir šios įmonės (BUAB „Baltijos plėtra“) administravimo sąmatą.

40. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikęs teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė