2013-10-29 Nr. AB-7163-3-61-3-03088-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1645/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03088-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Č. (J. Č.) ir atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Č. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–13) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir atsakovas) per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė 2003 m. balandžio 25 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu: 1 vasarinę kepurę (neišduota 2003 m.), 1 žieminę kepurę (neišduota 2003 m.), 1 žieminę striukę (neišduota 2011 m.), 1 švarką (neišduotas 2009 m.), 1 kelnes (neišduotos 2006 m.), 1 vyriškus marškinius ilgomis rankovėmis (neišduoti 2004 m.), 2 vyriškus marškinius trumpomis rankovėmis (po vienerius neišduota 2003 m. ir 2005 m.), 1 kaklaraištį (neišduotas 2003 m.), 1 šaliką (neišduotas 2006 m.), 1 porą žieminių batų (neišduota 2003 m.), 1 porą demisezoninių batų (neišduota 2003 m.), 1 porą megztų pirštinių (neišduota 2011 m.); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neišmokėtos piniginės kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis patirtą žalą už nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišduotas tarnybinės uniformos dalis: 7 vasarines kepures (neišduotos 2004–2009 m. ir 2011 m.), 1 žieminę kepurę (neišduota 2008 m.), 1 vasarinę striukę (neišduota 2008 m.), 2 švarkus (neišduoti 2010 m. ir 2011 m.), 3 kelnes (neišduotos 2007 m., 2009 m. ir 2011 m.), 2 pusvilnonius megztinius (neišduoti 2007 m. ir 2009 m.), 9 vyriškus marškinius ilgomis rankovėmis (po dvejus neišduota 2006 m., 2009 m., 2010 m., po vienerius – 2004 m., 2008 m. ir 2011 m.), 1 vyriškus marškinius trumpomis rankovėmis (neišduoti 2011 m.), 7 kaklaraiščius (neišduoti 2004–2009 m. ir 2011 m.), 1 šaliką (neišduotas 2010 m.), 7 poras batelių (neišduota 2003 m., 2004 m., 2006 m., 2007 m., 2009 m., 2010 m. ir 2011 m.), 3 poras žieminių batų (neišduota 2005 m., 2007 m., 2011 m.), 3 poras demisezoninių batų (neišduota 2005 m., 2007 m., 2011 m.), 2 poras odinių pirštinių (neišduota 2003 m. ir 2007 m.), 1 kelnių odinį diržą (neišduota 2003 m.), iš viso: 991,51 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad tarnauja Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam nebuvo išduotos visos pagal teisės aktus priklausiusios tarnybinės uniformos dalys. Pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, išduotoms tarnybinėms uniformoms (atskiroms jos dalims) per nurodytą laikotarpį yra pasibaigę nustatyti dėvėjimo terminai, ir turima tarnybinė uniforma nėra tinkama dėvėti. Kreipėsi į atsakovą ir prašė išduoti neišduotas tarnybinių uniformų dalis arba, nesant tokios galimybės, apskaičiuoti ir išmokėti piniginę kompensaciją, o, atsakovui nesutikus išduoti tam tikrų tarnybinės uniformos dalių, pateikti pažymas apie jų skaičių bei ekonominę vertę.

Pareiškėjo nuomone, trūkstamos tarnybinės uniformos dalys laiku neišduotos neteisėtai, taip pat neteisėtai nebuvo mokamos kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Pažymėjo, jog Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 18 straipsnyje įtvirtinta, kad pareigūnai privalo dėvėti tarnybines uniformas, tarnybinės uniformos privalo atitikti nustatyto pavyzdžio uniformas, o Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžios įstaigos privalo nemokamai aprūpinti pareigūnus sukomplektuotomis ir reikalavimus atitinkančiomis tarnybinėmis uniformomis.

Visų kategorijų pareigūnams išduodamų uniformų dalis, jų skaičių bei dėvėjimo terminus reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos (toliau – ir Normos). Šiuo įsakymu patvirtinta ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

Pasibaigus tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, įstaigai pirmiausia kyla pareiga išduoti naujas, o, esant pareigūno prašymui, vietoje tarnybinės uniformos dalių – išmokėti piniginę kompensaciją. Pareiškėjas nurodė, kad rašytinio prašymo dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo vietoje tam tikrų tarnybinės uniformos dalių atsakovui nebuvo pateikęs. Jam nebuvo nei išduotos naujos tarnybinės uniformos dalys, nei išmokėta piniginė kompensacija. Atsakovas nurodė, kad tarnybinių uniformų dalys laiku nebuvo išduotos dėl finansinių lėšų trūkumo, tačiau sunki ekonominė padėtis Lietuvoje buvo paskelbta tik 2009 m., priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, o visos priklausančios tarnybinės uniformos dalys laiku neišduodamos jau nuo 2003 m.

Ši priežastis yra nepagrįsta objektyviomis aplinkybėmis, o finansinių lėšų trūkumas nėra ir negali būti laikomas teisėta priežastimi, pateisinančia atsakovo neveikimą ir naikinančia jo pareigą teisės aktų nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinių uniformų dalimis. Pareiškėjo nuomone, atsakovas turėtų būti įpareigotas išduoti jam vieną tarnybinės uniformos dalį, kurios dėvėjimo terminas yra pasibaigęs ginčijamu laikotarpiu. Už likusias laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis iš Lietuvos valstybės biudžeto turėtų būti priteista po 30 procentų kiekvienos iš šių dalių ekonominės vertės dydžio kompensacija (žalos atlyginimas).

Pažymėjo, jog tarnybinės uniformos išdavimas yra socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės teisinės galios teisės aktais. Tiek Vidaus tarnybos statute, tiek Statute yra įtvirtintas imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Atsakovui neįgyvendinus pareigos teisės aktų nustatytais terminais aprūpinti jį naujomis tarnybinės uniformos dalimis, buvo priverstas tarnyboje dėvėti tas pačias turimas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminai yra pasibaigę.

Dėl to patyrė įvairių nepatogumų: tarnybinę uniformą reikėjo dažnai skalbti, siūti, lopyti, kai kurias tarnybinės uniformos dalis ženkliai siaurinti; turėjo nešioti nuo skalbimo ir nešiojimo išblukusią tarnybinę uniformą, nuolat avėti savo lėšomis įsigytus batelius, žieminius ir demisezoninius batus, šaliką, pirštines ir pan. Duomenų, kiek išlaidų patyrė, nekaupė, tikėjosi, kad susidariusi situacija yra laikina ir netrukus trūkstamos tarnybinės uniformos dalys bus išduotos. Patirtos žalos dydžio negali pagrįsti objektyviais įrodymais, tačiau, pareiškėjo nuomone, žala pasireiškė negautomis pajamomis, t. y. negauta jam turėjusia būti išmokėta kompensacija.

Neišduodamas trūkstamų tarnybinės uniformos dalių, atsakovas preziumavo, kad turimos yra tinkamos dėvėti tarnyboje. Niekada nesulaukė vadovybės pretenzijų dėl netinkamos tarnybinės uniformos. Atsakovas ir jo įgalioti administracijos darbuotojai bei vadovai jo dėvimą tarnybinę uniformą laikė tinkama ir tvarkinga.

Atsakovai Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 30–32) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad 2003–2011 m. pareiškėjas nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, todėl paminėtu laikotarpiu nebuvo įvertintas esamos pareigūno uniformos tinkamumas toliau ją dėvėti, nebuvo surašytas žiniaraštis, pagal kurį apskaičiuojamas kompensacijos dydis. Pažymėjo, kad pareigūnai piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą gali gauti tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį. Pareiškėjas laiku nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, o nustatytos tvarkos, kad kompensacija mokama įstaigos iniciatyva, nėra. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnams kasmet iš valstybės skirtų lėšų nuperkamos būtiniausios tarnybinės uniformos dalys (kostiumai, striukės, marškiniai, bateliai ir pan.) ir vėliau nemokamai išdalijamos pareigūnams. Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. pareiškėjas gavo 1 vasarinę striukę ir marškinius ilgomis rankovėmis (kovo mėnesį). 2013 m. pirmąjį ketvirtį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bus išduodamos naujos tarnybinės uniformos ir įstaigoje dirbantys pareigūnai bus aprūpinti tarnybinės uniformos dalimis, kurių dėvėjimo terminas bus pasibaigęs. Atsižvelgiant į tai, kad nurodomas žalos laikotarpis nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., o skundas teismui parašytas 2012 m. gruodžio 5 d., prašė vadovautis Darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio nuostatomis ir taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 21 d. sprendimu (b. l. 63–71) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti pareiškėjui tarnybinės uniformos dalis: vasarinę kepurę, žieminę kepurę, žieminę striukę, švarką, vienerius marškinius ilgomis rankovėmis, dvejus vyriškus marškinius trumpomis rankovėmis, kaklaraištį, šaliką, porą žieminių batų, porą demisezoninių batų ir porą pirštinių; iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareiškėjui priteisė 139,04 Lt neišmokėtos piniginės kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūno teisės gauti naują tarnybinę uniformą ar jos dalis, pasibaigus tarnybinės uniformos ar jos atskirų dalių dėvėjimo terminui, ir kompensaciją už likusias laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Teismas vadovavosi Statuto 18 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Normomis, Tvarkos 1, 2, 3 punktais. Išanalizavęs aptartą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad, pasibaigus tarnybinės uniformos ar jos dalių dėvėjimo terminui, atsakovui tenka pareiga išduoti naują tarnybinę uniformą arba jos dalis. Kitaip šis klausimas sprendžiamas esant konkretaus pareigūno prašymui vietoje tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas baigėsi, išdavimo išmokėti piniginę kompensaciją. Teismas pažymėjo, jog atsakovas pripažino, kad iki šiol neišdavė pareiškėjui uniformos dalių, kurių nustatytas dėvėjimo terminas pasibaigė, pareiškėjui neišduotos uniformos dalys nurodytos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. balandžio 12 d. pažymoje Nr. 24-968. Remdamasis pareiškėjo asmens kortele, teismas nustatė, kad po kreipimosi į atsakovą jam 2012 m. sausio mėn. išduoti bateliai, 2012 m. kovo mėn. buvo išduota 1 vasarinė striukė ir 1 marškiniai ilgomis rankovėmis, o 2012 m. rugsėjo mėn. – 1 kelnių diržas ir odinis diržas su dėklais. Pažymėjo, jog pareiškėjas prašo išduoti jam nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišduotas tarnybinės uniformos dalis ir priteisti iš atsakovo žalą kaip kompensaciją už likusias laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis.

Teismas nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neginčijo savo pareigos išduoti uniformą, kurios dėvėjimo terminas pasibaigė. Uniformos dalių neišdavimą atsakovas grindė nepakankamu finansavimu, kitų aplinkybių ir įstatymo nustatytų pagrindų nenurodė. Finansinių lėšų trūkumas nėra pateisinama priežastis, nes nei Statutas, nei Tvarka aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis fakto su jokiomis sąlygomis nesieja. Taigi tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė, neišdavimą atsakovas grindė ne teisės aktuose nustatytais pagrindais.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-295/2009, 2011 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011, teismas padarė išvadą, kad, motyvuodamas finansinių lėšų trūkumu, atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai neišdavė pareiškėjui tarnybinės uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė tam tikrais metais. Kadangi atsakovas neatliko jo kompetencijai nustatytų veiksmų, jis įpareigotinas nustatyta tvarka išduoti pareiškėjui tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui turi būti išduotas visas tarnybinės uniformos komplektas, išskyrus dalis, kurių dėvėjimo terminas nėra pasibaigęs pagal Normas (2009 m. birželio 1 d.

įsakymo Nr. 1R-171 redakcija). Teismas nustatė, kad pareiškėjo pareigybė 2002–2012 m. buvo prižiūrėtojas. Remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 patvirtintų Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 34.1 punktu, teismas nustatė, jog ši pareigybė priskiriama jaunesniųjų pareigūnų pareigybėms. Įvertinęs byloje esančius dokumentus – asmens kortelę ir pažymą apie tarnybinės uniformos dalių neišdavimą ir vertės dydį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo būti išduotos šios uniformos dalys: vasarinė kepurė, žieminė kepurė, žieminė striukė, švarkas, vieneri marškiniai ilgomis rankovėmis, dveji marškiniai trumpomis rankovėmis, kaklaraištis, šalikas, pora žieminių batų, pora demisezoninių batų ir pora pirštinių.

Kelnės neišduotinos, nes jų dėvėjimo terminas baigėsi 2012 m. vasario mėn., t. y. po laikotarpio, už kurį pareiškėjas prašė išduoti šią uniformos dalį. Taigi, konstatavęs, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neatliko jo kompetencijai nustatytų veiksmų, ir atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, šį pareiškėjo reikalavimą teismas patenkino iš dalies, įpareigodamas atsakovą per vieną mėnesį nustatyta tvarka išduoti pareiškėjui išvardytas tarnybinės uniformos dalis.

Teismas, be to, pažymėjo, jog byloje spręstinas klausimas dėl pareiškėjo teisės gauti Tvarkos 1 punkte numatytą kompensaciją pagrįstumo dėl uniformos dalių, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs 2003 m. balandžio 25 d.–2011 m. gruodžio 31 d. ir kurios jam nebuvo išduotos nustatytu terminu. Nurodė, kad viena iš kompensacijos gavimo sąlygų yra pareigūnų rašytinis kreipimasis į savo įstaigos direktorių, kuris įvertina esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje ir sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Pareiškėjas nėra pateikęs prašymų dėl kompensacijos gavimo, ir uniformos vertinimo procedūra nebuvo atlikta. Teismas nemanė, kad šios aplinkybės paneigia pareiškėjo teisę į kompensaciją, kadangi dėl įstaigoje susiklosčiusios padėties, kai uniformos pareigūnams apskritai nebuvo dalinamos ir kompensacijos nebuvo skaičiuojamos, prašymo pateikimas neleido tikėtis jo svarstymo ir tenkinimo ir būtų laikomas konflikto įstaigoje kėlimu, o ne dalykiniu prašymu. Kita vertus, pareigūnai turi pareigą vykdyti Statuto 18 straipsnio 1 dalies įpareigojimą nuolat dėvėti uniformą, o tai lemia primygtinį reikalingumą būti tinkamai apsirengusiam nepriklausomai nuo kitų aplinkybių. Todėl teismas priteisė Tvarkos 1 punkte nustatyto dydžio kompensacijas už uniformos dalis, kurios nebuvo išduotos, ir pareiškėjui už tai nebuvo kompensuota.

Teismas atkreipė dėmesį, kad, skaičiuojant kompensacijos dydį, atsakovas prašė taikyti senaties institutą ir pagal analogiją vadovautis DK 27 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, jog Tvarkoje senaties termino skaičiavimo institutas neapibrėžiamas. Senatį reguliuojančių teisės normų nėra pateikta ir Statute bei Valstybės tarnybos įstatyme. Todėl, taikydamas senatį, teismas rėmėsi DK normomis, kurios numatytos taikyti skaičiuojant senaties terminą analogiškoms kompensacijoms (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.).

Vadovaudamasis DK 27 straipsnio 2 dalimi, 219 straipsniu, atsakovo prašymu, teismas taikė 3 metų senaties terminą. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 ir 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas taikė DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl kompensacijos už neišduotas uniformos dalis priteisimo ir skaičiavo šį terminą nuo sužinojimo, kad atsakovas neketina mokėti kompensacijos, dienos.

Atsižvelgęs į įstaigos situaciją, kad pareigūnai nebuvo aprūpinami uniformomis ir nebuvo mokamos ar kaip skola skaičiuojamos kompensacijos, teismas padarė išvadą, kad sužinojimo apie kompensacijos nemokėjimą data yra 30 dienų po uniformos dalies dėvėjimo termino pasibaigimo dienos. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2012 m. gruodžio 5 d., taigi reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2009 m. lapkričio 5 d. praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovai prašė taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašė, teismas konstatavo, kad pareiškėjas teisę į kompensaciją turi nuo 2009 m. lapkričio 5 d., t. y. jam turi būti priteisiama kompensacija už kiekvieną uniformos dalį, kurios išdavimo terminas baigėsi po 2009 m. lapkričio 5 d., atsižvelgiant į skirtingas teisingumo ministro 2000 m. spalio 19 d.

įsakymu Nr. 210, 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128, 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 ir 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-171 patvirtintas uniformos dalies dėvėjimo trukmes. Šiuo teismo sprendimu buvo vertinamas periodas nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki pareiškėjo nurodyto termino – 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, teismo vertinimu, kompensacija, kuri turėjo būti išmokėta iki šio laikotarpio, negali būti priteisiama.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens kortelės duomenis, konstatavo, kad yra suėjęs senaties terminas priteisti kompensaciją už vasarinę kepurę, žieminę kepurę, pusvilnonį megztinį, marškinius trumpomis rankovėmis, kaklaraištį, šaliką, žieminius batus, demisezoninius batus, odines pirštines, odinį kelnių diržą; kompensacija priteistina už 2010 m. neišduotus švarką, kelnes, dvejus vyriškus marškinius ilgomis rankovėmis, už 2010–2011 m. neišduotus batelius; atsakovui 2012 m. kovo mėn. išdavus vasarinę striukę, priteisti kompensaciją nebūtų teisinga. Remdamasis Tvarkos 1 punktu, 2013 m. vasario 26 d. pažyma Nr. 24-802, teismas nustatė, kad švarkas kainavo 95 Lt, kelnės – 80,01 Lt, dveji marškiniai ilgomis rankovėmis – 90 Lt (45 Lt x 2), 2 poros batelių – 198,44 Lt (99,22 Lt x 2). Visos uniformos dalys būtų kainavusios 463,45 Lt. Vadovaujantis Tvarkos 3 punktu, teismo vertinimu, pareiškėjui turi būti išmokėta 139,04 Lt kompensacija.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė laikyti, jog jis dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo, patyrė žalą, ir taikyti Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintą žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo institutą. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011, 2009 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-287/2009, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-580/2009, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose nėra vieninga ir aiški. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skunde nėra reikalaujamas nurodyti teisinio ginčo pagrindo, teismui yra suteikta kompetencija pareiškėjo nurodomas faktines aplinkybes kvalifikuoti pagal jas atitinkančias teisės normas. Atsižvelgdamas į tai, kad, vykdant Statuto 18 straipsnio 3 dalį, priimtos Tvarkos 1 punkte vietoje neišduotos uniformos numatoma kompensacija, o žalos vietoje kompensacijos taikymo reikalingumas nėra išaiškintas aukštesnės instancijos teismo, šioje byloje teismas sprendė dėl teisės į kompensaciją pagal Tvarkos 1 punktą pagrįstumo.

Pažymėjo, jog tiek kompensacijos priteisimui, tiek žalos atlyginimui numatytas tas pats senaties terminas – 3 metai (DK 27 str. 2 d., CK 1.125 str. 8 d.), kurio pradžia skaičiuojama pagal tą pačią CK 1.127 straipsnio 1 dalį; taigi tiek žalos, tiek kompensacijos priteisimo byloje nagrinėjamos tos pačios aplinkybės už tą patį periodą, nes priteisiant žalą, atsiradusią dėl uniformos dalių neišdavimo, žalos dydis nustatomas pagal kompensacijos dydį, taikant CK 6.249 straipsnį. Nuo teisinio santykio traktavimo pareiškėjo padėtis iš esmės nesikeičia.

Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 pažeidimas pripažintas tęstiniu, tačiau teisių pažeidimų, susijusių su žalos padarymu, senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmos dienos, kai sužinoma, kad patirti nuostoliai nebus atlyginti. Jeigu apie teisių pažeidimą sužinoma ir kitą dieną, tai senaties termino eiga vis tiek pradedama skaičiuoti nuo pirmos sužinojimo dienos, o ne nuo vėlesnės. Teismo nuomone, kaip žala gali būti vertinami kiti su uniformos dėvėjimu susiję praradimai, kurių neapima kompensacija už neišduotas uniformos dalis.

Šioje byloje tokių aplinkybių teismas nenustatė, nes skundas grindžiamas išimtinai su praradimais, patirtais dėl negautos uniformos. Teismų praktikoje dėl žalos, atsiradusios dėl neišduotos uniformos dalies atlyginimo, taip pat nėra nei nustatyta, nei kaip tirtinos nurodytos aplinkybės, kurios lemtų didesnės nei kompensacija žalos susidarymą. Todėl pareiškėjo reikalavimų dėl žalos priteisimo teismas nepatenkino.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 74–76) prašo panaikinti (pakeisti) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kuria reikalavimams dėl žalos atlyginimo buvo pritaikytas trejų metų ieškinio senaties terminas, ir visiškai patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad visuomet pageidavo gauti tam tikras uniformos dalis ir dėl to raštu nesikreipė į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorių dėl kompensacijos mokėjimo. Nesikreipus dėl kompensacijos mokėjimo, yra visiškai nepagrįsta teigti, jog apie savo teisės gauti kompensaciją pažeidimą sužinojo praėjus 30 dienų po kiekvienos tarnybinės uniformos dalies dėvėjimo termino pabaigos ir todėl nuo tos dienos turėjo teisę kreiptis su skundu į teismą. Turėta tarnybinė uniforma nebuvo tinkama toliau dėvėti.

Jei po 30 dienų nuo tam tikrų tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo termino pabaigos būtų kreipęsis į atsakovą ir/arba į teismą dėl kompensacijos išmokėjimo, šis reikalavimas nebūtų patenkintas. Teismo pateiktas ieškinio senaties termino skaičiavimas neatitinka faktinės situacijos ir šiuo klausimu suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teigia, jog ginčijamu laikotarpiu įgijo teisę gauti tam tikras tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs. Ši atsakovo pareiga nebuvo tinkamai įgyvendinta.

Būtent šis pažeidimas, t. y. tarnybinės uniformos dalių neišdavimas, yra tęstinis. Tai pažymėjo ir teismas. Tačiau, teismo nuomone, keliant reikalavimus nebe dėl tarnybinės uniformos dalių išdavimo, o dėl žalos atlyginimo, nebegalima remtis pažeidimo tęstiniu pobūdžiu ir taikyti CK 1.127 straipsnio nuostatų. Pareiškėjas pažymi, jog reikalavimų dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių išdavimo/priteisimo nebegali kelti dėl šiuo klausimu suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kuria pripažinta, jog vienu metu pareigūnams gali būti išduodama (priteisiama) tik po vieną tarnybinės uniformos komplektą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012, 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2695/2012, 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2896/2012, 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012).

Kadangi ginčijamu laikotarpiu faktiškai jam nebuvo išduota po daugiau nei vieną tarnybinės uniformos dalį, vadovaudamasis aukščiau paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, savo pažeistas teises gina už likusias laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis (kurių skaičius viršija vieną komplektą) prašydamas žalos atlyginimo. Tai nekeičia paties atsakovo neveikimo tęstinumo ir nepaneigia jo teisės už tęstinį teisių pažeidimą gauti žalos atlyginimą. Todėl reikalavimams dėl žalos priteisimo taikytinos CK 1.127 straipsnio nuostatos, pagal kurias ieškinio senaties terminas dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kadangi atsakovas neaprūpino jo tarnybinės uniformos dalimis iki pat kreipimosi į teismą dienos (ir nėra aprūpinęs iki šiol), t. y. jo teisių pažeidimas vis dar tęsiamas, ieškinio senaties terminas laikytinas nepraleistu, ir dėl to reikalavimai tenkintini visiškai. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šia praktika nesivadovavo ir neteisėtai reikalavimams dėl žalos atlyginimo pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 79–80) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo dalį dėl uniformų išdavimo ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad 2003–2011 m. pareiškėjas nesivadovavo Tvarka ir nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos. Todėl paminėtu laikotarpiu klausimas dėl kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėjui nebuvo svarstytas. 2012 m. kovo 15 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu pateikti informaciją dėl tarnybinių uniformų. Tinkamai atsakė į prašymą, prašomą informaciją pateikė laiku, atsakymas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus. Pažymi, jog Tvarkoje yra aiškiai nustatyta, jog pareigūnai piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą gali gauti tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį, kokį patys pareiškėjai nurodė savo prašymuose. Pareiškėjas laiku nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, o nustatytos tvarkos, kad kompensacija yra mokama įstaigos iniciatyva, nėra. Teigia, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareigūnams kasmet iš valstybės skirtų lėšų nuperkamos būtiniausios tarnybinės uniformos dalys (kostiumai, striukės, marškiniai, bateliai ir pan.), kurios vėliau nemokamai išdalijamos pareigūnams. 2013 m. I–II ketvirtyje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bus išduodamos naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos. Įstaigoje dirbantys pareigūnai bus aprūpinti tarnybinės uniformos dalimis, kurių dėvėjimo terminas bus pasibaigęs ir kurias priklauso išduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo (Kalėjimų departamento, t. y. statutinio pareigūno) teisės dėvėti tinkamos kokybės tarnybinę uniformą gynimo. Pareiškėjas nurodo, kad ši jo teisė nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovo buvo pažeidžiama teisės akto (Tvarkos) nustatyta tvarka laiku jam neišdavus naujų (jo išvardytų) tarnybinės uniformos dalių, vietoje tų, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, bei neišmokėjus jam piniginių kompensacijų (30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas), kurios pagal Tvarkos nuostatas galėjo būti mokamos vietoje natūra neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių tais atvejais, kai tam tikros uniformos dalies dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs. Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad paminėtą (pareiškėjo teigimu, atsakovo pažeistą) teisę jis prašo apginti dviem būdais: 1) teismui įpareigojant atsakovą išduoti jam tam tikras (pareiškėjo išvardytas) nudėvėtas tarnybinės uniformos dalis, kad jis galėtų toliau dėvėti tinkamos kokybės tarnybinę uniformą; 2) teismui priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neišmokėtos paminėtos piniginės kompensacijos jo patirtą turtinę žalą (šios žalos dydį pareiškėjas sieja ir tapatina su jam neišmokėtos piniginės kompensacijos dydžiu).

Spręsdama klausimą dėl pareiškėjo teismui nurodytų argumentų bei prašymų pagrįstumo, kolegija pirmiausia pasisako dėl teisinio ginčo santykių reglamentavimo.

Teisiniai santykiai dėl Kalėjimų departamento pareigūno tarnybinės uniformos įstatymo lygmeniu reglamentuojami Statuto 18 straipsnio, kuriame nurodyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika (1 d.); pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokama (2 d.); tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras (3 d.). Aiškindama nurodytą teisės normą, kolegija pirmiausia pažymi, kad nustatyto pavyzdžio tarnybinės uniformos nešiojimas (jos nešiojimo būtinumas) nustatytas imperatyviu būdu. Tai reiškia, kad, pareigūnui atliekant tarnybines pareigas (vykdant tarnybą), nei jis pats, nei įstaiga, kurioje jis tarnauja, neturi teisės nesilaikyti šio imperatyvo, t. y. vietoje tarnybinės uniformos (vietoje atskirų jos dalių) pareigūnas negali nešioti kitokios aprangos, o įstaiga, kurioje jis tarnauja, negali leisti jam tai daryti arba kitaip toleruoti tarnybinės uniformos (jos dalių) nenešiojimą. Aptariamo straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, turi būti suprantama ir aiškinama kaip įstatymo įtvirtintas principas (pareigūnui nustatyta socialinė garantija), pagal kurį (kurią) pareigūnas neturi naudoti savo asmeninių lėšų tarnybinei uniformai įsigyti arba jai prižiūrėti po to, kai teisės akto nustatyta tvarka ji yra (turi būti) pripažįstama nusidėvėjusia. Išvardytos aptariamo straipsnio nuostatos (kaip jau buvo pažymėta) yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jos negali būti paneigtos arba pakoreguotos, keičiant jų esmę, įstatymą (Statutą) įgyvendinančiuose teisės aktuose, kurių priėmimas straipsnio 3 dalimi yra priskirtas teisingumo ministro kompetencijai. Tai reiškia, kad ir Normų, ir Tvarkos nuostatos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus imperatyvus, o bent kokie neaiškumai ar abejonės dėl jų taikymo turi būti spręstini šių imperatyvų naudai.

Pasisakydama dėl įstatymą (Statutą) įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyto ginčo teisinių santykių reglamentavimo, kolegija pažymi, kad Normų nuostatos yra skirtos nustatyti pareigūno (aktualumo nagrinėjamai bylai aspektu ir jaunesniojo pareigūno) tarnybinės uniformos (jos atskirų dalių) dėvėjimo terminus, t. y. kalendoriniais metais apibrėžtus terminus, kuriems suėjus teisės taikymo požiūriu preziumuojama, kad tam tikra tarnybinės uniformos dalis yra nusidėvėjusi, ir dėl to nėra tinkama tolimesniam jos naudojimui pagal tiesioginę paskirtį. Tvarkos nuostatos yra skirtos nustatyti tarnybinės uniformos (jos atskirų dalių) dėvėjimo tvarką, kurioje, be kita ko, numatyta galimybė vietoje naujos uniformos ar jos atskiros dalies, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs, išmokėti pareigūnui 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas, dydžio piniginę kompensaciją. Tai matyti iš Tvarkos (2003-04-25 įsakymo Nr. 128 redakcija, galiojanti nuo 2003-05-01), kurioje nurodyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija - 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas (1 p.); pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta (2 p.); Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija (3 p.);<...> nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija (4 p.).

Aiškindama Tvarkoje nurodytos piniginės kompensacijos reikšmę, kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartą Statuto 18 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų imperatyvų pobūdį, pažymi, kad, viena vertus, tokia kompensacija (jos mokėjimas) negali būti nukreipta į pareigūno teisės gauti naujas (vietoje nusidėvėjusių) tarnybinės uniformos dalis paneigimą. Kompensacijos išmokėjimo galimybė yra sąlygojama subjektyvių faktorių – pareigūno rašytiniu būdu išreikštos valios (pageidavimo) gauti šią kompensaciją bei įstaigos direktoriaus sutikimo išmokėti tam tikrą kompensaciją, kuris, savo ruožtu, yra sąlygojamas tarnybinės uniformos (jos dalies) būklės po to, kai yra pasibaigęs jos (uniformos arba jos dalies) Normose nustatytas dėvėjimo terminas, t. y. objektyvaus faktoriaus.

Pabrėžtina, kad, kaip matyti iš nurodytų Tvarkos nuostatų, lemiamą reikšmę piniginės kompensacijos išmokėjimo procedūrai prasidėti turi pareigūno pageidavimas (rašytinis prašymas) gauti šią kompensaciją po to, kai pasibaigė tam tikros tarnybinės uniformos dalies dėvėjimo terminas. Tai reiškia, kad, nesant tokio pageidavimo, įstaigos pareiga išduoti pareigūnui naujas tarnybinės uniformos dalis (vietoje dalių, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs) išlieka neatsižvelgiant į tai, kad po paminėto termino suėjimo tam tikra uniformos dalis objektyviai gali būti tinkama tolimesniam jos naudojimui pagal tiesioginę paskirtį.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal aptariamas Tvarkos nuostatas prašymo dėl piniginės kompensacijos padavimas yra pareigūno teisė, o ne jo pareiga. Taip pat pažymėtina, kad pagal aptariamas Tvarkos nuostatas pareiga sudaryti sąlygas paminėtam pareigūno prašymui paduoti – surašyti ir pildyti Tvarkos 3 punkte numatytą kiekvieno pareigūno žiniaraštį – yra nustatyta įstaigai, kurioje pareigūnas tarnauja. Kita vertus, kolegija pažymi, kad Tvarkoje numatytos piniginės kompensacijos paskirtis negali būti suprantama kaip pareigūno piniginis paskatinimas tinkamai prižiūrėti jam išduotą tarnybinę uniformą, nes kitaip būtų paneigta ir iškreipta Normose nustatytų uniformos dėvėjimo terminų esmė.

Piniginės kompensacijos išmokėjimo paskirtis turi būti suprantama ir aiškinama kaip pareigūno asmeninių lėšų (arba pinigais įvertinamų veiksmų vertės) sugrąžinimas arba išmokėjimas į priekį tam, kad būtų užtikrintas aukščiau nurodytas Statuto 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvas, pagal kurį pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma nemokamai. Šiame kontekste pažymėtina, kad aptariamo piniginės kompensacijos konkretaus dydžio (30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas) nustatymas reiškia, kad pareigūnas neprivalo įrodinėti patirtų išlaidų turėjimo fakto.

Šis faktas preziumuojamas paties teisės akto, o pareigūnas, išreikšdamas pageidavimą gauti aptariamą piniginę kompensaciją, tuo pačiu išreiškia savo sutikimą su tuo, kad paminėtas kompensacijos dydis yra adekvatus jo turėtoms (galimoms) išlaidoms palaikyti tarnybinės uniformos (jos dalių) tinkamumą dėvėti ir po jų dėvėjimo termino pasibaigimo.

Pasisakydama dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčijama, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu (nuo 2003-04-25 iki 2011-12-31) jam nebuvo išduodamos naujos jo turimos tarnybinės uniformos dalys, kurių dėvėjimo terminai (nustatyti Normose) buvo pasibaigę. Byloje taip pat nėra kvestionuojama aplinkybė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į atsakovą su prašymais išmokėti jam Tvarkos 1 punkte nurodytas pinigines kompensacijas (atitinkamai, šios kompensacijos pareiškėjui nebuvo mokamos). Išvardytos faktinės bylos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad pareiškėjo teisė dėvėti Normų taikymo prasme tinkamą tarnybinę uniformą atsakovo buvo pažeista, t. y. konstatuoti faktą, kad atsakovas nesielgė pareiškėjo atžvilgiu taip, kaip to iš jo reikalavo teisės aktų (Normų ir Tvarkos) nuostatos. Šių faktinių aplinkybių taip pat pakanka pripažinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti jam naujas tarnybinės uniformos dalis vietoje tų, kurių dėvėjimo terminai, nustatyti tam tikrose Normų pozicijose, pasibaigė, pagrįstu. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo reikalavimą patenkino pagrįstai.

Pasisakydama dėl nurodytų faktinių aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos taikyti deliktinės atsakomybės požiūriu, kolegija pirmiausia pažymi, kad jos yra taip pat pakankamos tam, kad paminėtas atsakovo neveikimas būtų pripažintas neteisėtu CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovo kaltės dėl to nebuvimas (atsakovas nurodo, kad kitaip negalėjo elgtis ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių, o dėl nepakankamo finansavimo) CK 6.271 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu negali būti pripažintas bylai reikšminga aplinkybe. Atsižvelgdama į aukščiau aptartus Tvarkoje numatytos piniginės kompensacijos reikšmę ir jos paskirtį bei į tai, kad (kaip matyti iš bylos) atsakovas paminėtu laikotarpiu nesurašydavo ir nepildė Tvarkos 3 punkte numatyto žiniaraščio ir tuo pačiu nesudarė organizacinių prielaidų pareiškėjui realizuoti savo teisę į piniginės kompensacijos gavimą, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas kiekvienais po tam tikros uniformos dalies dėvėjimo termino pasibaigimo metais patirdavo nuostolių (kurių dydis, kaip jau buvo pasakyta aukščiau, yra prilyginamas Tvarkos 1 p. nustatytam piniginės kompensacijos dydžiui). CK 6.249 straipsnio ir CK 6.271 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokie nuostoliai laikytini turtine žala, kuri pareiškėjui gali būti atlyginta taikant deliktinės atsakomybės institutą. Kolegija kartu pažymi, kad žalos atlyginimo instituto taikymo aiškinimas byloje nagrinėjamoje situacijoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra aptartas 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013, kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai. Todėl pastarojoje administracinėje byloje suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis būtina vadovautis ir šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Pasisakydama dėl senaties termino taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad paminėtoje administracinėje byloje (Nr. A492-1647/2013) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat aptarė šio termino taikymo ypatumus analogiškoje situacijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ginčo teisinius santykius tęstinumo aspektu, nurodė, kad CK 1.127 straipsnio 5 dalies taikymo požiūriu toks (šioje byloje aptartas pareiškėjo teisių) pažeidimas laikytinas tęstiniu pažeidimu. Todėl byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido (CK 1.125 str. 8 d.) nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Kolegija, pritardama tokiai (nagrinėjamai bylai taip pat aktualiai) išvadai, taip pat pažymi, kad aukščiau nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo tęstinį pobūdį nulemia ir tai, kad atsakovas kiekvienais po tam tikros pareiškėjo tarnybinės uniformos dalies nusidėvėjimo (Normų taikymo prasme) metais galėjo (privalėjo) aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis (vietoje nusidėvėjusių dalių) ir taip sumažinti pareiškėjo nuostolius ir (arba) juos kompensuoti Tvarkoje nustatytu būdu. Tai reiškia, kad pareiškėjas kiekvienais ateinančiais kalendoriniais metais turėjo pagrindą tikėtis, jog jo pažeistos teisės bus atkurtos administracine tvarka.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino senaties termino eigos pradžią ir dėl to netinkamai pritaikė senaties terminą. Todėl teismo priimto sprendimo dalis, kuria pareiškėjui priteista tik dalis jo reikalaujamos sumos (991,51 Lt), keistina, padidinant pareiškėjui priteistą sumą iki 991,51 Lt.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimą pakeisti, padidinant pareiškėjui J. Č. (J. Č.) iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo priteistą sumą iki devynių šimtų devyniasdešimt vieno lito ir 51 ct (991,51 Lt). Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė