2017-12-20 Nr. AB-24282-3-62-3-00657-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2809-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00657-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų Departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. M. (I. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–6, 19, 41–43, 45, 52, 54), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad serga sunkiomis infekcinėmis, lėtinėmis, nepagydomomis ligomis, kurių dalis yra netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN pasekmės. Paaiškino, kad nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2013 m. spalio 29 d. Alytaus PN jam, kaip ligoniui, nebuvo skirtas tinkamas maitinimas, pareiškėjas atlikti bausmę nebuvo perkeltas į gydymo įstaigą, taip pat nebuvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Dėl nehigieniškų laikymo sąlygų ir blogo maitinimo pareiškėjui 2012 m. atsirado aštriagalvė kandyloma, kuri buvo išoperuota 2014 m. kovo 24 d. Pasak pareiškėjo, Alytaus PN jis buvo maitinamas kenksmingu, skausmus sukeliančiu, sveikatą trikdančiu ir pavojų gyvybei keliančiu maistu, todėl buvo kankinamas. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 11 d. Alytaus PN buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose nebuvo spintelės pareiškėjo asmeniniams daiktams ir maistui susidėti, nebuvo sudarytos sąlygos skalbti, džiovinti ir laikyti drabužius, nebuvo pakankamai šilto vandens, patalpose nė karto nebuvo atliktas remontas, buvo pelėsio. Naudotis šiltu vandeniu pareiškėjas galėjo tik kartą per savaitę, be to, atvykus į įstaigą pareiškėjui nebuvo atliekamas sanitarinis švarinimas (atvykęs į įstaigą nusiprausti po dušu pareiškėjas galėjo tik 2 kartus).

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 23–26, 64–72) prašė daliai reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

4. Nurodė, kad Alytaus PN laikomi asmenys maitinami pagal teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas ir valgiaraščius. Dietinį maitinimą nuteistiesiems skiria tik gydantis gydytojas. Nuo 2013 m. spalio 29 d. pareiškėjui paskirta dirbančio nuteistojo maisto norma. Pareiškėjas pageidauja individualaus meniu, kad galėtų pats pasirinkti patiekalus, tačiau Lietuvos Respublikos teisės aktai tokios galimybės nenustato. Pareiškėjas bausmę periodiškai atlieka Alytaus PN, o esant sveikatos pablogėjimui, siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Alytaus PN gyvenamosiose patalpose yra užtikrinami nustatytų higienos normų reikalavimai. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad skundą dėl ploto trūkumo ir higienos sąlygų pareiškėjas teismui pateikė 2016 m. liepos 21 d., o Alytaus PN laisvės atėmimo bausmę atliko 2007 m. birželio 29 d. – 2016 m. liepos 11 d. laikotarpiu, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Nurodė, kuriose Alytaus PN patalpose po 2013 m. liepos 14 d. buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių. Pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos yra bendrabučio tipo, t. y. nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje (viduje ir lauke). Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose 2009 m. ir 2010 m. atliktas kapitalinis remontas, pakeisti langai, durys, naujai įrengti tualetai su ištraukiamąja ventiliacija, įrengta elektros instaliacija, apšvietimas, kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Būriuose ir uždaros zonos kamerose įrengtos prausyklos ir tualetai yra geros būklės. Nuteistiesiems sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais teiginiais.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsileipimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu (b. l. 124–132) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirminį skundą, kuriame prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2013 m. spalio 29 d. netinkamai suteikto maitinimo, pareiškėjas pateikė 2016 m. balandžio 25 d., o patikslintą skundą, kuriame prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl per mažo gyvenamojo ploto, antisanitarinių kalinimo sąlygų, inventoriaus trūkumo, izoliacijos nuo kitų nuteistųjų netaikymo nuo 2007 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 11 d., pareiškėjas pateikė 2016 m. liepos 14 d. Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas sprendė, jog šiuo atveju taikytinas senaties terminas ir ginčo dalis dėl netinkamai suteikto maitinimo nagrinėtina 2013 m. balandžio 25 d. – 2013 m. spalio 29 d. laikotarpiu, o ginčo dalis dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, antisanitarinių kalinimo sąlygų, inventoriaus trūkumo, izoliacijos netaikymo nuo kitų nuteistųjų) – 2013 m. liepos 14 d. – 2016 m. liepos 11 d. laikotarpiu.

8. Teismas taip pat nustatė, kad: pareiškėjas atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d. buvo paskirtas gyventi į 5 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas – 44,98 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,74 kv. m ploto; nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. ir nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2014 m. spalio 31 d. pareiškėjas buvo 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 11, byloje nėra duomenų, koks yra minėtos patalpos plotas bei kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju, tačiau pareiškėjas skunde ir neginčija šių gyvenamųjų patalpų ploto bei apskritai nenurodo, kokiose patalpose minėtu laikotarpiu gyveno; nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d., nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. sausio 7 d. ir nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 5, kuri yra 28,66 kv. m ploto, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m ploto; nuo 2013 m. lapkričio 8 d. iki 2014 m. liepos 29 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 30 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrį, 5 miegamąjį, kurio plotas yra 45,10 kv. m, jame įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3.22 kv. m ploto; nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 1, kuri yra 28,77 kv. m ploto, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m ploto; nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 40, kuri yra 12.59 kv. m ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,1 kv. m ploto; nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 19 d. pareiškėjas paskirtas į 16 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas yra 44,57 kv. m, jame įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,1 kv. m ploto; nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d., nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d., nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. gruodžio 29 d., nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. sausio 29 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrio 3 miegamąjį, kurio plotas yra 34,15 kv. m, jame įrengta 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,2 kv. m ploto; nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2016 m. vasario 4 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 2 būrio 6 miegamąjį, kuris yra 35,85 kv. m ploto, jame įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 7,17 kv. m ploto; nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 7, kurios plotas – 6,70 kv. m, joje įrengta 1 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 6,70 kv. m ploto; nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 11, kuri yra 12,14 kv. m ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,04 kv. m ploto; nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 17, kuri yra 11,25 kv. m ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,75 kv. m ploto; nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. vasario 8 d., nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. vasario 19 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 2, kuri yra 29,51 kv. m ploto, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m ploto; nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. vasario 17 d. pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 20, kuri yra 15,58 kv. m ploto, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,89 kv. m ploto; nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. kovo 30 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 35, kuri yra 12,87 kv. m ploto, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,29 kv. m ploto; nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. balandžio 29 d., nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 24, kuri yra 13,45 kv. m ploto, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,36 kv. m ploto; nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. liepos 11 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 44 kuri yra 15,82 kv. m ploto, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,9 kv. m ploto.

9. Teismas sprendė, kad nors pareiškėjas nurodė, jog patalpos nuolat buvo perpildytos, bei pateikė skirtingus kai kurių patalpų plotus ir jose gyvenusių asmenų skaičių, šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl atsakovo atstovo oficialiai pateikti įrodymai, kuriuose matyti ginčo patalpų plotai bei miegamųjų vietų skaičius, paneigia abstrakčius ir deklaratyvius pareiškėjo argumentus. Pareiškėjas neteigia, jog patalpose buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Teismas konstatavo, kad minėtais laikotarpiais tiek bendrabučio tipo, tiek kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, išskyrus nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. ir nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. gegužės 10 d., kuomet pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 24, kurioje pareiškėjui teko 3,36 kv. m. ploto. Taigi pareiškėjui 39 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktai tokio reikalavimo nenustato. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti šiltame duše, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog dušu jam leidžiama naudotis kartą per savaitę 15 minučių.

11. Atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. PA-369 ir 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA-436, kuriuose higienos normų pažeidimų nenustatyta. Atsakovo atstovas taip pat pateikė Statybos-remonto darbų rangos sutartį Nr. 52 ir pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę. Iš šių duomenų matyti, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Nors galimai ne visos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau iš Alytaus PN negali būti reikalaujama, kad jis atliktų kapitalinį patalpų remontą. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės, ši aplinkybė patvirtinta byloje esančiais patikrinimo aktais. Taigi švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų, taigi ir pareiškėjo, valios. Alytaus PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

12. Minėtuose patikrinimo aktuose taip pat konstatuota, jog pataisos namuose yra įrengta skalbykla, joje yra 4 skalbimo mašinos, džiovykla. Nuteistiesiems sudaromos sąlygos skalbti ir džiovinti apatinius bei viršutinius drabužius pagal Alytaus PN direktoriaus įsakymu patvirtintą Nuteistųjų asmeninių apatinių drabužių skalbimo ir viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo tvarkos aprašą. Nuteistųjų, esančių kamerų tipo patalpose, apatiniai drabužiai skalbiami ir džiovinami kartą per savaitę. Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo deklaratyvius teiginius, kad pataisos namuose nesudaromos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė naudotis skalbyklos paslaugomis. Minėtų aplinkybių pareiškėjas nedetalizavo, taip pat nenurodė, kodėl, pataisos namuose esant įrengtai skalbyklai, buvo priverstas skalbti drabužius maudymosi duše metu. Teismas tokį pareiškėjo elgesį vertino kaip valingą ir sąmoningai pasirinktą elgesio variantą, kuris nesudaro pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių savo argumentus dėl spintelių trūkumo pagrindžiančių duomenų. Tuo tarpu atsakovas nurodė, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo reikiamas inventorius. Nors pareiškėjas nurodo, kad kiti nuteistieji jam neleisdavo spintelėje pasidėti savo daiktų, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tokių aplinkybių būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją, būtų teikęs prašymą ar skundą dėl baldų trūkumo, netinkamumo naudoti ar panašiai, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo argumentų dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo pateikti A. S., G. A. ir V. M. liudijimai, yra surašyti nuteistųjų, pareiškėjo pažįstamų, teismo vertinimu, jų parodymai negalėtų būti laikomi objektyviu ir nešališku pareiškėjo patirtų išgyvenimų ir netinkamų sąlygų patvirtinimu, todėl jų liudijimais teismas nesivadovavo, į teismo posėdį minėti asmenys nebuvo kviesti. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė neturintis pagrindo netikėti Alytaus PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

15. Pareiškėjas teigia, kad prausykloje įrengta per mažai čiaupų dideliam nuteistųjų skaičiui. Byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių duomenų, tačiau matyti, kad šiuos nepatogumus pareiškėjas sieja su gyvenamųjų patalpų perpildymu, todėl šios aplinkybės nevertinamos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai, o vertintinos kaip šioje byloje jau nustatyto gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimo pažeidimo dalis.

16. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad dėl sunkių užkrečiamų jam diagnozuotų ligų, jis turėjo būti perkeltas atlikti bausmę į Laisvės atėmimo vietų ligoninę arba laikomas izoliuotai nuo kitų asmenų, teismas, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnyje nustatyta imperatyvi pareiga izoliuotus vienus nuo kitų laikyti tik vyrus ir moteris bei suaugusiuosius ir nepilnamečius. Tuo tarpu kitų nuteistųjų atžvilgiu, esant tam tikroms aplinkybėms, pataisos įstaigoms suteikiama teisė, tačiau ne pareiga, laikyti juos izoliuotus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas patektų į kurią nors iš kategorijų, kurioms priskirti asmenys yra laikomi izoliuoti. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo nustatytas didesnis, nei 40 procentų darbingumas (50 procentų), taip pat diagnozuota ŽIV liga, o ne AIDS infekcija. BVK 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs tokį prašymą Alytaus PN administracijai, taip pat nenustatyta, kad Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai dėl pareiškėjo sveikatos būklės būtų rekomendavę pataisos namų administracijai izoliuoti jį nuo kitų nuteistųjų. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Alytaus PN pareigūnai neturėjo teisinio ar faktinio pagrindo laikyti pareiškėją izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, todėl neteisėti atsakovo veiksmai nekonstatuotini.

17. Nuteistųjų perkėlimą atlikti bausmę į kitą pataisos įstaigą reglamentuoja BVK 69 straipsnis, kuriame nustatyta, kad perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais (1 d.). Teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius (4 d.). Departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintame Nuteistųjų perkėlimo iš vienos įstaigos į kitą tvarkos aprašo 3 punkte įtvirtinta, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti dėl ligos pagal gydytojo (gydytojų) išvadą šia tvarka: perkeliančioji įstaiga pateikia Departamentui motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga, o šią išvadą tvirtina departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Nuteistųjų perkėlimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą, gavusi šiame tvarkos apraše nurodytus dokumentus, organizuoja perkeliančioji įstaiga (4 p.). Taigi pareiškėjo perkėlimą į kitą pataisos įstaigą (šiuo atveju – į Laisvės atėmimo vietų ligoninę) atlikti tolimesnės bausmės, Alytaus PN administracija būtų privalėjusi organizuoti tik jei būtų gavusi minėto aprašo 3 punkte nurodytus dokumentus, t. y. gydytojo išvadą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia išvada buvo teikta. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas pats buvo kreipęsis į Departamentą, prašydamas perkelti jį į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau prašymas buvo netenkintas. Šio atsakymo pareiškėjas neginčija, nagrinėjamoje byloje nereiškia reikalavimų Departamentui, todėl minėtos institucijos veiksmai ar neveikimas nėra ginčo dalykas. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją, prašydamas organizuoti jo perkėlimą į kitą pataisos įstaigą ar kad Alytaus PN administracija, gavusi dokumentus (gydytojų išvadą), būtų atsisakiusi organizuoti pareiškėjo perkėlimą, nenustačius, kad minėta išvada buvo teikta, nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus ar neveikimą.

18. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pataisos namuose nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. spalio 29 d., jam nebuvo skiriamas dietinis maitinimas, taip pat kad maistas buvo pavojingas sveikatai, kenksmingas ir sukeliantis skausmus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Departamento 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – Maitinimo organizavimo taisyklės) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.) 5 ir 6 punktus maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi valgiaraščiai: Valgiaraštis dirbantiems vyrams, Valgiaraštis nedirbantiems vyrams, Valgiaraštis dirbančioms moterims ir kt., kuriuos tvirtina Departamento direktorius. Taisyklių 7 punkte buvo nustatyta, kad ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas. Koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius. Ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį.

19. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui minėtu laikotarpiu buvo skiriamas maitinimas pagal Valgiaraštį nedirbantiems vyrams. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, pagal Dietinį valgiaraštį maitinami tik asmenys, esantys pataisos įstaigų gydymo įstaigose, jei tokį maitinimą paskyrė gydytojas. Kitiems asmenims, taip pat ir pataisos namuose, o ne pataisos įstaigų gydymo įstaigoje kalintam pareiškėjui, maitinimas pagal Dietinį valgiaraštį nebuvo reglamentuotas, todėl Alytaus PN neturėjo pareigos jam minėto maitinimo tiekti. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. įsigaliojusios Taisyklių redakcijos 7 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą, maitinami pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Iš bylos duomenų matyti, jog įsigaliojus naujai minėtai taisyklių redakcijai ir Alytaus pataisos namuose pradėjus teikti maitinimą pagal dietinį valgiaraštį, pareiškėjui pagal gydytojo rekomendaciją buvo paskirtas dietinis maitinimas, tačiau pareiškėjo toks valgiaraštis netenkino. Atsižvelgiant į tai, jam buvo skirtas maitinimas pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams. Atsakovo atstovas pateikė į bylą Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus Cheminių tyrimų protokolus, taip pat Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro tyrimo protokolus, iš kurių matyti, jog Alytaus PN tiekiamas maistas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje esančiame Medicinos dokumentų išraše konstatuota, kad pareiškėjo virškinimo sistemos sutrikimai yra sąlygoti ŽIV ligos.

20. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai, kuriuos jis sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis, buvo sąlygoti daugelio pareiškėjui diagnozuotų lėtinių ligų, ir objektyviai negali būti laikomi susijusiais su neteisėtais atsakovo veiksmais. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kad kalinimo sąlygos būtų turėjusios įtakos pareiškėjo sveikatai ar psichologinei būklei. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

21. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas darė išvadą, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu 39 paras kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

III. 22. Pareiškėjas I. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 137), kuriame prašo tenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas nagrinėtiną laikotarpį neteisėtai apribojo iki 3 metų iki skundo padavimo dienos, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje toks terminas nėra nustatytas. Be to, pareiškėjas į teismą kreiptis anksčiau negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose išaiškinti europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių, todėl pareiškėjas negalėjo su jais susipažinti.

23.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nes tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Alytaus PN atsiliepime nenurodė visų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, bei jose buvusių asmenų skaičiaus. Be to, pareiškėjas prašė taikyti europietiškus standartus ir atsižvelgti į tai, kad jis yra sunkus ligonis, todėl turi teisę į 7 kv. m gyvenamosios patalpos plotą atskaičius baldus. Pareiškėjas taip pat turi teisę į sustiprintą maitinimą ir atitinkamas gydymo sąlygas. Todėl laikytina, kad pareiškėjas patyrė daug didesnį fizinį ir dvasinį skausmą.

23.3. Alytaus PN pareiškėjui neskyrė geresnių patalpų, nesudarydavo galimybės grįžus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės išsimaudyti duše. Byloje pateiktuose Alytaus visuomenės sveikatos centro aktuose nurodyta, kad lokaliniuose sektoriuose Nr. 1–3 sąlygos buvo antisanitarinės.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 146–148) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 141–144) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

27. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Alytaus PN neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis plotas ir higienos sąlygos (nebuvo sudarytos sąlygos skalbti, džiovinti ir laikyti drabužius, nebuvo pakankamai šilto vandens, patalpose nė karto nebuvo atliktas remontas, buvo pelėsio), neužtikrinant tinkamos prausimosi tvarkos įstaigoje bei sanitarinio švarinimo atvykus į ją, taip pat nesuteikiant pareiškėjui tinkamo maitinimo, neiškeliant jo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę arba neizoliuojant nuo kitų nuteistųjų.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai dėl netinkamo maitinimo 2007 m. birželio 29 d. – 2013 m. balandžio 24 d. laikotarpiu bei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2007 m. birželio 29 d. – 2013 m. liepos 14 d. laikotarpiu prisiteisti, šią pareiškėjo skundo dalį atmetė; priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 39 paras, kuriomis pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalų gyvenamosios patalpos plotą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo pritaikytu ieškinio senaties terminu, taip pat nurodo, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į gyvenamosios patalpos plotą, neatsižvelgė į tai, kad lokaliniuose sektoriuose Nr. 1–3 buvo antisanitarinės sąlygos, pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė grįžus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės išsimaudyti duše, be to, pareiškėjui neskirtas sustiprintas maitinimas ir neužtikrinta teisė į atitinkamas gydymo sąlygas.

30. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą. Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai dėl netinkamo maitinimo 2007 m. birželio 29 d. – 2013 m. balandžio 24 d. laikotarpiu prisiteisti, skaičiuojant pažeidimo pabaigą nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki skundo pateikimo (išsiuntimo) teismui dienos – 2016 m. balandžio 25 d. (žr. Alytaus PN išsiuntimo spaudą ir datą ant voko (b. l. 15)), taip pat neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2007 m. birželio 29 d. – 2013 m. liepos 13 d. laikotarpiu prisiteisti, skaičiuojant pažeidimo pabaigą nuo 2013 m. liepos 14 d. iki skundo pateikimo (išsiuntimo) teismui dienos – 2016 m. liepos 14 d. (žr. Alytaus PN išsiuntimo spaudą ir datą ant voko (b. l. 44)). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiomis Kauno apygardos administracinio teismo išvadomis, kadangi, nors pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau daliai jo reikalavimų netinkamai nustatė šio termino pabaigos datą.

32. Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi (išsiuntė skundą) 2016 m. balandžio 25 d., o vėliau, t. y. 2016 m. liepos 14 d. (taip pat 2016 m. liepos 21 d.), savo skundą tik tikslino. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo 2016 m. liepos 14 d. išsiųsto skundo papildymo nevertino kaip naujo skundo, nekonstatavo, kad pareiškėjas būtų pakeitęs skundo pagrindą ir dalyką ir neatsisakė jo priimti. Priešingai, iš bylos dokumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė šį pareiškėjo skundo patikslinimą bei įpareigojo atsakovą pateikti su patikslintame skunde nurodytų aplinkybių vertinimu susijusius įrodymus bei atsiliepimą (paaiškinimus) (b. l. 61–62). Taigi nagrinėjamu atveju byla yra vedama pagal vieną pareiškėjo skundą, paduotą 2016 m. balandžio 25 d., ir būtent ši data yra svarbi nustatant CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto trejų metų ieškinio senaties termino pabaigą. Todėl laikytina, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai dėl visų jo skunde nurodytų aplinkybių iki 2013 m. balandžio 24 d. (imtinai) prisiteisti.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas ir nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami. Be to, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu jautė neigiamus išgyvenimus, todėl manytina, kad net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais pareiškėjas galėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Kita vertus, pareiškėjas ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjas tariamai nebuvo supažinęs su EŽTT išaiškinimais dėl Konvencijos taikymo, savaime neturi įtakos nustatant momentą, nuo kurio pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo teisių pažeidimus, t. y. nustatant ieškinio senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus (teismų išaiškinimus), t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo, todėl įstatymų (jų taikymo) nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015 ir kt.).

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai esą EŽTT sprendimai dėl Konvencijos nuostatų aiškinimo nebuvo išversti į lietuvių kalbą ir todėl jis apie savo teisių pažeidimus nežinojo, negali būti laikomi pagrindu konstatuoti, jog pareiškėjas senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido dėl svarbių priežasčių, bei atitinkamai tokį terminą atnaujinti.

35. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė į teismą (vienas jos aspektų – teisė kreiptis į teismą) nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (nes teisės kreiptis į teismą prigimtis (pobūdis) reikalauja valstybės reglamentavimo); svarbu, kad šie apribojimai nesuvaržytų ir „nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė ir kad jie atitiktų teisėtą tikslą ir egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių bei siekiamo tikslo (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pripažinęs, kad senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1062/07)). Ši teismo praktika patvirtina, kad, remiantis nacionalinės teisės nustatyta tvarka, reikalavimui dėl Konvencijos pažeidimo gali būti taikomas senaties terminas ir jo taikymo pagrįstumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

36. Kaip minėta, šio ginčo atveju pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai iki 2013 m. balandžio 24 d. prisiteisti. Nuo ieškinio senaties termino pabaigos iki skundo pateikimo teismui (2013 m. balandžio 25 d.) praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas apginti jo nurodomus teisių pažeidimus. Atitinkamai, nesant aplinkybių, pateisinančių tokį neveikimą arba jo teisės į gynybą ribojimą, darytina išvada, jog senaties terminas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, atitinkanti ieškinio senaties tikslus.

37. Kadangi pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą iki 2013 m. balandžio 24 d. atsisakyta tenkinti pritaikius ieškinio senaties terminą, ši bylos dalis pagrįstai iš esmės nenagrinėta, tačiau pirmosios instancijos teisme nepagrįstai nenagrinėta pareiškėjo skundo dalis dėl jo kalinimo sąlygų nuo 2013 m. balandžio 25 d iki 2013 m. liepos 14 d.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

39. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktą medžiagą sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo ir nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo gyvenimo Alytaus PN sąlygomis, kurios turi esminės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.

41. Iš byloje pateiktos medžiagos apie pareiškėjo perkėlimus Alytaus PN (b. l. 97–99) matyti, kad nuo 2013 m. balandžio 25 d. pareiškėjas Alytaus PN, be kita ko, buvo laikomas 9 būrio gyvenamosiose patalpose, tačiau byloje nėra pateikti duomenys apie šių patalpų plotą bei jose įrengtų lovų skaičių. Aptardamas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas skunde šių gyvenamųjų patalpų ploto neginčijo, todėl 9 būrio gyvenamųjų patalpų atitikties teisės aktų reikalavimams nevertino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad gyvenamojo ploto trūkumą jis jautė visą ginčo laikotarpį. Aprašydamas sąlygas gyvenamosiose patalpose jis 9 būrio miegamojo nenurodė, kita vertus, skunde jis nurodė tokių gyvenamųjų patalpų, kuriose pagal atsakovo pateiktą informaciją pareiškėjas apskritai nebuvo laikomas, tačiau šiuos neatitikimus pirmosios instancijos teismas vertino jau kaip neišsamią pareiškėjo pateiktą informaciją ir vadovavosi oficialiais atsakovo į bylą pateiktais įrodymais.

Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad detalizuodamas aplinkybes dėl gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjas skunde nenurodė ir Alytaus PN kamerų tipo patalpos Nr. 24 (skunde pareiškėjas šią kamerą nurodė tik dėstydamas argumentus dėl netinkamų higienos sąlygų), tačiau tai nesutrukdė pirmosios instancijos teismui vertinti šios kameros būklę ir, išnagrinėjus pareiškėjo skundą, priteisti jam neturtinę žalą už teisės aktų reikalavimų neatitinkantį laikymą minėtoje patalpoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad byloje atsakovas yra pateikęs duomenis apie tai, kuriuose būriuose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti sąlygas 9 būrio gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas.

Atitinkamai, byloje neesant duomenų apie Alytaus PN 9 būrio patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nėra galimybės patikrinti, ar pareiškėjui būnant šiose patalpose minimalus gyvenamosios patalpos plotas ir (ar) kiti reikalavimai jose atitiko teisės aktuose nustatytas normas. Tas pats konstatuotina ir dėl kamerų tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gegužės 14 d., kadangi byloje nėra jokių duomenų nei apie tai, kokiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas šiuo laikotarpiu, nei apie jų plotą bei lovų skaičių jose.

Šių aplinkybių vertinimas, kaip minėta, yra reikšmingas sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio.

42. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, be kita ko, nurodė, kad Alytaus PN grįžus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės jam nebuvo atliekamas sanitarinis švarinimas, nors tokią pareigą esą nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 punktas. Pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių netyrė, nesurinko su jomis susijusių duomenų.

43. Pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui taip pat grindė aplinkybe, kad netinkamos kalinimo sąlygos turėjo įtakos ir taip sunkiai jo sveikatos būklei – dėl blogo maitinimo ir antisanitarinių sąlygų gyvenamosiose patalpose nusilpo pareiškėjo imunitetas, virškinimo sistema, atsirado aštriagalvė kandyloma, kurią reikėjo operuoti. Nagrinėjamu atveju byloje yra pateikta tik informacija apie tai, kokios ligos ir kada pareiškėjui buvo diagnozuotos, taip pat pavieniai medicininiai dokumentai, liudijantys pareiškėjo sveikatos būklę 2014 m. kovo 24 d., 2016 m. birželio 8 d. ir 2016 m. spalio 21 d., tačiau nėra jokių duomenų apie tai, kaip pareiškėjo būklė keitėsi ginčo laikotarpiu. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija byloje nebuvo išreikalauta, todėl neįmanoma įvertinti pareiškėjo argumentų dėl sveikatos pablogėjimo pagrįstumo. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad kalinimo Alytaus PN sąlygos pareiškėjo sveikatai įtakos neturėjo.

44. Įvertinusi nustatytas aplinkybes bei išanalizavusi administracinėje byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, kokią ginčo laikotarpio dalį pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas galbūt pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nesurinko visų bylai reikšmingų įrodymų, jų neištyrė bei neįvertino, todėl teismo padarytos išvados dėl byloje kilusio ginčo yra grindžiamos nevisapusiškais duomenimis ir negali būti pripažintos objektyviomis (ABTĮ 80 str.), o tai sudaro kliūtis ir apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

45. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.), nesurinko įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas, o dėl ankščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius