2016-07-18 Nr. AB-14592-3-65-3-00287-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2082-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00287-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo etapuotas į Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinę (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė), nes turėjo dalyvauti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. posėdyje, ir joje buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 22 d. 13 val. iki 2015 m. gegužės 26 d. 12 val., t. y. 4 paras. Pareiškėjas paaiškino, kad po asmens kratos jam buvo išduotas minkštas inventorius ir jis buvo patalpintas į kamerą Nr. 10, kurioje buvo laikomas netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas teigė, kad kameroje Nr. 10 visą laiką jis buvo laikomas vienas, tačiau vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, išskaičiavus sanitariniam mazgui tenkantį plotą, neatitiko teisės aktais nustatytos 5 kv. m normos. Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 10 nebuvo įrengtų lentynų maisto produktams ar indams laikyti, todėl jis buvo priverstas viską laikyti krepšyje, o tai nehigieniška, nesterilu, taip pat nebuvo stalo. Išduota pagalvė buvo gumbuota, susidėvėjusi, be užvalkalo iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, čiužinys buvo labai susidėvėjęs, gumbuotas, suplyšęs, iš jo byrėjo vata, be užvalkalo iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl gumbų čiužinyje ir pagalvėje buvo labai nepatogu miegoti, todėl jis, turėdamas sveikatos problemų, negalėjo normaliai išsimiegoti, pailsėti, gumbai spaudė nugarą, šonus, dėl to nakties metu jis po 2–3 kartus pabusdavo.

Pareiškėjas akcentavo, jog negalėdamas išsimiegoti, buvo be nuotaikos, suirzęs. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kameros Nr. 10 sanitariniame mazge nebuvo įrengtas veidrodis, todėl jis negalėjo atlikti būtinų higienos procedūrų. Kadangi dėl savo fiziologinių savybių yra priverstas skustis barzdą kas antrą parą, pareiškėjas tvirtino, jog nesiskutęs jautė diskomfortą, nepatogumo jausmą, fizines kančias, nes jam niežėjo veido, kaklo odą. Šis niežėjimas jį kankino, veikė ne tik psichologiškai, bet ir emociškai, o 2015 m. gegužės 25 d. jis buvo vežamas į teismo posėdį, kur jį nesiskutusį, netvarkingą viešumoje matė žmonės. Pareiškėjas teigė, kad grįžęs į kamerą jis ilgai verkė dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos atlikti būtinas higienos procedūras ir taip buvo žeminamas jo orumas, iš jo tyčiojamasi.

Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad kameros Nr. 10 sanitariniame mazge nėra įrengtos lentynos tualeto reikmenims laikyti, jame įrengtas neuždaras tualetas su atvira kanalizacijos skyle. Pareiškėjo teigimu, 2012 metais Panevėžio AVPK areštinės kameros nuo Nr. 1 iki Nr. 11 buvo kapitaliai rekonstruotos, todėl vadovaujantis higienos normos reikalavimais, Panevėžio AVPK privalėjo šiose kamerose įrengti uždarus tualetus, o ne atitverti juos sienele. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tokiu būdu jam nebuvo užtikrinta teisė naudotis privatumą nuo pareigūnų užtikrinančiu tualetu, nes iš kameros duryse įrengto stebėjimo langelio buvo matyti visas sanitarinis mazgas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, fizinį skausmą bei kitus nepatogumus, t. y. neturtinę žalą. Pareiškėjas papildomai akcentavo, jog būdamas Panevėžio AVPK areštinėje dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais kreipėsi į Panevėžio AVPK viršininką ir kitas institucijas, o pagal jo skundus kompetentingoms institucijoms atlikus kontrolę, Panevėžio AVPK areštinėje buvo nustatyti higienos normos reikalavimų pažeidimai dėl minkštojo inventoriaus būklės, veidrodžių neįrengimo.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir prašė skundą atmesti.

Atsakovė pažymėjo, kad Panevėžio AVPK areštinėje buvo atliekamas paprastasis (einamasis) remontas, o pareiškėjo minėta higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Atsakovė akcentavo, jog 2012 m. gruodžio mėnesį buvo baigtas kameros Nr. 10 einamasis (paprastasis) remontas, kurio metu šios kameros sanitariniame mazge buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus ir jais prisidengti, naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, atliekant minėtus remonto darbus kameroje Nr. 10 veidrodis buvo sumontuotas, tačiau dėl netinkamo kameroje laikomų asmenų elgesio buvo sudaužytas ir iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą nebuvo atnaujintas. Atsakovė pabrėžė, kad pareiškėjas prašymų dėl neįgyvendintų higienos procedūrų nepateikė, o, esant būtinybei, kaip veidrodžius galėjo panaudoti kitus kameroje esančius paviršius. Atsižvelgusi į tai, kad šiomis galimybėmis pareiškėjas nepasinaudojo, atsakovė manė, jog patirti nepatogumai nebuvo tokie žymūs, kaip nurodo pareiškėjas.

Atsakovė pripažino, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras (2015 m. birželio 16 d. patikrinimo aktas Nr. H5-270) Panevėžio AVPK areštinėje rado minkštojo inventoriaus be užvalkalų iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio, tačiau atkreipė dėmesį, kad kiti esminiai trūkumai patikrinimo metu nebuvo nustatyti: minkštasis inventorius dezinfekuotas, nesuplyšęs, laikomas higienos normose numatytomis sąlygomis. Kameroje Nr. 10 stalo nėra, nes kameroje įrengta spintelė su stalviršiu, prie spintelės įrengti du suolai, o pareiškėjas buvimo Panevėžio AVPK areštinėje metu skundų dėl stalo neįrengimo kameroje neteikė. Atsakovė kartu akcentavo, kad kameros Nr. 10 plotas yra 8,58 kv. m, o pareiškėjas visą ginčui aktualų laikotarpį joje buvo laikomas vienas, todėl nurodytu laikotarpiu kameroje jam teko gerokai daugiau gyvenamojo ploto, nei numato teisės aktų reikalavimai. Atsakovė teigė, kad pareiškėjo apibūdinti diskomforto jausmas, suirzimas ir kiti nepatogumai, patirti buvimo areštinėje metu, yra natūrali organizmo reakcija į pasikeitusią aplinką, kurią daugiau ar mažiau patiria kiekvienas sulaikytas asmuo, o įvertinusi tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl pablogėjusios savijautos, atsakovė manė, kad šie nepatogumai buvo mažareikšmiai.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo D. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. buvo pažeista; atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Atsižvelgęs į ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą ir į tai, kad visą minėtą laikotarpį pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10, kurios plotas 8,58 kv. m, buvo laikomas vienas, teismas padarė išvadą, jog jis buvo laikomas nepažeidžiant jo subjektinės teisės būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas šiuo aspektu veikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Šiame kontekste teismas kartu akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, jog tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (rėmėsi LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimo teismas nenustatė, todėl pareiškėjo argumentus dėl ploto skaičiavimo, atsižvelgiant į patalpų užstatymą sanitarinio mazgo įrenginiais, atmetė kaip nepagrįstus.

Pasisakydamas dėl išduoto minkštojo inventoriaus būklės, teismas pažymėjo, kad aplinkybę dėl blogos minkštojo inventoriaus būklės Panevėžio AVPK areštinėje patvirtina Panevėžio visuomenės sveikatos centro įvairiais laikotarpiais pagal pareiškėjo skundus atliktų patikrinimų duomenys. Teismo vertinimu, šių duomenų pakanka daryti išvadai, kad atsakovė pažeidė teisės aktų reikalavimus, keliamus minkštojo inventoriaus būklei, todėl pareiškėjo šiuo aspektu skunde išdėstyti argumentai pripažintini pagrįstais. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras šių patikrinimų metu nenustatė, jog konkrečiais atvejais pareiškėjui buvo išduotas blogos būklės minkštasis inventorius, nes kontrolės metu pareiškėjas areštinėje nebuvo laikomas.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl aprūpinimo baldais Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10, teismas rėmėsi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – ir Veiklos taisyklės), kurių 81 punkte nurodyta, kad kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui turi būti skiriama lova; kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė.

Taigi, teismas akcentavo, kad nurodytame baldų, kuriais turi būti aprūpinami teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose laikomi asmenys, sąraše lentynos maisto produktams ir indams laikyti nėra numatytos, pagal Veiklos taisyklių 81 punktą kamerose turi būti įrengtos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad iš Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. tarnybinio pranešimo nustatyta, jog kameroje Nr. 10 yra viena dviejų aukštų lova, du suolai ir viena 60 cm × 60 cm dydžio spintelė, kurios viršutinė dalis pagaminta iš medžio drožlių plokštės; taip pat nustatyta, kad kameroje stalo nėra, kameroje laikomi asmenys daiktus pasideda ant spintelės. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 10 buvo laikomas vienas, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui buvo suteikta individuali spintelė, kaip to reikalauja minėtos teisės normos, o iš atsakovės atstovo byloje pateikto baldų, kurie yra įrengti kameroje Nr. 10, sąrašo spręstina, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos valgant pasidėti stalo indus, lėkštę, savo maistą ar kitus daiktus.

Be to, pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, jog valgydamas naudojosi spintelės darbiniu paviršiumi. Taigi, įvertinęs aplinkybę, jog pareiškėjas kameroje buvo vienas ir valgant jam neteko spintelės paviršiumi, naudotu maistui susidėti, dalintis su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais), teismas sprendė, kad objektyvių neigiamų pasekmių dėl stalo nebuvimo pareiškėjas nepatyrė. Teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių, padarė išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10 aprūpinimas baldais buvo pakankamas pareiškėjo esminiams poreikiams patenkinti.

Dėl areštinės kamerose įrengto sanitarinio mazgo bei sudarytų sąlygų privačiai pasinaudoti tualetu teismas nurodė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10 įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara, to neneigia ir pats pareiškėjas. Reikalavimas uždengti sanitarinį mazgą ar kitaip papildomai jį atskirti nuo areštinės kameros gyvenamosios patalpos ploto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintoje Higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nėra numatytas. Be to, teisės aktuose nėra apibūdinti reikalavimai areštinės kamerų unitazo konstrukcijai, todėl teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl kameroje įrengto neuždaro tualeto su atvira kanalizacijos skyle atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovės atstovo pateikta vaizdo medžiaga patvirtina, jog kameros Nr. 10 sanitariniame mazge nėra įrengta speciali tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Kita vertus, įvertinęs teisinį reguliavimą, teismas sprendė, jog jokie specialūs reikalavimai dėl to, kokios konstrukcijos tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) turėtų būti įrengtos areštinės kameros sanitariniame mazge, nėra numatyti, o iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose laikomi asmenys higienos priemones bei tualeto reikmenis paprastai laiko ant keramikos plytelėmis dengtos pertvaros. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo suteikta individuali spintelė maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, o pats pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, jog visas savo higienos priemones laikė spintelėje. Nors teismas sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad pertvaros paskirtis yra atskirti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto, teismo vertinimu, pertvaros paskirtis savaime nepaneigia galimybės ant šios pertvaros laikyti ir tualeto reikmenis. Taigi, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl sanitariniame mazge neįrengtos lentynos tualeto reikmenims laikyti atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, jog kameroje Nr. 10 nėra įrengtas veidrodis, patvirtina Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 20 d. patikrinimo metu nustatyti duomenys, įforminti 2015 m. liepos 21 d. rašte Nr. S-(1.15)-2324 ir pateikti pareiškėjui dėl jo 2015 m. birželio 23 d. skundo. Be to, šios aplinkybės neneigė ir atsakovės atstovas, tačiau tvirtino, kad 2012 m. atliekant remonto darbus kameroje Nr. 10 veidrodis buvo sumontuotas, bet dėl netinkamo kameroje laikomų asmenų elgesio buvo sudaužytas ir iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą nebuvo atnaujintas.

Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. tarnybiniame pranešime papildomai paaiškino, kad kameros duryse įrengtas stebėjimo langelis (matmenys: ilgis – 40 cm, plotis – 15 cm) iš vidinės kameros pusės atsispindi, todėl, naudojant jį kaip veidrodį, matomumas barzdai nusiskusti jame yra pakankamas. Minėtas pareigūnas taip pat patvirtino, kad pats asmeniškai matė, kaip būtent tokių atsispindinčių areštinės kamerų langelių pagalba areštinėje laikomi asmenys nusiskuta barzdą. Nagrinėjamo administracinio ginčo kontekste, teismas kartu akcentavo, jog areštinės patalpose įrengiamiems veidrodžiams keliami kitokie reikalavimai, nei įprastai esantiems prekyboje.

Veiklos taisyklių III skyriuje pateiktas išsamus sąrašas daiktų, kuriuos draudžiama turėti areštinėje laikomiems asmenims, tarp jų – ir peilius, skutimosi priemones (išskyrus elektrines ir mechanines priemones, vienkartinius skutimosi peiliukus ir skutimosi aparatus su kasetėmis) ir kitus aštriabriaunius bei smailius daiktus (12.11 punktas); maisto produktus stiklinėje ar metalinėje taroje (12.19 punktas); kitus daiktus ar priemones, kurios gali būti panaudotos policijos pareigūnų užpuolimui ar bandymui pabėgti (12.20 punktas).

Pagal šiose nuostatose įtvirtintą draudimą, areštinės kamerose laikomi asmenys neturi teisės su savimi turėti iš stiklo ar paprasto aštraus metalo pagamintų daiktų. Taigi, teismo vertinimu, dėl išvardytų priežasčių įprastai esantį prekyboje veidrodį, pagamintą iš stiklo ar iš paprasto aštraus metalo, laikyti areštinėje taip pat uždrausta – jis yra lengvai dūžtantis ir gali būti panaudotas kaip priemonė susižaloti ar sužaloti kitus arba kaip įrankis bandymui pabėgti, todėl yra pavojingas tiek paties suimtojo, tiek kitų kameroje laikomų asmenų ar policijos įstaigos pareigūnų gyvybei.

Areštinės kameros sanitariniame mazge gali būti įrengtas tik specialus, pagal tam tikrą technologiją pagamintas veidrodis (ant specialaus paviršiaus padengiant specialius dažus) ir tik atliekant areštinės kapitalinį remontą. Teismas atkreipė dėmesį, kad analogiškos pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 20 d. administracinėje byloje Nr. A492-1177/2012. Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Higienos normos HN 37:2009 20 punkto, numatančio veidrodžio įrengimą areštinės sanitariniame mazge, reikalavimai netaikytini, nes pagal Higienos normos HN 37:2009 2 punkto nuostatas veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Todėl Panevėžio AVPK areštinei taikytini reikalavimai dėl veidrodžių įrengimo kamerose, galioję iki Higienos normos HN 37:2009 įsigaliojimo. Atitinkamai ši higienos norma pakeitė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2002), kurios 28 bei 29 punktuose nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas (unitazas, praustuvė); kamerose sanitarinis mazgas turi būti atskirtas 1,2 m aukščio pertvara; sanitarinio mazgo pertvara, sienos ir grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis; kamerose turi būti metalinės lovos (vieno ar dviejų aukštų) su metaliniu dugnu, kuriame būtų išgręžtos skylės aeracijai, individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, sieninės pakabos drabužiams, stalas, suolas arba taburetės. Teismas konstatavo, kad teisės aktų reikalavimai dėl kamerų įrengimo Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10 nebuvo pažeisti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, jog laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, kad asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (rėmėsi LVAT 2015 m. liepos 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). Aplinkybę, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 10 yra įrengtas prie pat kameros durų ir nėra niekaip papildomai atitvertas nuo jų, patvirtina ir byloje pateiktos Panevėžio AVPK areštinės kamerų išdėstymo schemos duomenys.

Tačiau, teismo vertinimu, vien ši faktinė aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nežmoniškomis, pareiškėjo orumą pažeidžiančiomis sąlygomis. Teismas vertino, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, ar naudodamasis sanitariniu mazgu pareiškėjas galėjo būti ir kiek galėjo būti matomas kalėjimo pareigūnų(-ių) jam naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad iš atsakovės atstovo byloje teiktų CD laikmenoje užfiksuotų duomenų matyti, jog per kameros Nr. 10 duryse įrengtą langelį, žiūrint iš įvairių kampų, matyti kameros gyvenamosios paskirties plotas, praustuvė ir tik nedidelė dalis plytelėmis išklijuoto turkiško tipo tualeto grindinio, pats tualetas į matomumo zoną nepatenka.

Be to, iš atsakovės atstovo teiktų paaiškinimų nustatyta, kad atliekant areštinės pirmojo korpuso remontą, sanitariniame mazge buvo įrengti kabliukai audeklui užkabinti, kuriuo galima prisidengti naudojantis sanitariniu mazgu. Tai, kad kameros Nr. 10 plotas, kuriame yra sanitarinis mazgas, gali būti uždengiamas audeklu, patvirtina ir vaizdo medžiagos duomenys. Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, jog konkrečiais atvejais pareigūnai turėjo tikslą stebėti ar stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, o ne dėl pareigos vykdyti stebėjimą.

Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog areštinės kamerų įrengimo ypatumus lemia ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Vertindamas pareiškėjo teisių pažeidimus, teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atitinkamai dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. Be to, teismas akcentavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat yra pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (rėmėsi EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimu byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę).

Apibendrindamas, teismas padarė išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinėje sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinanti asmenų privatumą naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK kamerose negali būti vertinamos kaip pažeidžiančios asmens privatumą ir žeminančios žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Nors nagrinėjamu atveju teismas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatė, teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog atsakovė pažeidė nacionalinės teisės aktų reikalavimus dėl minkštojo inventoriaus būklės areštinėse, todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (rėmėsi LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Atitinkamai teismas sprendė, kad pareiškėjas dėl Panevėžio AVPK areštinėje išduoto netinkamos būklės minkštojo inventoriaus galėjo jausti tam tikrus trumpalaikius nepatogumus (tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 4 paras). Tačiau teismas nenustatė, jog byloje konstatuotas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį, gilų neigiamą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje poveikį, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o jo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. Pareiškėjas D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas visapusiškai ir objektyviai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, buvo šališkas ir neobjektyvus. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo teiginių dėl stalo nebuvimo kameroje, veidrodžio ir spintelės higienos reikmenims susidėti nebuvimo sanitariniame mazge bei kameroje įrengto sanitarinio mazgo, neužtikrinančio privatumo juo naudojantis.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas sanitarinio mazgo įrengimą, neįvertino pareiškėjo teiginius patvirtinančių byloje esančių fotonuotraukų, užfiksuotų anksčiau, nei atsakovės atstovo byloje pateiktame CD esanti vaizdo medžiaga, ir dėl jų visiškai nepasisakė.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą nepakeistą.

Atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai išanalizavo pateiktus duomenis, išnagrinėjo visus byloje pareikštus reikalavimus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tik abstrakčiais teiginiais, šabloniškomis frazėmis. Atsakovė pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. P. kildina iš to, kad nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. Panevėžio AVPK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Visų pirma akcentuotina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, byloje taip yra pateikta ginčui aktuali vaizdinė medžiaga. Be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokias konkrečiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nėra galimybės nustatyti iš byloje esančių duomenų, jis galėtų papildomai nurodyti ir (ar) paaiškinti dalyvaudamas bylos nagrinėjime teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Kartu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime bei turėjo galimybę duoti paaiškinimus dėl bylai reikšmingų aplinkybių, teikti prašymus ir pasinaudoti kitomis savo procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, nurodytas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai bei kiti duomenys (b. l. 5–15, 17–23, 30–45, 54, 58–59, 62–63, 67–90), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo teiginių dėl stalo nebuvimo kameroje, veidrodžio ir spintelės higienos reikmenims susidėti nebuvimo sanitariniame mazge bei kameroje įrengto sanitarinio mazgo, neužtikrinančio privatumo juo naudojantis, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, jog visą ginčui aktualų laikotarpį pareiškėjas kameroje Nr. 10 buvo laikomas vienas, todėl ir visu kameroje esančiu inventoriumi naudojosi vienas. Atitinkamai, kaip iš bylos duomenų nustatė ir skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 10 yra viena dviejų aukštų lova, du suolai ir viena 60 cm × 60 cm dydžio spintelė, kurią šioje kameroje laikomi asmenys valgydami naudoja kaip stalą, tai teismo posėdžio metu patvirtino ir pats pareiškėjas. Panevėžio AVPK areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. tarnybiniame pranešime taip pat nurodė, kad kamerose nesant veidrodžio, jose laikomi asmenys kaip veidrodžiu naudojasi kamerų duryse įrengtais stebėjimo langeliais (matmenys: ilgis – 40 cm, plotis – 15 cm), kurie iš vidinės kameros pusės atsispindi. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių fotonuotraukų taip pat matyti, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose laikomi asmenys higienos priemones bei tualeto reikmenis paprastai laiko ant keramikos plytelėmis dengtos pertvaros, skiriančios sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto.

Be to, kaip minėta, byloje nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 10 buvo laikomas vienas ir jam buvo suteikta individuali spintelė maisto produktams bei higienos priemonėms laikyti, kurioje, kaip teismo posėdyje patvirtino pats pareiškėjas, jis ir laikė visas savo higienos priemones. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tiek byloje esančias pareiškėjo pateiktas kameros Nr. 10 fotonuotraukas, tiek atsakovės atstovo CD laikmenoje pateiktą kameros Nr. 10 vaizdinę medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad per kameros Nr. 10 duryse įrengtą langelį, žiūrint iš įvairių kampų, matyti tik dalis šioje kameroje esančio sanitarinio mazgo, tačiau pats tualetas į matomumo zoną nepatenka. Atsižvelgus į šias aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kameroje buvo laikomas vienas, spręstina, kad jam buvo užtikrintas pakankamas privatumas, naudojantis sanitariniu įrenginiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju situacijos vertinimo iš esmės nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybė dėl sanitarinių mazgų uždengimo audeklu. Pažymėtina, kad EŽTT nusprendė, jog Konvencijos 3 straipsnis nebuvo pažeistas byloje, kurioje nustatyta, kad asmenys buvo laikomi vieni kamerose, kuriose tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios erdvės (žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą byloje Story ir kiti prieš Maltą).

Kita vertus, teisėjų kolegija, neatmesdama galimybės, kad minkštojo inventoriaus būklė, stalo nebuvimas kameroje, veidrodžio ir spintelės higienos reikmenims susidėti nebuvimas sanitariniame mazge bei nepatogumai naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu pareiškėjui galėjo sukelti tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, atkreipia dėmesį, jog ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais, nes neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Įvertinus byloje esančius duomenis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl nurodytų aplinkybių nenustatyti ir nėra jokių objektyvių duomenų, jog būtent dėl minkštojo inventoriaus būklės, stalo nebuvimo kameroje, veidrodžio ir spintelės higienos reikmenims susidėti nebuvimo sanitariniame mazge bei sanitarinio mazgo įrengimo kameroje būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Be to, pareiškėjas Panevėžio AVPK kameroje Nr. 10 buvo laikomas gana trumpą laikotarpį – tik 4 paras. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nurodytų aplinkybių galbūt kilęs tam tikras neigiamas poveikis, įvertinus visumą bylos aplinkybių, nelaikytinas pakankamai intensyviu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo formos teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

Kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija, todėl teisėjų kolegija apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako. Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Nagrinėdama pareiškėjo argumentą, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas Poppe prieš Nyderlandus).

Pareiškėjas bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą sieja su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo teigimu, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai taikė teisės aktus. Aplinkybės, kad teismas surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, ir teisės aktų reikalavimus aiškino ne taip, kaip juos interpretuoja pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas buvo šališkas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo abejoti bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumu. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių teisėjos, nagrinėjusios šią bylą, nešališkumu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas ir sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė