2017-09-05 Nr. AB-16097-3-61-3-00118-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-598-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00118-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 50.5; 51.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), kurį patikslino (I t., b. l. 48–52), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (7.5)3-134255; 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (9.8)I-9875.

Pareiškėja paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 7 d. gavo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. (7.5)3-134255, kad jai papildomai priskaičiuotos socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos bei delspinigiai, iš viso 11 043,05 Lt. Sprendime nurodytas priskaičiavimo pagrindas – programiniu būdu Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pateikti duomenys. 2014 m. lapkričio 17 d. pareiškėja kreipėsi su skundu į VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo neteisėtumo, nes, jos manymu, sprendimas parengtas remiantis netinkamai priimta informacija. VSDFV 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (9.8)I-9875 pareiškėjos skundo netenkino. Pareiškėja nurodė, kad 2012 ir 2013 m deklaracijose (pateikta 2014 m. gegužės 2 d.) minėtos pajamos VMI preliminarioje deklaracijoje įtrauktos ir VMI patvirtintos, jų veiklos rūšies kodas yra 92 (pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą). Tai įrodė, kad VMI neperregistravo minėtų pajamų kaip pajamų iš įregistruotos individualios veiklos (pagal pažymą), todėl neaišku, kokiu teisiniu pagrindu šių pajamų sumos buvo perduotos programiniu būdu VSDFV Vilniaus skyriui kaip pajamos iš įregistruotos individualios veiklos (su pažyma). Be to, bet koks įstatymu apibrėžtas patikrinimas pareiškėjai nebuvo atliekamas, o kitokios jos duomenų peržiūros ir koregavimo VMI savarankiškai įstatymai nesuteikia teisės. Taip pat teigė, kad tokia informacijos sklaida yra negalima, nes Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 39 straipsnyje nenustatyta galimybė VMI teikti informaciją VSDFV. Mokesčių administratorius neįrodė, kad ji savo veiksmais siekė mokestinės naudos, kad elgėsi nusižengdama mokestinės teisės normoms. Mokesčių administratorius sprendime nenurodo individualios veiklos įregistravimo tvarkos ir nepagrindžia, kokiu pagrindu perduoti duomenys į VSDFV.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 58–61) prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad, vadovaujantis VMI programiniu būdu pateiktais duomenimis, 2012 metų pareiškėjos deklaruota individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų suma yra 18 636,45 Lt (pajamos apskaičiuotos atėmus sumą, lygią 30 proc. individualios veiklos gautų pajamų), o pajamų suma, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, yra 9 318,23 Lt. Nuo šios sumos pareiškėja iki 2013 m. gegužės 2 d. turėjo sumokėti 2 655,70 Lt socialinio draudimo įmokų ir 838,64 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. 2013 metų pareiškėjos deklaruota individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų suma yra 37 242,10 Lt (pajamos apskaičiuotos atėmus sumą, lygią 30 procentų individualios veiklos gautų pajamų), o pajamų suma, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, yra 18 21,05 Lt. Nuo šios sumos pareiškėja iki 2014 m. gegužės 2 d. turėjo sumokėti 5 307,00 Lt socialinio draudimo įmokų ir 1 675,90 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Atsakovas teigė, jog už laiku nesumokėtas socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas apskaičiuota 565,78 Lt delspinigių. Iš viso pareiškėjos, vykdančios individualią veiklą, įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra 3 198,28 Eur (11 043,02 Lt), iš jų 2 306,16 Eur (7 962,70 Lt) socialinio draudimo įmokų, 728,26 Eur (2 514,54 Lt) privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir 163,86 Eur (565,78 Lt) delspinigių. Atsakovas nurodė, kad, apskaičiuodamas pareiškėjai socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas bei delspinigius už šių įmokų nesumokėjimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, ir VSDĮ), Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas) nuostatomis ir VMI pateiktais duomenimis, kurių teisingumu neturėjo pagrindo abejoti, todėl teigė, jog naikinti skundžiamus sprendimus nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 76–78) prašė skundą atmesti.

VSDFV paaiškino, kad pagal VSDFV iš VMI programiniu būdu gautus duomenis pareiškėja vykdė individualią veiklą laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2013 m. kovo 29 d., nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis VMI 2012 metų pateiktais duomenimis, iš individualios veiklos pareiškėja gavo 18 636,45 Lt apmokestinamųjų pajamų, o leidžiamais atskaitymais laikė sumą, lygią 30 proc. individualios veiklos gautų pajamų, todėl pajamų suma, nuo kurios skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokos, yra 9 318,23 Lt (18 636,45 Lt / 2). Už 2012 metus mokėtinos VSD įmokos 2 655,70 Lt (9 318,23 Lt x 0,285), o mokėtinos PSD įmokos 838,64 Lt (9 318,23 Lt x 0,09). Už 2013 metus iš individualios veiklos pareiškėja gavo 37 242,10 Lt apmokestinamųjų pajamų, o leidžiamais atskaitymais laikė sumą, lygią 30 proc. individualios veiklos gautų pajamų, todėl pajamų suma, nuo kurios skaičiuojamos VSD ir PSD įmokos, yra 18 621,05 Lt (37 242,10 Lt / 2). Už 2013 metus mokėtinos VSD įmokos – 5 307,00 Lt (18 621,05 Lt x 0,285), o mokėtinos PSD įmokos – 1 675,90 Lt (18 621,05 Lt x 0,09). VSDFV nurodė, kad pagal MAĮ 13 straipsnio 1 dalies 3 puntą ir 15 straipsnio 1 dalį valstybės institucija, atsakinga už gyventojų pajamų mokesčio administravimą Lietuvos Respublikoje, yra VMI. Pagal Mokesčių mokėtojų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 „Dėl Mokesčių mokėtojų registro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Registro nuostatai), 10 punktą VMI yra vadovaujančioji Mokesčių mokėtojų registro (toliau – ir Registras) tvarkymo įstaiga. Pareiškėjai VSD ir PSD įmokos yra apskaičiuotos remiantis VMI pateiktais Registro duomenimis apie pareiškėją, kaip individualią veiklą vykdantį asmenį. Remiantis Registro nuostatų 70 puntu, Registro duomenys laikomi teisingais, kol neįrodyta priešingai. Pagal galiojančius teisės aktus nei VSDFV, nei VSDFV teritoriniai skyriai nėra kompetentingi nustatyti, ar VMI pagrįstai konkrečiam asmeniui įregistravo individualią veiklą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 99–102) prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pagal MAĮ 39 straipsnio 4 punktą informacija apie mokesčių mokėtoją gali būti pateikta institucijoms įstatymų nustatytais atvejais, kai tai būtina jų funkcijoms atlikti. Pagal VSDĮ 32 straipsnio 6 punktą, viena iš VMI funkcijų, vykdomų VSDĮ ir MAĮ nustatytais pagrindais ir tvarka bei susijusių su socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo kontrole, yra VSDFV ir VSDFV teritoriniams skyriams teikti informaciją, reikalingą socialiniam draudimui vykdyti. VMI, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, privalo teikti informaciją VSDFV ir VSDFV teritoriniams skyriams apie mokesčių mokėtoją. Duomenys VSDFV apie gyventojus, vykdžiusius individualią veiklą, įsigijus verslo liudijimus ir iš juridinių asmenų mokestiniu laikotarpiu gavusius didesnes nei 15 500 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 4 500 Eur) pajamų sumas, teikiami pagal sudarytas duomenų teikimo sutartis. Įregistravus individualią veiklą pagal pažymą, kai verslo liudijimą įsigijęs gyventojas vykdydamas individualią veiklą iš juridinių asmenų gavo pajamų daugiau kaip 15 500 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 4 500 Eur), tačiau individualios veiklos, įsigijus verslo liudijimą, gyventojas nenutraukia, tai su įsigytuoju verslo liudijimu toliau gali būti vykdoma individuali veikla, teikiant paslaugas tik gyventojams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 20 d. sprendimu (I t., b. l. 181–185) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. (7.5) 3-134255 „Dėl valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų įsiskolinimo“ informavo pareiškėją apie socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų įsiskolinimą, paprašė sumokėti skolą raginime nurodytu terminu ir nurodė, jog, pareiškėjai nesumokėjus skolos, VSDFV Vilniaus skyrius vykdys įsiskolinimo išieškojimą priverstine tvarka, o jei negali sumokėti skolos nurodytu terminu, pasiūlė jai pateikti VSDFV Vilniaus skyriui prašymą sudaryti socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos sumokėjimo atidėjimo sutartį. Pareiškėja pateikė skundą VSDFV, kuri 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (9.8) I-9875 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“ skundo netenkino ir nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai skaičiuojant socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas bei delspinigius buvo teisėti ir pagrįsti.

Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (7.5)3-134255 ir VSDFV 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (9.8)I-9875 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, informacija apie mokesčių mokėtoją gali būti pateikta teismams, teisėsaugos, kitoms valstybės įstaigoms bei institucijoms, kriminalinės žvalgybos subjektams ir kitiems asmenims įstatymų nustatytais atvejais, kai tai būtina jų funkcijoms atlikti. Pagal VSDĮ 32 straipsnio 1 dalies 6 punktą, VMI šio įstatymo ir MAĮ nustatytais pagrindais ir tvarka teikia VSDFV ir VSDFV teritoriniams skyriams informaciją, reikalingą socialiniam draudimui vykdyti. Socialinio draudimo įmokų kontrolės ir informacijos teikimo tvarką nustato VMI, suderinusi su VSDFV. Tokia tvarka nustatyta susitarimu tarp VMI ir VSDFV, kurioje nustatyta, kad VMI teikia duomenis VSDFV apie individualių įmonių veiklą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Taigi pagal MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punktą, VSDĮ 32 straipsnio 6 punktą, VMI privalo teikti informaciją VSDFV ir VSDFV teritoriniams skyriams apie mokesčių mokėtoją. Duomenys VSDFV apie gyventojus, vykdžiusius individualią veiklą, įsigijus verslo liudijimus, ir iš juridinių asmenų mokestiniu laikotarpiu gavusius didesnes nei 15 000 Lt (nuo 2015 m. sausio 1 d. – 4 500 Eur) pajamų sumas, teikiami pagal sudarytas duomenų teikimo sutartis. Tokia sutartis dėl duomenų teikimo tarp VMI ir VSDFV yra sudaryta, todėl VMI turėjo teisinį pagrindą perduoti VSDFV pareiškėjos pateiktose 2012 ir 2013 m. deklaracijose duomenis, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių ir veiklą, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo“ 2.3.2 punkto nuostatas (2012 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 861 redakcija) išduotas verslo liudijimas suteikia teisę parduoti tik savo gamybos prekes ir teikti paslaugas (išskyrus gyvenamosios paskirties patalpų nuomą) juridiniams asmenims, jeigu iš juridiniams asmenims parduotų savo gamybos prekių ir suteiktų paslaugų gautos iš verslo liudijime nurodytos veiklos pajamos yra ne didesnės kaip 15 500 Lt per mokestinį laikotarpį. Šis nutarimo punktas įsigaliojo nuo 2012 m. gegužės 1 d., todėl iš juridinių asmenų gavus nustatytą ribą viršijančių pajamų visos gyventojo iš juridinių asmenų gautos pajamos yra apmokestinamos kaip pajamos iš įregistruotos individualios veiklos.

Remdamasis bylos duomenimis teismas pažymėjo, kad pareiškėja vykdė individualią veiklą laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2013 m. kovo 29 d., nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taip pat teismas, remdamasis pateiktais duomenimis, nustatė, jog mokesčiai buvo apskaičiuoti pagal pačios pareiškėjos pateiktų 2012 ir 2013 m. deklaracijų duomenis, dėl kurių ginčas nėra kilęs.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV motyvais, kad nei VSDFV, nei VSDFV teritoriniai skyriai nėra kompetentingi nustatyti, ar programiniu būdu pateikti duomenys yra teisingi. Pagal Registro nuostatų 10 punktą VMI yra vadovaujančioji Registro tvarkymo įstaiga. VSD ir PSD įmokos yra apskaičiuojamos remiantis Registro duomenimis, o remiantis Registro nuostatų 70 puntu Registro duomenys laikomi teisingais, kol neįrodyta priešingai.

Teismas konstatavo, kad VMI turėjo teisę perduoti pareiškėjos deklaruotus duomenis VSDFV, o VSDFV teisėtai ir pagrįstai, remdamasi pateiktais duomenimis, apskaičiavo pareiškėjai mokesčius. Todėl pripažino, jog byloje ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. (7.5)3-134255 ir 2014 m. gruodžio 11 d. VSDFV sprendimas Nr. (9.8)I-9875 yra teisėti ir pagrįsti ir pareiškėjos patikslintą skundą atmetė.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (I t., 189–192), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jos skundas yra dėl VMI teisės teikti informaciją VSDFV ir jos teritoriniams skyriams. Tačiau pareiškėja pažymi, kad teismas nepasisakė dėl teikiamos informacijos turinio ir pagrįstumo. Taip pat, pareiškėjos nuomone, teismas neįvertino, ar informacija buvo tinkamai pateikta.

Pareiškėja akcentuoja, jog jos skundo esmė buvo, ar tinkamai ir pagrįstai VMI pranešė VSDFV apie pajamas gautas pagal 92 pajamų kodą ir, ar pranešime buvo tinkamai apskaičiuoti mokesčiai, tačiau, pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas šių argumentų nenagrinėjo.

Pareiškėja dirbo pagal verslo liudijimą, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 861 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“ pakeitimo“ buvo nustatyta maksimali suma, leidžianti teikti paslaugas juridiniams asmenims. Tačiau, pareiškėjos nuomone, jokiame teisiniame dokumente nebuvo parašyta, paskelbta ar kitaip pranešta, jog viršijus nustatytą sumą pajamos bus apmokestinamos.

Be to, teismas, nesiremdamas jokiu galiojančiu teisės aktu, o tik VMI pateiktu paaiškinimu, pareiškėjos nuomone, nepagrįstai laikė, kad iš juridinių asmenų gavus nustatytą ribą viršijančių pajamų visos gyventojo iš juridinių asmenų gautos pajamos yra apmokestinamos kaip pajamos iš įregistruotos individualios veiklos. Pareiškėjai neaišku, kuo tokiu atveju skiriasi pajamų apmokestinimas gyventojų pajamų mokesčiu su verslo liudijimu, gaunant pajamas iš juridinių asmenų iki 15 500 litų ir tęsiant veiklą su verslo liudijimu, nuo tų, kurie gavę 15 500 litų įregistruoja individualią veiklą su pažyma ir teikia tas pačias paslaugas juridiniams asmenims. Pareiškėjos vertinimu, gautos pajamos iš juridinių asmenų pagal formą ir turinį yra tokios pačios, todėl apmokestinimas dviem variantais netaikant tų pačių sąlygų nėra logiškas ir, ar tai neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

Pareiškėja pažymi, kad pagal VMI 2013 m. gegužės 26 d. įsakymą Nr. VA-36 negalima apmokestinti pajamas atgaline tvarka, t. y. nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki šio įsakymo paskelbimo (2013 m. birželio 25 d.). Taip pat pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pagal šį įsakymą jai turėjo būti panešta apie perregistruotas ar perskaičiuotas pajamas. Tačiau, pareiškėjos teigimu, jokio pranešimo 2012–2014 metais ji negavo, o apie papildomai priskaičiuotas VSD ir PSD įmokas sužinojo tik iš 2014 m. lapkričio 7 d. VSDFV Vilniaus skyriaus rašo Nr. (7.5)3-134255. Pirmą pranešimą apie įregistruotą/perregistruotą veiklą gavo 2015 m. sausio 28 d. svetainėje Mano VMI, kurioje nebuvo nurodyta už kokį laikotarpį ir kokia pajamų suma perregistruojama / įregistruojama. Pareiškėjos manymu, jai netinkamai taikytas apmokestinimas, nes už verslo liudijimą įgijo teisę suteikti paslaugų juridiniams asmenims už 15 500 litų, tačiau jai buvo pritaikytas atgalinis apmokestinimas ir ji papildomai buvo apmokestinta.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–3), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas teigia, kad pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentais, nesusijusiais su ginčo dalyku. Pareiškėja nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nepasisakė dėl VMI teikiamos informacijos turinio, nevertino aplinkybės, ar tinkamai įforminamas informacijos pateikimas, nenagrinėjo VMI ir VSDFV 2014 m. sausio 12 d. (turi būti 2014 m. sausio 22 d.) susitarimo Nr. (1.43-04-2)-270-4/ADS-3, nevertino aplinkybės, kad šiame susitarime neaptarta pranešimo forma ir turinys. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, teismas neprivalėjo nagrinėti ir vertinti šių aplinkybių, nes pareiškėja neginčijo VMI ir VSDFV sudarytų duomenų teikimo sutarčių ir nereiškė reikalavimo dėl šių sutarčių teisėtumo, taip pat nereiškė reikalavimo Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri teismo nutartimi buvo įtraukta į bylą atsakove, o vėliau, pareiškėjos atstovui sutikus, pašalinta iš atsakovų ir įtraukta į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pareiškėja nesutiko ir ginčijo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmus dėl individualios veiklos įregistravimo, bet teismo prašė panaikinti tik VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus, nenurodydama nei vieno teisės akto, kurį pažeidė VSDFV Vilniaus skyrius ar VSDFV, priimdami skundžiamus sprendimus. Išnagrinėjęs pareiškėjos skunde suformuluotus reikalavimus, teismas, vadovaudamasis MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir VSDĮ 32 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, atsakovo teigimu, pagrįstai konstatavo, kad VMI privalo teikti informaciją VSDFV ir jos teritoriniams skyriams apie mokesčių mokėtojus; duomenys VSDFV apie gyventojus, vykdžiusius individualią veiklą, įsigijus verslo liudijimus, ir iš juridinių asmenų mokestiniu laikotarpiu gavusius didesnes nei 15 000 Lt pajamų sumas, teikiami pagal VMI ir VSDFV sudarytas duomenų teikimo sutartis; tokia sutartis dėl duomenų teikimo tarp VMI ir VSDFV yra sudaryta, todėl VMI turėjo teisinį pagrindą perduoti pareiškėjos pateiktose 2012 ir 2013 metų deklaracijose nurodytus duomenis, o VSDFV Vilniaus skyrius, remdamasis pateiktais duomenimis, teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo pareiškėjai mokėtinas valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 6–8), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjos teiginius, kad teismas nepasisakė dėl teikiamos informacijos teikimo pagrįstumo, informacijos teikimo formos ir turinio, laiko nepagrįstais, nes teismo sprendime yra nurodytos MAĮ, VSDĮ ir Registro nuostatų teisės normos, kuriomis remiantis VMI turi teisę VSDFV teikti informaciją apie individualią veiklą vykdančius asmenis, šių asmenų mokėtinoms valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokoms apskaičiuoti. Be to, VSDFV yra teikiami duomenys programiniu būdu, todėl, VSDFV teigimu, pareiškėjos teiginiai dėl reikalavimų informacijos teikimo nesilaikymo yra nepagrįsti, nes VMI yra teikiami tik atitinkami duomenys, tačiau ne dokumentai.

VSDFV pareiškėjos teiginį, kad nėra numatyta VMI galimybės teikti, o VSDFV priimti informacijos apie pajamas, kurios priskiriamos 92 pajamų rūšies kodui, taip pat laiko nepagrįstu, nes pagal sutartį, sudarytą tarp VMI ir VSDFV, teikiami duomenys apie pajamas asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, už 2012 metus ir vėlesnius mokestinius laikotarpius iš veiklos pagal verslo liudijimus (pajamų rūšies kodas 92), kai pajamos iš juridinių asmenų viršijo 15 500 Lt sumą. VSDFV nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad teismas nesiremdamas jokiu galiojančiu teisės aktu, o, atsižvelgdamas tik į VMI paaiškinimą, padarė išvadą, jog iš juridinių asmenų gavus nustatytą ribą (15 500 Lt) viršijančių pajamų, visos gyventojo iš juridinių asmenų gautos pajamos yra apmokestinamos kaip pajamos iš įregistruotos individualios veiklos.

VSDFV nurodo, jog ginčijamame sprendime yra nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių ir veiklą“, kuriomis gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšių sąrašo 2.3.2 punkto nuostatas, išduotas verslo liudijimas suteikia teisę parduoti tik savo gamybos prekes ir teikti paslaugas (išskyrus gyvenamosios paskirties patalpų nuomą) juridiniams asmenims, jeigu iš juridiniams asmenims parduotų savo gamybos prekių ir suteiktų paslaugų gautos iš verslo liudijime nurodytos veiklos pajamos yra ne didesnės kaip 15 500 Lt per mokestinį laikotarpį.

Pagal šio nutarimo nuostatas asmuo, gavęs 15 500 Lt sumą iš juridinių asmenų, jau nebeturi teisės vykdyti šios veiklos pagal įsigytą verslo liudijimą, o šio asmens toliau vykdoma veikla atitinka visus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatytus individualios veiklos požymius. Pagal VMI viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių 38 punkto nuostatas, į Mokesčių mokėtojų registrą kaip vykdantis individualią veiklą turi būti įregistruotas mokesčių mokėtojas, kuris vykdo individualią veiklą įsigijęs verslo liudijimą, tačiau jo per mokestinį laikotarpį gaunamos pajamos iš juridinių asmenų viršija nustatytą 15 500 Lt sumą iš verslo liudijimo gaunamų pajamų.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjai iš juridinių asmenų gavus sumą, viršijančią 15 500 Lt, visos jos iš juridinių asmenų gautos pajamos yra apmokestinamos kaip pajamos iš įregistruotos individualios veiklos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (7.5)3-134255, kuris buvo patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (9.8)I-9875, pareiškėjai papildomai apskaičiuotos VSD įmokos, PSD įmokos ir delspinigiai. Toks sprendimas buvo priimtas remiantis iš VMI gauta informacija.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą atmetė. Pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėja (apeliantė) A. J. teigia, jog VSDFV neturėjo teisinio pagrindo remtis VMI turima/pateikta informacija apie jos pajamas, nuo kurių apskaičiuotos VSD ir PSD įmokos. Kitą apeliacinio skundo argumentų dalį sudaro apeliacija į tai, kad VMI nesilaikė teisinio reguliavimo, nustatydama mokestinę bazę, nuo kurios buvo apskaičiuotos ginčo sumos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija dėl pirmosios apeliacinio skundo dalies, liečiančios VSDFV teisę bei pareigą remtis iš VMI gautais duomenimis, pažymi, jog toks teiginys yra visiškai abstraktaus pobūdžio, t. y. niekuo neparemtas. Pareiškėja neįvardija, kokį teisinį reguliavimą pažeidė VSDFV priimdama iš VMI informaciją ir jos pagrindu apskaičiuodama VSD ir PSD įmokas A. J. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas aiškiai apibrėžė teisės normas, suponavusias papildomų ginčo įmokų apskaičiavimą. VSDFV neturėjo teisinio pagrindo nesiremti gauta/perduota informacija iš VMI. Tokia išvada grįstina MAĮ 39 straipsnio 1 dalies 4 punktu (informacija apie mokesčių mokėtoją gali būti pateikta teismams, teisėsaugos, kitoms valstybės įstaigoms bei institucijoms, kriminalinės žvalgybos subjektams ir kitiems asmenims įstatymų nustatytais atvejais, kai tai būtina jų funkcijoms atlikti), VSDĮ 32 straipsnio 1 dalies 6 punktu (Valstybinė mokesčių inspekcija šio įstatymo ir Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka vykdo su socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo kontrole, ginčų nagrinėjimu susijusias funkcijas, kur tame tarpe ir teikia Fondo valdybai ir Fondo valdybos teritoriniams skyriams informaciją, reikalingą socialiniam draudimui vykdyti. Socialinio draudimo įmokų kontrolės ir informacijos teikimo tvarką nustato Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, suderinusi su Fondo valdyba), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ 39 punktu (Valstybinė mokesčių inspekcija teikia Fondo valdybai informaciją apie savarankiškai dirbančių asmenų gautas pajamų metines sumas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Informacija teikiama Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Fondo valdybos duomenų teikimo sutartyje nustatyta tvarka), VMI ir VSDFV pasirašyta duomenų teikimo sutartimi (2004 m. Nr. (1.11-02)-23-5/F1-0-16), todėl aptariama apeliacinio skundo dalis pripažintina visiškai nepagrįsta ir yra atmestina.

Dėl kitos apeliacinio skundo dalies, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad ji iš principo nesusijusi su skunde pateiktas reikalavimais ir galėtų būti atmesta jau vien šiuo pagrindu. A. J. neskundė VMI veiksmų dėl mokesčių administratoriaus iniciatyva nustatytos kitokios mokestinės bazės nei, jos nuomone, turėjusios būti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai išsiaiškinti bylos faktines aplinkybes, šios bylos nagrinėjimą buvo atidėjęs ir įpareigojęs VMI pateikti duomenis: kada VMI registruota A. J. Metinė pajamų deklaracija už 2012 metus; kada ir kokiu teisiniu pagrindu mokesčių administratorius (VMI) yra priėmęs sprendimą dėl pareiškėjos veiklos įregistravimo individualia veikla už 2012 metus, kada tai turėjo padaryti bei, kada ir kokiu būdu apie tai buvo informuota A. J.; kada VMI registruota A. J. Metinė pajamų deklaracija už 2013 metus; kada ir kokiu teisiniu pagrindu mokesčių administratorius (VMI) yra priėmęs sprendimą dėl pareiškėjos veiklos įregistravimo individualia veikla už 2013 metus, kada tai turėjo padaryti bei, kada ir kokiu būdu apie tai buvo informuota A. J.; ar A. J. atžvilgiu buvo atlikti mokestiniai patikrinimai? Jei taip, reikalinga gauti mokestinių patikrinimų aktus bei sprendimus dėl jų patvirtinimo; koks gyventojų pajamų mokesčio dydis būtų įregistravus A. J. individualią veiklą Įsakymo 60 punkto pagrindu už 2012 metus; koks gyventojų pajamų mokesčio dydis būtų įregistravus A. J. individualią veiklą 2013 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. VA-36 38 punkto pagrindu už 2012 metus.

Gautas atsakymas bei su juo pateikti dokumentai pašalino teisinę abejonę, kad VMI atlikti veiksmai pareiškėjos A. J. atžvilgiu, nustatant mokestinę bazę, nuo kurios buvo apskaičiuotos VSD ir PSD įmokos bei su jomis susijusios sumos, galėjo lemti nepagrįstą VSDFV sprendimą.

Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai apibrėžė skundo dalyką, tiksliai įvardijo taikytiną teisinį reguliavimą bei jį aiškino, dėl ko apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė