2016-02-08 Nr. AB-3000-3-64-3-00473-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-697-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00473-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 9 d. yra laikomas Šiaulių TI, vienam mėnesiui išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus, kurio ilgis 15,1 m, popieriaus kokybė labai prasta, šio rulono užtenka tik 7 dienoms, likusį laiką yra priverstas plėšyti drabužius arba naudoti laikraščius ir žurnalus, dėl tokio elgesio visi kameros kaimynai juokiasi ir įžeidinėja. Taip pat išduodama tik 1 vnt. dantų pastos ir vienas barzdos skutimosi peiliukas. Pastos užtenka tik 14 dienų, o peiliuko savaitei, likusį laiką pareiškėjas neturi su kuo valytis dantų ir skustis, dėl to iš burnos nemaloniai kvepia, niekas nenori bendrauti, dėl to jaučiasi pažemintas ir serga depresija. Pareiškėjas yra neįgalus, dėl ligos ir sveikatos būklės tenka dažnai naudotis tualetu, dėl to ne kartą rašė skundus Šiaulių TI, tačiau jam nebuvo atsakyta arba buvo atsakyta, kad išvardintų daiktų priklauso po 1 vnt. Patirtą neturtinę žalą vertino 50 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą (b. l. 12–17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 63 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal nustatytas normas. Šiaulių TI direktorius 2013 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1/01-154 patvirtino patalynės, aprangos ir asmens higienos priemonių išdavimo tvarką, kur numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, priimti į Šiaulių TI, nemokamai aprūpinami patalyne, rankšluosčiais, apranga, indais ir asmens higienos priemonėmis, vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis normomis. Šiaulių TI daiktų sandėlio darbo organizavimo tvarkos aprašo 9, 10 ir 11 punktai reglamentuoja, kad sumintasis (nuteistasis), pageidaujantis gauti aprangą arba asmens higienos priemones, rašo prašymą įstaigos direktoriui; direktoriui priėmus sprendimą dėl aprangos ar asmens higienos priemonių skyrimo, prašymas perduodamas Ūkio skyriaus komendantui, kuris vizuoja ir įteikia prašymą sandėlio darbuotojui. Sandėlininkas pagal vizuotus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus išduoda aprangą ir higienos priemones, apie tai pažymėdamas Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninėje sąskaitoje.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe, kad jam buvo išduodama per mažai būtinųjų higienos priemonių, tačiau pareiškėjui jo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu, t. y. periodiškai nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2015 m. vasario 17 d., higienos priemonės buvo išduodamos pagal nustatytas normas. Pareiškėjas pateikdavo prašymus dėl būtinųjų higienos priemonių skyrimo, kuriuose nurodydavo reikiamas higienos priemones – tualetinį popierių, dantų pastą, šepetuką, skutimosi peiliukus, ant visų prašymų yra pareiškėjo parašas, patvirtinantis, kad higienos priemonės jam buvo išduotos, taip pat visos išduotos higienos priemonės ir jų kiekiai buvo atžymėti pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje, taigi pareiškėjo aprūpinimas higienos priemonėmis būdavo vykdomas vadovaujantis teisės aktais.

Pareiškėjo pretenzijos dėl per mažų higienos priemonių kiekio yra individualios ir neturi pagrindo būti pripažintos pateisinamomis. Atsakovas pažymi, kad nesudarė pareiškėjui blogesnių kalinimo sąlygų nei kitiems nuteistiesiems. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, atsakovas mano, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijų darbuotojų neteisėtos veikos ir žalos fakto. Nenustačius neteisėtos veikos ir žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės. Manė, kad administraciniame procese keliami tie patys reikalavimai, kurie buvo keliami ir ankstesnėje byloje.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu (b. l. 134–137) pareiškėjo V. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų tardymo izoliatoriuose, aprūpinimą asmens higienos priemonėmis reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos normos, pagal kurias suimtieji ir nuteistieji vieną kartą per mėnesį turi būti aprūpinami skalbiamuoju ir tualetiniu muilu (200 g skalbiamojo ir 100 g tualetinio), tualetiniu popieriumi (1 rulonas), dantų šepetėliu (1 vnt.), dantų pasta (50 ml), vienkartiniais skustuvais (4 vnt.).

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad pareiškėjas V. M. Šiaulių TI buvo laikomas su pertraukomis nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2015 m. vasario 17 d. Šiaulių TI direktorius 2013 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1/01-154 patvirtino Šiaulių tardymo izoliatoriaus daiktų sandėlio darbo organizavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris reglamentuoja Šiaulių TI esančių suimtųjų ir nuteistųjų aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis tvarką ir apskaitą. Aprašo 4 punkte nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji, priimti į Šiaulių TI, nemokamai aprūpinami patalyne, rankšluosčiais, apranga, indais ir asmens higienos priemonėmis vadovaujantis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis normomis. Aprašo 5 punkte numatyta, kad higienos priemones išdavęs sandėlio darbuotojas apie tai pažymi Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninėje sąskaitoje, kurioje po kiekvienu įrašu pasirašo sandėlio darbuotojas ir suimtasis/nuteistasis. Pagal Aprašo 9–11 punktus, suimtasis ar nuteistasis, pageidaujantis gauti asmens higienos priemones, rašo prašymą įstaigos direktoriui ir įteikia jį socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkui, kuris prašymą užregistruoja ir perduoda įstaigos direktoriui ar jo įgaliotam asmeniui; direktoriui priėmus sprendimą dėl asmens higienos priemonių skyrimo, prašymas perduodamas Ūkio skyriaus komendantui, kuris vizuoja ir įteikia prašymą sandėlio darbuotojui, o sandėlininkas išduoda higienos priemones ir apie tai pažymi asmeninėje sąskaitoje. Į bylą pateiktos pareiškėjo prašymų išduoti higienos priemones kopijos, iš kurių matosi, kad V. M. buvimo Šiaulių TI laikotarpiais beveik kiekvieną mėnesį teikė prašymus Šiaulių TI direktoriui dėl higienos priemonių (tualetinio popieriaus, dantų pastos, dantų šepetuko, skutimosi peiliukų) išdavimo, o iš įrašų asmeninėje V. M. sąskaitoje Nr. 2274 matosi, kad pareiškėjo prašomos higienos priemonės jam buvo pastoviai išduodamos; apie gautas prašomas higienos priemones pareiškėjas patvirtino ir savo parašais ant prašymų jas išduoti. Taigi pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiais buvo aprūpintas dantų šepetėliais, dantų pasta, tualetiniu popieriumi ir skutimosi peiliukais pagal nustatytas normas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis nepagrįsti.

Išanalizavęs nurodytas teisės normas ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas laikė, kad byloje nėra duomenų, jog valdžios institucijos darbuotojai – Šiaulių TI pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ar neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o su kalinimu susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Taigi pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų; nenustačius tokių aplinkybių negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu, t. y. nėra pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ir nenustatęs nei neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, nei neturtinės žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, teismas laiko, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III. Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu (b. l. 139) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas atmetė visus argumentus, kadangi šis atmetimas yra nemotyvuotas. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos žmogaus teisių teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 145–147) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Apeliacinis skundas grindžiamas nepasitenkinimu dėl nepriteistos neturtinės žalos. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam išduodant nepakankamą higienos higienos priemonių, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog valdžios institucijos darbuotojai – Šiaulių TI pareigūnai – neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ar neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš to, kad, jo teigimu, Šiaulių TI administracija jam išduodavo nepakankamai tualetinio popieriaus, dantų pastos, skutimosi peiliukų.

Šiaulių TI direktoriaus 2013 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1/01-154 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus daiktų sandėlio darbo organizavimo tvarkos aprašas reglamentuoja Šiaulių TI esančių suimtųjų ir nuteistųjų aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis tvarką ir apskaitą. Aprašo 4 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, priimti į Šiaulių tardymo izoliatorių, nemokamai aprūpinami patalyne, rankšluosčiais, apranga, indais ir asmens higienos priemonėmis vadovaujantis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis normomis. Vadovaujantis Aprašo 9–11 punktais, suimtasis (nuteistasis), pageidaujantis gauti aprangą bei asmens higienos priemones, rašo prašymą įstaigos direktoriui ir įteikia jį socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkui. Būrio viršininkas prašymą užregistruoja ir įteikia įstaigos direktoriui, jo nesant – jį pavaduojančiam asmeniui arba įgaliotam asmeniui (Aprašo 9 p.). Direktoriui priėmus sprendimą dėl aprangos ir asmens higienos priemonių skyrimo, prašymas perduodamas Ūkio skyriaus komendantui, kuris vizuoja ir įteikia prašymą sandėlio darbuotojui (Aprašo 10 p.) Ūkio skyriaus sandėlininkas pagal vizuotus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus išduoda aprangą ir higienos priemones, apie tai pažymi Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninėje sąskaitoje (Aprašo 11 p.).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, pagal kurias suimtieji kas mėnesį aprūpinami 1 tualetinio popieriaus rulonu per mėnesį (vyrui), dantų šepetėliu, dantų pasta (50 ml), vienkartiniais skustuvais (iki 4 vnt.).

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. vasario mėnesio beveik kas mėnesį Šiaulių TI direktoriui teikdavo prašymus dėl higienos priemonių išdavimo (b. l. 35–51). Ant šių prašymų esančios pastabos „Gavau“ ir pareiškėjo parašai bei Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos (b. l. 31–34) duomenys patvirtina, kad pareiškėjui prašomos higienos priemonės būdavo išduodamos. Pažymėtina, jog tam tikrais atvejais pareiškėjas savo prašymuose nurodydavo prašomų išduoti higienos priemonių kiekį, tačiau pastabose nurodydavo, jog gavo tik po vieną (pvz., 2014 m. spalio 1 d., 2014 m. lapkričio 4 d., 2014 m. gruodžio 1 d., 2015 m. sausio 2 d., 2015 m. vasario 2 d. prašymuose). Pagal minėtu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas normas, suimtieji kas mėnesį aprūpinami 1 tualetinio popieriaus rulonu ir 50 ml dantų pastos kiekiu, todėl Šiaulių TI nebuvo pagrindo tenkinti prašymus išduoti didesnį nei nustatyta kiekį šių priemonių. Visgi, minėtoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje normoje nurodyta, jog suimtiesiems per mėnesį išduodama iki 4 vienetų vienkartinių skustuvų. Nors pareiškėjas tam tikrais atvejais prašydavo išduoti 4 vienetus skustuvų, jam kaskart būdavo išduodamas tik 1 vienetas. Taigi, nors pareiškėjas tam tikrais mėnesiais siekdavo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 nustatytą maksimalų kiekį – 4 vienetus – vienkartinių skustuvų per mėnesį, Šiaulių TI administracija atsisakydavo tenkinti jo pragrįstus prašymus ir toliau išduodavo tik 1 vienetą minėtos higienos priemonės.

Atsižvelgiant į tai, Šiaulių TI veikė pažeisdama nurodytą teisinį reguliavimą, kadangi pareiškėjui 2014 m. spalio 1 d., 2014 m. lapkričio 4 d., 2014 m. gruodžio 1 d., 2015 m. sausio 2 d., 2015 m. vasario 2 d. prašymais prašant 4 vienetų vienkartinių skustuvų (b. l. 47–51), jam būdavo išduodama tik po 1 vienetą šios priemonės. Taigi, nurodytu aspektu egzistuoja pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teisėjų kolegija pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju per mažas išduodamų vienkartinių skustuvų kiekis pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgus į pažeidimo mastą (t. y. tai, kad pareiškėjui iš viso 5 kartus nebuvo išduotas visas prašomas vienkartinių skustuvų kiekis), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas, nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į tai, kad nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, taip pat įvertinus pareiškėjo galimai patirtas išlaidas, skustuvus perkant iš savo asmeninių lėšų, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtinta 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, tai, kad pažeidimu pareiškėjo sveikatos sutrikdymo negalėjo būti ir nebuvo sutrikdyta, kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 50 Eur.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde prašomos priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos dydžio nepagrindė, todėl skundas kitoje dalyje netenkinamas.

Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, todėl apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, iš dalies tenkinat pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. M. (V. M.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan