2020-04-22 Nr. AB-8138-3-61-3-01235-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-2232-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01235-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Ministerija) atsakyti į pareiškėjo 2019 m. sausio 31 d. skundą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Ministerija nėra tinkamai atsakiusi į jo 2019 m. sausio 31 d. skundą (toliau – ir skundas), o 2019 m. vasario 28 d. raštu Nr. (1.29)72-1290 „Dėl notarės J. Š. atsakomybės“ (toliau – ir Raštas) nebuvo tinkamai atsakyta į pareiškėjo iškeltus klausimus. Ministerija nepatvirtino pareiškėjui apie skundo gavimą, taip pat pateikė netinkamai pasirašytą ir nepatvirtintą atsakymą, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo teisę gauti administracinės procedūros sprendimą. Pareiškėjas teigė, kad Ministerija turėjo organizuoti administracinę procedūrą, siekdama gauti duomenis iš kitų skundo adresatų, tačiau šios pareigos neatliko.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Ministerijos atsakymas yra iš esmės grindžiamas notarės rašytiniu paaiškinimu, tačiau jis nebuvo pareiškėjui pateiktas. Ministerija elgėsi šališkai, jos atsakymas nėra pagrįstas teisės normomis, objektyviais duomenimis, nors pareiškėjas tokius duomenis atsakovui buvo pateikęs. Pareiškėjas teigė, kad Ministerija neįvertino jo argumentų dėl notarės veiksmų; notarė, gavusi pareiškėjo pareiškimą dėl palikimo priėmimo, atliko notarinius veiksmus ir tik po to pateikė pareiškėjui PVM sąskaitą faktūrą, iš anksto neinformuodama pareiškėjo apie tai, kokius notarinius veiksmus reikia atlikti ir kiek jie kainuos. Notarė veikė savo rizika, nesuteikdama pareiškėjui būtinos, tikslios finansinės informacijos, o pateikta PVM sąskaita faktūra yra neišsami. Pareiškėjas pažymėjo, kad skunde Ministerijai nurodė, jog notarė, atsisakydama teikti notarines paslaugas ir priimti pareiškėją vizitui, elgėsi neteisėtai ir neetiškai, tačiau į tai atsakyta nebuvo, kaip ir nebuvo stengtasi nustatyti visas reikšmingas aplinkybes.

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad vien pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog Ministerija nepatvirtino pareiškėjui apie skundo gavimą arba atsakymo nepasirašė elektroniniu parašu, savaime nedaro Ministerijos atsakymo neteisėtu. Ministerija nurodė, kad Raštas yra pasirašytas neelektroniniu parašu ir registruotas dokumentų valdymo sistemoje „Avilys“ atitinkamame dokumentų registre. Rašte pažymėta, kad originalas nebus siunčiamas. Atsakovas teigė, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama pasirinkti, ar administracinės procedūros sprendimo originalą įteikti, kai pats asmuo ar jo įgaliotas asmuo atvyksta jo atsiimti, ar išsiųsti pareiškėjui. Šiuo atveju kopija buvo išsiųsta elektroniniu paštu, be to, pareiškėjas turi galimybę institucijoje gauti administracinės procedūros sprendimą.

6. Ministerija nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog administracinė procedūra nebuvo tinkamai organizuota, kadangi Ministerija sprendė tik tuos skundo klausimus, kurie yra jos kompetencijoje. Atsakovas teigė, kad Ministerija 2019 m. kovo 1 d. gavo pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d. prašymą pateikti visus dokumentus, susijusius su administracine procedūra ir 2019 m. kovo 5 d. raštu Nr. (1.23.)7R-1398 (toliau – ir 2019 m. kovo 5 d. raštas) pateikė visą prašomą medžiagą. Atsakovas pažymėjo, kad Ministerijai nėra priskirta tirti notaro veiksmus, Ministerija nagrinėja skundus dėl notaro veiksmų, nesusijusių su atliekamų notarinių veiksmų esme ar teisėtumu. Atsakovo nuomone, jis tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2019 m. sausio 31 d. skundą ir pagal teisės aktų reikalavimus administracinę procedūrą laiku užbaigė priimdamas pagrįstą Raštą, jį pasirašydamas ir su juo supažindindamas pareiškėją.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas su skundu, adresuotu ir Ministerijai, kreipėsi dėl notarės 2019 m. sausio 23 d. PVM sąskaitos faktūros, kuriuo prašė ištirti skunde nurodytus notarės pažeidimus, taikyti nuobaudą ir apie tai informuoti pareiškėją. Ministerija pareiškėjui atsakė Raštu. Pareiškėjas 2019 m. vasario 28 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymu susipažinti su administracinės procedūros, kurios pabaigoje buvo priimtas Raštas, duomenimis. Pareiškėjui 2019 m. kovo 5 d. raštu buvo išsiųstos prašomos pateikti dokumentų kopijos.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 21 d. notarei pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo, o iš jos gavo PVM sąskaitą faktūrą 44,01 Eur sumai. Pareiškėjas skunde teigė, kad PVM sąskaita faktūra yra nepagrįsta, nes pareiškėjas nesutinka su joje įvardintomis paslaugomis, savo nesutikimą su PVM sąskaita faktūra išdėstė notarei, tačiau ją keisti buvo atsisakyta. Skunde pareiškėjas nesutiko su tuo, kad, neva, buvo įspėtas apie įkainius, teigė, kad notarė atsisakė paskirti vizitą, kol nebus apmokėta PVM sąskaita faktūra.

10. Teismas nurodė, jog tirdama pareiškėjo pateiktą skundą Ministerija kreipėsi į notarę dėl paaiškinimo, kurį notarė pateikė. Remdamasi surinktais duomenimis Ministerija priėmė Raštą, kuriame nurodė, kad notarė 2019 m. sausio 23 d. patvirtino pareiškimą apie palikimo priėmimą, atliko privalomų pagal teisės aktus duomenų perdavimą valstybės registrams bei surinktų lėšų administravimą ir perdavimą registro tvarkytojui bei suteikė konsultaciją, atliko duomenų apie pareiškėją tikrinimą registre. Rašte nurodyta, kad pareiškėjui buvo paskirtas vizito laikas, PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta suma atitinka teisės aktų reikalavimus. Rašte Ministerija pareiškėjui paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymą (toliau – ir Notariato įstatymas) Ministerijai nepriskirta notarų atliekamų notarinių veiksmų teisėtumo priežiūra, Ministerija nagrinėja skundus dėl notaro veiksmų, nesusijusių su atliekamų notarinių veiksmų esme ar teisėtumu, taigi notaro veiksmai, susiję su paveldėjimo liudijimo išdavimu, nepriskirtini veiksmams, kuriuos Ministerija gali tikrinti. Pareiškėjui išaiškinta notaro veiksmų apskundimo teismui tvarka. Į pareiškėjo prašymą paskirti notarei nuobaudą pareiškėjui išaiškinta, kad pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymą, notarui drausmės byla gali būti keliama už šio įstatymo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintų ir kitų notarų veiklą reglamentuojančių teisės aktų ir Lietuvos Respublikos etikos kodekso pažeidimus, tačiau šiuo atveju notarės atsakomybės klausimas nesprendžiamas.

11. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo skundą, į jį pateikė Raštą, laikydamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) įtvirtintų terminų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pats nustatė ginčo ribas, patvirtino, kad teismui skundžia institucijos vilkinimą atlikti veiksmus, o atsižvelgęs į tai, kad Ministerija į pareiškėjo skundą atsakė Raštu, nenustatė pagrindo konstatuoti Ministerijos neveikimo.

12. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnio 1 dalį, analizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių gynimo vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų būdų ir nusprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčo dalykas – Ministerijos neveikimas – yra išnykęs, pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nėra pažeidžiami, o skundo tenkinimo atveju pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde dėstė nesutikimo su Ministerijos Raštu motyvus, tačiau jie nesusiję su ginčo dalyku – Ministerijos neveikimu – todėl teismas jų nevertino.

13. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi ir nusprendė, jog aplinkybės, kad Ministerija nepatvirtino pareiškėjui apie skundo gavimą, o taip pat pateikė netinkamai pasirašytą bei nepatvirtintą elektroniniu parašu atsakymą, nedaro esminės reikšmės vertinant ginčo dalyką – institucijos neveikimą – ir nepaneigia išvados, kad į pareiškėjo skundą buvo atsakyta Raštu.

14. Teismas pažymėjo, kad skundas yra nagrinėjamas tik tos institucijos, kuriai yra teikiamas ir kurioje yra nagrinėjamas, kompetencijos ribose. Teismas aptarė Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintą administracinės procedūros veiksmą – asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, apklausą – ir atsižvelgęs į tai, kad 2019 m. vasario 14 d. Ministerija gavo paaiškinimą, nusprendė, jog atsakovas tinkamai įgyvendino administracinę procedūrą. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas su 2019 m. kovo 5 d. raštu gavo administracinės procedūros metu surinktus duomenis.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas pažeidė ABTĮ taisykles, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Teismo konstatuota aplinkybė, kad Ministerija pareiškėjui atsakė Raštu, neatitinka tikrovės, nes dokumento nepatvirtintas skaitmeninis nuorašas negali būti tapatinamas su dokumento originalu. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui 2019 m. kovo 5 d. raštu buvo išsiųsti jo prašyti dokumentai. Pareiškėjas teigia, kad popieriniame dokumente nurodytas pareiškėjo elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) nereiškia, kad jis ir jo priedai pareiškėjui faktiškai buvo išsiųsti. Pareiškėjas nurodo, kad kitoje administracinėje byloje Nr. eI-3775-484/2019 esantis atsakovo dokumentas akivaizdžiai įrodo, kad atsakovas tą dieną siuntė elektroninį laišką klaidingu elektroninio pašto adresu su nežinomo turinio elektroniniu dokumentu, todėl pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, buvo gavęs tik niekinį elektroninį laišką su nepatvirtintu raštu į savo skundą ir nebuvo gavęs jokio atsakymo į prašymą pateikti administracinės procedūros metu surinktus dokumentus.

15.2. Teismas be jokio faktinio pagrindo preziumavo, kad atsakovas laikėsi Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų terminų. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą ir spręsti notarės atsakomybės klausimą, nors įstatymai nenumato, kad skundo klausimas gali būti nenagrinėjimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skundo nenagrinėjimo atvejai yra numatyti Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje, tačiau atsakovas ja nesirėmė.

15.3. Teismas turėjo pareigą įsitikinti, kad Raštu buvo išspręsti pareiškėjo kelti klausimai. Atsakovo administraciniams sprendimams turi būti keliami aiškumo ir argumentuotumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 13 p.), motyvuotumo (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.) ir aiškumo (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d.) reikalavimai, kurių teismas nepaisė. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas atsiliepime tikslino sprendimo motyvus, teigdamas, kad buvo nuspręsta notarės drausminės atsakomybės klausimo nekelti, kadangi nenustatytas pagrindas drausminei atsakomybei atsirasti. Pareiškėjas pabrėžia, jog konstatuoti, kad nenustatytas pagrindas drausminei atsakomybei kilti, galima tik remiantis objektyviais duomenimis, t. y. išnagrinėjus pareiškėjo skundą.

15.4. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo Raštas neatitiko Viešojo administravimo įstatyme nustatytų, individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl teismas privalėjo konstatuoti, kad atsakovas vilkino pareiškėjo skundo nagrinėjimą, kuris apima atsakymo pateikimą Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka.

15.5. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad ginčas dėl institucijos neveikimo yra išnykęs. Pareiškėjas pabrėžia, kad ginčas egzistuoja, nes atsakovas nepatvirtino ir nepateikė pareiškėjui savo siųsto atsakymo taip, kaip reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalys bei 14 straipsnio 6 dalis. Pareiškėjas nurodo, kad jo teisė į įstatymais pagrįstą skundo nagrinėjimą buvo pažeista.

15.6. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovas būtų organizavęs pareiškėjo skundo nagrinėjimą, įtraukdamas į procedūrą antrąjį skundo adresatą, nėra žinoma, kokiu sprendimu buvo pradėta administracinė procedūra Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir koks yra sprendimo turinys. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo skundo adresatai turi vadovautis tarnybinės pagalbos principu ir sąlygomis, o atsakovas, negavęs iš antrojo adresato privalomo pasiūlymo dėl skundo sprendimo, turėjo šią informaciją gauti.

16. Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose akcentavo, kad jis 2019 m. liepos 24 d. pateikė atsakovui skundą ir gavo iš atsakovo 2019 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. (1.23)7R-5078, kuriame atsakovas pripažino, kad neišsiuntė pareiškėjo elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) 2019 m. kovo 5 d. rašto. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo pripažinimas, jog jis neįvykdė pareigos atsakyti į pareiškėjo prašymą, įrodo, kad teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą.

17. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Rašte nurodyta, kad Notariato įstatymo 7 straipsnyje įtvirtinta, jog į notarų veiklos priežiūrą neįeina notarų atliekamų notarinių veiksmų teisėtumo priežiūra, todėl konstatuoti, ar notarės atlikti veiksmai ir paskaičiuotas atlyginimas atitinka teisės aktų reikalavimus yra teismo prerogatyva.

17.2. Atsakovas remiasi Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 33 punktu ir teigia, kad Ministerija, išsiųsdama pareiškėjui sprendimo kopiją, kurioje pažymėta, kad originalas nebus siunčiamas, nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją išsamiai atsakyti į jo 2019 m. sausio 31 d. skundą.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad pareiškėjo 2019 m. sausio 31 d. skundas yra išnagrinėtas, į jį buvo atsakyta Ministerijos 2019 m. vasario 28 d. raštu, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas vilkino atlikti veiksmus (priimti sprendimą).

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, nurodydamas, kad teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas: neįvertino aplinkybės, kad Ministerijos Raštas nepatvirtintas elektroniniu parašu, todėl yra niekinis ir negali būti tapatinamas su dokumento originalu; nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui 2019 m. kovo 5 d. raštu atsakovas išsiuntė jo 2019 m. vasario 28 d. prašyme nurodytus dokumentus; neįvertino aplinkybės, kad atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą ir spręsti notarės atsakomybės klausimą, t. y., neišsprendė visų pareiškėjo keltų klausimų, todėl turėjo pripažinti, jog Raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

23. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjo šioje byloje inicijuotam ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos faktais ir ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad šioje byloje pareiškėjas inicijavo ginčą dėl Ministerijos vilkinimo atlikti veiksmus. Pareiškėjas siekia, kad teismas įpareigotų atsakovą įstatymų nustatyta tvarka išnagrinėti ir atsakyti į jo 2019 m. sausio 31 d. skundą. Pareiškėjo teigimu, Ministerijos 2019 m. vasario 28 d. raštas Nr. (1.29)72-1290, kuriuo buvo atsakyta į jo 2019 m. sausio 31 d. skundą, nėra tinkamas atsakymas.

26. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą, neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-173-438/2016).

27. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas 2019 m. vasario 28 d. raštu Nr. (1.29)72-1290 pateikė atsakymą į pareiškėjo 2019 m. sausio 31 d. skundą, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas vilkino atlikti veiksmus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų pažeidęs Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytą administracinės procedūros terminą. Šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su Rašto turiniu, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui nebuvo atsakyta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog 2019 m. vasario 28 d. rašto pasirašymo forma neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes atsakovo atsakymas nebuvo pasirašytas saugiu elektroniniu parašu (Viešojo administravimo įstatymo 14 str. 6 d.). Tačiau kartu pripažintina teisinga teismo išvada, kad šis pažeidimas nedaro Rašto niekiniu ir nėra esminės reikšmės vertinant ginčo dalyką (institucijos neveikimą) bei nepaneigia padarytos išvados, kad į pareiškėjo 2019 m. sausio 31 d. skundą buvo atsakyta Ministerijos 2019 m. vasario 28 d. raštu.

28. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl Ministerijos Rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, suformuluodamas reikalavimą įpareigoti atsakovą atsakyti į jo 2019 m. sausio 31 d. skundą, apibrėžė nagrinėjamos bylos ginčo ribas, t. y. teismas šioje byloje tik vertins, ar yra pagrindas įpareigoti Ministeriją išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. sausio 31 d. skundą, į kurį, pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai atsakė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo neįvertintų aplinkybių, jog atsakovas atsisakė nagrinėti jo skundą ir spręsti notarės atsakomybės klausimą, neišsprendė visų pareiškėjo keltų klausimų, nepripažino, jog Raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl atsakovo vilkinimo atlikti veiksmus. Rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra šios bylos ginčo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino minėtų pareiškėjo argumentų.

29. Dėl pareiškėjo teiginio, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjui 2019 m. kovo 5 d. raštu atsakovas išsiuntė jo 2019 m. vasario 28 d. prašyme nurodytus dokumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl atsakovo įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d. prašymą ir į jį atsakyti pareiškėjas yra padavęs skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3245-535/2019 pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, jog Ministerija išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir 2019 m. kovo 5 d. raštu pateikė atsakymą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 4 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs, pareiškėjas dėl jo yra padavęs apeliacinį skundą, tačiau galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2261-525/2020 šios bylos nagrinėjimo metu dar nėra priimtas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybės, susijusios su Ministerijos atsakymo į pareiškėjo 2019 m. vasario 28 d. prašymą pateikimu / nepateikimu, bus išnagrinėtos administracinėje byloje Nr. eA-2261-525/2020, todėl aukščiau nurodytų pareiškėjo argumentų vertinimas šioje byloje sprendžiamo ginčo kontekste neturi teisinės reikšmės.

30. Apibendrindama nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

31. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė