2013-10-07 Nr. AB-5829-3-61-3-02144-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1348/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02144-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija: 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ajam pensijų skyriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1) bei patikslintais skundais (b. l. 17–18, 31), prašydama:

1) pakeisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. (10.1)3-54963, kuriuo atsisakyta išmokėti senatvės pensiją už 12 mėnesių iki pareiškėjos dokumentų dėl pensijos paskyrimo pateikimo Vilniaus skyriui dienos;

2) pakeisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4283, kuriuo Vilniaus skyriaus sprendimas paliktas galioti ir atsisakyta pareiškėjai sumokėti senatvės pensiją už 12 mėnesių iki dokumentų pateikimo VDSFV teritoriniame skyriuje dienos;

3) įpareigoti Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai pensiją už 12 mėnesių, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 41 straipsnio 1 dalis.

Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybinė socialinio draudimo pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo VSDFV teritoriniame skyriuje dienos. Pareiškėja nurodo, kad 2012 m. balandžio 10 d. kreipėsi į Vilniaus skyrių su prašymu paskirti senatvės pensiją. Šio skyriaus vyriausioji specialistė J. J. priėmė dokumentus ir informavo, kad jai priklauso ne tik senatvės pensija iki gyvos galvos, bet ir pensija už 12 mėnesių, kaip tai nustato Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis.

Apie 2012 metų gegužės vidurį pareiškėja gavo registruotą laišką iš Vilniaus skyriaus, kuriame buvo du dokumentai: 1) 2012 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. 11-17-17308 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo A. B.“, kuriame nurodoma, kad pensija skiriama nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki gyvos galvos (šio dokumento pareiškėja neskundė, nes manė, kad jis nesukėlė jai jokių teisinių pasekmių); 2) 2012 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. (10.1) 3-54963 „Dėl socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo“, kuriame patvirtinamas 2012 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. 11-17-17308, tačiau neatsižvelgiama į Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, kuri garantuoja asmeniui pensiją už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo dienos (su šiuo sprendimu pareiškėja nesutiko, todėl jį skundė VSDFV).

VSDFV direktoriaus pavaduotojas pateikė atsakymą – 2012 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4283, kuriame, pareiškėjos manymu, taip pat neatsižvelgiama į Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, konkrečiai neatsakoma į jos skundą ir nepagrįstai nurodoma, kad Vilniaus skyriaus sprendimas yra teisėtas. Šiame atsakyme klaidingai teigiama, kad pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių jos gyvenamąją vietą iki 2012 m. balandžio 10 d., kadangi ji pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Pasų skyriaus viršininko 2012 m. birželio 14 d. išduotą dokumentą Nr. 10-27-S-5855, kuriame nurodoma, kad jos gyvenamoji vieta nuo 1969 m. vasario 11 d. deklaruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini), taip pat 2012 m. birželio 12 d. dokumentą Nr. 10-27-S-5740, kuriame nurodoma, kad ji 1990 m. lapkričio 13 d.

įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punktą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos A. B. skundu nesutiko ir atsiliepimu į skundą (b. l. 40–42) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Pensijų įstatymas bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Pareiškėja nuolatine Lietuvos Respublikos gyventoja, remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gegužės 23 d. pažyma apie asmens duomenis Nr. (29) 3A-528, tapo tik nuo 2012 m. balandžio 10 d., t. y. nuo dienos, kurią deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Pasų skyriaus 2012 m. birželio 12 d. rašte Nr. 10-27-S-5740 nurodyta, kad A. B. 1990 m. lapkričio 13 d. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o 2012 m. balandžio 2 d., gaudama pirmą Lietuvos Respublikos asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė buvusios TSRS piliečio pasą IX-OK Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 1979 m. gruodžio 25 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos Pasų poskyryje ir asmens grįžimo pažymėjimą Nr. LT (duomenys neskelbtini), išduotą 2012 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Niujorke. Kadangi, remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, A. B. nuolatine Lietuvos Respublikos gyventoja tapo tik 2012 m. balandžio 10 d., tai ir teisę į senatvės pensiją pareiškėja įgijo tik nuo 2012 m. balandžio 10 d., todėl taikyti Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatų nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (procesinė padėtis iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens pakeista teismo posėdyje) su skundo reikalavimais ir jame išdėstytais argumentais nesutiko ir atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 100–101) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Savo poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo grindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas. Papildomai pažymėjo, kad Vilniaus skyriaus 2012 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. 11-17-17308 yra teisėtas ir pagrįstas, o apie priimtą sprendimą pareiškėja informuota 2012 m. gegužės 18 d. raštu Nr. (10.1) 3-54963, jame nurodyti priimto sprendimo motyvai. Pagrindo skirti pareiškėjai senatvės pensiją nuo 2011 m. balandžio 12 d., t. y. už 12 mėnesių iki jos dokumentų pensijai skirti gavimo dienos, nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 127–130) pareiškėjos A. B. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėja 2012 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Vilniaus skyrių su prašymu paskirti jai senatvės pensiją (b. l. 44–46). 2012 m. gegužės 15 d. Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 11-17-17308 (b. l. 75) pareiškėjai nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki gyvos galvos paskirta 430,61 Lt senatvės pensija. Apie priimtą sprendimą pareiškėja informuota 2012 m. gegužės 18 d. raštu Nr. (10.1)3-54963 (b. l. 20), kuriame nurodomos 2012 m. gegužės 15 d. sprendimo priėmimo priežastys, paaiškinama, kad teisę į senatvės pensiją pareiškėja įgijo nuo 2012 m. balandžio 10 d. Nesutikdama su Vilniaus skyriaus sprendimu, pareiškėja 2012 m. birželio 12 d. pateikė skundą VSDFV (b. l. 102). Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, VSDFV 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4283 (b. l. 103) jo netenkino ir nurodė, kad Vilniaus skyrius pagrįstai jai pensiją paskyrė nuo 2012 m. balandžio 10 d.

Byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai pareiškėjai A. B. pensija paskirta nuo 2012 m. balandžio 10 d., o ne už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo VSDFV teritoriniame skyriuje dienos. Teismas pareiškėjai tiek raštu (b. l. 13–14), tiek žodžiu teismo posėdyje išaiškino teisę skųsti Vilniaus skyriaus 2012 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 11-17-17308, tačiau pareiškėja atsisakė tai daryti, nurodė, kad šis sprendimas jai teisinių pasekmių nesukelia, jo niekada neskundė (b. l. 17). Taigi ginčo šioje byloje dalykas – Vilniaus skyriaus 2012 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (10.1)3-54963 ir VSDFV 2012 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4283 teisėtumas ir pagrįstumas.

Teismas, įvertinęs Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 11 d.) 1 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas, padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie turi teisę gauti senatvės pensiją, yra nustatytas imperatyvas deklaruoti gyvenamąją vietą. Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pagal šį įstatymą valstybinė socialinio draudimo pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 1990 m. lapkričio 13 d. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę (b. l. 90) pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punktą. Taigi pareiškėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl jai taikomas Pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvas pensijai gauti – deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos gyventojų registre.

Pareiškėja 2012 m. kovo 26 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai paaiškinimą (b. l. 111), kad 1991 m. balandžio mėnesį ji išvyko iš Lietuvos, o grįžo 2012 m. kovo 22 d., turėdama Lietuvos Respublikos asmens grįžimo pažymėjimą. Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato Šnipiškių policijos nuovados pareigūnų 1997 m. gegužės 17 d. ir 1997 m. lapkričio 12 d. tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 117, 118) nurodoma, kad patikrinus butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatyta, kad jame gyvena A. B., kuris paaiškino, kad A. B. 1991 m. išvyko gyventi į JAV ir iki šiol negrįžo. Taigi iš ištirtų įrodymų darytina išvada, kad pareiškėja A. B. 1991 m. balandžio – 2012 m. kovo mėnesiais Lietuvos Respublikoje negyveno, o gyvenamosios vietos nurodytu laikotarpiu nedeklaravo. Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gegužės 23 d. pažyma apie asmens duomenis Nr. (29)3A-528 (b. l. 48) patvirtina, kad pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius) deklaravo 2012 m. balandžio 10 d.

Pareiškėja A. B. Pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytą imperatyvą pensijai gauti, t. y. deklaruoti gyvenamąją Lietuvos Respublikos gyventojų registre, įvykdė tik 2012 m. balandžio 10 d., todėl nuo šios datos ji įgijo teisę gauti senatvės pensiją. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalį nėra privaloma skirti pensiją už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos. Pensija už 12 mėnesių gali būti skiriama tuo atveju, jei teisė gauti pensiją asmeniui atsiranda anksčiau, tačiau su dokumentais į VSDFV teritorinį skyrių jis kreipiasi praėjus kuriam laikui nuo teisės į pensiją atsiradimo. Šiuo atveju pareiškėjai teisė į pensiją atsirado nuo 2012 m. balandžio 10 d. deklaravus gyvenamąją vietą, o į teritorinį skyrių dėl pensijos ji kreipėsi 2012 m. balandžio 12 d., taigi nėra pagrindo skirti jai pensiją už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Pensijų skyriuje dienos.

Apibendrinęs išdėstytą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos ginčijami Vilniaus skyriaus 2012 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. (10.1)3-54963 ir VSDFV 2012 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. (6.5) I -4283 yra teisėti ir pagrįsti. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių jie turėtų būti pakeisti ar panaikinti.

III. Pareiškėja A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 135–136) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir įpareigoti Vilniaus skyrių išmokėti jai pensiją už 12 mėnesių, kaip tai nustato Lietuvos Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis.

Teigia, kad teismo posėdžio metu ji pateikė prieštaravimą dėl to, kad į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu būtų įtrauktas VSDFV direktoriaus pavaduotojas R. K., nes šį asmenį pareiškėja padavė į teismą už melagingos informacijos pateikimą 2012 m. liepos 5 d. sprendime Nr. (6.5)I-4283. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog Šnipiškių policijos nuovados pareigūnai 1997 m. gegužės 17 d. ir 1997 m. lapkričio 12 d. tikrino butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir nustatė, kad jame gyvena A. B.. A. B. šiame bute niekada negyveno, todėl policijos pareigūnai su juo negalėjo kalbėtis.

Be to, pareiškėjos gyvenamoji vieta nuo 1969 m. vasario 11 d. deklaruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Tai nurodyta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Pasų skyriaus viršininkės E. P. 2012 m. birželio 14 d. pažymoje Nr. 10-27-S-5855. Gyventojų registro tarnyba neatsižvelgia į šį faktą, todėl pažeidžia jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Dėl šių Gyventojų registro tarnybos veiksmų pareiškėja kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, kuris 2013 m. sausio 23 d. raštu Nr. 1D-866(3) nurodė, kad Gyventojų registro tarnybos direktorė M. N. 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. (29)9R-2276 netenkindama prašymo papildyti pareiškėjos asmens duomenis apie gyvenamosios vietos deklaravimo datą ir vietą remiantis Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus 2012 m. birželio 14 d. raštu Nr. 10-27-S-5855, nenurodė tokio sprendimo priėmimo teisinių motyvų, nesilaikė teisės aktų reikalavimų dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo. Taigi pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepilnaverčiais dokumentais.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos A. B. apeliaciniu skundu nesutiko ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 149–150) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog teismas neatsižvelgė į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Pasų skyriaus viršininkės E. P. 2012 m. birželio 14 d. pažymą Nr. 10-27-S-5855 ir rėmėsi tik Gyventojų registro tarnybos išduotais nepilnaverčiais dokumentais. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi ir visapusiškai bei išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei ištyrė visus įrodymus. Minėtą 2012 m. birželio 14 d. pažymą Nr. 10-27-S-5855 teismas įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Be to, ši pažyma sudaryta remiantis tik buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kortelės duomenimis, tuo tarpu, kaip minėta, teismas įvertino visus byloje turimus įrodymus.

VSDFV direktoriaus pavaduotojas R. K. skundžiamą VSDFV sprendimą priėmė vykdydamas tarnybines pareigas, o ne kaip privatus asmuo, todėl proceso šalimi šioje byloje laikytina VSDFV, o ne R. K.. ABTĮ 49 straipsnis nenumato pareigos teismo posėdyje dalyvauti asmeniui, priėmusiam skundžiamą sprendimą. Be to, pareiškėja nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes šis asmuo galėtų patvirtinti ar paneigti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 146–1148), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais argumentais ir remiasi iš esmės tokiais pat motyvais, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo, ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973 (įsigaliojusio nuo 2012 m. liepos 1 d.) 8 straipsniu buvo pakeista ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėja A. B. apeliaciniame skunde (b. l. 135-136) išreiškė norą, kad byla apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, ir jo metu suteikti galimybę apklausti VSDFV direktoriaus pavaduotoją R. K.. Nuo 2012 m. liepos 1 d. žodinis apeliacinis procesas bylose skiriamas kaip išimtis iš bendrosios taisyklės, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (VSDFV direktoriaus pavaduotojui, kaip fiziniam asmeniui, jokie reikalavimai šioje byloje nėra reiškiami), ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso būdu.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. (10.1)3-54963, kuriuo pareiškėjai A. B. buvo išaiškintos priežastys, dėl kurių teisė į valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją jai atsirado nuo 2012 m. balandžio 10 d. (o ne nuo 2011 m. balandžio 10 d.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija vadovaujasi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis priimant pareiškėjos ginčijamą atsakovo administracinį aktą, kadangi administracinio teismo nagrinėjimo dalyku yra viešojo administravimo subjektų veiksmai ar neveikimas pagal sprendimų priėmimo metu buvusią faktinę padėtį atsižvelgiant į kitus galiojančius administracinius sprendimus.

Pareiškėja tvirtina, kad pensija jai turėjo būti paskirta nuo 2011 m. balandžio 10 d., remiantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog pagal šį įstatymą valstybinė socialinio draudimo pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. B. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ajam pensijų skyriui prašymą skirti pensiją ir dokumentus pateikė 2012 m. balandžio 12 d. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurie šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais laikomi Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje <...> yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, taip pat nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, registre, be kita ko, tvarkomi šie asmens duomenys: asmens kodas, vardas (vardai), pavardė (pavardės), gimimo data, pilietybė (pilietybės), gimimo vieta, gyvenamoji vieta, atvykimo į gyvenamąją vietą data; jeigu išvyksta gyventi į užsienį, - išvykimo vieta (valstybė) ir išvykimo data; jeigu nuolat gyvena užsienyje,- valstybė, taip pat ir prašymų gauti asmens dokumentus duomenys (registracijos numeris ir data, prašymą priėmusios įstaigos kodas ir pavadinimas).

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos pasų skyriaus duomenimis A. B. 1990 m. lapkričio 13 d. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punktą. 2012 m. balandžio 2 d. A. B., gaudama pirmą Lietuvos Respublikos asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantį dokumentą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė buvusios TSRS piliečio pasą IX-OK Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 1979 m. gruodžio 25 d. Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos pasų poskyryje ir asmens grįžimo pažymėjimą LT (duomenys neskelbtini), išduotą 2012 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Niujorke.

Gyventojų registro duomenimis pareiškėjai A. B. asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduota 2012 m. balandžio 2 d. (b. l. 95).

Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad gyvenamosios vietos deklaravimas – gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai. Lietuvos Respublikos gyventojai privalo deklaruoti gyvenamąją vietą, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytus asmenis (t. y. užsieniečius, kurie yra užsienio valstybių diplomatinių ir prekybos atstovybių, konsulinių įstaigų bei tarptautinių organizacijų atstovybių, akredituotų Lietuvos Respublikoje, darbuotojai bei jų šeimos nariai ir pan.). Gyvenamoji vieta deklaruojama atvykus gyventi į Lietuvos Respubliką <...> ir kai Lietuvos Respublikos gyventojas išvyksta iš Lietuvos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui (7 straipsnio 1 dalis). Pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 10 straipsnį asmenys, privalantys deklaruoti gyvenamąją vietą, ją deklaruoja per 15 darbo dienų, atvykę į Lietuvos Respubliką arba pakeitę gyvenamąją vietą (1 dalis). Asmenys, išvykstantys iš Lietuvos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui, deklaruoja apie gyvenamosios vietos pakeitimą per 7 darbo dienas iki išvykimo (2 dalis).

A. B. 2012 m. kovo 26 d. paaiškinime, adresuotame Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, kuriuo prašė suteikti jai Lietuvos Respublikos piliečio asmens kodą, nurodė, kad ji 1991 m. balandžio mėnesį išvyko iš Lietuvos, o 2012 m. kovo 22 d. grįžo į Lietuvą. JAV gyveno (darytina išvada, kad visą nebuvimo Lietuvoje laikotarpį) turėdama pastovaus gyventojo kortą, vadinamą „žalia korta“ (b. l. 111). Gyventojų registro tarnybos 2012 m. gegužės 23 d. pažyma Nr. (29)3A-528 patvirtina, kad Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis A. B., g. 1948-02-27, (nurodytas ir asmens kodas) gyvenamąją vietą deklaravo 2012 m. balandžio 10 d. adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini) (b. l. 48). Akivaizdu, kad laikantis anksčiau minėtų Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatų, pareiškėja, net ir turėdama gyvenamosios vietos apskaitos dokumente (buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) kortelėje ar jos kopijoje) įrašą apie gyvenamąją vietą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 1991 metais išvykdama iš Lietuvos ir atvykusi į Lietuvos Respubliką 2012 m. kovo 22 d., privalėjo per įstatyme nustatytą terminą deklaruoti gyvenamąją vietą (gyvenamosios vietos pakeitimus). Kadangi pareiškėja jokių dokumentų, įrodančių jos nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje iki 2012 m. balandžio 10 d. nepateikė, ir ji negalėjo būti laikoma nuolatine Lietuvos Respublikos gyventoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų prasme, atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2012 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (10.1)3-54963 pareiškėjai teisę gauti senatvės pensiją pripažino nuo 2012 m. balandžio 10 d.

Apeliaciniame skunde akcentuojamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro atsakyme nurodytos aplinkybės į pareiškėjos skundą nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl apeliaciniame skunde išdėstyto argumento, kad pirmosios instancijos teismas be pareiškėjos sutikimo pakeitė VSDF valdybos procesinę padėtį byloje iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi taisyklės, kad speciali, išorinę administracinių aktų teisėtumo kontrolę atliekanti išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija negali būti ginčo šalimi administracinėje byloje teisme, į kurį persikėlė ikiteismine tvarka išnagrinėtas ginčas. Šiuo atveju vadovaujamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi, kad apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Nagrinėjamu atveju VSDFV nėra pareiškėjos ginčijamus veiksmus atlikęs ar aktus priėmęs viešojo ar vidaus administravimo subjektas, todėl valdyba negali būti laikoma bylos šalimi. Pirmosios instancijos teismas pakeisdamas VSDFV procesinę padėtį iš atsakovo į trečiąjį suinteresuotąjį asmenį esminio procesinės teisės normų pažeidimo, kuris galėtų turėti įtakos galutinio sprendimo teisingumui, nepadarė.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė