2018-11-06 Nr. AB-19892-3-61-3-02032-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-642-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02032-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja E. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 6-24-5254 dėl E. R. teisės į motinystės pašalpą bei VSDFV 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (11.1E)I dėl motinystės pašalpos; įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpą 2016 m. kovo 15 d. – 2017 m. gruodžio 28 d. laikotarpiu taikant paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį 149,74 Eur.

2. Nurodė, kad kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių skirti jai motinystės pašalpą nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. pagal išduotą nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą Nr. EC606918. VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 6-24-5254 apskaičiavo pareiškėjai motinystės pašalpą. Pareiškėja nesutikdama su maksimaliu dienos kompensuojamojo uždarbio taikymu, skundu kreipėsi į VSDFV. VSDFV 2016 m. gegužės 17 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą bei paliko galioti atsakovo sprendimą. VSDFV sprendimą grindė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalimi.

3. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, teikdama, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7, 10 punktai tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bei 2000 m. birželio 15 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 183 „Dėl 1952 m. Motinystės apsaugos konvencijos (su pakeitimais) pakeitimo“, 6 straipsnio 3 dalies nuostatai (Lietuvos Respublika Konvenciją ratifikavo 2003 m. kovo 25 d., įsigaliojo 2004 m. rugsėjo 23 d.).

4. Pareiškėja nurodė, jog atsakovo paskaičiuota pašalpa kompensuoja tik 45,28 procento prarasto darbo užmokesčio, o ne mažiau kaip 2/3 (66,66 procentus), kaip to reikalauja Tarptautinės darbo organizacijos konvencija. Pareiškėjai motinystės pašalpa už motinystės atostogas turi būti paskaičiuota pagal jos dienos kompensuojamąjį uždarbį teisės į pašalpą atsiradimo dienai, t. y. 149,74 Eur.

5. Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas, kuriuose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijos 29, 38 straipsniams, 39 straipsnio 2 daliai.

6. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Nurodė, kad pareiškėja 2016 m. kovo 15 d. – 2017 m. gruodžio 28 d. laikotarpiu paskirtą pašalpą klaidingai vadina motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį. Skundžiamu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu pareiškėjai buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, mokama vaiko priežiūros atostogų iki jam sueis dveji metai atostogų metu (Ligos ir motinystės socialinio draudimo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas), o ne motinystės pašalpa (Ligos ir motinystės socialinio draudimo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas konstitucinės justicijos byloje Nr. 17/2014 motinystės (tėvystės) pašalpoms, mokamoms vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, netaikytinas.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 28–30) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Nurodė, kad pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (149,74 Eur) didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 6-24-5254 pagrįstai apskaičiavo 996,81 Eur (67,81 Eur x 70 proc. x 21 d. d.) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki vaikui sukaks vieneri metai (t. y. iki 2016 m. gruodžio 28 d.), ir 569,60 Eur (67,81 Eur x 40 proc. x 21 d.) dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki vaikui sukaks dveji metai (t. y. iki 2017 m. gruodžio 28 d.), taikant pastarąjį dydį (67,81 Eur).

10. Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 7, 10 punktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai tik ta apimtimi, kiek jie yra taikomi motinystės pašalpų (bet ne motinystės (tėvystės) pašalpų) apskaičiavimui.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

12. Byloje kilo ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 6-24-5254 (b. l. 25), kuriuo pareiškėjai paskiriant motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. (iki vaikui sukaks dveji metai), nepagrįstai buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis (67,81 Eur).

13. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ir Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai.

14. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį taikomas maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti – jis negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Atitinkama nuostata įtvirtinta Nuostatų 7 bei 10 punktuose.

15. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 149,74 Eur. Teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį (2016 m. kovo mėn.) galiojo Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1354 patvirtintas einamųjų 2016 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 445 eurai, kurį padauginus iš 3,2 ir padalinus iš vidutinio darbo dienų skaičiaus per mėnesį, buvo gautas 67,81 Eur maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis pašalpai apskaičiuoti, kuriuo ir buvo remtasi apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai. Teismas darė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjai pašalpos dydį, rėmėsi teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu aptartose Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) normose.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas yra dėl motinystės pašalpų, skiriamų moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, bet ne dėl motinystės (tėvystės), skiriamų apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai, apskaičiavimo.

17. Pareiškėja, teikdama, kad jai nustatytas pašalpos dydis pažeidžia konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo principus bei Konstitucijos nuostatas, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas, neprieštarauja Konstitucijos 29, 38 straipsniams, 39 straipsnio 2 daliai.

18. Iš pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą matyti, kad pareiškėja tariamą tokio teisinio reglamentavimo prieštaravimą Konstitucijai grindžia iš esmės Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime išdėstytais argumentais. Tačiau tokia pozicija nėra pagrįsta. Konstitucinio Teismo išvada dėl motinystės pašalpų dydžio ribojimo prieštaravimo Konstitucijai pagrįsta aiškinimu, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamas mokamas atostogas, privalo nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimą.

19. Teismas pažymėjo, kad aptariamuoju atveju pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa (skiriama apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai) nėra Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti, o yra valstybės paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, priemonė, kuri patenka į Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį.

20. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime yra išaiškinęs, kad šioje Konstitucijos nuostatoje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija. Įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, inter alia: numatyti finansinės paramos teikimą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose <...>.

Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių; šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją <...>. Įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į ypatingą ankstyvojo amžiaus vaikų apsaugos ir priežiūros poreikį, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos bent vienam iš dirbančių tėvų (jų nesant – ir kitam dirbančiam šeimos nariui) tam tikrą laiką pačiam auginti ir auklėti vaiką namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla (arba ją derinant su vaiko auginimu ir auklėjimu) ir tuo laikotarpiu gaunant atitinkamą valstybės paramą.

Konstitucijoje nėra nustatyta atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžių, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas. Iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos darytina išvada, kad įstatymų leidėjui pasirinkus tokią paramos formą kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, įstatymų leidėjas šių atostogų metu teiktiną finansinės paramos dydį turi nustatyti pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį.

21. Taigi, aiškinant Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies nuostatą seka, kad įstatymais reguliuodamas paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, o nustatęs atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimą, jų metu teiktinos finansinės paramos dydį turi nustatyti pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo metu teiktinos finansinės paramos dydis, skirtingai, nei Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos priemonės atveju, nesietinas su iki atostogų pradžios gauto atlyginimo vidurkiu.

22. Iš Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme įtvirtinto motinystės (tėvystės) pašalpų teikimo teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nustatė pakankamai ilgą pašalpų mokėjimo trukmę, t. y. pašalpos gavėjo pasirinkimu – kol vaikui sukaks vieni arba dveji metai, pakankamai reikšmingą pašalpų dydį (100 proc. kompensuojamojo uždarbio, jei pasirenkama pašalpa, mokama iki vaikui sukaks vieni metai, arba 70 ir 40 proc., jei pasirenkama pašalpa, mokama iki vaikui sukaks dveji metai), įtvirtino nuostatą, kad antraisiais vaiko auginimo metais motinystės (tėvystės) pašalpa mokama nepriklausomai nuo tuo metu gautų pajamų ir (ar) pašalpų (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 20, 21 straipsniai). Teismui nekilo abejonių, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpų teisinį reglamentavimą, be kita ko, nustatydamas maksimalų kompensuojamąjį dydį, būtų nepaisęs Konstitucijos normų ir principų, pažeidęs Konstitucijos 29, 38 straipsnius ar Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį. Kaip minėta, motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai klausimas apskritai nekyla, nes pareiškėjai paskirta pašalpa yra priemonė, kuri patenka į Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas, kuriuose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijos 29, 38 straipsniams, 39 straipsnio 2 daliai, netenkinamas.

23. Teismo vertinimu, VSDFV Vilniaus skyrius, skirdamas pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą, nepažeidė Įstatymo ir Nuostatų, pašalpos dydį apskaičiavo teisingai, todėl pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą, atmetė. Atitinkamai atmetė 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą, kuriuo paliktas galioti ginčijamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas. Teismas vertino, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, taikant dienos kompensuojamąjį uždarbį 149,74 Eur.

III. 24. Pareiškėja E. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.

25. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas bei interpretavo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytas teises, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

26. Teismas, remdamasis Įstatymu, neatsižvelgė į Konstitucijoje išdėstytas nuostatas, be to, vertindamas Konstitucijos nuostatas, nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą.

27. Pareiškėjos nuomone, teismas nagrinėdamas bylą neatsižvelgė į Įstatymo normas, kurios Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu jau buvo pripažintos negaliojančiomis, ir nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą.

28. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo jį atmesti.

29. Atsiliepime nurodo, kad teismo sprendimas yra išsamus, motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas.

30. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir argumentuotai atmetė pareiškėjos prašymą, taip pat atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, išsamiai ir aiškiai nurodęs tokio sprendimo teisinį pagrindą. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį bei Nuostatų 7,10 punktus prieštaraujančiais Konstitucijai tik ta apimtimi, kiek jie yra taikomi motinystės pašalpų, bet ne motinystės (tėvystės) ar kitų pašalpų, apskaičiavimui.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

32. Atsiliepime nurodo, kad teismas sistemiškai išanalizavęs ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus bei ištyręs visus byloje esančius įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai atitinka teisės aktų reikalavimus, yra pagrįsti ir teisėti. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. VSDFV Vilniaus skyriaus vertinimu, teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl ginčijamų nuostatų motinystės (tėvystės) pašalpoms taikymo konstitucingumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 33. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 6-24-5254, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota motinystės pašalpa bei VSDFV 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (11.1E)I, kuriuo netenkintas pareiškėjos skundas dėl pašalpos perskaičiavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo panaikinti skundžiamus sprendimus, kadangi vertino, jog VSDFV Vilniaus skyrius, skirdamas pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą, nepažeidė Įstatymo ir Nuostatų, pašalpos dydį apskaičiavo teisingai. Taip pat netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas, kuriuose nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijos 29, 38 straipsniams, 39 straipsnio 2 daliai.

35. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas nustatant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio taikymą apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą. Taip pat nurodo, kad nors Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 7, 10 punktai prieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai bei nesikreipė į Konstitucinį Teismą.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

37. Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. Tačiau nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius priėmė 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 6-24-5254 dėl E. R. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą, skirti E. R. motinystės pašalpą nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. (iki vaikui sukaks dveji metai), mokant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį 67,81 Eur (67,81 Eur x 70 proc. x 21 d. d. = 996,81 Eur per mėnesį (iki 2016 m. gruodžio 28 d.), (67,81 Eur x 40 proc. x 21 d. d. = 569,60 per mėnesį (iki 2017 m. gruodžio 28 d.). Pareiškėjos teigimu, motinystės pašalpa už motinystės atostogas turi būti paskaičiuota pagal tos dienos kompensuojamąjį uždarbį teisės į pašalpą atsiradimo dienai, t. y. 149, 74 Eur.

39. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 5 dalį, asmenims, privalomai draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, ir asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama kol vaikui sueis vieni arba dveji metai arba vaiko priežiūros atostogų, suteiktų pagal Darbo kodekso 180 straipsnio 2 dalį, metu (Įstatymo 5 str. 5 d. 3 p.).

40. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, jeigu vidutinis mėnesinis kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti yra mažesnis už nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalį, šios pašalpos skaičiuojamos taikant pastarąjį dydį.

41. Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

42. Pirmosios instancijos teismas, įvertino, jog pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 149,74 Eur. Teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį (2016 m. kovo mėn.) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1354 „Dėl einamųjų 2016 metų draudžiamųjų pajamų dydžio patvirtinimo“ patvirtintas einamųjų 2016 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 445 eurai. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi bei maksimalų kompensuojamąjį uždarbį padauginus iš 3,2 ir padalinus iš vidutinio darbo dienų skaičiaus per mėnesį, buvo gautas 67,81 Eur maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis pašalpai apskaičiuoti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VSDFV Vilniaus skyrius, remdamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų normose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, tinkamai apskaičiavo pareiškėjai pašalpos dydį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 6-24-5254 bei VSDFV 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (11.1E)I.

43. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad Konstitucinis teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime pripažino, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 7, 10 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjos minimame Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime Nr. KT8-N5/2016 (byla Nr. 17/2014) buvo pasisakoma, ar Konstitucijai neprieštarauja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios) mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos bei Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą. Taigi, Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas dėl motinystės pašalpų, skiriamų moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, bet ne dėl motinystės (tėvystės), skiriamų apdraustiesiems vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai, apskaičiavimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį ribojamas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuoti, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėja skunde nepagrįstai rėmėsi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu kaip savo reikalavimų pagrindu.

44. Dėl pareiškėjos reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar šiame prašyme išdėstytos aplinkybės neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, jog iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio galima teigti, kad ji, ginčydama VSDFV paskaičiuotą 67,81 Eur maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį pašalpai apskaičiuoti, nesutinka su Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies norma, kurioje nustatyta, jog maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

45. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 24 d. nutarime Nr. KT1-N1-2018 (byla Nr. 4/2017) nagrinėdamas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 redakcija), Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) ir 10 punktas (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoji pastraipa tiek, kiek jose buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėjo, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks finansavimo einamosiomis pajamomis (angl. pay‑as- you- go) valstybinio socialinio draudimo modelis (su tam tikrais ypatumais valstybinių socialinio draudimo pensijų sistemoje), pagal kurį valstybinis socialinis draudimas yra grindžiamas privalomosiomis įmokomis ir garantuojamas lėšomis, surenkamomis iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų, dalį savo uždirbtų lėšų skiriančių tiems visuomenės nariams, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių; toks valstybinio socialinio draudimo modelis yra grindžiamas visuotinumo ir solidarumo principais; visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas – kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems turi būti mokamos įstatyme numatytos išmokos; lėšomis, kurios yra surenkamos iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų privalomųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, yra finansuojamos ne būsimosios išmokos šias įmokas mokantiems asmenims, bet išmokos tuometiniams jų gavėjams (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

46. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį, pabrėžė, kad pagal Konstituciją tik dirbančiai motinai iki gimdymo ir po jo yra garantuojamos mokamos atostogos, kurių konstitucinė paskirtis yra užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis; šių atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį (2012 m. vasario 27 d. nutarimas, 2017 m. vasario 9 d. sprendimas). Taigi įstatymų leidėjas, pasirinkęs vaikams auginti ir auklėti namuose skirtas atostogas kaip vieną iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės paramos šeimoms formų, pagal Konstituciją turi plačią diskreciją nustatyti šių atostogų teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teikiamos finansinės paramos dydžius, inter alia neprivalo nustatyti tokio šios paramos dydžio, kuris atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

47. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Įstatyme buvo nustatytas ne tik maksimalus, bet ir minimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis – per mėnesį jis negalėjo būti mažesnis nei vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis (Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija)). Todėl toks teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas maksimalus motinystės (tėvystės) pašalpos dydis ir neribojamas valstybinio socialinio draudimo įmokų dydis (nenustatant viršutinės socialinio draudimo įmokų ribos), sudaro daugiau galimybių suformuoti VSDF biudžetą, leidžiantį užtikrinti bent minimalaus dydžio motinystės (tėvystės) pašalpas mažiausias pajamas gaunantiems asmenims.

Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos, grindžiamos socialiniu draudimu, dydį, įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies, kylančią diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama, ir nustatyti šios paramos dydžius, inter alia tokius, kurie nebūtinai atitiktų jos gavėjo iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį. Nustatęs maksimalų atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu teikiamos finansinės paramos dydį, kai nenustatyta pajamų riba, nuo kurios valstybinio socialinio draudimo įmokos nemokamos, įstatymų leidėjas, vadovaudamasis konstituciniais valstybės socialinės orientacijos ir socialinio solidarumo principais (be kita ko, tuo, kad didesnį atlyginimą gaunantys asmenys gali daugiau prisidėti prie socialinei paramai reikalingų lėšų sukaupimo), siekė užtikrinti valstybinio socialinio draudimo sistemos finansinį stabilumą ir visų šioje sistemoje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą, taip pat tam tikra apimtimi paskirstyti įsipareigojimų vykdymo naštą visuomenės nariams. Nėra pagrindo teigti, kad toks paskirstymas buvo konstituciškai nepagrįstas, neproporcingas ar paneigė valstybės socialinę orientaciją ir iš Konstitucijos valstybei kylančius įpareigojimus.Vadinasi, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių, 39 straipsnio 1 dalies įstatymų leidėjui kylantys šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos reikalavimai.

48. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

49. Vertinant tai, jog Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 24 d. nutarime (byla Nr. 4/2017) pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei kad, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto atitikties Konstitucijai.

50. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendime Nr. KT2-S1/2018 (byla Nr. 21/2017) nagrinėdamas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-28/2017 ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 9 punktas neprieštarauja Konstitucijai, pažymėjo, jog pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

51. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas sprendimo priėmimui, materialiosios ir proceso teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė