2023-04-19 Nr. AB-8295-3-64-3-00761-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-377-442/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00761-2022-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) (teisių perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), 22 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kameros buvo perpildytos. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, nebuvo veidrodžio, spintelės daiktams susidėti, kamerose buvo žiurkių, tarakonų ir kitų parazitų, pasivaikščiojimai gryname ore tik po 1 valandą vietoje 8 valandų, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkami, purvini, nevalomi. Šiaulių TI telefonai įrengti netinkamai, koridoriuose be telefonų kabinų, todėl telefoniniai pokalbiai buvo girdimi kitų pašalinių asmenų. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki 2021 m. lapkričio 11 d.

3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki 2021 m. lapkričio 11 d. buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko nuo 3,67 kv. m iki 18,50 kv. m. Kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida.

Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamento) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes).

Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Dėl Šiaulių TI įrengimo nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala.

Pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų ir užimtumo nurodė, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu.

Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, jog Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

7. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2 papunktis (galiojęs iki 2021 m. spalio 1 d.) nustatė, jog pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. V-31 pakeitęs Kalėjimų departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“, kurio 2.2 papunktis nustatė, jog pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

Teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, atsižvelgė į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme toks vertinimas neatliekamas.

Teismas iš atsakovo pateiktos 2022 m. gegužės 12 d. pažymos Nr. 60-10671 nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki 2021 m. lapkričio 11 d. buvo laikomas kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,67 kv. m iki 18,47 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą).

8. Teismas, pasisakydamas dėl sąlygų apgyvendinimo kamerose, vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14, 15, 16, 17 punktais, Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 4 punktu.

9. Teismas iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2020 m. liepos 31 d. patikrinimo akto Nr. PA-2217 (patikrinimas atliktas 2020 m. liepos 23 d.) nustatė, kad kameroje Nr. 87 bendra dirbtinė apšvieta neatitiko HN 134:2015 (14 punkto pažeidimas), kameroje Nr. 87 langų stiklai nesaugiai laikomi ant palangės (HN 134:2015 12 punkto pažeidimas). Kituose atsakovo pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktuose pažeidimų neužfiksuota, taip pat patikrinimai buvo atliekami arba neaktualiais laikotarpiais, arba kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas. Teismas konstatavo, kad Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 12, 14 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Be to, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,50 m. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Pagal naujausią ir vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018 ir kt.). Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir nurodytą teismų praktiką, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

11. Teismas, pasisakymas dėl pasivaikščiojimo kiemelių, vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, atsakovo atstovo paaiškinimais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d.

įsakymu Nr. 1/01-358 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems“ nustatyta kasdien dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą – du pasivaikščiojimus per dieną, kurių bendra trukmė – ne mažiau kaip trys valandos. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nustatyta kasdien dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė nuteistiesiems; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą – du pasivaikščiojimus per dieną, kurių bendra trukmė – ne mažiau kaip trys valandos; laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems Bausmių vykdymo kodekso 73–75 straipsniuose nustatyta tvarka.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-149 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nustatyta kasdien vieną valandą pasivaikščiojimo gryname ore trukmė nuteistiesiems; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą – du pasivaikščiojimus per dieną, kurių bendra trukmė – ne mažiau kaip trys valandos; laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems Bausmių vykdymo kodekso 73–75 straipsniuose nustatyta tvarka.

Teismas pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Tai iš esmės pripažįsta ir pats pareiškėjas.

12. Dėl patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos teismas vadovavosi atsakovo atstovo paaiškinimais, Šiaulių tardymo izoliatoriaus aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos-dezinfekcijos planu 2020–2021 metams, kuris nustatė dezinfekuojamus objektus, dezinfekavimo priemones, procedūras, dezinfekcijos atlikimo tvarką, vykdytojus. Teismas nurodė kad pareiškėjas nesikreipė į atsakovą su prašymais atlikti papildomą kenkėjų naikinimą. Įstaiga duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į medikus dėl sukandžiojimų neturi.

13. Dėl taksofono aparatų įrengimo teismas pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nustatė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu ginčo laikotarpiu asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, jog pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių TI. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

15. Teismas nustatė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant higienos normas buvo laikomas periodiškai. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normų pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Įvertinęs tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas nusprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 22 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių TI buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas jo privatumas, tualetas buvo įrengtas gyvenamojoje patalpoje, o nuo kitų kalinių nebuvo visiškai izoliuotas, todėl atlikdamas gamtinius reikalus jausdavo didelį diskomfortą (dėl skleidžiamų garsų, kvapo). Sanitarinis mazgas buvo įrengtas šalia kameros durų, nėra visiškai atitvertas nuo likusios kameros. Pareiškėjas turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Atsakovas nesudarė galimybės už kameros ribų praleisti 8 valandas, todėl pažeidė jo judėjimo laisvę. Pasivaikščiojimo kiemeliai pripažinti pažeidžiantys saugumo reikalavimus (grindys ištrupėjusios, plytos krenta iš sienų). Kamerose nėra užtikrinimas tinkamas apšvietimas, natūrali šviesa labai silpnai patenka į kamerą, nes ant lango įrengtos apsauginės grotos. Nuo dirbtinės šviesos skauda galvą ir akis. Pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas neturtinės žalos, neatsižvelgė, kad analogiškose bylose pareiškėjams buvo priteista neturtinė žala, o atsakovas ir toliau pažeidinėja kalinčių asmenų teises. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 46, kurios plotas buvo apie 6 kv. m. Kamera pastoviai buvo perpildyta, leistina norma buvo viršyta keletą kartų. Be kita ko, turi būti atsižvelgiama į plotą skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas vadovavosi atsakovo pateiktais abstrakčiais įrodymais. Atsakovas teismui nepateikė kameros Nr. 46 bei pasivaikščiojimo kiemelių fotonuotraukų.

18. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas išsamiai įvertino nustatytas aplinkybes, pažeidimų mąstą, trukmę, intensyvumą ir konstatavo HN 134:2015 12 bei 14 punktų pažeidimus kameroje Nr.

87. Kitų pažeidimų, įvertinus bylos medžiagą, nenustatyta. Visa tai įvertinus, teismas pripažino pažeistas pareiškėjo teises, bet atmetė prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjo teiginys, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas baldų užimamas plotas bei sanitarinio mazgo plotas, nepagrįstas. Pareiškėjo teiginys, jog kameros Nr. 46 plotas yra apie 6 kv. m, neatitinka realybės. Kamera Nr. 46 yra penkiavietė, jos plotas 18,33 kv. m. Kad kamera yra daugiavietė, patvirtina ir teismui teiktos nuotraukos, ir Saugumo valdymo skyriaus 2022 m. gegužės 12 d. pažymos Nr. 60-10671 duomenys.

Pagrindo abejoti šia informacija nėra. Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Taigi, siekiama, kad visose kamerose sanitarinis mazgas būtų atitvertas iš visų keturių pusių. Kai kurie asmenys piktavališkai nuplėšinėja sanitarinio mazgo įėjimą dengiančias užuolaidas, todėl gali būti, kad kai kuriose kamerose trumpą laikotarpį užuolaidos galėjo nebūti.

Kaip matyti iš pridedamų nuotraukų, kamerose Nr. 17, 20, 28, 46, 62, 83, 101 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis, o kameroje Nr. 87 – ilga, tvarkinga užuolaida. Užuolaidomis atskirta ne visa sanitarinio mazgo dalis, o tik įėjimo į jį dalis. Likusi dalis atskirta mūrine sienele arba OSB plokšte, kurios aukštis matomas iš teismui pateikiamos Šiaulių TI sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės. Iš nuotraukų taip pat matyti, kad drausmės izoliatoriaus kameroje Nr. DI-2 sanitarinis mazgas atskirtas iš šono, durų ertmė neuždengta, tačiau, įvertinus sanitarinio mazgo įėjimo kryptį matyti, jog sanitarinio mazgo vieta pareigūnams per stebėjimo akutę nėra matoma (šioje kameroje pareiškėjas buvo vienas).

Taigi, pareiškėjo teiginys, kad galėjo būti stebimas naudojantis sanitariniu mazgu, paneigtas. Šiaulių TI laikomiems asmenims suteikiama galimybė ne tik pasivaikščioti, bet ir eiti į sporto salę, užsiėmimų kambarius, taip pat sudaroma galimybė lankyti mokyklą, užsiimti kitomis veiklomis, taigi, pareiškėjas už kameros ribų turi galimybę praleisti kur kas daugiau laiko, nei skiriama pasivaikščiojimui. Nei atsakovas, nei teismas pagrįstai plačiau nepasisakė dėl pasivaikščiojimo kiemų būklės, kadangi pareiškėjo teiginiai buvo šabloniški, niekaip nesusieti su būtent jam galbūt kilusia žala.

Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, tačiau pareiškėjas net nenurodė, į kuriuos kiemelius buvo vestas. Apelianto skundo dalis dėl apšvietimo kamerose neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies. Šiuo atveju apeliaciniame skunde tik abstrakčiai kartojami pirmosios instancijos teismui nurodyti teiginiai ir nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, tiesiog iš esmės nesutinkama su teismo sprendimu.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, o pareiškėjo teiginys, jog pažeistos teisės pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, niekuo nepagrindžiamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų nuo 2020 m. balandžio 10 d. iki 2021 m. lapkričio 11 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl HN 134:2015 12 ir 14 punktų pažeidimų kameroje Nr. 87 ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus dėl jam tekusio ploto, pasivaikščiojimo kiemelių, neužtikrinamo privatumo kamerose naudojantis sanitariniu mazgu, tinkamo apšvietimo. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos pinigais.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2022 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-452-662/2022).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, todėl atmestinas pareiškėjo prašymas išsireikalauti pasivaikščiojimų kiemelių nuotraukas. Be kita ko, kamerų Nr. 46, 87 nuotraukos, kurias prašo išsireikalauti pareiškėjas, yra byloje.

26. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kalinimo metu, nustatė, kad pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, skaičiuojant gyvenamojo ploto normą, turi būti atsižvelgiama į plotą skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-213-602/2023). Kadangi nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra atmetami.

27. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pažymi, kad iš atsakovo atstovo atsiliepimuose pateiktų paaiškinimų bei į bylą pateiktų įrodymų matyti, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis arba nepermatoma užuolaida. Be to, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,5 m.

28. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Šiaulių TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas, kuomet sanitariniai mazgai atskirti žymiai aukštesnėmis nei 1,5 m atitvarinėmis konstrukcijomis, o, nesant durų, uždengti nepermatoma užuolaida, užtikrina asmenų privatumą (žr., pvz., 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1781-602/2020; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-875-968/2021; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-829-415/2021; 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-826-520/2021; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-284-556/2022; 2022 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-610-415/2022; 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-1543-968/2022). Tokios naudojimosi sanitariniais įrenginiais sąlygos laikytinos nepažeidžiančiomis asmens privatumo.

29. Pareiškėjas taip pat ginčija teismo išvadas dėl pasivaikščiojimų trukmės. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 punkte nustatytas 8 valandų terminas yra taikomas ne pasivaikščiojimui gryname ore, o įvairiai veiklai kalinimo metu. Be to, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 48 punkte nustatyta, jog 1 valandos per dieną pasivaikščiojimas yra pakankamas. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė teisingą išvadą, kad atsakovas šią pareiškėjo teisę užtikrino. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 punktas nustato siektinus tikslus, o ne įtvirtina pareiškėjo subjektines teises, dėl to jo argumentai šiuo aspektu atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-264-442/2022; 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-295-442/2022).

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes dėl Šiaulių TI kiemelių neatitikimo higienos normų reikalavimams, tačiau pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės labai abstraktūs, niekaip nesusieti su būtent jam galbūt kilusia žala. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais bei galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais įrodymais, nesudaro pagrindo vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyti tam tikri pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimai teisės aktų nustatytiems reikalavimams: HN 134:2015 12 ir 14 punktų pažeidimai (mažesnis dirbtinis apšvietimas, stiklai nesaugiai laikomi ant palangės). Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo laikotarpiu būdamas Šiaulių TI pareiškėjas dėl teisės aktuose numatytų higienos sąlygų neužtikrinimo patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie nedideli ir nenuolatinio pobūdžio pažeidimai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl padarytų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės. Byloje nėra jokio pagrindo spręsti, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokia apimtimi, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę (pareiškėjas kameroje Nr. 87, kurioje buvo nustatytas higienos normų pažeidimas, buvo laikomas nuo 2020 m. liepos 7 d. iki 2020 m. liepos 13 d., nuo 2020 m. liepos 24 d. iki 2020 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d., ir 2020 m. spalio 5 d.) ir intensyvumą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyto higienos reikalavimų pažeidimų pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, ir tai atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.

34. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė