Legislator Case Law & Legislation
2018-09-11 Nr. AB-15514-3-62-3-01331-2016-1 AI generated

2018-09-11 Nr. AB-15514-3-62-3-01331-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2018-09-11 Nr. AB-15514-3-62-3-01331-2016-1
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Legislator headnote

AI generated

2018-09-11 Nr. AB-15514-3-62-3-01331-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas G. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 2612 (toliau – ir Nutarimas Nr. 2612); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2S-3564; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A-955-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01331-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 2612 (toliau – ir Nutarimas Nr. 2612); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 2S-3564; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN direktoriaus Nutarimu Nr. 2612 buvo nubaustas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. nurodymo išeiti iš patalpos, kurioje daroma krata, nevykdymą, už kurį jam paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Pareiškėjo teigimu, jis nurodymą įvykdė, todėl Nutarimas Nr. 2612 priimtas ir nuobauda paskirta nepagrįstai.

3. Pareiškėjas dėl paskirtos nuobaudos panaikinimo kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuriam paaiškino, jog 2014 m. gruodžio 20 d. apie 15 val. Marijampolės PN, jam būnant 2 būrio gyvenamojoje patalpoje, į patalpą užėjo penki pareigūnai. Vienas iš pareigūnų P. R., užėjęs į gyvenamąją patalpą, pradėjo skaityti gulinčius ant lentynos dokumentus ir aiškinti, kad jis ieško pareiškėjo sąskaitų ir telefoninių numerių. Pareiškėjo nuomone, Marijampolės PN neturėjo dokumentų cenzūravimui teismo leidimo, dėl ko pareigūnas P. R. veikė savavališkai ir neteisėtai. Teigė, kad pareigūnui pareiškė pastabą, jog toks dokumentų skaitymas prilygsta draudžiamam cenzūravimui, tačiau kitas pareigūnas liepė jam išeiti iš patalpos. Pabrėžė, jog prašė pareigūnų jam leisti likti patalpoje ir prižiūrėti kratos atlikimą, tačiau toks leidimas nebuvo duotas, dėl ko pareiškėjo manymu, buvo pažeista laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija. Pažymėjo, kad iš gyvenamos patalpos Nr. 5 trumpam išėjo, t. y. nurodymą išeiti iš patalpos įvykdė, prašė pareigūnų atnešti kratos protokolą, nes norėjo įrašyti nusiskundimus dėl kratos atlikimo, tačiau protokolas jam nebuvo pateiktas. Akcentavo, kad grįžęs į patalpą pamatė, jog dingo svarbi Kauno apygardos administracinio teismo nutartis.

4. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. pablogėjo jo sveikata, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimas, jaučia padidėjusią baimę ir stresą, kurią vertina 30 000 Eur.

5. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namai atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovų nuomone, drausminė nuobauda Nutarimu Nr. 2612 pareiškėjui skirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 143 straipsnio reikalavimų, t. y. skiriant nuobaudą atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes ir nuteistojo atsisakymą rašyti pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Nurodė, jog 2014 m. gruodžio 20 d. apie 15.00 val. pareigūnams užėjus į 2 būrio 5 gyvenamąją patalpą, ten esantiems nuteistiesiems paaiškinta, kad jų gyvenamojoje patalpoje bus atliekama neplaninė krata. Pažymėjo, kad pareiškėjas iš karto reiškė nepasitenkinimą esama tvarka, o visiems nuteistiesiems davus nurodymus palikti patalpą, pareiškėjas į nurodymus nereagavo. Akcentavo, kad kai prižiūrėtojas P. R. priėjo prie pareiškėjo spintelės ir pakėlė jam priklausančius dokumentus patikrinti, ar tarp jų nėra uždraustų daiktų, pareiškėjas bandė išprovokuoti konfliktą šaukdamas, jog jo laiškai cenzūruojami. Davus pakartotinį nurodymą išeiti iš gyvenamosios patalpos, pareiškėjas į nurodymus neragavo, iš patalpos išėjo tik tuomet, kai jam buvo paaiškinta, jog jis trukdo atlikti kratą ir nevykdo teisėtų administracijos reikalavimų.

7. Atsakovų teigimu, tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, dėl ko Nutarimu Nr. 2612 jam skirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Pažymėjo, kad pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija), 165 punktą, gyvenamosios (rėžiminės) zonos teritorijos ir patalpų kratos bei apžiūros metu suimtieji ir nuteistieji sutelkiami atskirose patalpose arba vietose, todėl mano, jog pareigūnai pagrįstai nurodė pareiškėjui ir kitiems nuteistiesiems išeiti iš patalpos. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog kratos metu pareigūnai pasisavino jo dokumentus, atsakovai akcentavo, jog pareigūnai negalėjo skaityti ar pasisavinti pareiškėjo dokumentų, kadangi vadovaujantis teisės aktais laiškai ir teisiniai dokumentai nėra priskiriami prie draudžiamų turėti nuteistiesiems daiktų, todėl kratos metu jų paimti nėra pagrindo.

8. Atsakovai atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų kilę neigiamų pasekmių dėl paskirtos drausminės nuobaudos, kadangi jam pataisos namuose suteikiamas pilnas maitinimas ir jo poreikiams reikalingi daiktai. Atsakovų nuomone, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs byloje pateiktų įrodymų analizę ir vadovaudamasis Instrukcijos 165 punktu, BVK 110 bei 12 straipsnių nuostatomis, sprendė, jog atliekant neplaninę bendrąją gyvenamųjų patalpų kratą pareigūnai pagrįstai nurodė pareiškėjui išeiti iš patalpos, dėl ko nėra pagrindo pripažinti Marijampolės PN pareigūnų neteisėtus veiksmus. Nesant įrodymų, paneigiančių pareiškėjo kaltę, t. y. nurodymo išeiti iš patalpos, kurioje daroma krata, nevykdymo, teismas pripažino, jog pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog Marijampolės PN pareigūnas skaitė asmeninius jo laiškus ir paėmė teisinius dokumentus, kadangi iš byloje pateikto Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. sausio 20 d. rašto Nr. 20/07-73, kuriuo atsakyta į pareiškėjo skundą dėl kratos atlikimo, nustatyta, jog pareigūnas tik apžiūrėjo, ar tarp laiškų ir dokumentų nėra paslėptų kokių nors daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems.

12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą pareiškėjo atsisakymą pateikti paaiškinimus dėl padaryto pažeidimo ir vadovaudamasis BVK 142 straipsnio 1 dalimi, 143 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, jog pareiškėjo teisė pasiaiškinti nebuvo pažeista, drausminė nuobauda paskirta kompetentingo asmens, nepažeidžiant teisės aktų nustatytos tvarkos ir terminų.

13. Teismas konstatavęs, kad Marijampolės PN 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 2612 ir Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. 2S-3564 yra pagrįsti ir teisėti, pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė, nenustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

III. 14. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, surengiant vaizdo konferenciją.

15. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas jo skundą išnagrinėjo neobjektyviai, netinkamai vertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neištyrė visų bylos aplinkybių, netinkamai taikė teisės aktų normas ir nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo teisminės praktikos.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja skunde nurodytus argumentus. Papildomai nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog pareigūnas P. R. nežino Instrukcijos nuostatų, pagal kurias buvo atlikta krata pareiškėjo gyvenamosiose patalpose. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareigūnas neskaitė jo asmeninių laiškų ir nepaėmė teisinių dokumentų, kadangi mano, kad pareigūnas neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktus. Teigia, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad jis neįvykdė pareigūnų reikalavimo išeiti iš patalpos kratos atlikimo metu.

17. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvais bando dangstyti atsakovo neteisėtus veiksmus. Pažymi, kad rašytinio paaiškinimo dėl padaryto pažeidimo pareigūnai iš jo neapėmė, dėl ko minėta aplinkybė liko neištirta.

18. Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, t. y. korespondencijos cenzūravimo ir paskirtos nepagrįstos nuobaudos, patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino atsižvelgdamas į dvasinius išgyvenimus ir sveikatos pablogėjimą.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, dėl ko priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

22. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Pažymi, jog byloje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo padarytą pažeidimą dėl nurodymo išeiti iš patalpų, kuriose atlikta krata, nevykdymo, dėl ko ginčijama nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Marijampolės PN 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 2612, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus įkalinimo įstaigos parduotuvėje, ir Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 2S-3564, kuriuo paliktas galioti Nutarimas Nr. 2612, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

24. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, numatytą BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

25. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teikdamas, kad teismas netinkamai vertino jo inicijuotą ginčą, nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

28. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ginčijamu Nutarimu Nr. 2612 pareiškėjui nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, padarė įvertinęs teismui pateiktus bei paties teismo surinktus įrodymus, t. y. 2014 m. gruodžio 20 d. Marijampolės PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų R. V. ir P. R. tarnybinius pranešimus (I t., b. l. 26–27); 2014 m. gruodžio 20 d. surašytą protokolą dėl pareiškėjo atsisakymo pateikti paaiškinimą raštu (I t., b. l. 29); 2015 m. sausio 20 d. Marijampolės PN direktoriaus raštą Nr. 20/07-73, kuriuo atsakyta į pareiškėjo skundus (I t., b. l. 80); 2014 m. gruodžio 20 d. tarnybinį pranešimą dėl planinės (neplaninės) kratos 1–2 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, iš kurio matyti, jog kratos metu rastas ir paimtas neregistruotas virdulys (1 t., b. l. 89); pareigūnų R. V. ir P. R., taip pat paties pareiškėjo pirmosios instancijos teismo posėdžių metu duotus paaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai, pagrindžiantys paskirtos nuobaudos teisėtumą, yra nuoseklūs, neprieštaringi, o pagrindo netikėti liudytojais apklaustų Marijampolės PN pareigūnų parodymais nenustatyta.

29. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareigūnas P. R. neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktus, t. y. skaitė pareiškėjo asmeninius laiškus ir paėmė teisinius dokumentus. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo argumentų nepagrindė objektyviais įrodymais. Aplinkybės, kad pareigūnas P. R. skaitė pareiškėjo asmeninius laiškus nepatvirtinta byloje pateikti duomenys, o iš 2014 m. gruodžio 20 d. tarnybinio pranešimo dėl planinės (neplaninės) kratos 1–2 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje matyti, jog kratos metu rastas ir paimtas tik neregistruotas virdulys. Byloje taip pat nėra nustatyta, jog pareigūnas P. R. turėtų asmeninį suinteresuotumą skaityti pareiškėjo laiškus ir pasisavinti teisinius dokumentus. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti minėtus pareiškėjo teiginius kaip pagrįstus. Be to, vien pareiškėjo asmeninių dokumentų pakėlimas nuo pareiškėjui priklausančios spintelės (kaip ir buvo nustatyta nagrinėjamoje byloje), savaime nereiškia, jog pareigūnas dokumentus perskaitė, kadangi kratos atlikimo metu tarp daiktų, taip pat ir pareiškėjo asmeninių dokumentų, buvo ieškoma draudžiamų daiktų.

30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atliekant neplaninę bendrąją gyvenamųjų patalpų kratą buvo laikomasi Instrukcijos reikalavimų. Marijampolės PN pareigūnai, vadovaudamiesi Instrukcijos 165 punktu, nustatančiu, kad gyvenamosios (režiminės) zonos teritorijos ir patalpų kratos bei apžiūros metu suimtieji ir nuteistieji sutelkiami atskirose patalpose arba vietose, pagrįstai nurodė pareiškėjui ir kitiems nuteistiesiems išeiti iš patalpos. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pareigūnų reikalavimą išeiti iš gyvenamosios patalpos, kurioje daroma krata, įvykdė tik kelis kartus įspėtas dėl trukdymo atlikti patalpos kratą. Teisėjų kolegijos vertinimu, susidariusi situacija, kuomet pareiškėjas nereaguodamas į pareigūnų teisėtus reikalavimus sukėlė konfliktinę situaciją, nesudaro pagrindo išvadai, jog pažeidimas nebuvo padarytas ir nuobauda jam paskirta nepagrįstai.

31. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, neapsiribojo vien tik rašytiniais įrodymais, kuriuose užfiksuotas pareiškėjo padarytas bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimas, tačiau žodinio teismo posėdžio metu (vyko trys posėdžiai) apklausė liudytojus, o išvadą, jog pareiškėjui nuobauda už BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimą paskirta pagrįstai ir teisėtai, pagrindė teismo posėdžiuose ištirtų įrodymų visumos analize.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai, t. y. konstatavęs, kad Marijampolės PN ir Kalėjimų departamento veiksmai priimant pareiškėjo ginčijamus aktus yra teisėti, pagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi nesant viešosios atsakomybės sąlygų deliktinė atsakomybė negalima. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

33. Pareiškėjas apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismo posėdį organizuojant vaizdo konferencijos būdu. Vertindama šį prašymą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo iš esmės nemotyvavo, proceso šalys ir jų atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu pareiškėjas turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.).

34. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, teismo posėdį organizuojant vaizdo konferencijos būdu, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė