f7aabe2077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1562/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00170-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. N. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. 89-V-323 „Dėl D. N. padarytos turtinės žalos atlyginimo“, kuriuo pavesta Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus vedėjai išskaičiuoti iš jo darbo užmokesčio 1047,77 Lt turtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. gegužės 5 d., apie 11val. 50 min., Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto nurodymu, jis ir Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas D. L. patruliniu automobiliu ŠKODA OKTAVIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavo iš policijos komisariato kiemo ir, įsukęs į Ladigos g., turėjo apvažiuoti dešinėje kelio pusėje stovėjusius du automobilius. Jo vairuojamo automobilio greitis buvo ne didesnis kaip 20 km/val. Apvažiuodamas automobilius, išvažiavo į kairę kelio pusę ir dešiniu priekiniu ratu užvažiavo ant kanalizacijos šulinio dangčio.

Kanalizacijos šulinio kraštas buvo gana aukštas ir aštrus (kaip nurodė pareiškėjas, galbūt išplautas lietaus). Dėl to, anot pareiškėjo, automobilio ratlankis sulinko, iš padangos išėjo oras ir automobilis tapo nevaldomas, jį staiga metė į dešinę pusę. Mašina atsitrenkė į stovintį automobilį FORD ESCORT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pareiškėjas pabrėžė, kad buvo apgadinti abu automobiliai. Pasak pareiškėjo, išvažiuodamas iš policijos komisariato kiemo, jis kanalizacijos šulinio nematė ir negalėjo matyti, nes jį užstojo stovintys automobiliai.

Dėl kelio defekto įvyko automobilio ratlankio gedimas, todėl mašina tapo nevaldoma. Pareiškėjas paaiškino, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodoma, kad eismo įvykis įvyko dėl jo neatidumo, netinkamai pasirinkto saugaus greičio bei atstumo. Pareiškėjo teigimu, eismo įvykį sąlygojo nepakankamas jo atsargumas. Tačiau, kaip paaiškino pareiškėjas, toje pačioje tarnybinio patikrinimo išvadoje toliau nurodoma priešingai – teigiama, kad jis, „išsukdamas iš policijos komisariato kiemo ir sukdamas į Ladigos g., negalėjo matyti, kad kelyje yra kliūtis, dėl kurios gali kiti eismo įvykis, nes matomumą ribojo stovintys automobiliai“.

D. N. nurodė, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo nustatyta, kad jis padarė neteisėtą veiką, turinčią tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis. Todėl, pasak pareiškėjo, jo kaltė neįrodyta ir jis neprivalo atlyginti žalos. Pareiškėjas nurodė, kad Utenos apskrities policijos komisariatui žalos dydis paaiškėjo, kai 2011 m. birželio 8 d. iš draudimo bendrovės „If“ buvo gautas pranešimas apie draudimo bendrovės išmokamas sumas. Policijos komisariatas pagal pateiktas sąskaitas 2011 m. birželio 23 d.

UAB „ARX Autoservisas“ sumokėjo 1236,76 Lt, o įsakymas išskaičiuoti iš jo darbo užmokesčio 1047,77 Lt žalai atlyginti buvo priimtas tik 2011 m. rugpjūčio 1 d., t. y. praleidus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 32 straipsnio 4 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą. Todėl, pareiškėjo manymu, ginčijamas įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Utenos AVPK) atsiliepime išdėstė nesutikimo su pareiškėjo prašymu argumentus ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka, buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas. Tarnybinis patikrinimas pradėtas 2011 m. gegužės 9 d. Jo metu buvo nustatyta, kad eismo įvykį sąlygojo D. N. nepakankamas atsargumas. Pats pareiškėjas užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje patvirtino, kad eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės. Skundžiamas įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo išvadą. Tarnybinio patikrinimo išvada surašyta 2011 m. liepos 27 d., ši data laikoma žalos paaiškėjimo diena. Todėl, atsakovo manymu, jis nepraleido termino įsakymui dėl žalos išieškojimo priimti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo D. N. skundą patenkino, panaikino Utenos AVPK viršininko 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. 89-V-323 „Dėl D. N. padarytos turtinės žalos atlyginimo“, kuriuo pavesta Utenos AVPK Finansų skyriaus vedėjai išskaičiuoti iš jo darbo užmokesčio 1047,77 Lt turtinei žalai atlyginti.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamam ginčui aktualus VTĮ 32 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas. Atsižvelgiant į Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 25 straipsnio 2 dalyje ir VTĮ 32 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, šio straipsnio 4 dalis dėl žalos atlyginimo statutiniam valstybės tarnautojui gali būti taikoma tik tada, kai yra nustatomi aptariamo straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (statutinis valstybės tarnautojas neteisėta kalta veika padarė tiesioginę materialinę žalą vidaus reikalų įstaigai) ir jis žalos neatlygina savo noru. Įstatymas nustato naikinamąjį terminą, kuriuo nepasinaudojus, žalos atlyginimas neteismine tvarka (išskaitymas iš tarnautojo darbo užmokesčio vidaus administravimo tvarka) nebegalimas ir žala gali būti išieškoma teismine tvarka. Taigi, reikalavimo priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo per 1 mėnesį nuo žalos fakto ir dydžio aplinkybių paaiškėjimo nesilaikymas, sprendimą, kuris priimtas praleidus nustatytą terminą, daro neteisėtu ir naikintinu. Todėl, pirmosios instancijos teismo nuomone, byloje turi būti nustatytas konkrečia data apibrėžtas tiesioginės materialinės žalos paaiškėjimo laikas, nuo kurio turi būti skaičiuojama šioje įstatymo normoje nustatyto termino eigos pradžia. Žalos paaiškėjimo diena VTĮ 32 straipsnio 4 dalies prasme laikytina visumos aplinkybių, kurios patvirtina žalos atitinkamam įstaigos turtui padarymo faktą ir jos dydį, pagrįstą atitinkamais dokumentais, paaiškėjimo kalendorinė data.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo automobilis ŠKODA OKTAVIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo remontuojamas UAB „ARX Autoservisas“, kuri 2011 m. birželio 2 d. pateikė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą už atliktą remontą. Automobilis buvo draustas „Kasco“ draudimu, todėl remonto bei transportavimo išlaidas padengė draudimo kompanija. Ji tik nepadengė išlaidų, susijusių su naujų detalių, nuo kurių vertės skaičiuojamas 24 procentų mokestis, keitimu. Draudimo kompanija „ IF“ pagal draudimo sutartį pervedė į UAB „ARX Autoservisas“ sąskaitą 5622,20 Lt ir apie tai 2011 m. birželio 8 d. pranešimu informavo Utenos AVPK. 2011 m. birželio 2 d. PVM sąskaitoje – faktūroje yra Utenos AVPK Finansų skyriaus vedėjos M. K. 2011 m. birželio 14 d. įrašas sumokėti 1236,76 Lt ir įrašas, kad ši suma išmokėta 2011 m. birželio 23 d. Taigi, žalos paaiškėjimo diena laikytina 2011 m. birželio 14 d., kai Finansų skyriaus vedėja M. K. apskaičiavo ir padarė įrašą apmokėti 1236,76 Lt.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovo teiginys, kad VTĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tarnybinio patikrinimo išvados surašymo dienos, t.y. nuo 2011 m. liepos 27 d., laikytinas nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas 2011 m. gegužės 9 d. ir baigtas 2011 m. liepos 27 d. Teisės aktais atsakovui nenustatyta pareiga atlikti tarnybinį patikrinimą materialinės žalos padarymo atveju, tačiau gavęs iš D. N. tarnybinį pranešimą apie eismo įvykį, atsakovas galėjo atlikti tarnybinį patikrinimą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinta Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka. Tarnybinio patikrinimo metu galėjo būti tiriamas pareigūno D. N. veiksmų teisėtumas ir nustatoma, kokie veiksmai įtakojo žalos atsiradimą. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, tarnybinio patikrinimo išvada gali būti pakankamas teisinis pagrindas tiek klausimui dėl tarnybinio nusižengimo buvimo ar nebuvimo, tiek ir klausimui dėl konkretaus pareigūno materialinės atsakomybės pagrindų buvimo ar nebuvimo spręsti. Tačiau, pirmosios instancijos teismo nuomone, šiuo atveju tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo momentas negali būti laikomas žalos paaiškėjimo momentu, nes yra kitų duomenų, liudijančių apie žalos dydį ir jos atsiradimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog patikrinimo išvadoje nustatant žalos dydį, buvo remiamasi jau minėtais dokumentais – UAB „ARX Autoservisas“ 2011 m. birželio 2 d. PVM sąskaita-faktūra, draudimo kompanijos „IF“ 2011 m. birželio 8 d. pranešimu. Taigi, žalos paaiškėjimo diena laikytina 2011 m. birželio 14 d., kai Utenos AVPK Finansų skyriaus vedėja M. K. apskaičiavo ir padarė įrašą sumokėti 1236,76 Lt.

Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčijamas 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 89-V-323 „Dėl D. N. padarytos turtinės žalos atlyginimo“ yra priimtas praleidus VTĮ 32 straipsnio 4 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą, skaičiuojamą nuo žalos paaiškėjimo dienos, ir tai yra pagrindas ginčijamą įsakymą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti. Kadangi skundžiamas įsakymas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, t. y. VTĮ 32 straipsnio 4 daliai, jis yra neteisėtas iš esmės. Todėl, pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėti materialinės žalos atlyginimo klausimą iš esmės nėra pagrindo.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Utenos AVPK prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl, kad atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino, kad žalos paaiškėjimo diena laikytina 2011 m. birželio 14 d., nes skundžiamas įsakymas buvo pasirašytas, atsižvelgiant į Utenos AVPK 2011 m. liepos 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadą, ir, kad vieno mėnesio senaties terminas netaikytinas. Nesutinka su teismo argumentu, kad Finansų skyriaus vedėjos apskaičiavimas dėl žalos dydžio per vieną mėnesį įgalina be kaltės pripažinimo reikalauti iš D. N. padengti patirtas išlaidas. Nurodo, kad pareiškėjas yra valstybės statutinis tarnautojas, o VTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos trys sąlygos būtinos materialinei atsakomybei atsirasti, t. y. žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalą padariusio asmens kaltė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino jo skunde nurodytas aplinkybes, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje yra kilęs ginčas dėl Utenos AVPK viršininko 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. 89-V-323 „Dėl D. N. padarytos turtinės žalos atlyginimo“, kuriuo pavesta Utenos AVPK Finansų skyriaus vedėjai išskaičiuoti iš D. N. darbo užmokesčio 1047,77 Lt turtinei žalai atlyginti, teisėtumo.

Pažymėtina, kad vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus reglamentuojančio Vidaus tarnybos statuto 25 straipsnio 2 dalis numato, jog už vidaus reikalų įstaigai, kitai valstybės ar savivaldybių institucijai padarytą žalą pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka traukiami materialinėn atsakomybėn. Tokia tvarka Statute nėra numatyta, tačiau statutiniams valstybės tarnautojams kaip bendrasis teisės aktas Statuto atžvilgiu taikytinas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Šio įstatymo 32 straipsnis nustato valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės sąlygas ir žalos atlyginimo tvarką. Minėto straipsnio 4 dalis numato valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens teisę nuspręsti dėl padarytos žalos atlyginimo išskaitymo iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio (neviršijant vidutinio darbo užmokesčio), jei valstybės tarnautojas gera valia šalių susitarimu žalos neatlygino natūra ar pinigais. Sprendimui dėl žalos atlyginimo priimti nustatytas vieno mėnesio terminas nuo žalos paaiškėjimo dienos. Praleidus šį terminą, priimti tokio pobūdžio sprendimo galimybės įstatymas nenumato, todėl svarbu tinkamai nustatyti žalos paaiškėjimo momentą, nes reikalavimo dėl termino nesilaikymas sprendimą daro neteisėtu ir naikintinu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teisės aktais atsakovui nenustatyta pareiga atlikti tarnybinį patikrinimą materialinės žalos padarymo atveju ir, kad tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo momentas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas žalos paaiškėjimo momentu. Pažymėtina, kad materialinės atsakomybės taikymui taikyti tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką reglamentuojantį aktą būtinybės nebuvo. Ginčo teisiniai santykiai yra sureguliuoti ir nėra pagrindo teigti, kad reikėjo taikyti kitą, žemesnės galios teisės aktą pagal analogiją. Be to, kaip jau buvo paminėta, Statuto 25 straipsnio 2 dalis reikalauja, jog materialinėn atsakomybėn pareigūnai būtų traukiami įstatymų nustatyta tvarka.

Pabrėžtina, kad žalos paaiškėjimo momentu turi būti laikomas momentas, kuomet atsakovui tapo žinoma visuma aplinkybių apie žalos padarymo faktą ir dydį (Žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-304/2008). Nagrinėjamu atveju apie įvykį, kurio metu buvo padaryta žala (sugadintas automobilis), atsakovui tapo žinoma 2011 m. gegužės 5 d., kadangi pareiškėjas tarnybiniu automobiliu vyko vykdydamas tarnybinį pavedimą. Utenos AVPK Anykščių rajono policijos komisariato viršininkui D. N. tarnybiniu pranešimu (b. l. 32) apie eismo įvykį ir apgadintą transporto priemonę pranešta 2011 m. gegužės 5 d. Remdamasis juo, Utenos AVPK Anykščių rajono policijos komisariato viršininkas 2011 m. gegužės 5 d. pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą, kuris buvo pradėtas 2011 m. gegužės 9 d.(b. l. 34). Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „ARX Autoservisas“, kuriame buvo remontuojamas apgadintas automobilis, 2011 m. birželio 2 d. pateikė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą už atliktus darbus (b. l. 14). Remonto ir transportavimo išlaidas, išskyrus išlaidas, susijusias su naujų detalių, nuo kurių skaičiuojamas 24 procentų mokestis keitimu, padengė draudimo kompanija, nes automobilis buvo draustas „Kasko“ draudimu (b. l. 53). Draudimo kompanija „If“ pervedė į UAB „ARX Autoservisas“ sąskaitą 5622,20 Lt ir Utenos AVPK apie tai informavo 2011 m. birželio 8 d. pranešimu (b. l. 57). 2011 m. birželio 2 d. sąskaitoje-faktūroje esantis Utenos AVPK Finansų skyriaus vedėjos 2011 m. birželio 14 d. įrašas – apmokėti 1236,76 Lt (b. l. 56), teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju žalos paaiškėjimo momentu, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, laikytina 2011 m. birželio 14 d. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu spręstina, jog ginčijamas įsakymas dėl materialinės žalos išskaitymo iš pareiškėjo darbo užmokesčio 2011 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimtas praleidus VTĮ 32 straipsnio 4 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą, skaičiuojamą nuo žalos paaiškėjimo dienos.

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjant šį administracinį ginčą, buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės ir pagrįstai panaikintas Utenos AVPK viršininko 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymas Nr. 89-V-323 „Dėl D. N. padarytos turtinės žalos atlyginimo“. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė Romanas Klišauskas