2017-04-28 Nr. AB-9453-3-61-3-05246-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Veslava Ruskan

Administracinė byla Nr. A-245-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05246-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.4; 19.3.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, G. K., I. K., M. F., R. F. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. M. (toliau – ir R. M., pareiškėja) nuo 2000 m. lapkričio 8 d. yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. K. ir I. K. nuo 2011 m. lapkričio 2 d., M. F. ir R. F. nuo 2012 m. kovo 27 d. yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), savininkai.

Pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą (toliau – ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus filialas, atsakovas, Teritorinis registratorius) su prašymu įregistruoti servitutą sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu pateikė 2000 m. lapkričio 24 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro pažymėjimo dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kopiją ir 2000 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimą.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2014 m. rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą Nr. VILRS-2113, kuriuo atsisakė įregistruoti daiktinę teisę – servitutą 0,1000 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Sprendime pažymėta, kad prašymas negali būti patenkintas, nes šiame prašyme nurodytas 2000 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimas nepatvirtina daiktinės teisės – servituto atsiradimo. Sprendimo priėmimo pagrindas: Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2, 3 dalys, 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 29 straipsnio 3, 7 punktai; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.124, 4.125 straipsniai.

Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija (toliau – ir VĮ Registrų centras, Centrinis registratorius) 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. csprl-259 paliko galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. VILRS-2113. Centrinis registratorius sprendime papildomai pažymėjo, kad 2000 m. rugpjūčio 28 d. pareiškime yra išreikštas buvusios sklypo savininės I. B. sutikimas nustatyti per jos sklypą servitutą, šis dokumentas negali būti prilygintas susitarimui dėl servituto nustatymo.

Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2000 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nr. 513, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas dėl I. B. sklypo padalinimo į du sklypus, savininkė įpareigota kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administraciją kadastro duomenų patikslinimo, servituto įrašymo žemės sklypo (Nr. 132) registravimo dokumente garantuojant kitam sklypui naudojimąsi esamu keliu. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakyme Nr. 2870-41, kuriuo buvo padalintas sklypas ir patvirtinti dviejų suformuotų sklypų kadastro duomenys, servitutas nebuvo nustatytas.

Šiuo metu I. B. nėra sklypo savininkė, todėl 2000 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimas nėra tinkamas dokumentas daiktinei teisei įregistruoti, jis nebuvo įregistruotas iki savininko pasikeitimo (CK 4.125 str., 4.124 str. 2 d.). Centrinis registratorius nurodė, kad abejoja pareiškėjos pateiktu 2000 m. lapkričio 24 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro pažymėjimo kopijos tikrumu ir plačiau apie jį nepasisako, tai būtų padaryta pateikus dokumento originalą. Centrinis registratorius atkreipė dėmesį, jog duomenys apie servitutą buvo įrašyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) registre (reg.

Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu įrašas apie servitutą 2012 m. rugsėjo 17 d. panaikintas (išregistruotas) trečiųjų asmenų G. K., I. K., R. F. ir M. F. prašymu, perkeliant juos į registro pastabą, 2014 m. rugsėjo 5 d. trečiųjų asmenų prašymu buvo panaikinta ir pastaba. Centrinis registratorius išaiškino pareiškėjai, kad ji turi teisę skųsti Centriniam registratoriui Vilniaus filialo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą (sprendimas įformintas registro įrašu) ir/ar 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą (sprendimas įformintas registro įrašu) arba teikti VĮ Registrų centro Vilniaus filialui prašymą ištaisyti Nekilnojamojo turto registro klaidas, t. y. atstatyti duomenis apie servitutą gretimame žemės sklype.

Pareiškėjai išaiškinta, kad, teikdama skundą centriniam registratoriui, pareiškėja turėtų pateikti duomenis, kada sužinojo apie sprendimus bei prašyti atnaujinti praleistą terminą. Centrinio registratorius sprendime pažymėta, kad apie skundo nagrinėjimą buvo pranešta G. K., I. K., R. F. ir M. F., kadangi skundo nagrinėjimas susijęs su jų teisėmis.

II. Pareiškėja R. M. 2014 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į teismą skundu prašydama: 1) panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. VILRS-2113; 2) panaikinti VĮ Registrų centro 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. csprl-259 ir bylą perduoti nagrinėti VĮ Registrų centro Vilniaus filialui.

Pareiškėja nurodė, kad siekia įregistruoti daiktinę teisę – servitutą – žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), kurio savininkė ji yra. Paaiškino, kad Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2000 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 513 patvirtinus I. B. žemės sklypo padalinimo į du sklypus detalųjį planą, kartu leista privažiuoti prie (duomenys neskelbtini) sklypo I. B. sklypui priklausančiu keliu; I. B. notariškai patvirtino sutinkanti su šiuo servitutu. Pareiškėja 2000 metais įgijo nurodytą žemės sklypą, ir nors Nekilnojamojo turto registro išraše duomenų apie daiktines teises nėra, 2000 m. rugsėjo 4 d. išduotame pažymėjime nurodyta teisė patekti į sklypą, remiantis 2000 m. rugpjūčio 28 d. žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų rašytinėmis sutartimis. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad I. B. pareiškimas dėl sutikimo negali būti prilyginamas asmenų susitarimui dėl servituto nustatymo. Pareiškėjos nuomone, duomenys apie servitutą ištirti neišsamiai, atsakovas neprašė pateikti pažymėjimo originalo. Be to, pareiškėja nebuvo informuota apie tai, kad įrašas apie servitutą trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymu buvo panaikintas.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad, remiantis Civiliniu kodeksu ir Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos nuostatomis, žemės servitutai nustatomi įstatymu, administraciniu aktu, rašytine notariškai patvirtinta sutartimi. 2000 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimu I. B. išreiškė sutikimą, kad jos tuo metu nuosavybės teise valdomame žemės sklype būtų nustatytas servitutas – teisė pravažiuoti į šalia esantį sklypą. Notaras šio pareiškimo nepatvirtino, o tik paliudijo parašo tikrumą. Įstatymo reglamentuoti notaro veiksmai tvirtinant sandorius užtikrina jų atitiktį įstatymo reikalavimams, sandorio patikimumą ir jo pagrindu atsirandančių teisinių santykių stabilumą.

I. B. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido nuosavybės teises į ginčo sklypą, tačiau sutartyje taip pat nėra duomenų dėl gretimo sklypo naudojimosi teisių. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Pareiškėja nepateikė jos daiktinę teisę patvirtinančių dokumentų, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė įrašyti duomenis į registrą. Žemės sklypui, į kurį įregistruotos pareiškėjos nuosavybės teisės, niekada nebuvo įregistruotos kitos daiktinės teisės. Pareiškėja Centriniam registratoriui pateikė skirtingų žemės sklypų skirtingu metu parengtų dokumentų skirtingų lapų kopijas, dėl to kilo pagrįstų abejonių dėl jų tikrumo, be to, pats asmuo turi rinkti ir pateikti registro tvarkytojui duomenis ar įrodymus, patvirtinančius tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

Daikto teisinė registracija atliekama daiktinės teisės įgijimo ar pasibaigimo dokumentų pagrindu, tačiau tokio daikto registracijos atlikimo faktas nėra daiktinės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas. 2000 m. rugsėjo 4 d. pažymėjime nurodyta daiktinė teisė buvusios savininkės I. B. 2000 m. rugpjūčio 28 d. prašymo ir pareiškimo pagrindu buvo įregistruota ne ginčo žemės sklype, bet sklype, priklausančiame G. K., I. K., M. F., R. F. bendrosios nuosavybės teise. Nurodyti asmenys kreipėsi į Teritorinį registratorių su prašymu išregistruoti kelio servitutą, esantį jiems nuosavybės teise priklausančiame sklype, nes pareiškimas nebuvo tinkamas pagrindas įrašyti šią daiktinę teisę į registrą.

Šio prašymo nagrinėjimo metu buvo pateiktas ir pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 12 d. sutikimas dėl kelio servituto šiame sklype išregistravimo, pareiškėja sprendimo neginčijo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. K., I. K., M. F., R. F. (toliau – ir tretieji suinteresuoti asmenys) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo registracijos pažymoje iki 2012 m. rugsėjo 17 d. buvo įrašyta, kad įregistruota daiktinė teisė – kelio servitutas. Laikinas pravažiavimas buvo nustatytas pagal I. B. vienasmenišką pareiškimą, taigi servitutas pagal teisės aktų reikalavimus nebuvo ir negalėjo būti nustatytas. Apie ketinimą panaikinti šį nepagrįstai įregistruotą kelio servitutą pareiškėja kelis kartus buvo informuota telefonu, be to, ji pati davė sutikimą Teritoriniam registratoriui. Pažymėjo, kad, jų žiniomis, į pareiškėjos sklypą jau yra nustatytas servitutas per I. B. priklausantį žemės sklypą.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), teisę įregistruoti servitutą grindžia I. B. pareiškimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame išreikštas sutikimas nustatyti kelio servitutą jos sklypui, kad būtų galima privažiuoti prie sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). Bylos medžiaga patvirtina, kad šio pareiškimo pagrindu kelio servitutas buvo įregistruotas žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), išregistruotas 2012 m. rugsėjo 17 d. sklypo savininkų prašymu, nustačius, jog servituto įregistravimo pagrindas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog servitutai gali būti nustatomi įstatymu, sandoriu ir teismo sprendimu, o įstatymo numatytais atvejais – administraciniu aktu. Civilinio kodekso 1.74 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai turi būti patvirtinti notaro. I. B. pareiškimas Nr. (duomenys neskelbtini) nėra patvirtintas notaro, tik paliudytas parašo tikrumas, todėl toks pareiškimas neatitinka minėto reikalavimo, keliamo sandoriui dėl nekilnojamojo daikto suvaržymo. Vertinant kitus byloje pateiktus dokumentus, matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 2870-41, kuriuo I. B. sklypas padalintas į du sklypus, servitutas nenustatytas; 2000 m. lapkričio 8 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartyje duomenų dėl servituto nustatymo taip pat nėra, kitų dokumentų, patvirtinančių servituto nustatymą sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nepateikta. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad teritorinis registratorius neturėjo teisinio pagrindo įregistruoti daiktinės teisės – servituto – pareiškėjos žemės sklypo naudai. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo savo funkcijas vykdyti, laikydamasis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Konstatavus, kad pareiškėja nepateikė servituto atsiradimą patvirtinančio dokumento, buvo sprendžiama, jog VĮ Registrų centro Vilniaus filialas registruoti šią daiktinę teisę atsisakė pagrįstai.

Pareiškėja taip pat ginčijo, kad jos teisę į kelio servitutą įrodė įrašas 2000 m. rugsėjo 4 d. išduotame Pažymėjime apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį, kuriame nurodytas leidimas patekti į sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. y. į sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas pažymėjo, kad duomenys apie servitutą įrašyti ne pareiškėjos nekilnojamojo turto ir teisių į jį registraciją patvirtinančiame 2000 m. lapkričio 24 d. pažymėjime, bet 2000 m. rugsėjo 4 d. išduotame sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos pažymėjime. Daiktinės teisės registracijos atlikimo faktas neįrodo daiktinės teisės atsiradimo; daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtina Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje numatyti pagrindai. Kelio servitutas žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išregistruotas 2012 m. rugsėjo 17 d. Pareiškėjos teigimu, apie šį faktą jai nebuvo žinoma, tačiau akivaizdu, kad apie tai pareiškėjai VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. lapkričio 3 d. sprendime buvo paaiškinta, kad įrašas apie servitutą panaikintas 2012 metais trečiųjų asmenų G. K., I. K., R. F. ir M. F. prašymu, perkeliant juos į registro pastabą, o 2014 metais trečiųjų asmenų prašymu panaikinta ir pastaba. Ten pat pareiškėjai buvo išaiškinta, kad ji turi teisę skųsti minėtus sprendimus arba teikti VĮ Registrų centro Vilniaus filialui prašymą ištaisyti Nekilnojamojo turto registro klaidas. Tačiau teismas pažymėjo, kad klausimas dėl kelio servituto išregistravimo nėra šios bylos ginčo dalykas, ir plačiau dėl to nepasisakė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja kitų dokumentų, patvirtinančių jos daiktinę teisę į kelio servitutą, nepateikė ir byloje tokių duomenų nenustatyta.

IV. Pareiškėja R. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas.

Pareiškėja nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kurį įsigijo 2000 metais iš I. B., kuri 2000 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimu sutiko, kad jos nuosavybės teise valdomame žemės sklype būtų nustatytas kitų žemės sklypų (žemės sklypo naudotojų) servitutas – teisė privažiuoti į 1 000 kv. m ploto žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) esamu 3 m pločio ir 150,09 kv. m ploto keliu, t. y. esamu keliu privažiuoti į pareiškėjos įsigytą žemės sklypą. I. B. parašą patvirtino notaras. Pareiškimas registruotas Vilniaus rajono notarų biure, registro Nr. (duomenys neskelbtini). Šios sutarties pagrindu VĮ Registrų centras Vilniaus filiale buvo įregistruota daiktinė teisė, kelio servitutas žemės sklype (tarnaujantis daiktas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), leisti privažiuoti į sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. į pareiškėjos nuosavybės teisę valdoma žemės sklypą. Įrašas Nekilnojamojo turto registre galiojo nuo 2000 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugsėjo 17d.

Taigi Nekilnojamojo turto registre 2000 m. rugpjūčio 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini) sutarties pagrindu žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruota daiktinė teisė, kelio servitutas, esamu keliu patekti į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pažymi, kad tik šiuo keliu galima privažiuoti į nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, juo yra naudojamasi iki šiol. Kitų įvažiavimų į nuosavybės teise valdomą žemės sklypą nėra ir praktiškai nėra galimybių pravažiavimą įrengti per kitą žemės sklypą. Šiuo klausimu kreipėsi į kompetentingas institucijas, tačiau atsakymo iki šio laiko negavo. Kelią įrengė patys savo lėšomis po to, kai įsigijo žemės sklypą.

Įsigyjant žemės sklypą, sandorio sudarymo metu, buvo įsitikinusi, kad įregistruota daiktinė teisė, kelio servitutas (tarnaujantis), nesudarys kliūčių ir neiškils ginčų šiuo klausimu, t. y. dėl privažiavimo ir patekimo į nuosavybės teisę valdomą žemės sklypą.

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas išregistravo daiktinę teisę, kelio servitutą, žemės sklype šiuo metu priklausančiame tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. K., I. K., R. F., M. F. atsižvelgiant į jų prašymą, jame išdėstytas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant ir į pareiškėjos pateiktą atsakymą VĮ Registrų centro Vilniaus filialo vedėjui – juriskonsultui, kurį VĮ Registrų centro Vilniaus filialas vertino kaip pareiškėjos sutikimą dėl kelio servituto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išregistravimo bei registro pastabos įrašymo.

Pareiškėja pažymi, kad esamų savininkų valdomas žemės sklypas priklausė I. B., kuri pardavė jį kitiems savininkams, o esami savininkai jį įsigijo jau vėliau, iki to laiko su ankstesniais žemės sklypų savininkais dėl kelio servituto jokio ginčo nekilo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pasisakoma, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis).

Ginčo atveju žemės sklypo savininkams manant, kad 2000 metais servituto įregistravimo pagrindas neatitiko teisės aktų reikalavimų, 2012 m. rugsėjo 7 d. prašymu į Teritorinį registratorių kreipėsi siekdami ginti savo nuosavybės teises į žemę. Jiems padavus prašymą, Teritorinis registratorius ėmėsi veiksmų, nebuvo stebėtojas. Pareiškėja mano, kad savo veiksmais Teritorinius registratorius iš esmės išsprendė ginčą tarp pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime į skundą patvirtino, kad ginčas tarp pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų yra, nurodė, kad, jų žiniomis, į pareiškėjai priklausantį sklypą yra nustatytas servitutas per kitą žemės sklypą ir jie nesupranta, kodėl pareiškėja bando nustatyti pravažiavimą būtent per suinteresuotų asmenų sklypą. Taigi nors Teritorinio registratoriaus funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, Teritoriniam registratoriui įstatymas nesuteikė teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo, jis ėmėsi veiksmų dėl servituto išregistravimo, dėl ko pašalino suinteresuotų asmenų nuosavybės teise valdomame žemės sklype trukdymus. Išdėstytas aplinkybes patvirtina suinteresuotų asmenų Teritoriniam registratoriui 2012 m. rugsėjo 7 d. prašyme nurodyta aplinkybė, kad į nuosavybės teise valdomą žemės sklypą pareiškėja turi privažiavimą per atskiru žemės sklypu neformuojamą laisvą valstybinę žemę, jog servitutas niekada nebuvo nustatytas ir kt.; prašė pateiktus duomenis patikrinti ir dėl nurodytų aplinkybių prašymą tenkinti.

Teritorinis registratorius trečiųjų asmenų prašymą dėl servituto patenkino ir priėmė 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą išregistruoti kelio servitutą bei registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) 11 punkte įrašyti pastabą „Buvusi šio sklypo savininkė (I. B.) 2000-08-28 pareiškimu reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjos parašą patvirtino notaras, sutiko, kad šiam sklypui būtų nustatytas servitutas-teisė privažiuoti į 1 000 kv. m sklypą (duomenys neskelbtini)“. Vėliau panaikinta ir pastaba.

Būtent Teritorinis registratorius, priimdamas sprendimą išregistruoti kelio servitutą, 2012 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi (VĮ Registrų centras Vilniaus filialo vedėjas–juristas) į pareiškėją suformulavęs tekstą, kokį pareiškėja turėjo pateikti Teritoriniam registratoriui. Suformulavo: „Buvusi šio sklypo savininkė (I. B.) 2000-08-28 pareiškimu reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjos parašą patvirtino notaras, sutiko, kad „šiam sklypui būtų nustatytas...servitutas-teisė privažiuoti į 1 000 kv. m sklypą (duomenys neskelbtini)2“. Taigi pareiškėja, nežinodama, kad yra suinteresuotų asmenų prašymas dėl servituto, nežinodama, ko iš pareiškėjos reikalauja teisė, suklaidinta Teritorinio registratoriaus tarnautojo, pateikė Teritoriniam registratoriui 2012 m. rugsėjo 12 d. prašymą, kuriame nurodė, kad, kol bus nustatytas atskiras kelio servitutas ar kitas privažiavimas prie sklypo, prašo, kad būtų įrašyta pastaba dėl I. B. sutikimo.

Pareiškėja mano, kad Teritorinis registratorius 2012 m. rugsėjo 12 d. prašymą iš pareiškėjos išgavo neteisėtais veiksmais, jis buvo panaudotas prieš ją tiek išregistruojant servitutą, tiek teisminiame procese, dėl ko Teritorinis registratorius pažeidė pareiškėjos teises ir laisves viešojo administravimo srityje.

Mano, kad, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, Teritorinis registratorius, viešojo administravimo subjektas, privalėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymus nagrinėti pagal savo įgaliojimus, nagrinėdamas prašymus privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais viešojo administravimo principais, kitais teisės aktais bei įmonės įstatais, Teritorinio registratoriaus nuostatais, nespręsti kilusio ginčo tarp pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, tvarkyti duomenis tik iš jam pateiktų dokumentų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimuose yra pasisakęs, <...> Pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės institucijas, pareigūnus žmonės gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra viręs, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, taptų teisinis nihilizmas. Toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pasipriešinti valstybės - galingo mechanizmo - savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga <...>.

Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. B. pareiškimas nėra patvirtintas notaro, o tik paliudytas parašo tikrumas. Dėl šios priežasties nėra prilyginamas sandoriui, kadangi neatitinka reikalavimų, keliamų sandoriui dėl nekilnojamojo daikto suvaržymo. Būtent sklypo savininkė suteikė teisę važiuoti į pareiškėjos nuosavybės teise valdomą žemės sklypą transporto priemonėmis, nustatė kelio plotį ir plotą. Be to, šis pareiškimas buvo pripažintas sandoriu paties Teritorinio registratoriaus, kuris Nekilnojamojo turto registre šio sandorio pagrindu įregistravo daiktinę teisę – kelio servitutą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl sandorio negaliojimo pagrindų, kaip neatitinkančio keliamų reikalavimų sandoriui, padarė tinkamai neištyręs sandorio sudarymo aplinkybių, dėl ko padarė formalią išvadą, atsižvelgęs tik į šio teisinio laikotarpio reikalavimus. Sandoris buvo sudarytas prieš 12 metų tuo metu galiojančių teisės aktų pagrindu ir remiantis susiformavusia praktika.

Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

R. M. apeliaciniame skunde teigia, jog „Teritorinis registratorius iš esmės išsprendė ginčą tarp manęs ir suinteresuotų asmenų dėl tos pačios daiktinės teisės ar jos turinio“ bei pateikia argumentus, kurie išimtinai susiję su Teritorinio registratoriaus 2012 m. rugsėjo 17 d. priimtu sprendimu išregistruoti daiktinę teisę – kelio servitutą, žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), į kurį Nekilnojamojo turto registre įregistruotos trečiųjų suinteresuotų asmenų G. K., I. K., R. F., M. F. bendrosios dalinės nuosavybės teisės, registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini).

Teritorinis registratorius sprendimą išregistruoti kelio servitutą priėmė tik po to, kai išnagrinėjo dokumentus, kurių pagrindu buvo įregistruota daiktinė teisė, bei gavo tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų G. K., I. K., R. F., M. F. ir pačios pareiškėjos prašymus išregistruoti servitutą. Teritorinis registratorius neturėjo jokių duomenų, jog tarp pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų vyksta ginčas. Apie galimybę skųsti Teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą pareiškėja buvo informuota. Pareiškėja (apeliantė), apeliaciniame skunde išsamiai analizuodama Teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą, kuris nebuvo nagrinėjamas nei Centrinio registratoriaus, nei Vilniaus apygardos administracinio teismo, nepagrįstai išplėtė administracinio ginčo ribas, todėl nurodo, jog dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo padaryta išvada, jog I. B. pareiškimas negali būti laikomas sandoriu, nes jame patvirtintas tik parašo tikrumas, tačiau visiškai nepasisako apie aplinkybes, jog nei viename dokumente, sudarytame vėliau nei patvirtintas minėtas Pareiškimas, jokių duomenų apie žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytus servitutus nėra. Taip pat pati pareiškėja sutinka, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas I. B. pareiškimą, atsižvelgė į galiojantį teisinį reglamentavimą ir reikalavimus, būtinus sandoriui dėl daiktinės teisės nustatymo, tačiau, anot pareiškėjos, teismas tinkamai neištyrė minėto Pareiškimo sudarymo aplinkybių. Nesutinka su šiuo apeliantės argumentu, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime išsamiai nurodė teisės normas, kuriose aiškiai įvardintas notarinės sandorio formos reikalavimas, nustatant daiktinių teisių bei nekilnojamųjų daiktų suvaržymus. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai kelia faktinių aplinkybių nustatymo bei materialiosios teisės reglamentuojamų klausimų nagrinėjimą administracinėje byloje, taip išplėsdama Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencijos ribas, kurias ir tikrino Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. K., I. K., R. F., M. F. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime nurodo, kad laikinas privažiavimas nebuvo suderintas su atsakingomis institucijomis. Jis buvo įregistruotas pagal tuometinės žemės sklypo savininkės I. B. vienasmenį pareiškimą, kuriuo ji sutiko leisti nustatyti servitutą privažiuoti į sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis aukščiau pateikta informacija, darytina išvada, kad servitutas niekada nebuvo nustatytas taip, kaip numato teisės aktai ir negalėjo būti nustatytas bei įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Tretieji suinteresuoti asmenys mano, kad servitutas, kiek dėl jo pasisakė viešojo administravimo institucijos, buvo nustatytas nepagrįstai, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kadangi servitutas negalėjo būti įregistruotas, jų prašymu šis registravimas panaikintas.

Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginio, kad tik šiuo keliu galima pravažiuoti į nuosavybės teise valdomą žemės sklypą, juo yra naudojamasi iki šiol, tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad jie geranoriškai kol kas sutinka, kad laikinai būtų naudojamasi keliu, kadangi jie patys planuoja rengti sklypo atidalinimą ir siekia įvažiavimą suformuoti per greta esantį valstybinės paskirties sklypą, adresu (duomenys neskelbtini). Šis klausimas sprendžiamas nuo 2012 metų, kada tretieji suinteresuoti asmenys net kelis kartus kreipėsi į R. M., siūlydami tai daryti kartu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjos neinformavimo apie servituto išregistravimą, nežinojimą yra nepagrįsti. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, R. M. turėtų įrengti įvažiavimą per I. B. sklypą, problema dėl privažiavimo į sklypą turėjo būti sprendžiama ne kaimyninių sklypų sąskaita, o buvusio bendro, dabar jau atidalinto, sklypo sąskaita, kurio adresas 2014 metais buvo pakeistas į (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Minėta, kad pareiškėja R. M. nuo 2000 m. lapkričio 8 d. yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. K. ir I. K. nuo 2011 m. lapkričio 2 d., M. F. ir R. F. nuo 2012 m. kovo 27 d. yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), savininkai.

Pareiškėja R. M. 2014 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu įregistruoti servitutą sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2014 m. rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą Nr. VILRS-2113, kuriuo netenkino pareiškėjos prašymo. Sprendimo priėmimo pagrindas: Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2, 3 dalys, 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 29 straipsnio 3, 7 punktai; Civilinio kodekso 4.124, 4.125 straipsniai. VĮ Registrų centras 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. csprl-259 paliko galioti VĮ Registrų Vilniaus filialo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. VILRS-2113.

Dalyvaujantys byloje asmenys – pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys bei viešojo administravimo institucijos, priėmusios ginčijamą sprendimą ir išnagrinėjusios ginčą ne teismo tvarka, nurodo aplinkybes, susijusias ne vien su ginčijamo sprendimo priėmimu, bet ir su ankstesniais viešojo administravimo subjekto priimtais sprendimais, išnagrinėjus minėtų fizinių asmenų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktus prašymus, susijusius su servituto registravimu minėtų dviejų sklypų registruose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios aplinkybės yra reikšmingos ir ginčijamo sprendimo teisėtumui.

Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančiame žemės sklype nuo 2000 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugsėjo 17 d. buvo įregistruota daiktinė teisė – kelio servitutas (tarnaujantis daiktas žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), būtent leidimas privažiuoti į sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. y. pareiškėjai priklausantį sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), servituto įregistravimo pagrindu nurodyta 2000 m. rugpjūčio 28 d. sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), servituto išregistravimo pagrindu nurodytas 2012 m. rugsėjo 7 d. asmens prašymas Nr. 4198353.

I. B. 2000 m. rugpjūčio 28 d. pasirašė (parašo tikrumą patvirtinus notarui) pareiškimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo sutiko, kad žemės sklypui, kurio savininkė ji yra, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), būtų nustatytas servitutas, suteikiantis teisę privažiuoti į kitą sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (iš pareiškimo turinio ir kitų dokumentų aišku, kad kalbama apie šį sklypą). Šis dokumentas nurodytas registre kaip servituto įregistravimo pagrindas.

2012 m. rugsėjo 7 d. tretieji suinteresuoti asmenys VĮ Registrų centro Vilniaus filialui prašymą, kuriuo prašė išregistruoti servitutą, įregistruotą buvusios sklypo savininkės I. B. pareiškimo pagrindu, nes privažiuoti į sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), galima per laisvą valstybinę žemę. Šis dokumentas nurodytas servituto išregistravimo pagrindu. Byloje yra pareiškėjos Vilniaus filialui rašytas 2012 m. rugsėjo 12 d. prašymas, kuriame nurodoma, kad, kol bus nustatytas atskiras kelio servitutas ar kitas privažiavimas, pareiškėja prašo, kad registro pastabose būtų įrašyta informacija apie I. B. 2000 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. balandžio 8 d. išraše dėl sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prie registro pastabų ir nuorodų yra įrašas, kad buvusi šio sklypo savininkė (I. B.) 2000 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimu, registruotu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjos parašą patvirtino notaras, sutiko, „kad šiam sklypui būtų ...nustatytas servitutas – teisė privažiuoti į 1 000 kv. m sklypą Nr. (duomenys neskelbtini)“.

Vėlesni Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai ir Centrinio registratoriaus sprendimo turinys patvirtina, kad minėtos pastabos nėra, nes 2014 m. rugsėjo 5 d. trečiųjų asmenų prašymu pastaba buvo panaikinta.

VI. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Skundžiamo akto priėmimo pagrindu nurodyti: Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2, 3 dalys, 26 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 29 straipsnio 3, 7 punktai; Civilinio kodekso 4.124, 4.125 straipsniai. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnis reglamentuoja prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus padavimo tvarką. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnis reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teisę atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus.

Civilinio kodekso 4.124 straipsnis nustato servituto nustatymo pagrindus ir momentą. Civilinio kodekso 4.125 straipsnis reglamentuoja servituto nustatymą sandoriais.

Civilinio kodekso 4.111 straipsnis įtvirtina servituto sąvoką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X-1743 redakcija) nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

VII. Minėta, kad Teritoriniam registratoriui buvo pateiktas pareiškėjos prašymas dėl servituto įregistravimo ir servitutinio kelio nustatymo gretimame žemės sklype, kurio savininkai yra tretieji suinteresuoti asmenys, o ankstesnė savininkė buvo I. B.

Minėti bylos dokumentai neginčijamai patvirtina, kad toks servitutas, kurį prašo įregistruoti pareiškėja, buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančiame sklype (kaip tarnaujančiame daikte), tačiau buvo išregistruotas 2012 metais, 2014 metais panaikinta registre buvusi įrašyta pastaba apie buvusios savininkės sutikimą leisti naudotis įvažiavimu į pareiškėjai priklausantį sklypą. Teritorinis registratorius visus minėtus sprendimus (2000 metais įregistravo servitutą, 2012 metais išregistravo servitutą, 2014 metais pašalino iš registro pastabą, 2014 metais atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl servituto įregistravimo) priėmė vertindamas vieną dokumentą – 2000 m. rugpjūčio 28 d. I. B. sutikimą, kad būtų nustatytas servitutas, suteikiantis teisę privažiuoti į pareiškėjai priklausantį žemės sklypą. Vienais iš minėtųjų atvejų Teritorinis registratorius vertino pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų paduodamus prašymus kartu, kitais atvejais (kaip skundžiamo sprendimo priėmimo metu ir pastabos pašalinimo atveju) Teritorinis registratorius atskirai nagrinėjo pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymus. Nagrinėjamu atveju Centrinis registratorius pranešė apie pareiškėjos skundo nagrinėjimą ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims.

Minėti bylos dokumentai neginčijamai patvirtina, kad Teritorinis registratorius priėmė skundžiamą sprendimą nevertinęs visų minėtų savo ankstesnių priimtų sprendimų, susijusių su nagrinėjamu klausimu, nevertinęs to, kokį sprendimą tuo pačiu klausimu priima Teritorinis registratorius tą pačią dieną, kaip ir buvo priimtas ginčijamas sprendimas – 2014 m. rugsėjo 5 d., neatsižvelgdamas į tai, kad visi pagal savo turinį skirtingi (kai kurie net priešingi) sprendimai buvo priimami vertinant vieną pirminį dokumentą, kuris kiekvieną kartą būdavo Teritorinio registratoriaus priimamo sprendimo vertinimo dalykas, tačiau sprendimai priimami skirtingi.

Minėta, kad ginčijamas Teritorinio registratoriaus sprendimas pagal pareiškėjos prašymą buvo priimtas tą pačią dieną (2014 m. rugsėjo 5 d.) kaip kitas sprendimas, kuriuo buvo nusprendžiama dėl to paties dalyko, nagrinėjant trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymą. Pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymai buvo susiję, t. y. priimami sprendimai buvo susiję tiek su pareiškėjos teisėmis ir pareigomis, tiek su trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis ir pareigomis, todėl turėjo būti nagrinėjami kartu.

Servituto įregistravimas ar išregistravimas, kiti su tuo susiję klausimai nagrinėjami Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo pagal viešpataujančio ar tarnaujančio daikto savininko prašymą turėtų būti nagrinėjami kartu, nes tai yra tas pats klausimas, kurį sprendžiant Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas priima sprendimą, kuris turi reikšmės tiek viešpataujančio daikto savininko įgytoms (pakeistoms ar panaikintoms) teisėms, tiek tarnaujančio daikto savininko nustatytoms (pakeistoms ar panaikintoms) pareigoms. Todėl viešojo administravimo subjektas tokį atvejį turėtų vertinti kaip privalomo procesinio bendrininkavimo atvejį administracinėje byloje, nagrinėjamoje ne teisme, nors tai ir nėra nustatyta įsakmiai administracinę procedūrą reglamentuojančiose teisės normose, tačiau kitaip atitinkamas klausimas negali būti teisingai ir teisėtai išspręstas.

Viešojo administravimo subjekto sprendimas, priimtas neįvertinus visų reikšmingų klausimo išnagrinėjimui faktinių aplinkybių, atskirai nagrinėjant klausimus, kurie turėtų būti nagrinėjami kartu, dėl ko gali būti neteisingai įvertinamos faktinės nagrinėjamo klausimo aplinkybės ir neteisingai pritaikomos normos viešojo administravimo subjektui įgyvendinant savo kompetenciją tam tikroje srityje, negali būti pripažintas teisėtu ir atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį. Dėl minėtų motyvų, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio todėl, kad nėra pagrįstas faktais, dėl ko galėjo būti neteisingai pritaikytos ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo normos.

Pastebėtina taip pat tai, kad Teritorinis registratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino vien pareiškėjos pateiktą prašymą įregistruoti servitutą, tačiau nevertino, ar nagrinėjamu atveju turėjo ir galėjo būti paduotas tik toks prašymas, ar pareiškėja tik tokiu būdu galėjo kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją, prašydama priimti administracinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, klaidingas paduoto dokumento pavadinimas, neturėtų būti kliūtis suinteresuotam asmeniui kreiptis dėl administracinio sprendimo priėmimo, o viešojo administravimo subjektui priimti nagrinėjamu atveju tokį sprendimą, koks galėtų būti priimtas pagal viešojo administravimo subjekto teisės aktuose nustatytą kompetenciją.

Centrinis registratorius savo sprendime pažymėjo, kad pareiškėja galėtų teikti Vilniaus filialui prašymą ištaisyti Nekilnojamojo turto registro klaidas, t. y. atstatyti duomenis apie servitutą gretimame žemės sklype, arba pareiškėja galėtų skųsti Centriniam registratoriui kitus minėtus su nagrinėjamu klausimu susijusius priimtus Teritorinio registratoriaus sprendimus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien Centrinio registratoriaus išaiškinimai (nepriimant sprendimo dėl Centriniam registratoriui skundžiamo sprendimo), ką galėjo asmuo padaryti kreipdamasis su prašymu priimti administracinį sprendimą, tačiau nepadarė, bet galėtų padaryti, kreipdamasis dėl naujo administracinio sprendimo priėmimo ar paduodamas naujus skundus, yra akivaizdžiai nesuderinami su asmens teise gauti galutinį administracinį sprendimą per protingą terminą.

Operatyvus kiekvienos procedūros, galinčios nulemti privataus asmens teises ir pareigas, vykdymas yra esminis teisingumo elementas. Procedūrų operatyvumo reikalavimas, kuris taip pat įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, nustatomas ir tam, kad būtų pasiektas teisinis apibrėžtumas. Iš esmės, kol nėra priimtas aktas, užbaigiantis administracinę procedūrą, arba kol nepasibaigia nustatyti terminai, po kurių neveikimas pripažįstamas tolygiu administraciniam aktui, procedūra tebevyksta ir teisinė situacija lieka neapibrėžta (V. Valančius (red.). Viešasis administravimas ir privatūs asmenys. Vilnius: Justitia, 2004, p. 29). Viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuriuo formaliai atsakoma į asmens prašymą, tačiau nėra išsprendžiama teisinė situacija (kuri galėtų būti išspręsta paduodant asmeniui kitokio turinio prašymą ar skundą), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prilyginamas atvejui, kai galutinis administracinis sprendimas nėra priimtas, kuo yra pažeidžiamas administracinio proceso operatyvumo principas.

Atsakovas, priimdamas skundžiamą aktą, neįvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingų aplinkybių, dėl ko galėjo netinkamai aiškinti ir taikyti teisės normas, todėl sprendimas naikinamas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir atsakovas įpareigojamas iš naujo spręsti klausimą, o pareiškėjos skundas tenkinamas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto vertintų faktinių aplinkybių ir taikytų materialinės teisės normų, todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos R. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos R. M. skundą tenkinti.

Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. VILRS-2113; panaikinti valstybės įmonės Registrų centro 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. csprl-259 ir klausimą perduoti nagrinėti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius