2026-01-14 Nr. AB-1027-3-61-3-04139-2025-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1259-822/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04139-2025-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja K. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 25S159475, kuriuo nuspręsta atsisakyti K. M. pakeisti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 25S166060, kuriuo K. M. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. liepos 23 d. iki 2028 m. sausio 22 d. (toliau – ir Sprendimas 2); 3) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 25S177546, kuriuo nuspręsta K. M. išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Sakartvelą (toliau – ir Sprendimas 3); 4) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi nagrinėti iš naujo. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2022 m. pradžios su šeima gyvena ir dirba Lietuvoje, jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Leidimas). Šeimos apsisprendimą likti pas Lietuvoje dirbusį sutuoktinį didžia dalimi lėmė Ukrainoje prasidėjęs karas. Kadangi politinė situacija dėl nuolatinių sisteminių žmogaus teisių pažeidimų jos gimtojoje Baltarusijoje yra nepatenkinama, pareiškėja savo ir šeimos ateitį sieja su Lietuva, nuo pirmųjų dienų stengėsi adaptuotis ir prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje sąlygų – susirado darbą, pradėjo mokytis lietuvių kalbos, aktyviai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą.

3. Pareiškėja nurodė, kad ji, kaip ir sutuoktinis, dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini). Sūnus, kuris gimęs (duomenys neskelbtini), lanko Vilniaus Levo Karsavino mokyklą, nuo 2022 m. lanko sporto klubą (duomenys neskelbtini). Dukra, gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, lanko Vilniaus lopšelį – darželį (duomenys neskelbtini). Šeima gerbia ir puoselėja tautinių Lietuvos švenčių tradicijas, aktyviai dalyvauja nacionalinių švenčių minėjimuose tiek darželyje, tiek mokykloje ar viešai organizuojamuose renginiuose, sąmoningai įsitraukia į vietos bendruomenės gyvenimą, domisi Lietuvos istorija ir kultūra, pareiškėja mokėsi ir tebesimoko lietuvių kalbos, buitine kalba susikalba ir visiškai geba komunikuoti su lietuviškai bendraujančiais asmenimis, jos pastangos egzamino metu buvo įvertintos dešimt balų. Teigė, kad sudarė sutartį su banku Swedbank dėl pensijų kaupimo.

4. Pareiškėja teigė, kad dėl buitinių problemų, susijusių su šeimos persikėlimu į Lietuvą, ji buvo priversta lankytis Baltarusijoje. Kadangi tiesiogiai nei ji, nei sutuoktinis aktyviai savo politinių pažiūrų nebuvo reiškę, nors rinkimuose balsavo už opozicijos kandidatą, jokių konkrečių individualių susidūrimų su Baltarusijos struktūromis neturėjo, nerimaudama bendrai dėl situacijos, vyko į Baltarusiją su sūnumi dėl jo dantų gydymo, dėl šeimos augintinio atvežimo į Lietuvą, vaikų pasų keitimo, o dažniausiai dėl sunkios tėvo būklės po insulto. Pareiškėja vyko į Baltarusiją kiekvieną kartą įvertinusi rizikas ir kiekvienas kartas yra didelis iššūkis jai baiminantis, kad ji nebebus išleista ir negalės grįžti pas šeimą Lietuvoje.

5. Pareiškėja paaiškino, kad 2023 m. pildė Migracijos departamento klausimyną ir nurodė visas reikšmingas faktines aplinkybes, taip pat ir tai, jog 2014–2020 m. ji dirbo Baltarusijos aviakompanijoje „Belavia“. Tuo metu tai nesudarė jokių kliūčių, ji gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje iki 2025 m. birželio 19 d. Teisės aktų nustatyta tvarka 2025 m. balandžio 3 d. pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi Lietuvoje pakeitimo, išsamiai nieko nenuslėpdama užpildė klausimyną kaip ir prieš 2 metus. Pareiškėja gavo atsakovo Sprendimą 1, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

6. Pareiškėjos įsitikinimu, ginčijamas Sprendimas 1 priimtas visiškai formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, neįsigilinus į individualų jos atvejį, neįvertinus realiai jos socialinių, o ypač – šeiminių ryšių ir kitų reikšmingų faktinių aplinkybių, iš anksto formaliu pagrindu nusprendus apie tariamą jos pavojingumą ir tariamą grėsmę valstybės saugumui. Sprendimo 1 priėmimą iš esmės nulėmė tai, jog pareiškėja dažnai vyko į Baltarusiją ir 2014–2020 m. Baltarusijos Respublikoje dirbo aviakompanijoje „Belavia“ stiuardese. Nors atsakovas Sprendime 1 aptarė keletą individualių pareiškėjos gyvenimo faktų, susijusių su jos gyvenimu ir ryšiais Lietuvoje, motyvuojamoje dalyje pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalis nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai, Įstatymo nuostatos nenumato išimčių, kada šie pagrindai gali būti netaikomi, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į užsieniečio turėtus dokumentus, suteikiančius teisę būti Lietuvos Respublikoje, užsieniečio teisėto buvimo, darbo šalyje laikotarpį ar kitas aplinkybes, taigi, iš esmės atsakovas pripažino, kad jokios kitos aplinkybės negali nusverti ir pakeisti jo įsitikinimo, jog pareiškėja dėl to, jog buvo stiuardese Baltarusijoje prieš penkis metus, kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

7. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada (toliau – ir Išvada) pareiškėjos atžvilgiu neatitinka išsamumo, objektyvumo, proporcingumo, skaidrumo, gero viešo administravimo ir visų kitų teisinės valstybės principų, o atsakovas neįvertino Išvados kritiškai paminėtų principų kontekste, todėl priėmė nelogišką ir neteisėtą sprendimą.

8. Pareiškėja pažymėjo, kad Migracijos departamentas negali automatiškai esant VSD nepalankiai išvadai naikinti išduotą leidimą laikinai gyventi ar tuo pagrindu neišduoti leidimo laikinai gyventi – atsakovas privalo išnagrinėti dokumentus ir įvertinti nustatytus faktus. Skundžiamame Sprendime 1 atsakovas daugiausia dėmesio skiria formaliam teorijos apie Rusijos ir Baltarusijos vykdomą agresyvią ir Lietuvos nacionaliniam saugumui grėsmę keliančią politiką bei galimas grėsmes, tačiau pareiškėjos bylos faktų vertinimui skirti tik keli sakiniai. Teismų praktikoje nurodyta, kad turi būti nustatyti faktai, ypač dėl anksčiau atliktų veiksmų bei jų pobūdžio, tačiau šiuo atveju Migracijos departamentas Sprendimą 1 priėmė remdamasis prielaidomis ir išvedžiojimais. Akivaizdu, kad jokie aktyvūs veiksmai ar kitokie objektyvūs duomenys, kurie indikuotų apie pareiškėjos keliamą grėsmę ir pavojų valstybės saugumui, nebuvo nustatyti, tai lemia skundžiamo Sprendimo 1 nepagrįstumą ir neteisėtumą. Pareiškėjos įsitikinimu, negali būti pateisinama ir pripažįstama teisėta tokia situacija, kai jai Leidimas neišduodamas vien teorinių pasamprotavimų pagrindu įžvelgus tariamą pavojų valstybės saugumui, kai realiai pareiškėjos lojalumas Lietuvai yra akivaizdus ir pripažintas visuomenėje, patvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių rekomendacijų gausa.

9. Pareiškėja teigė, kad ginčijamame Sprendime 1 nėra jokių duomenų apie tai, jog ji atliko / atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jos pusės. Faktiškai tokie veiksmai neegzistuoja ir negali egzistuoti, nes pareiškėja jų niekada neatliko, t. y. ji neremia, nepalaiko ir neteisina Baltarusijos režimo agresyvios užsienio politikos, jokia forma nereiškia savo lojalumo Baltarusijos režimui, o lankytis savo gimtoje šalyje buvo priversta dėl buitinių problemų ir sunkios tėvo ligos. Pareiškėjos asmeniškai nesieja jokie ryšiai su kilmės valstybe, ji nesimpatizuoja, nepalaiko ir neturi jokių bendrų pasaulėžiūros ar ideologinių taškų su Baltarusijos valdžia bei jos vykdoma užsienio politika, nepriklauso jokiems susivienijimams, draugijoms, partijoms, slaptoms sueigoms, dariniams ar pan., be to, ir nebendrauja su asmenimis, kurių siekiai ar tikslai būtų aukštinti, palaikyti teisinti Baltarusijos valdžią, jos sprendimus ir aktyvius veiksmus. Todėl Sprendime 1 išdėstyta prielaida, kad ji kelia grėsmę, nes galbūt gali skleisti priešiškos Lietuvai Baltarusijos propagandą, yra absurdiška ir nelogiška, niekaip nesusijusi su faktinėmis bylos aplinkybėmis. Šiuo atveju priimant ginčijamą Sprendimą 1 reikšmingos faktinės aplinkybės yra tik epizodiškai paminėtos, bet realiai nevertintos, atsakovui a priori (iš anksto) teigiant, kad jos negali pakeisti neva nustatyto fakto dėl teoriškai galbūt keliamos grėsmės. Nurodė, kad ji gyvena kartu su sutuoktiniu, abu dirbo toje pačioje bendrovėje. Sprendime 1 atsakovas nurodė, jog pareiškėja dirbo tik nuo 2023 m. liepos 1 d., t. y. neilgą laiko tarpą, tačiau atsakovas ignoravo faktą, kad pareiškėjos dukra gimė (duomenys neskelbtini), taigi, ji rūpinosi vaiku ir objektyviai dirbti neturėjo galimybių.

10. Pareiškėja akcentavo, kad su sutuoktiniu savo gyvenimą sieja su Lietuva, domisi lietuvių tautine kultūra, papročiais, tradicijomis ir istorija, nuolat tobulina lietuvių kalbos žinias ne tik buityje, bet ir lankydama specialius užsiėmimus, užsieniečiams skirtą lietuvių kalbos egzaminą išlaikė puikiai, vaikus skatina ir auklėja pagal lietuviškas pilietines tradicijas, todėl teiginiai, jog ji yra lojali Baltarusijos valdžiai ir kelia grėsmę Lietuvai yra įžeidūs. Migracijos departamentas savo veikloje nesirėmė proporcingumo principu, kuris reiškia, jog administravimo sprendimo mastas ir įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 3 p.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neprijaučia, nepalaiko ir nereiškia jokios paramos Baltarusijos režimui, nėra atlikusi jokių veiksmų ar neveikimu sudariusi įspūdį dėl lojalumo šiam režimui, atsižvelgiant į jos tamprius ilgalaikius socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, tariama jos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra visiškai hipotetinio pobūdžio ir nereali. Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir motyvus ginčijamas Sprendimas 1 turi būti panaikintas.

11. Pareiškėjos įsitikinimu, ginčijamas Sprendimas 1 priimtas pažeidžiant VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, kadangi jame nėra jokių duomenų apie Migracijos departamento atliktą vertinimą dėl Leidimo panaikinimo proporcingumo surinktos informacijos apie pareiškėją kontekste, nurodant, jog taikoma priemonė yra proporcinga. Kadangi Sprendimas 1 neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl naikintinas.

12. Pareiškėja nurodo, kad Sprendimas 2, kuriuo jai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. liepos 23 d. iki 2028 m. sausio 22 d., priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, t. y. grindžiamas iš esmės tais pačiais nepagrįstais motyvais kaip ir Sprendimas 1. Teigė, kad šiuo atveju, kai pareiškėja sprendimo priėmimo metu buvo Lietuvoje, logiškai ydingai suformuluotas atsakovo Sprendimas 2, kuriuo uždrausta jai atvykti į Lietuvą, kol net nebuvo priimtas sprendimas išsiųsti ją iš Lietuvos. Sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvą negali būti priimamas anksčiau, nei sprendimas išsiųsti asmenį iš Lietuvos, nes tik sprendimas išsiųsti asmenį iš Lietuvos yra pagrindas remiantis Įstatymo 127 straipsnio 5 dalimi priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvą. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Sprendimas 2, kuriuo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2028 m. sausio 22 d., yra išvestinis, todėl ginčo atveju nesant sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nežinomos ir nesuprantamos aplinkybės, kuo remiantis jai buvo nustatytas konkretus draudimo laikotarpis. Priimant sprendimus, kuriais realiai vaikai yra atskiriami nuo motinos, Migracijos departamentas privalo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, pagal kurią vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais. Todėl tokios faktinės aplinkybės iš esmės reiškia, kad pareiškėja negali būti išsiųsta, o nustačius, kad yra aplinkybės, dėl kurių užsienietė negali būti išsiunčiama pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, tokio asmens buvimas Lietuvoje turėtų būti įteisintas išduodant jam laikiną leidimą gyventi. Jeigu valstybė konstatuoja, kad sprendimas dėl grąžinimo negali būti priimtas, nes jis pažeistų geriausių vaiko interesų principą, dėl šeiminių ryšių ar kitų priežasčių, tokiam asmeniui turi būti išduotas leidimas gyventi.

13. Pareiškėja paaiškino, kad 2025 m. rugsėjo 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) pareigūnė elektroniniu paštu atsiuntė jai Sprendimą 3, kuriuo nuspręsta išsiųsti ją į Sakartvelą. Sprendimo 3 motyvai yra identiški Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 motyvams, todėl pareiškėja prašė jais vadovautis. Teigė, kad priimant Sprendimą 3 buvo grubiai pažeistos esminės procedūros, nulemiančios jo pripažinimą neteisėtu. Kadangi pareiškėjos leidimas gyventi Lietuvoje pasibaigė 2025 m. birželio 19 d., remiantis Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d.

įsakymu Nr. 1V-429 (toliau – ir Grąžinimo aprašas) 24 punktu, jos atžvilgiu Sprendimas 3 išsiųsti ją iš Lietuvos privalėjo būti priimtas ne vėliau kaip 2025 m. birželio 23 d. Kadangi net ir priėmus Sprendimą 1, kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti Leidimą tuo pagrindu, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, nebuvo atitinkamai priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo per Grąžinimo apraše imperatyviai numatytą 2 darbo dienų terminą, todėl ji įgijo teisėtą lūkestį, jog atsakovas tokio sprendimo – išsiųsti ją iš Lietuvos – apskritai nebepriims.

Nors Grąžinimo apraše nurodytas sprendimo priėmimo terminas yra procedūrinio pobūdžio, jis yra itin trumpas. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato, koks terminas atitinkamo sprendimo priėmimui yra naikinamasis, t. y. kada yra laikoma, kad praėjo pernelyg ilgas laiko tarpas atitinkamam sprendimui priimti konkrečių paaiškėjusių faktinių aplinkybių pagrindu, tačiau teisinio apibrėžtumo principas reiškia, kad nesant įstatymuose aiškiai įvardinto termino, jis turi būti protingas. Šiuo atveju, kai atsakovas privalėjo priimti Sprendimą 3 per 2 darbo dienas nuo paaiškėjusio fakto apie pasibaigusį leidimą gyventi 2025 m. birželio 18 d., atsižvelgiant į tai, kad dar 2025 m. birželio 12 d. buvo gauta VSD Išvada dėl grėsmės valstybės saugumui, ginčijamo Sprendimo 3 priėmimas 2025 m. rugpjūčio 8 d. jo neįteikiant, konstatuotinas kaip esminis procedūrinis pažeidimas, sukeliantis ginčijamo Sprendimo 3 neteisėtumo pasekmes.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti realią ir faktinę grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei; pareiškėją su Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiais asmenimis sieja šeimos teisiniai santykiai, jos sūnus yra ugdomas pagal bendrąją švietimo programą, o dukra yra mažametė, šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublika, pareiškėja yra visiškai lojali Lietuvos Respublikai, todėl atsakovo priimti sprendimai turi būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, 2025 m. balandžio 15 d. pildydama Migracijos departamento klausimyną, atsakydama į 2 klausimą nurodė, jog 2014–2020 m. dirbo skrydžių palydove Baltarusijos Respublikos oro linijų bendrovėje „Belavia“. Pareiškėja 2025 m. gegužės 8 d. per MIGRIS paskyrą pateikė papildomos informacijos apie savo darbą bendrovėje „Belavia“ ir darbo santykių nutraukimą. Pareiškėja nurodė, kad skydžių palydove dirbo nuo 2014 m. Pirmoji sutartis buvo sudaryta 2 metams, o vėliau pratęsta dar 5 metams (nuo 2016 m. iki 2021 m.), tačiau dėl to, kad (duomenys neskelbtini) ėmė lauktis kūdikio ir (duomenys neskelbtini) gavo gydytojo patvirtinimą apie nėštumą, pareiškėją nušalino nuo darbo, nes pagal oro linijų bendrovės vidaus taisykles nėščios darbuotojos negali dirbti skrydžių metu.

Prasidėjus COVID pandemijai, visos nėščios darbuotojos buvo išleistos atostogų. Pareiškėja nurodė, kad iki vaiko gimimo daugiau nepasirodė oro uoste, kur yra įsikūrusi oro linijų bendrovės vadovybė. (duomenys neskelbtini) gimė dukra ir pareiškėja išėjo į motinystės atostogas, pareiškėjos šeima persikėlė gyventi į Lietuvą. Pareiškėja nurodė, kad visi dokumentai, suteikiantys teisę patekti į oro uostą ir jame dirbti, motinystės atostogų metu nustojo galioti. Pasak pareiškėjos, (duomenys neskelbtini) pasibaigus motinystės atostogoms, jos šeima dėl psichologinių ir politinių priežasčių nematė galimybės grįžti gyventi į Baltarusiją, todėl pareiškėja per bendradarbį pateikė pranešimą, kad pasibaigus atostogoms ji į darbą neatvyks, ji nebuvo grąžinta į pareigas. 2025 m. birželio 12 d.

Migracijos departamentas 2025 m. birželio 12 d. gavo Išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes ji 2014–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“, viešųjų šaltinių duomenimis, aviakompanija yra Baltarusijos Respublikos vyriausybei priklausančios oro linijos. Pagrindinis šios kompanijos oro uostas ir bazė yra įsikūrę Baltarusijos Respublikos valstybės kontroliuojamame Minsko nacionaliniame oro uoste. Atsakydama į atsakovo 2025 m. birželio 18 d. paklausimą dėl kokių priežasčių nusprendė dirbti ir 2014–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos oro linijų bendrovėje „Belavia“, ar palaiko ryšius su buvusiais kolegomis iš „Belavia“, kokiu tikslu periodiškai vyksta į Baltarusiją, ar Baltarusijoje gyvena artimieji giminaičiai (tėvai, broliai, seserys, vaikai, sutuoktinis) ir kodėl mano, kad vykdamas į Baltarusiją rizikuoja atkreipti Baltarusijos režimo dėmesį, pareiškėja nurodė, kad šį darbą pasirinko todėl, jog tuo metu neturėjo jokios darbo patirties, o gauti stiuardesės darbą buvo įmanoma ir neturint patirties.

Vertinant pagal Baltarusijos standartus, atlyginimas aviacijos sferoje yra labai geras, ir jai, kaip jaunai mamai, tai buvo labai svarbu. Be to, buvo galimybė pamatyti pasaulį, todėl ir nusprendė ten dirbti. Atsakydama į klausimą dėl bendravimo su buvusiais kolegomis, pareiškėja nurodė, kad bendrauja tik su dviem buvusiais bendrovės bendradarbiais, kurie jau taip pat seniai ten nebedirba. Pareiškėja teigė, kad į Baltarusiją periodiškai vykdavo pasimatyti su tėvais, kurie yra pensininkai, be to, 2021 m. pareiškėjos tėvas patyrė insultą, todėl būtina jį lankyti.

Taip pat jai reikėjo pasikeisti pasą, pratęsti būsto nuomos sutartį, pasidaryti banko korteles, vyriausiajam sūnui reikėjo apsilankyti pas gydytoją odontologą, gydžiusį jį nuo vaikystės, taip pat teko vykti dėl įgaliojimo įforminimo giminaičiams. Paaiškindama, kodėl mano, kad vykdama į Baltarusiją rizikuoja atkreipti Baltarusijos režimo dėmesį, pareiškėja nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad Baltarusijos režimo elgesys yra neprognozuojamas, neįmanoma nuspėti, kas gali patraukti jos dėmesį. Pareiškėja teigė, kad 2020 m. rinkimuose ji su sutuoktiniu balsavo prieš Lukašenką, dėjo parašus palaikydami V.

B. kandidatūrą, taip pat pasirašė siekdami balsų perskaičiavimo jų rinkimų apygardoje, reiškė nepritarimą rinkimų rezultatams. Kadangi informacija apie šias aplinkybes yra kažkur užfiksuota dokumentuose, egzistuoja tikimybė, kad tuo atveju, jei jie pateks į režimo akiratį, jie gali būti sulaikyti dėl išgalvotų priežasčių. Vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva ir patikrinus pareiškėjos duomenis Migracijos departamento naudojamuose registruose bei duomenų bazėse, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje anksčiau jai buvo išdavusi daugkartinę Šengeno vizą, galiojusią nuo 2022 m. sausio 20 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d., o Migracijos departamento Vilniaus skyrius – 3 nacionalines vizas, galiojusias nuo 2022 m. balandžio 26 d. iki 2022 m. spalio 14 d., 2022 m. lapkričio 9 d. iki 2023 m. balandžio 11 d. ir nuo 2023 m. balandžio 27 d. iki 2023 m. liepos 11 d.

Nuo 2023 m. birželio 19 d. iki 2025 m. birželio 19 d. pareiškėja Lietuvoje gyveno su Leidimu. Pareiškėja 2025 m. balandžio 3 d. buvo pateikusi Migracijos departamentui prašymą pakeisti Leidimą, nurodydama, kad ketina ir toliau pas tą patį darbdavį dirbti pagal darbo sutartį, tačiau, įvertinus aplinkybių visumą, ankstesnę pareiškėjos darbinę veiklą ir VSD pateiktą Išvadą, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1. Šiuo metu pareiškėja neturi galiojančių dokumentų, suteikiančių ar patvirtinančių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vertinant pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, nustatyta, kad Lietuvoje gyvena nepilnamečiai pareiškėjos vaikai – sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), turintis leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2025 m. balandžio 15 d. iki 2026 m. balandžio 15 d., išduotą pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 46 straipsnio 1 dalies 2 punktu (asmuo priimtas mokytis į švietimo įstaigą pagal bendrojo ugdymo programą), ir dukra, gim. (duomenys neskelbtini), šiuo metu neturinti galiojančio leidimo laikinai gyventi (galiojo nuo 2023 m. gegužės 3 d. iki 2024 m. rugsėjo 13 d.).

16. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog jis neatliko jos individualaus vertinimo, į sprendimus perkėlė VSD Išvadą, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant proporcingumo principo, taip tariamai pažeisdamas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Leidimų aprašas) 69 punktą. Teigė, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – VSD – Išvada, kurią, pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, teikia būtent VSD.

17. Migracijos departamentas išsamiai ištyrė pareiškėjos individualią situaciją, į pareiškėją buvo kreiptasi du kartus prašant pateikti papildomus dokumentus bei paaiškinimus (2025 m. balandžio 15 d. bei 2025 m. birželio 18 d.), o pareiškėja taip pat savo iniciatyva pateikė paaiškinimus 2025 m. gegužės 8 d. Visi pareiškėjos pateikti paaiškinimai bei dokumentai ginčijamuose sprendimuose yra įvertinti. Taip pat buvo įvertinta ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, išduotos vizos bei leidimai gyventi, darbas Lietuvos Respublikoje, jos šeimai išduoti leidimai gyventi bei pareiškėjos ir šeimos narių VSAT informacinės sistemos duomenys. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui bei savaime nereiškia, jog grėsmė dėl ankstesnių užsieniečio ryšių yra išnykusi. Keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėjos susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, kad jai prieš tai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime nereiškia, jog toks leidimas ir ateityje turi būti išduodamas. Pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.

18. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad ginčijamuose sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Be to, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

19. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog ginčijamais sprendimais yra pažeidžiami geriausių vaikų interesai ir šeimos susijungimo teisė. Ginčijami sprendimai savaime neatima teisės asmeniui gyventi kartu su nepilnamečiais vaikais jų kilmės valstybėje – Baltarusijoje bei išsaugoti teisę į šeimos susijungimą. Pažymėjo, jog nepilnamečių vaikų tėvas Baltarusijos pilietis A. M., gim. (duomenys neskelbtini), Migracijos departamento duomenimis, taip pat gyvena Lietuvos Respublikoje. Jam yra išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis nuo 2025 m. birželio 26 d. iki 2027 m. birželio 26 d., Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (darbo Lietuvoje pagrindu). Tuo atveju, jei pareiškėjos nepilnamečiai vaikai liktų gyventi Lietuvoje su savo tėvu, Migracijos departamentas neturi duomenų, kad pareiškėjos vaikai ar vaikų tėvas negalėtų periodiškai vykti į Baltarusiją (VSAT informacinės sistemos duomenimis, 2024–2025 m. fiksuotos 6 pareiškėjos sūnaus, 8 pareiškėjos dukros ir 3 nepilnamečių vaikų tėvo išvykos į Baltarusijos Respubliką).

20. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai buvo pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Priimant Sprendimą 2, priešingai nei teigia pareiškėja, buvo vadovautasi ne tik VSD Išvada, bet ir kitais duomenimis, kurie leidžia daryti išvadą, jog jos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Įvertinus tai, kad, pareiškėja VSD yra pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui, tai, jog jos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis yra nustatyti ir atsižvelgus į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 ir 38.3 punktais bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 puntu, asmeniui nustatomas 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

21. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog sprendimai įpareigoti savanoriškai išvykti (grąžinimas) ir išsiųsti užsienietį į kilmės šalį yra skirtingi. Jie yra priimami skirtingais Įstatymo pagrindais ir priimant atitinkamus sprendimus skiriasi sprendimų priėmimo ir supažindinimo su jais procedūros. Pareiškėja skunde akcentuoja Grąžinimo aprašo 24 punktą, kuris išskirtinai yra susijęs su sprendimu įpareigoti savanoriškai išvykti, o ne išsiuntimu, taigi, nagrinėjamoje situacijoje šie argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Pažymėjo, jog pagal Grąžinimo aprašo 59.2 papunktį sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo vykdantis VSAT struktūrinis padalinys supažindina užsienietį jam suprantama kalba su priimtu sprendimu dėl jo išsiuntimo. Taigi, Migracijos departamentas neturėjo pareigos ir negalėjo pareiškėjos supažindinti su Sprendimu 3. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad Sprendimo 3 priėmimo termino praleidimas yra pagrindas netaikyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi procedūriniai terminai sprendimo priėmimui yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją. Taigi, įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Pažymėjo, kad įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą, su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti.

22. Atsakovo vertinimu, ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Naikinti juos nėra pagrindo.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

24. VSD nurodė, kad ginčijami Migracijos departamento sprendimai yra priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

25. Paaiškino, kad VSD Migracijos departamentui pateikė Išvadą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog Migracijos departamentas ginčijamus sprendimus priėmė remiantis prielaidomis ir išvedžiojimais. VSD pažymėjo, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo atliktas individualus situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nėra jokių duomenų apie tai, jog ji atliko / atlieka kokius tai veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jos pusės. Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką.

26. VSD vertino, kad pareiškėjos periodiškas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo skunde deklaruojamo tikslo, t. y. šeimos (tėvo) lankymo ir buitinių problemų, kaip tik gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms daryti įtaką pareiškėjai. VSD įsitikinimu, Migracijos departamento sprendimai priimti nepažeidžiant Lietuvos įstatymų ar kitų teisės aktų, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, juose išsamiai įvertinta grėsmė valstybės saugumui, atsižvelgta į esamą geopolitinę situaciją, atliktas individualus pareiškėjos vertinimas ir nurodyti argumentai, kodėl neišduodamas leidimas gyventi Lietuvoje, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

II. 27. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

28. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2025 m. kovo 12 d. pateikė prašymą pakeisti Leidimą. Atsakydama 2025 m. kovo 12 d. į Klausimyno 2 klausimą nurodė, kad 2014–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“, stiuardese.

29. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1, kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime 1 nurodyta, kad asmuo 2014–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“. Asmens darbas Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, kartu tai reiškia, jog jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 1 priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

30. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 2, kuriuo nusprendė pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi; 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 4, 6, 15 ir 20 punktais; Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37, 38.3 ir 39 punktais.

31. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 3, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Valstybė, į kurią išsiunčiama, – Sakartvelas, sprendimo vykdymas pavestas VSAT. Sprendimas 3 priimtas, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui. Sprendimas 3 priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu; 127 straipsnio 5 dalimi; 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis; Grąžinimo aprašo 8 punktu.

32. Teismas nurodė, kad priimant ginčijamus sprendimus, buvo vadovautasi VSD Išvada, kurioje nurodyta, jog Baltarusijos Respublikos ir Sakartvelo pil. K. M., 2025 m. kovo 12 d. pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 2014–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“. Viešųjų šaltinių duomenimis, aviakompanija „Belavia“ yra Baltarusijos Respublikos vyriausybei priklausančios oro linijos. Pagrindinis šios kompanijos oro uostas ir bazė yra įsikūrę Baltarusijos Respublikos valstybės kontroliuojamame Minsko nacionaliniame oro uoste. VSD vertinimu, K. M., dirbdama Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, K. M. periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, K. M. pakeitus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. K. M. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsienietei neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti, prašo įrašyti ją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsienietei aplinkybių nėra).

33. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

34. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą 1, vadovavosi VSD Išvada. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas tinkamai įvertino visas su pareiškėjos individualia situacija susijusias aplinkybes ir pagrįstai vertino, jog aplinkybė, kad pareiškėjos darbiniai santykiai jau yra nutrūkę, savaime nereiškia, jog grėsmė dėl ryšių su buvusia darboviete yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga, sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą. Nors pareiškėja nurodo, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėja atliko ar atlieka kokius nors veiksmus, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų, ji nepalaiko ir neteisina Baltarusijos režimo agresyvios užsienio politikos, jokia forma nereiškia savo lojalumo Baltarusijos režimui, tai nepaneigia pareiškėjos keliamos grėsmės galimybės. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas priimtu Sprendimu 1 pareiškėjai netaiko kokios nors sankcijos ir ji nėra pripažįstama padariusi teisei priešingą veiką.

35. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėja darbą aviakompanijoje „Belavia“ pasirinko dėl asmeninių priežasčių (dėl to, kad neturėjo darbo patirties, tenkino atlyginimas ir norėjo pamatyti pasaulį), o iš darbo išėjo, kadangi po vaiko priežiūros atostogų jau gyvendama Lietuvoje nematė galimybės grįžti gyventi į Baltarusiją dėl psichologinių ir politinių priežasčių.

Be to, pareiškėja nurodė, kad vis dar palaiko ryšius su dviem buvusiais kolegomis, nors jie ir nebedirba aviakompanijoje, tačiau, teismo vertinimu, tai taip pat kelia papildomų rizikų. Vertindamas pareiškėjos keliamos grėsmės galimybę, teismas pažymėjo, kad pareiškėja periodiškai grįžta į Baltarusiją. Sprendime 1 atsakovas nurodė, jog VSAT informacinės sistemos duomenimis, asmuo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu į Baltarusiją vyko 20 kartų. Nors pareiškėja skunde nurodo, kad lankytis savo gimtoje šalyje buvo priversta dėl buitinių problemų (pareiškėja vyko į Baltarusiją su sūnumi dėl jo dantų gydymo, dėl šeimos šuns atvežimo į Lietuvą, dėl vaikų pasų keitimo) ir sunkios tėvo ligos, tačiau, VSD vertinimu, pareiškėjos periodiškas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo skunde deklaruojamo tikslo, t. y.

šeimos (tėvo) lankymo ir deklaruojamų buitinių problemų, kaip tik gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms daryti įtaką pareiškėjai. Tokią išvadą Sprendime 1 padarė ir atsakovas. Teismo vertinimu, dažnas pareiškėjos vykimas į Baltarusiją neabejotinai kelia papildomas rizikas dėl galimos Baltarusijos žvalgybos tarnybų įtakos pareiškėjai. Be to, nors pareiškėja nurodo, kad jau 2023 m. pildė Migracijos departamento klausimyną ir nurodė visas reikšmingas faktines aplinkybes, taip pat ir tai, jog 2014-2020 m. ji dirbo Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“ ir tuo metu tai nesudarė jokių kliūčių, pareiškėja gavo Leidimą gyventi iki 2025 m. birželio 19 d., tačiau aplinkybė, jog pareiškėjai anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui.

Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Sprendime 1 buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos darbu Lietuvoje. Pareiškėja Lietuvoje dirbo nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2025 m. gegužės 30 d. ir šis laikotarpis yra per trumpas ilgalaikiams socialiniams bei ekonominiams ryšiams sukurti ir pagrįstai nelaikytinas pakankamu ar atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą.

36. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos pateikti duomenys apie jos integravimąsi į gyvenimą Lietuvoje nepaneigia aplinkybių, jog pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos vyriausybei priklausančiose oro linijose, privalėjo palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos agresyvią politiką, kas neabejotinai kelia grėsmę valstybės saugumui.

37. Vertindamas skundo argumentus dėl Sprendimo 2, teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą 2, atsižvelgė į VSD Išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, VSD prašė įrašyti asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui. Atsakovas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėja yra pripažinta kelianti grėsmę valstybės saugumui, jog buvo nustatyti pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjos esamų ekonominių ryšių negalima vertinti kaip labiau reikšmingų nei nacionalinio saugumo užtikrinimas, ir atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37, 38.3 ir 39 punktus, pagrįstai uždraudė pareiškėjai 2,5 metų atvykti į Lietuvos Respubliką.

38. Teismas nurodė, kad Sprendimu 3 atsakovas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Sakartvelą, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui. Pažymėjo, kad pareiškėja skunde akcentuoja Grąžinimo aprašo 24 punktą ir nurodo, jog net ir priėmus Sprendimą 1, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, nebuvo atitinkamai priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo per Grąžinimo apraše imperatyviai numatytą 2 darbo dienų terminą, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį, jog atsakovas tokio sprendimo – išsiųsti ją iš Lietuvos – apskritai nebepriims. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos nurodytame Grąžinimo aprašo 24 punkte yra numatyta dėl sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, o ne išsiuntimo iš šalies.

39. Teismas sprendė, kad atsakovas Sprendime 3 tinkamai įvertino, jog 2025 m. liepos 23 d. Migracijos departamento sprendimu pareiškėjai yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui ir apie šį sprendimą ji buvo tinkamai informuota 2025 m. liepos 24 d. išsiunčiant pranešimą per MIGRIS komunikaciją, su kuriuo ji tą pačią dieną susipažino, šiuo metu yra Lietuvoje, nors jos leidimas laikinai gyventi negalioja nuo 2025 m. birželio 20 d. – tai yra užsienietė šiuo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai. Taip pat buvo įvertintos aplinkybės, kurios susijusios su pareiškėjos darbine veikla, šeiminiais ryšiais. Sprendime 3 yra nurodyta ir teismui pateikti duomenys patvirtina, kad Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėją tikslu sužinoti, į kurią pilietybės valstybę pareiškėja pageidauja grįžti, tačiau pareiškėja nebendradarbiavo ir informacijos nepateikė. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovas, atsakydamas į klausimą, kodėl pareiškėja išsiunčiame ne į Baltarusiją, o į Sakartvelą, nurodė, jog pareiškėja, nors buvo klausiama, nenurodė, į kurią valstybę pageidauja grįžti ar būti išsiųsta, todėl, atsižvelgiant į pareiškėjos paaiškinimą, kad ji rinkimuose balsavo prieš A. Lukašenką, jog nepalaiko Baltarusijos valdžios, buvo priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti į Sakartvelą.

40. Teismas vertino, kad pareiškėja pagrįstai, įvertinus tai, jog nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti asmenį į jo kilmės valstybę, nustačius, kad asmuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Sakartvelą.

41. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, jog buvo pažeista šeimos susijungimo teisė, geriausi vaikų ir šeimos interesai, teismas nurodė, kad Sprendime 1 nurodyta, jog Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjos sutuoktiniui išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, galiojantis nuo 2025 m. birželio 26 d. iki 2027 m. birželio 26 d., sutuoktinis yra įdarbintas Lietuvoje. Pareiškėjos nepilnametis sūnus turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį nuo 2025 m. balandžio 15 d. iki 2026 m. balandžio 15 d., kaip besimokantis pagal bendrojo ugdymo programą. Pareiškėjos nepilnametė dukra yra pateikusi prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, kadangi abu asmens tėvai kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo arba turi leidimą laikinai gyventi.

42. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis buvo aptarti ir įvertinti visuose skundžiamuose sprendimuose: Sprendime 1, kuriuo pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, Sprendime 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvą bei Sprendime 3, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos teisė į šeiminius ryšius negalėtų būti įgyvendinta kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje. Migracijos departamentas nurodė, jog neturi duomenų, kad pareiškėjos vaikai ar vaikų tėvas negalėtų periodiškai vykti į Baltarusiją (VSAT informacinės sistemos duomenimis, 2024–2025 m. fiksuotos 6 pareiškėjos sūnaus, 8 pareiškėjos dukros ir 3 nepilnamečių vaikų tėvo išvykos į Baltarusijos Respubliką), taip pat nėra duomenų, jog negalėtų vykti į Sakartvelą. Taigi, pareiškėjos šeima, kuri Lietuvoje gyvena jiems suteiktų leidimų laikinai gyventi pagrindu (sutuoktinis ir sūnus, dukra yra pateikusi prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo), gali laisvai lankytis tiek Baltarusijoje, tiek Sakartvele. Be to, pareiškėjai yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau nėra draudžiama atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę. Teismo vertinimu, esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius) draudimo atvykti laikotarpis Migracijos departamento buvo nustatytas įvertinus pareiškėjos individualias aplinkybes, taip pat individualios su pareiškėja susijusios aplinkybės buvo įvertintos ir sprendžiant dėl pareiškėjos išsiuntimo į Sakartvelą. Taigi, byloje nėra nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjai uždraudus atvykti į Lietuvą ir ją išsiuntus iš Lietuvos, ji su savo šeimos nariais prarastų galimybę bendrauti. Teismo vertinimu, pareiškėja su savo šeimos nariais galėtų matytis jos pilietybės ar bet kurioje kitoje valstybėje. Migracijos departamentas nustatė proporcingą draudimo atvykti laikotarpį, buvo atsižvelgta į individualias pareiškėjos aplinkybes bei pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

43. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu paminėti, jog Baltarusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte, kuriame nurodyta, kad autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą. Apie Baltarusijos valdžios intensyvią veiklą prieš Lietuvą ir taikomus metodus detaliai yra atkleista VSD 2024 metų ir 2025 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitose.

44. Nagrinėjamu atveju iš Sprendimo 1, Sprendimo 2 ir Sprendimo 3 turinio matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjos individualią situaciją, t. y. įvertino jos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nustatytus Lietuvos / Baltarusijos išorinės sienos kirtimo atvejus, pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurios susijusios su jos darbine veikla, priežastis, kodėl ji išėjo iš darbo. Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD Išvada, taip pat vertino pareiškėjos pateiktus paaiškinimus. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, o ne vadovavosi vien VSD Išvada.

45. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu 1 teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Sprendimu 2 pagrįstai uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, o Sprendimu 3 pagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėją į Sakartvelą. Migracijos departamento Sprendime 1, Sprendime 2 ir Sprendime 3 įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti ginčijamus Sprendimą 1, Sprendimą 2 ir Sprendimą 3, tai pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Teismas pareiškėjos skundą atmetė, taip pat netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 46. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

47. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartodama bylos faktines aplinkybes, Migracijos departamento sprendimų argumentus teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jis priimtas visiškai formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, neįsigilinus į individualų jos atvejį, neįvertinus realiai jos socialinių, o ypač - šeiminių ryšių ir kitų reikšmingų faktinių aplinkybių, iš anksto formaliu pagrindu nusprendus apie tariamą jos pavojingumą ir tariamą grėsmę valstybės saugumui. Pirmos instancijos teismas citavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tačiau taikė ją iškreipdamas suformuotos teisės taisyklės esmę.

48. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, jog jokios kitos aplinkybės negali nusverti ir pakeisti jo įsitikinimo, kad pareiškėja dėl to, jog buvo stiuardese Baltarusijoje prieš penkis metus, kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Akivaizdu, kad ginčo atveju jokie aktyvūs veiksmai ar bet kokie objektyvūs duomenys, kurie indikuotų apie pareiškėjos galimai keliamą grėsmę ir / ar pavojų valstybės saugumui, neegzistuoja, o atsakovo sprendimas paremtas bendrosios prevencijos sumetimais, kas yra pažodžiui draudžiama.

49. Pirmosios instancijos teismas, cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ją taikė netinkamai, neįvardijo jokių konkrečių faktų, susijusių su ankstesniais pareiškėjos veiksmais, kurie pagrįstų realią ir akivaizdžią grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, o jie ir negali egzistuoti, jog pareiškėja savo elgesiu – atliktais veiksmais ir / ar jų pobūdžiu būtų sukėlusi bent menkiausią pretekstą kelti klausimą dėl galimos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjos atžvilgiu buvo neišduotas vien teorinių pasamprotavimų pagrindu įžvelgus tariamą pavojų valstybės saugumui, kai realiai pareiškėjos lojalumas Lietuvai yra akivaizdus ir pripažintas visuomenėje, patvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių rekomendacijų gausa ir kitais akivaizdžiais įrodymais. Teismas vienu sakiniu paminėjo, jog visi kiti įrodymai neatsveria fakto apie galimą pareiškėjos grėsmę dėl jos tariamo lojalumo Baltarusijos vyriausybei, nors būtent tokių faktų nėra, o priešingai, lojalumą Lietuvai patvirtina su skundu pateikti įrodymai.

50. Akcentuoja, kad ji neremia, nepalaiko ir neteisina Baltarusijos režimo agresyvios užsienio politikos, jokia forma nereiškia savo lojalumo Baltarusijos režimui, o lankytis savo gimtoje šalyje buvo priversta dėl buitinių problemų ir sunkios tėvo ligos. Pareiškėjos asmeniškai nesieja jokie ryšiai su kilmės valstybe, ji nesimpatizuoja, nepalaiko ir neturi jokių bendrų pasaulėžiūros ar ideologinių taškų su Baltarusijos valdžia bei jos vykdoma užsienio politika. Pareiškėja nepriklauso jokiems susivienijimams, draugijoms, partijoms, slaptoms sueigoms, dariniams ar pan., be to, ir nebendrauja su asmenimis, kurių siekiai ar tikslai būtų aukštinti, palaikyti, teisinti Baltarusijos valdžią, jos sprendimus ir aktyvius veiksmus. Todėl sprendime teismas, remdamasis teorine prielaida, vertino, jog egzistuoja galimybė, kad pareiškėja gali kelti grėsmę, nes siekdama dirbti „Belavia“ stiuardese ji privalėjo būti lojali Baltarusijos valdžiai ir palaikyti agresyvią jos užsienio politiką. Tačiau kiekviena individuali situacija turi būti išsamiai išnagrinėta ir įvertintos visos reikšmingos faktinės aplinkybės.

51. Teismas neatsižvelgė į individualią pareiškėjos situaciją, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl asmens darbo valstybinėse įmonėse vertinimo kaip grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, tačiau nutarčių racio decidendi faktinės aplinkybės su ginčo aplinkybėmis nesutampa. Pareiškėja teigia, kad ji dirbo „Belavia“ įmonėje tuo metu, kai jokios lojalumo patikros nebuvo atliekamos. Tiek VSD Išvadoje, tiek Migracijos departamento Sprendime 1 a priori teigiama, kad visi valstybinių įmonių darbuotojai Baltarusijoje privalo demonstruoti lojalumą valdžiai, tačiau šis teiginys galbūt atitinka šiandieninę situaciją, bet nėra apibrėžtas laike, ir neatitinka ginčui aktualaus laikotarpio.

Nei VSD Išvadoje nei Migracijos departamento Sprendime 1 neįvardijama, nuo kada tokie saugumo tarnybų veiksmai Baltarusijoje buvo atliekami (jei iš viso atliekami, nes jokių konkrečių duomenų šiuo klausimu į bylą pateikta nėra). Situacija Baltarusijoje reikšmingai pasikeitė po prezidento rinkimų 2020 m. rugpjūčio 9 d., kai kilo masinis nepasitenkinimas ir protestai bei po to sekė aštri vyriausybės reakcija. Dar labiau situacija eskalavosi Rusijai užpuolus Ukrainą. Taigi tik po šių įvykių ypač suaktyvėjo saugumo tarnybos ir asmenys galbūt yra tikrinami bei privalo praeiti lojalumo testus prieš pradedant dirbti valstybinėse įmonėse.

Tačiau iki 2020 m. prezidento rinkimų vienareikšmiškai jokios ypatingos patikros prieš įsidarbinant valstybės įmonėse Baltarusijoje atliekamos nebuvo, niekur apie tai, kad aktualiu ginčui laikotarpiu iki 2020 m. rugpjūčio 9 d. Baltarusijos prezidento rinkimų buvo taikoma lojalumo patikra eiliniams valstybinių įmonių darbuotojams, nėra. Be to, aktualiu ginčui laikotarpiu Baltarusijos užsienio politika iš Lietuvos pusės net nebuvo laikoma ekspansine, agresyvia ar priešiška Lietuvai – priešingai, Lietuva iki 2020 m. rinkimų su kaimynine valstybe palaikė pakankamai draugiškus santykius, o dvišalė investicijų skatinimo ir apsaugos sutartis su Baltarusija nustojo galioti tik nuo 2025 m. spalio 15 d., todėl atsakovo ir teismo padarytos išvados apie tai, kad valstybinėje įmonėje dirbę asmenys Baltarusijoje privalėjo praeiti lojalumo vyriausybei patikras, neaktualios ginčui laikotarpiu 2014–2020 m. ir todėl nėra susijusios faktinėmis aplinkybėmis su nagrinėjamu ginču bei pakankamai individualizuotos, atitinkamai pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas ir neteisingai išsprendė ginčą.

52. Pareiškėja teigia, kad tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, jog Baltarusijoje aktualiu ginčui laikotarpiu 2014–2020 m. privataus verslo dalis rinkoje buvo itin menka, todėl pareiškėja tiesiog rinkosi darbą, kuris buvo gerai apmokamas ir nereikalavo ypatingų kompetencijų, o ne darbą, kuriame turėjo pademonstruoti lojalumą vyriausybei. Migracijos departamento siekiamas sudaryti įspūdis, kad pareiškėja sąmoningai pasirinko valstybinę įmonę darbdaviu, nes palaikė Baltarusijos režimą ir ekspansinę jos užsienio politiką, yra visiškai nelogiškas ir klaidinančiai formuluojamas teiginys, niekaip nesusijęs su realiomis aplinkybėmis. Pareiškėja gyvena kartu su sutuoktiniu, abu dirbo toje pačioje bendrovėje Lietuvoje. Sprendime 1 atsakovas nurodė, jog pareiškėja Lietuvoje dirbo tik nuo 2023 m. liepos 1 d., t. y. neilgą laiko tarpą, tačiau atsakovas ignoravo faktą, kad pareiškėjos dukra gimė (duomenys neskelbtini), taigi pareiškėja rūpinosi kūdikiu ir objektyviai dirbti neturėjo galimybių. Sutuoktiniai savo gyvenimą sieja su Lietuva, pareiškėja domisi lietuvių tautine kultūra, papročiais ir tradicijomis bei istorija, nuolat tobulina lietuvių kalbos žinias ne tik buityje, bet ir lankydama specialius užsiėmimus, užsieniečiams skirtą lietuvių kalbos egzaminą išlaikė puikiai, vaikus skatina ir auklėja pagal lietuviškas pilietines tradicijas, todėl teiginiai, kad ji yra lojali Baltarusijos valdžiai ir kelia grėsmę Lietuvai yra įžeidūs. Pareiškėja akcentuoja, kad jos geranoriškumas ir lojalumas Lietuvai buvo pastebėtas darbinėje aplinkoje. Taip pat ji sudarė pensijos kaupimo sutartį, visą laiką, kurį pragyveno Lietuvoje, ji vedė sąžiningą gyvenimo būdą, laikėsi įstatymų ir tradicinės gyvenimo tvarkos, neturi jokių administracinių nuobaudų, todėl tiek jai, tiek visai jos aplinkai, ją supantiems Lietuvos Respublikos piliečiams socialinėje aplinkoje, mokykloje, darželyje, darbovietėje nesuprantama, kaip jau seniai žinomas faktas dėl pareiškėjos darbo stiuardese, kuris buvo techninio pobūdžio, ignoruojant visus kitus reikšmingus faktus, įvardijamas kaip keliantis grėsmę Lietuvai.

53. Pareiškėja teigia, kad šiuo atveju atsakovas savo veikloje netinkamai rėmėsi proporcingumo principu, kuris reiškia, jog administravimo sprendimo mastas ir įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

54. Pareiškėja vertina, kad šiuo atveju atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja neprijaučia, nepalaiko ir nereiškia jokios paramos Baltarusijos režimui, nėra atlikusi jokių veiksmų ar neveikimu sudariusi įspūdį dėl lojalumo šiam režimui, o atsižvelgiant į jos tamprius ilgalaikius socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, tariamai jos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra visiškai hipotetinio pobūdžio ir nereali.

55. Pareiškėja nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog jos vaikai mokosi Lietuvoje, todėl atsakovo teiginys, jog Sprendimas 1 nedaro įtakos šeimos susijungimo teisei, nes pareiškėja kartu su visa šeima gali keliauti atgal į Baltarusiją ar į Sakartvelą, yra nesąžiningas teisės aktų ir teisminės praktikos ignoravimas. Migracijos departamentas neįvertino, kad nesuteikiant pareiškėjai leidimo gyventi Lietuvoje, tai apribotų jos ir sutuoktinio bei nepilnamečių vaikų bendravimo galimybes ir pobūdį, tai turėtų realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių šeiminiams santykiams ir atitinkamai pažeistų geriausius vaiko interesus, lygiai taip pat kaip ir priverstinis šeimos iškėlimas iš įprastų sąlygų į svetimą ir visiškai nepažįstamą Sakartvelą.

56. Pareiškėja akcentuoja, kad skundžiamas Sprendimas 1 priimtas pažeidžiant VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, kurie įpareigoja, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Šiuo atveju Sprendimas 1 paremtas vien tik formaliu VSD rašto motyvų perrašymu į Sprendimą 1. Ginčijamame Sprendime 1 nėra jokių duomenų apie Migracijos departamento atliktą vertinimą dėl leidimo laikinai gyventi proporcingumo surinktos informacijos apie pareiškėją kontekste, nurodant vienintelį sakinį, jog taikoma priemonė yra proporcinga. Taigi Sprendimas 1 naikintinas.

57. Pareiškėja nurodo, kadangi Sprendimas 2 ir Sprendimas 3 priimti remiantis tais pačiais argumentais, jos anksčiau nurodyti argumentai aktualūs ir dėl paminėtų sprendimų, todėl jų nekartoja.

58. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pasisakė dėl jos argumento, neva jai neaišku, kuo remiantis priimtas Sprendimas 2. Tačiau šiuo atveju teismas visiškai neteisingai suprato išeitinę pareiškėjos poziciją - ginčo atveju nesant sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos apskritai nebuvo pagrindo priimti tokio pobūdžio sprendimo, jis yra logiška sprendimo išsiųsti iš Lietuvos pasekmė, o ne priešingai. Nurodytos aplinkybės paneigia nepagrįstą atsakovo išvadą apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui ir kartu tai yra reikšmingos aplinkybės nustatant draudimo atvykti laikotarpį. Nurodytas kriterijų sąrašas yra pavyzdinis, tačiau kaip teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl termino apskaičiavimo, jis yra visiškai neindividualizuotas, o priimtas formaliai tik pagal 2 kriterijus – VSD nustatytą tariamą grėsmę ir šeimos santykius, tuo tarpu ginčo atveju atsakovas turėjo įvertinti ir 11 punkte nurodytus kriterijus – socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika. Be to, kadangi teisės aktų hierarchijoje yra įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, priimdamas Sprendimą 2 atsakovas priimant sprendimus, kuriais realiai vaikai yra atskiriami nuo motinos, privalo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, pagal kurią vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais. Todėl tokios faktinės aplinkybės iš esmės reiškia, kad pareiškėja negali būti išsiųsta, o nustačius, kad yra aplinkybės, dėl kurių užsienietė negali būti išsiunčiama pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, tokio asmens buvimas Lietuvoje turėtų būti įteisintas išduodant jam laikiną leidimą gyventi. Kadangi šeiminio ryšio sąvoka apima ir vaikus, priimant grąžinimo ir išsiuntimo sprendimus turi būti atsižvelgta į šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, o vis dėlto nustačius realiai pagrįstą būtinybę uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą (ko ginčo atveju nėra), šis terminas turėtų būti visiškai minimalus.

59. Pareiškėja nesutinka ir su teismo pozicija dėl pareiškėjos išsiuntimo į Sakartvelą. Atsakovas nusprendė išsiųsti pareiškėją būtent į Sakartvelą, o ne į Baltarusiją dėl to, jog ji nurodžiusi, kad balsavo prieš Lukašenką. Taigi, ši aplinkybė patvirtina, jog atsakovas vertino kaip pagrįstus pareiškėjos argumentus, kad ji nepritarianti Baltarusijos vyriausybės politikai. Sunku suprasti atsakovo logiką, jog pareiškėja dėl tariamo palaikymo Baltarusijos vyriausybei privalo išvykti iš Lietuvos, bet išsiunčiama ne į Baltarusiją, o į Sakartvelą, nes Baltarusijoje jai gali kilti grėsmė iš vyriausybės. Ši aplinkybė vienareikšmiškai patvirtina, jog pats Migracijos departamentas nenuosekliai ir nelogiškai priima sprendimus neindividualizuodamas jų pagal realiais faktines aplinkybes.

60. Pareiškėja akcentuoja, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos esminės procedūros, nulemiančios priimto sprendimo pripažinimą neteisėtu. Teigia, kad Grąžinimo aprašo 24 punkte numatyta, jog dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties) ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos.

Formuluotė „sprendimas turi būti priimtas“ yra itin griežta, imperatyvi ir reiškianti, kad atitinkamas sprendimas privalo būti priimtas per 2 darbo dienas, o Migracijos departamentas neturi teisės interpretuoti šios teisės normos plečiamai ar savo nuožiūra. Pareiškėjos atžvilgiu aktualus Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuris nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį priimamas, jei jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Kadangi pareiškėjos leidimas gyventi Lietuvoje pasibaigė 2025 m. birželio 19 d., remiantis Aprašo 24 punktu, sprendimas išsiųsti ją iš Lietuvos privalėjo būti priimtas ne vėliau kaip 2025 m. birželio 23 d.

Kadangi net ir priėmus ginčijamą Sprendimą, nebuvo atitinkamai priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo per Apraše imperatyviai numatytą 2 darbo dienų terminą, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį, jog atsakovas tokio sprendimo – išsiųsti ją iš Lietuvos – apskritai nebepriims. Nors Apraše nurodytas sprendimo priėmimo terminas yra procedūrinio pobūdžio, jis yra itin trumpas. Pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato, koks terminas atitinkamo sprendimo priėmimui yra naikinamasis, t. y. kada yra laikoma, jog praėjo pernelyg ilgas laiko tarpas atitinkamam sprendimui priimti konkrečių paaiškėjusių faktinių aplinkybių pagrindu, tačiau teisinio apibrėžtumo principas be jokios abejonės reiškia, kad nesant įstatymuose aiškiai įvardinto termino, jis turi būti protingas.

Ginčo atveju, kai atsakovas privalėjo priimti sprendimą per 2 darbo dienas nuo paaiškėjusio fakto apie pasibaigusį leidimą gyventi 2025 m. birželio 19 d., atsižvelgiant į tai, kad dar 2025 m. birželio 12 d. buvo gauta VSD Išvada dėl grėsmės valstybės saugumui, ginčijamo Sprendimo 1 priėmimas 2025 m. rugpjūčio 8 d. jo neįteikiant, konstatuotinas kaip esminis procedūrinis pažeidimas, sukeliantis ginčijamo Sprendimo 1 neteisėtumo pasekmes. Šis faktas apie pareiškėjos tariamą grėsmę tik patvirtina, jog grėsmė yra tariama, o sprendimas yra formalus.

61. Pareiškėja teigia, kad atsižvelgiant į ankščiau išdėstytas aplinkybes, teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, jog jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti realią ir faktinę grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei; pareiškėją su Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiais asmenimis sieja šeimos teisiniai santykiai, jos sūnus yra ugdomas pagal bendrąją švietimo programą, o dukra yra mažametė, šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, pareiškėja yra visiškai lojali Lietuvos Respublikai, todėl atsakovo priimti ginčijami sprendimai turi būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi.

62. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

63. Atsakovas pakartoja faktines aplinkybes ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, teisingai taikė teisės normas.

64. Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Priimdamas sprendimus Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis bei pareiškėjo pateiktais atsakymais į klausimus.

65. Pažymi, kad nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, jog lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose („Belavia“ oro linijos priklauso Baltarusijos vyriausybei) nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pagrindinis šios kompanijos oro uostas ir bazė yra įsikūrę Baltarusijos Respublikos valstybės kontroliuojamame Minsko nacionaliniame oro uoste, kuris taip pat yra svarbus Baltarusijos strateginis objektas. Be to, Minsko oro uostas tapo tarptautinių sankcijų, susijusių su Baltarusijos vyriausybės veiksmais, objektas po priverstinio „Ryanair“ skrydžio nukreipimo 2021 m. gegužės 23 d. Šio incidento metu Baltarusijos valdžia privertė kompanijos „Ryanair“ lėktuvą nusileisti Minske, remdamasi melagingais pretekstais – dėl to buvo suimtas opozicijos žurnalistas R. P. ir jo draugė. ES ir kitos šalys tai pasmerkė kaip valstybinio terorizmo aktą. Reaguodama į tai, Europos Sąjunga nuo 2021 m. birželio mėn. uždraudė Baltarusijos vežėjams skristi Europos Sąjungos oro erdve ir patekti į Europos Sąjungos oro uostus.

66. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos tėvai ir brolis gyvena Baltarusijoje. Todėl Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams.

67. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad ginčijamuose sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę.

68. Atsakovas taip pat nesutinka, kad ginčijamais sprendimais yra pažeidžiami geriausi vaikų interesai ir šeimos susijungimo teisė. Pažymi, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Ginčijami sprendimai savaime neatima teisės asmeniui gyventi kartu su nepilnamečiais vaikais jų kilmės valstybėje bei išsaugoti teisę į šeimos susijungimą.

69. Atsakovas teigia, kad pareiškėjai pagrįstai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Priimant Sprendimą 2 buvo vadovaujamasi ne tik VSD Išvada, bet ir kitais duomenimis, kurie leidžia spręsti, jog asmeninis interesas gyventi Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti laikytina proporcinga priemonė, taip pat pareiškėjai nustatytas draudimo atvykti laikotarpis (2,5 metų), laikytinas proporcingu.

70. Nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog sprendimas uždrausti atvykti negali būti priimamas anksčiau, nei sprendimas išsiųsti asmenį iš šalies. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, jeigu jos buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, o uždraudžiama atvykti, jeigu ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Įstatymo 133 straipsnio 8 dalies nuostata nustato pagrindą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką kai jis yra išsiunčiamas, tačiau šiuo atveju pareiškėjai buvo nustatytas kitas pagrindas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (133 str. 5 d.), kuris nereikalauja, jog pareiškėjai iš pradžių būtų priimtas sprendimas išsiųsti. Todėl pareiškėja klaidingai remiasi Įstatymo 133 straipsnio 8 dalies nuostata.

71. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad sprendimas išsiųsti užsienietį į kilmės valstybę ir įpareigoti savanoriškai išvykti (grąžinimas) yra skirtingi, jie priimami skirtingais Įstatymo pagrindais ir skiriasi supažindinimo su jais procedūros. Pareiškėja remiasi Grąžinimo aprašo 24 punktu, kuris išskirtinai yra susijęs su sprendimu įpareigoti savanoriškai išvykti, o ne išsiuntimu, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra teisiškai nereikšmingi.

72. Pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog išsiuntimo sprendimo termino praleidimas yra pagrindas netaikyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, procedūriniai terminai sprendimui priimti yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestą kompetenciją. Taigi, įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl jo pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui.

73. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

74. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

75. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas. VSD vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustačius bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

76. VSD nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, jog darbas stiuardese Baltarusijoje prieš penkerius metus kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD nuomone, dirbdama Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“, pareiškėja privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią ir jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

77. VSD dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, jog jokie aktyvūs veiksmai ar bet kokie objektyvūs duomenys, kurie indikuotų apie pareiškėjos galbūt keliamą grėsmę ir (ar) pavojų valstybės saugumui, neegzistuoja, pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo.

78. VSD pažymi, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde gausiai remiamasi Direktyvos 2004/38/EB nuostatomis ir jų aiškinimu, tačiau tiek pareiškėja, tiek jos šeimos nariai nėra nei Europos Sąjungos, nei Lietuvos Respublikos piliečiai, atitinkamai, šios direktyvos nuostatos nėra aktualios.

79. Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog skundžiami Migracijos departamento sprendimai priimti pažeidžiant VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, pažymi, jog pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti ginčijamais Migracijos departamento sprendimais ar VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateikta informacija. Migracijos departamento sprendimai priimti įvertinus visas individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėja, ir nepažeidžiant Lietuvos įstatymų ar kitų teisės aktų. Migracijos departamentas neviršijo jam suteiktos kompetencijos, taip pat Migracijos departamento sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės ir laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas. Iš Migracijos departamento sprendimų matyti, kad buvo išsamiai įvertintos grėsmės valstybės saugumui, atsižvelgta į esamą geopolitinę situaciją, atliktas individualus pareiškėjos vertinimas ir nurodyti argumentai, kodėl nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

80. Teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės aktų nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 81. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimas 1, kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime 1 nurodyta, kad asmuo 2014–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“. Asmens darbas Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

82. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo 2, kuriuo nusprendė pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi; 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 4, 6, 15 ir 20 punktais; Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37, 38.3 ir 39 punktais.

83. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo 3, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Valstybė, į kurią išsiunčiama, – Sakartvelas. Šio sprendimo 1 punktą pavesti vykdyti VSAT. Sprendimas priimtas, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui. Sprendimas 3 priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu; 127 straipsnio 5 dalimi; 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis; Grąžinimo aprašo 8 punktu.

84. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Priimant Sprendimą 1, Sprendimą 2 ir Sprendimą 3 buvo vadovautasi VSD Raštu, kuriame nurodyta, kad Baltarusijos Respublikos ir Sakartvelo pil. K. M., 2025 m. kovo 12 d. pildydama Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimyną, nurodė, kad 2014–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“. Viešųjų šaltinių duomenimis, aviakompanija „Belavia“ yra Baltarusijos Respublikos vyriausybei priklausančios oro linijos.

Pagrindinis šios kompanijos oro uostas ir bazė yra įsikūrę Baltarusijos Respublikos valstybės kontroliuojamame Minsko nacionaliniame oro uoste. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos ir Sakartvelo pil. K. M., dirbdama Baltarusijos Respublikos aviakompanijoje „Belavia“, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos.

Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, Baltarusijos Respublikos ir Sakartvelo pil. K. M. periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos ir Sakartvelo pil. K. M. pakeitus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

VSD vertina, kad Baltarusijos Respublikos ir Sakartvelo pil. K. M. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsienietei neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti, prašo įrašyti ją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsienietei aplinkybių nėra).

85. Nuosekli LVAT praktika rodo, kad asmens darbas Baltarusijos valstybinėse įmonėse / institucijose paprastai yra vertinamas kaip tokio asmens lojalumas Baltarusijos valdžiai ir kartu yra rimtas pagrindas manyti, kad toks asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui (pvz., Nr. eA-2724-629/2025; Nr. eA-2581-624/2025; Nr. eA-2755-602/2025; Nr. eA-2581-624/2025; Nr. eA-2026-968/2025; kt.). Tokios išvados savaime nepaneigia asmens kvalifikacija / veiklos sritis / einamų pareigų pavadinimas. Pvz., kaip galintis grėsti saugumui praktikoje vertinamas darbas mokslų akademijoje (Nr. eA-1327-575/2025), dėstymas valstybiniame universitete (Nr. eA-1751-442/2025), darbas Baltarusijos biatlono federacijoje (Nr. eA-1476-525/2025), Baltarusijos geležinkeliuose (Nr. eA-1130-1188/2025; eA-2755-602/2025), Baltarusijos miškų ūkyje (Nr. eA-2178-602/2025). Vis dėlto pabrėžtina, jog nors asmens darbas Baltarusijos valstybinėje įmonėje vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, grėsmės nacionaliniam saugumui konstatavimas neturėtų būti automatinis, t. y. jis vis tiek turėtų būti susietas su kitais asmens biografiniais faktais ir šeiminėmis ir / ar kitomis aplinkybėmis (pvz., Nr. eA-2516-502/2024). Šiuo aspektu pažymėtina, kad svarbiu veiksniu, sprendžiant dėl grėsmių nacionaliniam saugumui bei vertinant valstybinėje įmonėje dirbusio asmens lojalumą Baltarusijos valdžiai, be kita ko, laikytinas periodiškas asmens ar jo šeimos narių vykimas į Baltarusiją (pvz., Nr. eA-2581-624/2025; Nr. eA-1476-525/2025; Nr. eA-2178-602/2025; Nr. eA-2755-602/2025), taip pat laikotarpis, praėjęs nuo asmens darbo įmonėje pabaigos (pvz., Nr. eA-1476-525/2025).

86. Svarbu tai, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, o tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas, kita vertus šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu.

87. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad ginčijami sprendimai buvo priimti visiškai formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, neįsigilinus į individualų jos atvejį, neįvertinus realiai jos socialinių, o ypač – šeiminių ryšių ir kitų reikšmingų faktinių aplinkybių, iš anksto formaliu pagrindu nusprendus apie tariamą jos pavojingumą ir tariamą grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklią praktiką šeiminių aplinkybių kontekste (pvz., eA-2581-624/2025; Nr. eA-2178-602/2025, teisėjų kolegijos vertinimu, išskirtinių šeiminių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Taigi ir pirmosios instancijos teismas, ir Migracijos departamentas tinkamai įvertino visas su pareiškėjos individualia situacija susijusias aplinkybes. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tai, kad pareiškėjos darbiniai santykiai jau yra nutrūkę, savaime nereiškia, jog grėsmė dėl ryšių su buvusia darboviete yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga, sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą, o tai, kad užsienietė nurodo, jog nėra jokių duomenų, kad ji atliko ar atlieka kokius nors veiksmus, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų, ji nepalaiko ir neteisina Baltarusijos režimo agresyvios užsienio politikos, jokia forma nereiškia savo lojalumo Baltarusijos režimui, nepaneigia pareiškėjos keliamos grėsmės galimybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, vertinant pareiškėjos keliamos grėsmės galimybę, būtina atsižvelgti taip pat į tai, kad pareiškėja periodiškai grįžta į Baltarusiją. Pareiškėjos periodiškas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo skunde deklaruojamo tikslo, t. y. šeimos (tėvo) lankymo ir deklaruojamų buitinių problemų, gali kelti papildomas rizikas ir sudaro pagrindą įžvelgti grėsmes valstybės saugumui. Taip pat Sprendime 1 buvo įvertintos aplinkybės susijusios su pareiškėjos darbu Lietuvoje. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys dėl užsienietės integravimosi Lietuvoje negali paneigti, kad užsienietės gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegija nemato pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas ir Migracijos departamentas netinkamai įvertino visas su pareiškėjos individualia situacija susijusias aplinkybes.

88. Dėl pareiškėjos išsiuntimo į Sakartvelą, o ne Baltarusiją, pažymėtina, kad Grąžinimo direktyvoje grąžinimas yra apibrėžiamas kaip užsieniečio grįžimo procesas, be kita ko, į jo kilmės šalį (Direktyvos 2008/115/EB 3 str. 3 p.). Atitinkamai, kilmės šalis – pilietybės šalis ar šalys (Direktyvos 2011/95/ES 2 str. n p.). Taigi pareiškėja gali būti išsiųsta tiek į Baltarusiją, tiek į Sakartvelą. Iš Migracijos departamento paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad pareiškėjos buvo klausiama, į kurią kilmės šalį ji pageidauja būti išsiųsta, tačiau pareiškėja šios informacijos nenurodė; šiomis aplinkybėmis Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjos išreikštą neigiamą požiūrį apie Baltarusiją ir nusprendė ją išsiųsti į kitą kilmės šalį – Sakartvelą. Apeliaciniame skunde nėra argumentų dėl netinkamo kilmės šalies, į kurią išsiunčiama, pasirinkimo, t. y. ginčo šiuo aspektu pareiškėja nekelia.

89. Apibendrindama aptartas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Pareiškėja aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas nenurodė, o tai, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, savaime nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

90. Pareiškėja prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ernestas Spruogis

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė