2018-02-21 Nr. AB-3601-3-61-3-04051-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-883-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04051-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. P. su 2013 m. rugsėjo 30 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslinti skundai kartu įvardijami skundu), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) priteisti neišmokėtą 323,18 Eur darbo užmokesčio dalį.

2. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas) nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, o būtent 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta grąžintinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulė, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, nepažeidžia asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų.

3. L. P. paaiškino, kad nuo 2002 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apskrities VPK dirba statutiniu valstybės tarnautoju. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. liepos 17 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai bei priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2009 m. atliktas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas pažeidė Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotus išaiškinimus ir buvo atliktas nesilaikant proporcingumo principo. Be to, šis mažinimas pažeidė laikinumo kriterijus. Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo L. P. kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, pripažinęs teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų atlyginimų mažinimo mastas, nurodė, jog įstatymų leidėjas turi nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir kompensuoti patirtus praradimus, kurie buvo neproporcingi. Kompensavimo mechanizmas buvo nustatytas, tačiau, L. P. nuomone, jis prieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai, todėl nepagrįstai buvo sukurtas įsiskolinimas. Pareiškėjas akcentavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas patirtų praradimų kompensavimo dydį, iš esmės vadovavosi prielaidomis ir atsitiktinai pasirinktu dydžiu, todėl nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra neteisingas ir prieštarauja sąžiningumo, proporcingumo, protingumo bei teisėtų lūkesčių principams. Be to, visiškai nebuvo įvertinta mažinimo statutiniams valstybės tarnautojams specifika, o teisiniai santykiai buvo modifikuoti retroaktyviai. L. P. nuomone, Grąžinimo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, tarptautiniams teisės aktams, bendriesiems teisės principams bei darbo teisės principams.

6. Teismo posėdyje pareiškėjas L. P. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Akcentavo, kad, jo nuomone, nustatant grąžintinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulę, statutiniai pareigūnai negalėjo būti prilyginami valstybės tarnautojams.

7. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė tinkamu atsakovu pripažinti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus apskrities VPK, taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir L. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovai paaiškino, kad skirtumas tarp pareiškėjui išmokėto ir pagal Konstituciją turėto išmokėti darbo užmokesčio sudaro 1 109 Lt. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VPK neturi teisės perimti atitinkam teisėkūros subjektui nustatytų įpareigojimų spręsti dėl L. P. susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo ir laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal jam suteiktą kompetenciją priima įstatymų leidėjas, įgyvendindamas teisėkūros funkciją. Atsakovas neturi galimybių skirti ir mokėti tokį darbo užmokestį, kuris atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus.

9. Vilniaus apskrities VPK nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė ne dėl jo kaltės, nes ši institucija taikė iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusias teisės aktų nuostatas ir apskaičiuodama bei mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai.

10. Atsakovai pažymėjo, kad L. P. darbdaviui, vadovaujantis Grąžinimo įstatyme įtvirtinta kompensuotinų praradimų apskaičiavimo formule perskaičiavus sumažintą ir kompensuotiną darbo užmokestį, buvo gauta, kad jam kompensuotina suma lygi nuliui, t. y., neproporcingas darbo užmokesčio sumažinimas pareiškėjo atžvilgiu įstatymų leidėjo nebuvo konstatuotas.

11. Atsakovų nuomone, L. P. reikalavimų atžvilgiu turėtų būti taikomas bendras trejų metų senaties terminas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis galėtų būti priteista ne daugiau kaip už trejus metus nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y., nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

12. Neįžvelgę Grąžinimo įstatymo neatitikties konstituciniams principams, atsakovai pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrįstumo klausimą paliko spręsti teismui.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo L. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta 1 109,89 Lt darbo užmokesčio dalis.

15. Nagrinėdamas ginčą, teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23–25 straipsniais ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reguliavimu (jo pakeitimais). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjui L. P. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pagrindas buvo teisinis reguliavimas, kurį Konstitucinis Teismas įvertino 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y., tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia (lot. be kita ko), atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

17. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriame buvo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

18. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, ir atkreipė dėmesį, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

19. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimą ir Grąžinimo įstatymo nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjo dėl neproporcingo darbo užmokesčio sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-669-602/2016 ir Nr. A-668-602/2016 suformuotą teismų praktiką, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

20. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad L. P. skundo reikalavimus kėlė Lietuvos valstybei, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams), po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Vilniaus apskrities VPK.

21. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, L. P. reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu turi būti atmestas. Kadangi pirmosios instancijos teismui abejonių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo nekilo, buvo atmestas ir pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. 22. Pareiškėjas L. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jam iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK priteisti neišmokėtą 323,18 Eur darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatyme nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, o būtent 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta grąžintinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulė, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, nepažeidžia asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų.

23. Apeliantas savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. L. P. nuomone, teismas formaliai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos sprendimu administracinėje byloje Nr. A-669-602/2016 ir neįvertino pagrindinių jo skundo motyvų, kurie minėtame sprendime iš esmės nebuvo išspręsti, todėl pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą teisinio aiškumo principą bei priėmė neteisingą ir netinkamą sprendimą. Pažymi, kad jis motyvuotai pagrindė, jog nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas atskirai subjektų grupei, o Grąžinimo įstatymo antikonstitucingumą motyvavo tuo, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą kompensacijų dydžių požiūriu. Be to, teismas nepateikė argumentų dėl darbo santykių esminių sąlygų pakeitimo vienašališku retroaktyviu veiksmu, kitai šaliai nesuteikiant jokių Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatytų garantijų bei taip nusavinant asmens nuosavybę (darbo užmokesčio dalį). Teismas taip pat neanalizavo dėl nauju teisiniu reguliavimu nustatant kompensavimo mechanizmą iš Konstitucijos kylančių pagrindinių teisės principų pažeidimo bei L. P. įgytų teisėtų lūkesčių atgauti antikonstituciškai nusavintą nuosavybę pažeidimo. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendimo atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą nemotyvavo ir nepagrindė.

24. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškintą iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą inter alia (lot. be kita ko) reiškiantį, kad nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui. Teismas nenurodė motyvų dėl pagrindinių skundo argumentų ir priimto sprendimo iš esmės nemotyvavo. Be to, priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuotai administracinėse bylose Nr. A444-1003/2010 ir Nr. A556-1517/2012. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nurodytoje byloje A-668-602/2016 tokio pobūdžio klausimai nebuvo sprendžiami, todėl ji negali būti taikoma kaip precedentas ir negali būti tinkamu pagrindu skundą atmesti ar pagrįsti teismo priimtą sprendimą.

25. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovai savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Lietuvos valstybės ir Vilniaus apskrities VPK nuomone, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimas buvo priimtas įsigilinus į visas bylos aplinkybes ir aktualią teismų praktiką, jis yra tinkamai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl turėtų būti paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjui (statutiniam valstybės tarnautojui) 2009–2013 m. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. L. P. mano, kad atsakovas Vilniaus apskrities VPK ginčo laikotarpiu pažeidė jo teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.

28. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

29. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių ir prieštarauja Konstitucijai.

30. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y., asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjo pozicija, kad jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktiems išaiškinimams.

31. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad nagrinėdamas pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes (skundo pagrindas), kuriomis buvo grindžiami reikalavimai (skundo dalykas), jis išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su L. P. (statutinio valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, įvertino visus pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

32. Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau pažymėtina, kad šiuos argumentus Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs 2013 m. liepos 1 d. nutarime.

33. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y., juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

34. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad L. P. patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2501-492/2017, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-491-520/2018 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ir jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, kad L. P. nurodytose administracinėse bylose Nr. A444-1003/2010 ir Nr. A556-1517/2012 nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimu, kai grąžinimo tvarka yra nustatyta įstatyme, ir apskritai su darbo užmokesčio nepriemokos grąžinimu, todėl ja nėra pagrindo vadovautis ir teigti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja pareiškėjo nurodytai teismų praktikai.

37. Teisėjų kolegija pažymi, proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitiktį Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina jo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009). L. P. pateikti samprotavimai apie galimą teisės akto nuostatų prieštaravimą Konstitucijai nėra ir negalėjo būti pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą. Vilniaus apygardos administraciniam teismui nekilus abejonių dėl prašomų ištirti Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo, jis pagrįstai L. P. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino. Atkreiptinas dėmesys, kad prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra skundo reikalavimas Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme, todėl jam išspręsti neturi būti taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl būtinumo teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjos pareikštus pagrindinius reikalavimus.

38. Atkreiptinas dėmesys, kad L. P. apeliaciniame skunde taip pat kelia abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikties Konstitucijai ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatyme nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, o būtent šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta grąžintinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo formulė, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, nepažeidžia asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o yra palikta paties teismo nuožiūrai. Iš įstatymo formuluotės „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

40. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes bei įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo bei saugumo, lygiateisiškumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principams bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, turi būti tenkinamas apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Abstraktūs ir deklaratyvūs L. P. teiginiai apie retroaktyvų teisinių santykių modifikavimą, prielaidomis paremtą patirtų praradimų kompensavimo dydį bei dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikties Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Aplinkybės, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, nesudaro pagrindo išvadai, kad Grąžinimo įstatymas jam neturėtų būti taikomas, kadangi Grąžinimo įstatymas jokių išimčių nenustato.

41. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies (2 ir 4,5 procento) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Jis taip pat nepagrindė, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y., kad apeliantui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina praradimų dalis pažeidžia jo teises ir proporcingumo principą.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605/520/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2501-492/2017, 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-491-520/2018). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina.

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas L. P. skundą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai ir netenkindamas pareiškėjo skundo, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis jo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o L. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas