2015-12-16 Nr. AB-24499-3-61-3-00531-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1960-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00531-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. J. S. 2014 m. sausio 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba): 1) materialinę žalą, proporcingą turimo sklypo plotui, t. y. 21 071 Lt; 2) neturtinės žalos atlyginimą – 50 000 Lt; 3) 904 Lt išlaidas už Vilniaus 21-ojo notarų biuro notarės V. Š. 2009 m. liepos 24 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą.

Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2953 G. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, esančią Vilniaus mieste. Pareiškėja yra 2009 m. balandžio 10 d. mirusio G. S. teisių perėmėja. Kadangi minėtu sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, šį sprendimą apskundė teismui. Tarnyba, siekdama pašalinti teisės aktams prieštaraujančią padėtį, savo iniciatyva patikslino ginčo žemės sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ir žemės sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ribas, plotus bei specialiąsias naudojimo sąlygas bei apribojimus ir priėmė 2011 m. spalio 17 d.

įsakymą Nr. 49VĮ(14.49.2.) 4437 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui G. S.“ dalinio pakeitimo. Po šių Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymų pareiškėjai priklausančių žemės sklypų plotai gerokai sumažėjo. Tarnyba neįsitikino, ar yra visos sąlygos atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, todėl ji neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo elgtis, ir tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjai padarė žalą. Dėl netinkamo valdžios institucijų darbo nuosavybės teisės buvo atkurtos į valstybinės reikšmės miškus.

Šiuo atveju negalima kalbėti apie teisinį saugumą ar teisėtų lūkesčių apsaugą, nes dėl valstybės institucijų aplaidumo buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kurios plotai buvo tikslinami dėl netinkamai atliktos Tarnybos pareigos, dėl to pareiškėja prarado dalį žemės ploto ir taip patyrė žalą, kurią sukėlė valstybės valdžios institucijos savo neteisėtais veiksmais. Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymais Nr. 49VĮ-(14.492.)3226 ir Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-3627 buvo patikslinti ginčo žemės sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ribos ir plotai, šio sklypo plotas sumažėjo nuo 3,5000 ha iki 2,6367 ha, bei patikslinti žemės sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ribos ir plotas (dabar unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“ bei unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“), šio sklypo plotas sumažėjo nuo 4,55 ha iki 1,3785 ha.

Pareiškėja nurodė, kad dėl to patyrė žalą, nes sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, plotas sumažėjo 0,8633 ha, jo vertė 73 257 Lt ir sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“ (dabar unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“ bei unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“), plotas sumažėjo 3,1715 ha, jo vertė – 159 500 Lt. Nurodė, kad žala patirta sumažėjus sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, plotui, nes prarado 0,07 ha iš 0,32 ha (prarasto ploto vertė 6 698 Lt). Žalą taip pat patyrė sumažėjus sklypo, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“ (dabar unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“ bei unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“), plotui (prarasto ploto vertė yra 14 373Lt).

Pareiškėja nurodė, kad G. S. teisių perėmėja yra nuo 2009 m. balandžio 10 d., o per šiuos metus teko ne kartą patirti nepatogumus, taip pat ir dvasinius, emocinius išgyvenimus dėl niekaip nesibaigiančio proceso, nesąžiningumo, prarado viltį ieškodama teisybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, kuriai atstovauja Tarnyba, atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad dėl Tarnybos veiksmų pareiškėjai neatsirado nurodyta 21 071 Lt žala, t. y. nėra visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų. Žemės sklypų ribos buvo tikslinamos Tarnybos ir pareiškėjos bendru sutarimu nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme civilinę bylą bei pagal jos pačios 2011 m. rugsėjo 9 d. prašymą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2953 pagrindu G. S. (miręs „(duomenys neskelbtini)“, pretendento turto paveldėtoja – A.

J. S.) nuosavybės teise priklausiusi ir šiuo metu iš žemės sklypo (kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“) išskirta 0,079 ha miško dalis ir iš žemės sklypo (kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“) išskirta 0,2858 ha miško dalis yra priskirtina valstybės išperkamam miškui. G. S. Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktame 1991 m. spalio 1 d. prašyme išreiškė valią susigrąžinti žemę natūra. Taigi į jam tenkantį buvusio savininko turėtą negrąžintą žemės plotą nuosavybės teisių atkūrimas bus vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y., vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 punkto nuostata, mirusiojo G.

S. vardu bus priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises, atlyginant pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Todėl reikalauti žalos atlyginimo už 0,079 ha bei 0,2858 ha valstybės išperkamus miškų plotus pareiškėja neturi jokio teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėja, nurodydama, jog žemės sklypo, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“, vertė yra 73 257 Lt, o žemės sklypo, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“, vertė yra 159 500 Lt, nepateikė šių žemės sklypų vertę pagrindžiančių dokumentų, taip pat neaišku, kokia data nustatyta pareiškėjos nurodoma prašoma atlyginti ginčo žemės sklypų vertė.

Pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų, kad ji patyrė neturtinę žalą – fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinius nepatogumus, kad vilties praradimas beieškant teisybės buvo apčiuopiamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keliais iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atkreipė teismo dėmesį, kad, remiantis 2010 m. spalio 28 d. protokolu Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3149-553/2010 (vėlesnis bylos Nr. 2-1367-553/2011), pareiškėjai jau nuo 2010 m. spalio 28 d. buvo žinoma, kad iš ginčo žemės sklypų bus išskiriami valstybinės reikšmės miškų plotai, todėl Tarnyba prašė teismo taikyti trejų metų senaties terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. S. (A. S.) Vilniaus apskrities Vilniaus rajono „(duomenys neskelbtini)“ kaime turėtus 8,55 ha žemės, 4 ha miško (pagal dabartinį administracinį ir teritorinį suskirstymą minėta „(duomenys neskelbtini)“ kaimo dalis yra Vilniaus m. savivaldybei po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje) pateikė A. S. (A. S.), E. Š., K. S. (K. S.), Č. S. (Č. S.), A. S. (A. S.), G. S. (G. S., miręs „(duomenys neskelbtini)“, pretendento turto paveldėtoja – A. J. S.), R. S. (mirusi „(duomenys neskelbtini)“, turto paveldėtojas – A. S. (A. S.), miręs „(duomenys neskelbtini)“, jo turto paveldėtojai – J. S. (J. S.) ir L. S.) ir A. S. (A. S., miręs „(duomenys neskelbtini)“, pretendento turto paveldėtojai – J. S. (J. S.) ir L. S.).

Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2953 G. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra bendrosios nuosavybės teise atitinkamai į 0,87 ha žemės ir 0,5 ha miško 4 žemės sklypuose „(duomenys neskelbtini)“ (projektiniai Nr. 662-1, Nr. 662-2, Nr. 662-3 ir Nr. 662-4). 3,5 ha žemės sklype (projektinis Nr. 662-3) (kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“), esančiame „(duomenys neskelbtini)“, G. S. atkurtos nuosavybės teisės į 0,32 ha žemės, o 4,55 ha žemės sklype (projektinis Nr. 662-4) (kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“), esančiame „(duomenys neskelbtini)“, – 0,41 ha žemės.

Pareiškėja A. J. S. yra G. S. turto paveldėtoja pagal testamentą.

Vilniaus miesto vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, nustatęs, kad į žemės sklypus (kadastriniai Nr. „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“) patenka valstybinės reikšmės miško plotai, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2953 dalį, kuria G. S. atkurtos nuosavybės teisės į 0,32 ha žemės sklype Nr. 662-3 ir į 0,41 ha žemės sklype Nr. 662-4 (b. l. 34–42). Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakyme Nr. 49VĮ-(14.49.2)-3626 „Dėl Vilniaus miesto „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijos Vilniaus miesto kadastro vietovės „(duomenys neskelbtini)“ kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2004-06-10 įsakymu Nr. 2.3-4437-41, dalinio patikslinimo“ patikslinti žemės sklypo, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“, duomenys ir vietoje šio žemės sklypo suformuoti du žemės sklypai, t. y. Nr. 662-4-1, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ir Nr. 662-4-2, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“; iš buvusio 4,55 ha žemės sklypo, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ploto (išskyrus 3,1715 ha šio žemės sklypo ploto, patenkančio į valstybinės reikšmės miško teritoriją) įsakyme Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-3626 naujai nustatytas 1,2101 ha žemės sklypo Nr. 662-4-1, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“, plotas ir ribos bei 0,1684 ha žemės sklypo Nr. 662-4-2, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“, plotas ir ribos. Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakyme Nr. 49VĮ-(14.49.2)-3627 „Dėl Vilniaus miesto „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijos Vilniaus miesto kadastro vietovės „(duomenys neskelbtini)“ kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 2.3-4437-41, dalinio patikslinimo“ patikslintos žemės sklypo, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“, ribos; iš buvusio 3,5 ha žemės sklypo Nr. 662-3, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“ (išskyrus 0,8633 ha šio žemės sklypo ploto, patenkančio į valstybinės reikšmės miško teritoriją), šiame įsakyme naujai nustatytas šio žemės sklypo 2,6367 ha plotas ir ribos.

Pareiškėjai, kaip G. S. turto paveldėtojai, kartu su kitais pretendentais 2011 m. rugsėjo 9 d. pateikus prašymą Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui patikslinti priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-4437 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2953 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui G. S.“ dalinio pakeitimo“ G. S. (mirusiam „(duomenys neskelbtini)“, pretendento turto paveldėtoja – A. J. S.) 3,5 ha žemės sklype Nr. 662-3 (kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“) atkurtos nuosavybės teisės į 0,2410 ha ploto dalį (vietoj 0,32 ha buvusiame žemės sklype Nr. „(duomenys neskelbtini)“) ir 1,2101 ha žemės sklype Nr. 662-4-1 (kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“) atkurtos nuosavybės teisės į 0,1090 ha ploto dalį, o 0,0152 ha žemės sklype Nr. 662-4-2 (kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“) atkurtos nuosavybės teisės į 0,0152 ha ploto dalį (vietoj 0,41 ha buvusiame žemės sklype Nr. „(duomenys neskelbtini)“).

Tarnybai patikslinus ginčo žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ ribas, Vilniaus miesto vyriausiasis prokuroras atsisakė ieškinio. Civilinė byla Nr. 2-1367-553/2011 2011-12-12 teismo nutartimi nutraukta.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas teismo prašė taikyti trejų metų senaties terminą skundui paduoti. Teismas vertino, kad tik Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjui 2011 m. rugsėjo 2 d. priėmus įsakymus pareiškėja realiai faktiškai sužinojo, kad jos paveldėta turto dalis yra mažesnė, negu buvo paveldėta, todėl sprendė, kad pareiškėja, skundą teismui pateikusi 2014 m. sausio 24 d., nepraleido ieškinio senaties termino.

Spręsdamas dėl žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė žemės sklypų vertę pagrindžiančių dokumentų, neaišku, kokia data nustatyta pareiškėjos nurodoma prašoma atlyginti ginčo žemės sklypų vertė. Nurodė, kad turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Teismas sprendė, kad kitokio pobūdžio turtinių praradimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimo procesu, išskyrus kompensaciją už valstybės išperkamą turtą, pareiškėja nenurodė ir jų atlyginti nereikalavo. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad yra civilinei atsakomybei kilti būtina sąlyga – žalos padarymo faktas. Kartu teismas pažymėjo, kad Tarnyba nuosavybės teisių atkūrimo procese, sutinkant pareiškėjai, ištaisė klaidą, kurios vertinti kaip neteisėtos pakankamo pagrindo nėra. Ginčas civilinėje byloje baigtas taikiu būdu, pareiškėjai išreiškus pageidavimą patikslinti žemės sklypo, į kurį jai atkuriamos nuosavybės teisės, sprendinius, išskiriant valstybinės reikšmės miško teritoriją. Nurodytoje byloje neteisėti atsakovo veiksmai nebuvo konstatuoti.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja, prašydama priteisti 50 000 Lt neturtinę žalą, abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė, kad dėl nesibaigiančio proceso ji patyrė dvasinius, emocinius nepatogumus, nesąžiningumo jausmą ir prarado viltį ieškodama teisybės, jautėsi apgauta. Taigi, teismas darė išvadą, kad pareiškėja nepagrindė ir neįrodė priežastinio ryšio tarp jos nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja paveldėjo žemės sklypus, kuriuose buvo dalis valstybinės reikšmės miško. Nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos mirusiojo vardu. Iš CK 5.1 straipsnio 1 dalies turinio matyti, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Aiškinant nurodytos normos turinį daryta išvada, kad teisės į neturtinę žalą pareiškėja nepaveldėjo ir negalėjo paveldėti, todėl teismas sprendė, kad nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (nors juos teismas nepripažino neteisėtais) ir neturtinės žalos. Pareiškėjos reikalavimas atlyginti 904 Lt išlaidų už Vilniaus miesto 21-ojo notarų biuro notarės V. Š. 2009 m. liepos 24 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą atmestas kaip nesusijęs su nagrinėjamu ginču ir nesant civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas sprendė, kad pirma, paveldėjimo teisės liudijimas liudija pareiškėjos paveldėjimo faktą ne vien dėl nurodytų žemės sklypų, bet ir dėl kito turto, o atsakovo atstovo veiksmai, kurių neteisėtumas nebuvo nustatytas, nenustatytas ir priežastinis ryšys, nedarė ir negalėjo daryti įtakos šiems dokumentams išduoti, todėl nėra pagrindo pareiškėjai atlyginti jos patirtų išlaidų už Vilniaus miesto 21-ojo notarų biuro notarės V. Š. jai išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą. Antra, pagal šį liudijimą pareiškėja nepaveldėjo teisių į žemės sklypus, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“ ir Nr. „(duomenys neskelbtini)“, o tik į žemės sklypą (unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kadastro Nr. „(duomenys neskelbtini)“) bei statinius. Teismas konstatavo, kad byloje nenustačius valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010), todėl skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja A. J. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja mano, kad atsakovas pažeidė pareigą veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai, ant pareiškėjos buvo užkrauta našta dėl Tarnybos klaidos. Pareiškėja tvirtina buvusi sąžininga įgijėja ir negalėjo žinoti, kad nuosavybės teisės atkurtos į valstybinės reikšmės miškus. Tokie Tarnybos veiksmai sąlygojo pareiškėjos patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus dėl nesibaigiančio proceso, nesąžiningumo prieš pareiškėją jausmo, vilties praradimo ieškant tiesos, todėl pareiškėja mano kad jai turi būti atlyginta neturtinė žala, kurią vertina 50 000 Lt (14481 eur). Tvirtina, kad dvasiniai išgyvenimai prasidėjo 2011 m., jie nėra ir negalėjo būti paveldėti. Atkreipia dėmesį, kad žemės sklypų ribų tikslinimo procedūra buvo atlikta ne atsakovo, o pareiškėjos iniciatyva, o atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad pašalintų savo padarytus teisės aktų pažeidimus. Žemės sklypų ribų tikslinimo procedūrą atsakovas atliko, siekdamas išvengti viso administracinio akto panaikinimo, ko byloje prašė prokuroras. Pareiškėjos sutikimas dėl žemės sklypų ribų tikslinimo buvo duotas tik dėl įsitikinimo, kad nedavusi šio sutikimo pareiškėja neteks nuosavybės teisės į atkurtą žemę Vilniaus mieste. Tvirtina turtinį praradimą siejanti su prarastais žemės sklypų plotais. Laikosi pozicijos, kad valstybinės reikšmės miškų perdavimą pareiškėjos privačion nuosavybėn lėmė neteisėti atsakovo veiksmai. Remiasi Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, įpareigojančiomis atlyginti už valstybės išperkamą turtą, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas tvirtina, kad šioje byloje sprendžiant dėl atsakovo veiksmų teisėtumo būtina vadovautis prejudiciniais faktais, nustatytais civilinėje byloje Nr. 2-1367-553/2011. Pritaria teismo išvadai, kad pareiškėja neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėja sieja su galimai neteisėtais atsakovo veiksmais atkuriant natūra nuosavybės teises į buvusio savininko A. S. turtą, atlyginimo.

Iš bylos nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2953 G. S., kuris „(duomenys neskelbtini)“ mirė, o jo palikimą priėmė pareiškėja A. J. S. (b. l. 27), kartu su kitais bendraturčiais buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. žemę, esančią Vilniaus miesto „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijos Vilniaus miesto kadastro vietovės „(duomenys neskelbtini)“ kaimo teritorijoje, grąžinant jam (G. S.) 0,87 ha ploto žemę, į kurią pateko 0,3648 ha valstybinės reikšmės miško žemės, natūra.

Šis Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-4437 (kuris buvo priimtas remiantis Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-09-02 įsakymais Nr. 49VĮ-(14.49.2)-3626 ir Nr. 49VĮ-(14.49.2)-3627 bei pareiškėjos ir kitų paminėtų bendraturčių 2011-09-09 prašymu) buvo pakeistas, pašalinant iš grąžintinos natūra žemės paminėtą valstybinės reikšmės miško žemę. Šiame kontekste pažymėtina, kad nurodytas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimo pakeitimas buvo padarytas tuo metu, kai Vilniaus apygardos teisme buvo pradėta nagrinėti Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginant viešąjį interesą, iškelta civilinė byla dėl šio ir kitų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų dalių, kuriomis G.

S. ir kitiems asmenims buvo atkurta nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės miško žemę. Taip pat pažymėtina, jog nurodyta civilinė byla Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi buvo nutraukta ieškovui (prokurorui) atsisakius nuo ieškinio tuo pagrindu, kad paminėta valstybinės reikšmės miško žemė buvo išskirta iš natūra grąžintinos žemės ir liko priklausančia valstybei. Kolegija pažymi, kad išvardytos faktinės bylos aplinkybės yra patvirtintos byloje esančiais įrodymais, jos ir kolegijos nurodytos jų atsiradimo priežastys bylos šalių nėra kvestionuojamos.

Todėl ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu šios aplinkybės laikytinos nustatytomis nagrinėjamoje administracinėje byloje. Šioje administracinėje byloje pareiškėja, remdamasi nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, iškėlė valstybės deliktinės atsakomybės taikymo klausimą, nurodydama, kad dėl paminėto G. S. natūra grąžintinos žemės ploto, kurį paveldėjo pareiškėja, sumažėjimo ji patyrė 21 975 Lt dydžio turtinę ir 50 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Todėl, nagrinėjant šią administracinę bylą, yra būtina išaiškinti valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo klausimą paminėtų faktinių aplinkybių kontekste.

Teisėjų kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Nenustačius nors vienos iš šių sąlygų, deliktinė atsakomybė (tuo pačiu ir CK 6.271 str. nustatyta valstybės deliktinė atsakomybė) negali būti taikoma. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Aiškindama šią turtinės žalos sampratą, kolegija pažymi, kad asmens turtine žala gali būti pripažinti tik negrįžtami turtiniai praradimai (turto netekimas arba jo sužalojimas), kurie gali būti kompensuojami tik tam tikra pinigine suma. Tai reiškia, jog tam, kad CK 6.249 straipsnio taikymo požiūriu asmens tam tikri turtiniai praradimai galėtų būti pripažinti žala, yra būtina nustatyti jų (praradimų) negrįžtamumą ta prasme, kad jie objektyviai negali būti kompensuojami kitokiu, negu tam tikros piniginės sumos gavimo (piniginės kompensacijos sumokėjimo šiam asmeniui), būdu. Tais atvejais, kai teisės aktai nustato kitokį turto, į kurį asmuo turi (turėjo) teisę, kompensavimo būdą, turtinės žalos atlyginimas CK 6.249 straipsnio taikymo būdu nėra įmanomas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. kovo 7 d. sprendimo pakeitimas nepanaikino pareiškėjos turėtos ir jos turimos reikalavimo teisės atkurti nuosavybės teisę į 0,3648 ha žemės plotą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, kad, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Nagrinėjamu atveju Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-4437 sumažinus žemės į kurią G. S. buvo natūra atkurtos nuosavybės teisės plotą, susidarė situacija, kai faktiškai šio asmens prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę iš dalies nėra įgyvendintas, t. y. nuosavybės teisės atkurtos ne į visą žemę, į kurią turėjo teisę atkurti nuosavybės teises G. S.. Todėl pareiškėja, kaip savo vyro teisių paveldėtoja gali reikalauti, kad nuosavybės teisės į likusią neatkurtą žemę būtų atkurtos mirusiojo vardu ir perduotos paveldėtojui. Pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį bei 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuosavybės teisė į šį žemės (dabartinio miško) plotą pareiškėjai gali ir turi būti atkurta kitokiu, negu grąžinant ją natūra, būdu. Šią aplinkybę pripažįsta ir atsakovas (b. l. 39). Todėl kolegija pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pripažįsta nepagrįstu.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos: valdžios institucijų (šiuo atveju atsakovo ir jo teisių pirmtakės VAVA) neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Kalbant apie neturtinės žalos patyrimo fakto nustatymą, pasakytina, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos patyrimo faktas teismo nustatomas remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytais neturtinės žalos apibūdinimo kriterijais.

Todėl, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos nurodytos neturtinės žalos buvimo fakto, be kita ko, yra būtina įvertinti ir pačios pareiškėjos elgesį nuosavybės teisių atkūrimo procese ta prasme, ar vienoks arba kitoks jo pasirinktas elgesys iš tikrųjų parodo (patvirtina) jos nurodytų neigiamų išgyvenimų bei kitų neigiamų pasekmių buvimo faktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisinės klaidos (kuri pasireiškė neteisėtu – Atkūrimo įstatymo nuostatoms prieštaraujančiu - valstybinės reikšmės miško žemės suteikimu pareiškėjui) ištaisymas buvo atliktas pačios pareiškėjos sutikimu.

Byloje nėra duomenų, leidžiančių teismui daryti išvadą, kad klaidos padarymo ir jos ištaisymo neigiamas poveikis iš tikrųjų pasireiškė pareiškėjos (pastebėtina, deklaratyviai) nurodytais išgyvenimais. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad neturtinės žalos patyrimo faktas nagrinėjamoje byloje nėra įrodytas (nėra nustatytas). Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Teisėjų kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė