2013-11-05 Nr. AB-7504-3-61-3-02713-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1658/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02713-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. komercinės firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. komercinės firmos skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. komercinė firma (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. spalio 5 d. sprendimą dėl mokestinės vertės ir priteisti turėtas išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Komisija 2012 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą nekeisti nekilnojamojo turto, unikalus Nr. 1599-0002-3018, esančio Druskininkuose, Gardino g. 37, mokestinės vertės pagal pateiktą šio turto individualaus vertinimo ataskaitą Nr. NTA-12-03-046, parengtą UAB „Kovertas“. Pažymėjo, kad 2012 m. kovo 28 d. pateikė prašymą perskaičiuoti pastato (parduotuvės pastato 1E1p, unikalus Nr. 1599-0002-3018), esančio adresu: Gardino g. 37, Druskininkai, mokestinę turto vertę. Pastato – nekilnojamojo turto, unikalus Nr. 1599-0002-3018, mokestinė vertė 2012 m. sausio 1 d. yra 1 202 000 Lt, o pagal individualaus vertinimo ataskaitą Nr. NTA-12-03-046, parengtą UAB „Kovertas“, nustatyta rinkos vertė yra 515 000 Lt. 2012 m. liepos 3 d. gavo atsakymą su prašymu patikslinti pastato vertę ar pateikti paaiškinimus. 2012 m. liepos 4 d. pateikė prašymą pratęsti atsakymui skirtą laiką iki 2012 m. liepos 31 d. UAB „Kovertas“ paaiškinime patvirtino parengtos ataskaitos atitikimą įstatymo reikalavimams ir paaiškino taikytus pasirinkimus bei apskaičiavimus. Komisija atmetė prašymą ir paaiškinimus, motyvuodama tuo, kad pateikta turto vertinimo ataskaita ir paaiškinimai nėra tinkami mokestinei vertei perskaičiuoti, kad lyginami objektai nėra panašūs, kad taikomos pataisos galbūt be pagrindo. Tvirtino, kad, esant ženkliam verčių skirtumui, Komisijos sprendimas remiasi tik subjektyviu individualaus vertinimo ataskaitoje pateiktų skaičiavimų vertinimu. Teigė, kad Komisija subjektyviai nurodė turto vertinimo trūkumus ir tuo pagrindu atmetė tai, kas svarbiausia – turto vertę. Komisija nepateikė, iš kokių duomenų atsakovas valstybės įmonė Registrų centras (toliau – ir atsakovas, VĮ Registrų centras) apskaičiavo mokestinę turto vertę. Tik palyginus skaičiavimus galima daryti objektyvias išvadas, ar nurodyti subjektyvūs trūkumai turėjo įtakos galutiniam rezultatui. Pareiškėjas pabrėžė, kad Komisija neobjektyviai priėmė pateiktą individualaus vertinimo ataskaitą bei paaiškinimus ir neteisingai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049 patvirtintų Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) bei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 27–30) prašė atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad jo įgyvendinama valstybės funkcija – nekilnojamojo turto masinio vertinimo būdu nustatant vidutinę rinkos vertę – yra nustatyta teisės aktų, t. y. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo, Taisyklių. Nekilnojamojo turto masinis vertinimas – tai nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė.

Atlikus nekilnojamojo turto masinį vertinimą, parengiama bendra tam tikroje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, o kiekvieno nekilnojamojo turto vieneto ataskaita nerengiama (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 str. 9 d.). Skunde paminėtas nekilnojamasis turtas, t. y. parduotuvės pastatas, buvo įvertintas teisėtai ir teisingai, nustatyta turto vidutinė rinkos vertė, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d., yra pagrįsta tokio turto realiomis pardavimo kainomis ir atitinka rinkos vertę. Gauti vertinimo rezultatai, t. y. nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės, įsigaliojusios nuo 2011 m. sausio 1 d., verčių zonos ir jų aprašymai, yra patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. gruodžio 22 d.

įsakymu Nr. 1K-402 „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių teritorijų ir Lietuvos Respublikos teritorijos nekilnojamojo turto vertinimo masiniu būdu dokumentų tvirtinimo“. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 7 punktas ir 57 straipsnio 4 dalis nustato, jog pareiškėjas, pateikdamas teismui skundą, turi nurodyti aplinkybes ir įrodymus, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimą. Šiuo atveju pareiškėjas tik nurodė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, vadovavosi „tik subjektyviu individualaus vertinimo ataskaitoje pateiktų skaičiavimų vertinimu“ bei „subjektyviai nurodė turto vertinimo ataskaitos trūkumus ir tuo pagrindu atmetė tai, kas svarbiausia – turto vertę“.

Atsakovas nesutiko su tokia pareiškėjo pozicija, nes, priimdamas sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, nustatančiais nekilnojamojo turto mokestines vertes. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą. Be tame straipsnyje nustatytų reikalavimų individualaus vertinimo ataskaitai, ji taip pat turi atitikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus.

Taisyklių VI skyriuje „Nekilnojamojo turto individualaus vertinimo, kuris gali būti naudojamas mokestinei vertei tikslinti, reikalavimai“ išdėstyti reikalavimai, kuriuos atitinkant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nustatyta tvarka gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Pareiškėjui 2012 m. birželio 11 d. raštu Nr. (1.1.31.)s-2651 buvo išsiųstas prašymas patikslinti ataskaitą, tačiau net ir atsiuntęs ataskaitos pataisymus jis paminėtų trūkumų neištaisė.

Pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad pateikta nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita yra pakankama, kad būtų priimtas sprendimas dėl mokestinės vertės patikslinimo. Pareiškėjo pateikta ataskaita ir jos patikslinimai neatitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 29, 33 punktų, taip pat Taisyklių 45 ir 45.7 punktų bei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (1999 m. rugsėjo 25 d. redakcija) 23 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. galima remtis tik tokios turto vertinimo ataskaitos duomenimis, kuri atitinka nurodytus reikalavimus. Pažymėjo, kad ataskaitoje yra trūkumų, dėl kurių ji negali būti nekilnojamojo turto mokestinės vertės patikslinimo pagrindu. Teisės aktų reikalavimų neatitinkanti nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita neįrodo, kad tokioje ataskaitoje pateikta vertė yra nustatyta teisingiau ir tiksliau, negu yra nustatyta masinio vertinimo būdu.

Masiniu vertinimo būdu nustatyta vidutinė rinkos vertė (mokestinė) pagrįsta rinkos duomenimis ir panašaus turto pardavimo kainomis. Šiuo atveju pareiškėjo ataskaitoje ir jos papildyme nėra nurodoma, dėl kokių išskirtinių aplinkybių nustatoma tokia vertė, todėl, pagal esamus duomenis, pareiškėjo nurodyta nekilnojamojo turto vertė yra aiškiai per maža. Priimdamas sprendimą dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės pagal ataskaitą ir jos papildymą, negalėjo tvirtinti klaidingai nustatytos vertės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 92–97) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teisėmis priklauso pastatas – parduotuvė, esanti Druskininkuose, Gardino g. 37, 1E1p, unikalus Nr. 1599-0002-3018. Pareiškėjas 2012 m. kovo 28 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu perskaičiuoti jam priklausančio statinio mokestinę turto vertę. Prie prašymo pridėjo nepriklausomo turto vertintojo ataskaitą. VĮ Registrų centras 2012 m. birželio 11 d. raštu Nr. (1.1.31.)s-2651 informavo pareiškėją, kad ataskaitos 11 puslapyje esantys skaičiavimai atliekami pagal aukštus ir galimą naudojimą, tai prieštarauja Taisyklių 45.7 punktui, kuriame nurodyta, kad ataskaitoje neturi būti vertinamos turto charakteristikos arba aplinkybės, kurios atsiranda dėl turto valdymo, naudojimo ne pagal numatytą paskirtį ar kitų subjektyvių turto naudojimo aplinkybių.

Pažymėta, kad vertinamas turtas yra prekybos paskirties pastatas su rūsiu, ir palyginamieji objektai turėtų būti panašūs. Atkreiptas dėmesys, kad Metodikos 26 punktas nurodo, jog palyginamosios vertės metodo esmė yra palyginimas, t. y. nustatant turto vertę rinkoje, palyginamos panašių objektų kainos, atsižvelgiant į vertinamo objekto ir analogų skirtumus. Taip pat remtasi Metodikos 33 punktu, nustatančiu, kad vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti, o taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje.

Remtasi Metodikos 29 punktu, nustatančiu, kad turto vertintojas turi pažymėti visas nepanašias (skirtingas) vertinamojo ir palyginamojo objektų savybes (patikslinimus) ir apskaičiuoti vertinamo objekto vertę. Pažymėta, kad jeigu turto vertintojas turi nepakankamai informacijos apie panašius objektus (analogus) šioje vietovėje, jis turi išstudijuoti palyginamuosius objektus kitose vietovėse ir patikslinti. Rašte pažymėta, kad dėl nurodytų trūkumų nustatyta rinkos vertė nėra patikima ir pakankamai pagrįsta, vertės nustatymas neatitinka paminėtų Metodikos punktų, taip pat Taisyklių 45 ir 45.7 punktų reikalavimų.

Pažymėta, kad dėl nustatytų netikslumų vertinimo ataskaita nėra pakankamai patikima ir pagrįsta. Pareiškėjui šiuo raštu atsakovas pasiūlė iki 2012 m. birželio 28 d. pateikti patikslintą ataskaitą arba paaiškinimus bei vertės skaičiavimo patikslinimus. Teismas taip pat nustatė, kad Komisija 2012 m. liepos 31 d. sprendimu „Dėl mokestinės vertės“ nusprendė pareiškėjo prašymo nepatenkinti ir nepakeisti nekilnojamojo turto mokestinės vertės pagal individualaus turto vertinimo ataskaitą Nr. NTA-12-03-046, parengtą UAB „Kovertas“.

Toks sprendimas priimtas atsakovui laiku nepateikus vertinimo ataskaitos pataisymų ir papildomų paaiškinimų. Atsakovas Komisijos 2012 m. liepos 31 d. sprendimą „Dėl mokestinės vertės“ 2012 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pripažino netekusiu galios, nes nustatyta, kad pareiškėjas paaiškinimus išsiuntė laiku – 2012 m. liepos 31 d. Komisija 2012 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą „Dėl mokestinės vertės“, kuriuo nepatenkino pareiškėjo prašymo ir nepakeitė pareiškėjui priklausančio turto mokestinės vertės pagal šio turto individualaus vertinimo ataskaitą Nr. NTA-12-03-046, parengtą UAB „Kovertas“.

Teismas nurodė, kad nekilnojamojo turto, unikalus Nr. 1599-0002-3018, priklausančio pareiškėjui, mokestinė vertė 2012 m. sausio 1 d. yra 1 202 000 Lt. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 2 d. pateikė 2012 m. liepos 30 d. raštu ataskaitos patikslinimus. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai nesirėmė pareiškėjo pateikta individualaus turto vertinimo ataskaita ir jos patikslinimu, kadangi jie yra su dideliais trūkumais, jų negalima laikyti objektyviais. Iš ataskaitos matyti, kad pastato – parduotuvės, esančios Druskininkuose, Gardino g. 37, 1E1p, unikalus Nr. 1599-0002-3018, rinkos vertė yra 658 000 Lt.

Ataskaitoje nurodyta, kad naudoti lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) ir naudojimo (pajamų kapitalizavimo) metodai. Nurodyta, kad statinio bendras plotas – 861,44 kv. m, iš jo rūsio plotas – 436,59 kv. m, pirmo aukšto plotas – 424,85 kv. m. Turto vertintojas su pareiškėjui priklausančiomis patalpomis palygino 12 patalpų: įstaigos patalpas, esančias Druskininkų g, (Nr. 1), apartamentus, esančius Liepų g. (Nr. 2), administracines patalpas, esančias Šv. Jokūbo g. (Nr. 3), advokatų kontoros patalpas, esančias M. K.

Čiurlionio g. (Nr. 4), T. Kosciuškos g. esančias patalpas, kurių paskirtis nenurodyta (Nr. 5), komercines patalpas, esančias T. Kosciuškos g. (Nr. 6), Sveikatos g. esančias pensiono patalpas (Nr. 7), tris požemines automobilių stovėjimo aikšteles, esančias Druskininkų g. (Nr. 9, 10, 11) ir sandėlio patalpas, esančias Gardino g. (Nr. 12). Ataskaitoje nurodyta, kad skaičiavimai atliekami pagal aukštus ir galimą naudojimą: rūsio ir pirmo aukšto rūsio vertės nustatymui imti požeminių stovėjimo aikštelių ir sandėlio lyginamieji sandoriai (11 psl.).

Teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 1, 2 dalimis, 23 straipsnio 2 dalimi, 24 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 45, 45.7 punktais, Metodikos 29, 33 punktais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pateikta ataskaita ir jos patikslinimai neatitiko Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies, Metodikos 29 ir 33 punktų bei Taisyklių 45 ir 45.7 punktų reikalavimų. Pažymėjo, jog nekilnojamojo turto, unikalus Nr. 1599-0002-3018, priklausančio pareiškėjui, mokestinė vertė 2012 m. sausio 1 d. yra 1 202 000 Lt.

Vertinamas turtas yra prekybos paskirties pastatas su rūsiu, tai ir palyginamieji objektai turėtų būti panašūs. Tačiau tik objektas Nr. 6 yra komercinės paskirties. Vertinant rūsio patalpas lyginamųjų objektų kainos 1–3 objektams sumažintos 4,7 kartus, 4 objektui – 2,04 kartus (ataskaitos 11 psl.), prekybos patalpų 1 objektui – 1,7 karto, 3 objektui – 2,3 kartus, 3 objektui – 1,85 karto (ataskaitos 12 psl.). Nėra pateikti taikytų pataisų apskaičiavimai, jie nepagrįsti rinkos duomenimis. Lyginamieji objektai nėra panašūs į vertinamą objektą, nėra lygintini ir neturėtų būti naudojami prekybos paskirties pastato, unikalus Nr. 1599-0002-3018, vertinimui, kadangi neatitinka Metodikos reikalavimų.

Teisės aktų reikalavimų neatitinkanti nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita neįrodo, kad tokioje ataskaitoje pateikta vertė yra nustatyta teisingiau ir tiksliau, negu yra nustatyta atsakovo masinio vertinimo būdu. Skunde minimas nekilnojamasis turtas, t. y. parduotuvės pastatas, atsakovo buvo įvertintas teisėtai ir teisingai, nustatyta turto vidutinė rinkos vertė, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d., yra pagrįsta tokio turto realiomis pardavimo kainomis ir atitinka rinkos vertę. Teismo vertinimu, skundžiamas aktas teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 99–100) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad įmonės atstovas R. G. teismo posėdyje paaiškino, jog vertinimui buvo pateiktas 861,44 kv. m bendro ploto prekybos paskirties pastatas, esantis Druskininkuose, Gardino g. 37. Iš to ploto pirmas aukštas sudaro 418,59 kv. m, rūsys – 436,59 kv. m, t. y. rūsio plotas sudaro 50,6 proc. viso pastato ploto. Rūsio aukštis yra 2 m 29 cm. Pagal vertinimo metu galiojusį statybos techninį reglamentą, minimalus prekybos patalpų aukštis yra 2 m 60 cm. Akcentavo vienintelį dalyką – daugiau kaip pusė vertinamų patalpų yra rūsyje, kuriame pagal statybos techninį reglamentą negali būti įrengiamos prekybos patalpos. Objektyviai patalpos, kuriose negali būti įrengiamos prekybos patalpos, negali būti lyginamos su patalpomis, kuriose galima įrengti prekybos patalpas. Todėl vertintojo UAB „Kovertas“ pateiktoje ataskaitoje tuo pagrindu lyginami skirtingų paskirčių objektai ir taikomi tam tikri koeficientai, todėl pastato vertė yra ženkliai ir objektyviai mažesnė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepateikė atsikirtimo į šį faktą, o teismas nevertino šio fakto. Tai keičia ginčo esmę.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106–108) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nustatęs, kad pareiškėjo pateikta ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies, Metodikos 26, 29 ir 33 punktų bei Taisyklių 45 ir 45.7 punktų reikalavimų, 2012 m. birželio 11 d. raštu Nr. (1.1.31.)s-2651 informavo apie tai pareiškėją ir nustatė terminą pateikti patikslintą ataskaitą arba paaiškinimus bei vertės skaičiavimo patikslinimus. Tačiau 2012 m. liepos 30 d. pateikti pareiškėjo ir individualaus vertintojo UAB „Kovertas“ paaiškinimai nepašalino vertinimo netikslumų ir klaidų, kurios buvo nurodytos ir išsamiai paaiškintos pareiškėjui 2012 m. spalio 8 d. raštu Nr. (1.1.31.)s-4369.

2. Teiginys, kad nepateikė atsikirtimo į pareiškėjo argumentą dėl rūsio patalpos aukščio ir ploto lemiamos įtakos nekilnojamojo turto vertei, yra klaidinantis ir neteisingas. Neginčijo faktinio nekilnojamojo turto aukščio ir ploto dydžių ir nevertino šių veiksnių kaip pagrindo atsisakyti leisti nekilnojamojo turto verte laikyti vidutinę rinkos vertę, nustatytą individualaus vertinimo būdu. 2012 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. (1.1.31.)s-4369 nepatenkinti pareiškėjo prašymo buvo priimtas vadovaujantis kitais teisiniais argumentais, t. y. kartu su prašymu pateiktos ataskaitos neatitikimu ir prieštaravimu norminiams teisės aktams. Paminėtas pareiškėjo argumentas nėra susijęs su ginčo esme ir nedaro jokios įtakos jo priimto sprendimo pagrįstumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl aukščiau nurodyto komercinio naudojimo nekilnojamojo turto objekto (pastato – parduotuvės, esančios Druskininkuose, Gardino g. 37) mokestinės vertės nustatymo individualiu vertinimo būdu. Todėl byloje yra taikytinos ginčo santykius reglamentuojančios Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2010-11-23 įstatymo Nr. XI-1158 redakcija), be kita ko, nurodyta, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu šis individualus vertinimas buvo atliktas taikant šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus, turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą, ir nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Iš šios teisės normos matyti, jog tam, kad nekilnojamojo turto mokestine verte būtų pripažinta jo vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, yra būtina laikytis šių sąlygų visumos: 1) kad toks (individualus) vertinimas būtų atliktas laikantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytų reikalavimų; 2) kad individualus vertinimas būtų atliktas taikant šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus; 3) kad turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą; 4) kad nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitiktų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus, t. y. Taisyklių ir Metodikos nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas, siekdamas jo turto (paminėto pastato – parduotuvės) mokestine verte pripažinti jo individualią vertę, pateikė atsakovui UAB „Kovertas“ parengtą 2012 m. kovo 31 d. turto individualaus vertinimo ataskaitą Nr. NTA-12-03-046 (toliau tekste – ir Ataskaita). Todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina išaiškinti, ar Ataskaita atitinka šių (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 str. 2 d. nurodytų) sąlygų visumą.

Byloje nėra ginčijama, kad Ataskaitoje buvo taikomi nekilnojamojo turto lyginamosios bei naudojimo pajamų vertės nustatymo metodai, t. y. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyti turto vertinimo metodai. Byloje taip pat akivaizdu, kad tarp ginčo turto įvertinimo masinio vertinimo būdu - 1 202 000 Lt (toks įvertinimas patvirtintas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010-12-22 įsakymu Nr. 1K-402) ir Ataskaitoje nurodyto šio turto įvertinimo (658 000 Lt) yra reikalaujamas daugiau kaip 20 procentų skirtumas. Atsakovas, teigdamas, kad Ataskaita negali būti laikoma pagrindu nustatyti ginčo pastato-parduotuvės mokestinę vertę, šią savo poziciją argumentuoja tuo, kad Ataskaita neatitinka Taisyklių 45.7 punkto reikalavimų (šiame punkte nurodyta, kad ataskaitoje nevertinamos turto charakteristikos arba aplinkybės, kurios atsiranda dėl turto valdymo, naudojimo ne pagal numatytą paskirtį ar kitų subjektyvių turto panaudojimo aplinkybių, taip pat turto disponavimo turtu suvaržymai dėl hipotekos, įsiskolinimų ir kitų veiksnių, kurių reikšmingumas negali būti argumentuotai pagrįstas rinkos duomenimis ir skaičiavimais), Metodikos 29 ir 33 punktų reikalavimų bei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 2 dalies (1999-05-25 įstatymo Nr. VIII-1202 redakcija) reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su tokia atsakovo pozicija, nurodė, kad Ataskaitoje, vertinant ginčo pastatą-parduotuvę lyginamosios vertės nustatymo būdu, didesnė jo dalis (pastato rūsyje esančios patalpos, kurios sudaro 50,6 proc. viso pastato ploto) buvo palyginta su kitokios, t. y. nekomercinės, paskirties objektais, kurie Taisyklių 45.7 punkto bei Metodikos taikymo prasme dėl šios priežasties (dėl kitokios savo paskirties) nėra tinkami palyginimo su ginčo patalpomis objektai. Kolegija pažymi, kad fakto nustatymo požiūriu teismo nurodytos nekilnojamojo turto skirtingos paskirties objektų palyginimo aplinkybės byloje iš esmės neginčijamos. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas, pateikdamas šių aplinkybių vertinimą kitokios teisės šakos (statybos techninių reglamentų) taikymo požiūriu, patvirtina šias nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes.

Pasisakydama dėl nurodytų faktinių aplinkybių vertinimo teisės taikymo požiūriu, kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo mokestinę specifiką, konstatuoja, kad šios aplinkybės turi būti vertinamos tik taikant specialius nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymą reglamentuojančius teisės aktus. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai kolegijos pripažintini bylai nereikšmingais. Kolegija pažymi, kad lyginamosios vertės nustatymo metodo taikymo komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui specifika (išskirta Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 str. 2 d. 1 p.) suponuoja šio metodo taikymą tik tos pačios (komercinio naudojimo) paskirties nekilnojamojo turto objektams. Šios principinės nuostatos įtvirtinimui yra skirtas ir aukščiau pacituotas Taisyklių 45.7 punktas. Todėl šios nuostatos pažeidimas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto, Taisyklių 45.7 punkto (o tuo pačiu ir aukščiau išskirtos Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 str. 2 d.) taikymo požiūriu yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad Ataskaitoje nurodyta ginčo turto vertė negali būti pripažinta šio turto mokestine verte.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.).

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. G. komercinės firmos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė