2024-11-06 Nr. AB-16007-3-61-3-00484-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-617-789/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00484-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 17.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau ir – Inspekcija, atsakovas) Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2023 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. SDPN-00-230119-00006 dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino nepratęsimo (toliau ir – Sprendimas).

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. 2021 m. gegužės 26 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-21052600031 (toliau ir – Privalomasis nurodymas) dėl pastato adresu: (duomenys neskelbtini) Vilnius, pareiškėjui buvo nurodyta per 6 mėnesius (t. y. iki 2021 m. lapkričio 24 d.) pašalinti savavališkos statybos padarinius: išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, atstatyti ūkinį pastatą žemės sklype, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – ir Žemės sklypas), pagal UAB „Sapienti SAT“ 2010 m. parengtą vienbučio gyvenamojo namo ir ūkinio pastato projektą, kuriam Vilniaus miesto savivaldybė 2010 m. rugsėjo 9 d. išdavė statybą leidžiantį dokumentą Nr. GN/841/10-0755.

2.2. Pareiškėjas 2021 m. birželio 25 d. kreipėsi į teismą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, tačiau tiek pirmos instancijos teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimu byloje (teisminio proceso Nr. 2-68-318310-2021-7) netenkino pareiškėjo reikalavimų, t. y. nusprendė, kad Privalomasis nurodymas priimtas teisėtai.

2.3. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021 pateiktus išaiškinimus dėl termino privalomajam nurodymui įvykdyti skaičiavimo, nutarė, kad Privalomajam nurodymui įvykdyti nepakaks 6 mėnesių termino, skaičiuojamo nuo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimo, priimto dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo, priėmimo dienos. Šis terminas baigsis 2023 m. gegužės 23 d., o pareiškėjui reikia suprojektuoti griovimo darbus, pagal projektinius dokumentus susiderinti su statybos įmone darbų kainą ir jų atlimo trukmę ir kt.

2.4. Pareiškėjas nedelsdamas kreipėsi į keletą statybos įmonių, tačiau darbai užtruko, projektavimo darbai turėtų būti atlikti iki 2023 m. vasario 5 d., ir jau iki 2023 m. kovo mėn. vyks derybos su statybos įmonėmis, kad pagal parengtą griovimo aprašą ir kiekių žiniaraščius būtų sudarytas darbų grafikas, sąmata ir pagal juos būtų atlikti griovimo darbai, statybvietės tvarkymo darbai, reikalingi Privalomajam nurodymui vykdyti. Pareiškėjas turi pagrįstų prielaidų, kad iki 2023 m. gegužės 23 d. jis nespės užtikrinti Privalomojo nurodymo įvykdymo.

2.5. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau ir – Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą Inspekcijos teisę pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, 2023 m. sausio 16 d. kreipėsi į Inspekciją dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo iki 2023 m. rugpjūčio 23 d., nurodydamas, kad jis pradėjo organizuoti Privalomojo nurodymo įvykdymą, bet objektyviai ir dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių nespės įvykdyti Privalomąjį nurodymą per 6 mėnesius, tačiau Inspekcija skundžiamu Sprendimu nutarė nepratęsti Privalomojo nurodymo vykdymo termino.

2.6. Atsakovo Sprendimas yra iš esmės visiškai nemotyvuotas, jame tik nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti Inspekcijos Privalomojo nurodymo galiojimą ir vykdymą – nebuvo taikytos, nors teisės aktai nenumato tokio kriterijaus (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymo) būtinumo, sprendžiant dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo. Be to, nagrinėjant civilinę bylą dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo, dar nebuvo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, numačiusi tokį kriterijų privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius vykdymo termino pratęsimui, pagal kurią pareiškėjas būtų formavęs savo lūkesčius ir procesinį elgesį.

3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. rugsėjo 9 d. pagal projektuotojo UAB „Sapienti SAT” parengtą statinio projektą Nr. 10/412 statytojui – pareiškėjui – išdavė statybą leidžiantį dokumentą – statybos leidimą Nr. GN/841/10/0755 (toliau ir – Statybos leidimas), kuris suteikė teisę atlikti statybos darbus Žemės sklype. Statybos leidimas galiojo iki 2020 m. rugsėjo 9 d.

3.2. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 8 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-1834 dėl statinių, statomų pagal Statybos leidimą. 2020 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjui buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. PN-1141 pateikti duomenis, susijusius su ginčo statiniu. 2020 m. spalio 5 d. Inspekcijoje gautas pareiškėjo prašymas pratęsti aukščiau nurodyto Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

3.3. Inspekcija, iš susijusių įstaigų surinkusi duomenis apie Žemės sklype statomus statinius, įvertinusi tyrimo metu surinktus dokumentus bei gautas išvadas ir nustačiusi, kad pagalbinis ūkio pastatas Žemės sklype statomas nukrypstant nuo suderinto projekto ir išduoto Statybos leidimo, surašė pareiškėjui 2021 m. gegužės 24 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-210524-00035(2) (toliau – ir Savavališkos statybos aktas), 2021 m. gegužės 26 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-00-210526-00030 ir 2021 m. gegužės 26 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-210526-00031, kuriuo pareiškėjas įpareigotas ne vėliau kaip iki 2021 m. lapkričio 24 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius (toliau kartu – ir Privalomieji nurodymai).

3.4. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1137-1044/2022 pagal pareiškėjo ieškinį Inspekcijai dėl Savavališkos statybos akto ir Privalomųjų nurodymų panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1137-1044/2022 atmetė ieškinį visa apimtimi. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2206-866/2022 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 10 d. sprendimą nepakeistą. Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių civilinės bylos nagrinėjimo metu.

3.5. Inspekcija skundžiamu Sprendimu atsisakė pratęsti terminą Privalomajam nurodymui įvykdyti, motyvuodama tuo, kad pareiškėjo prašymas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo gautas jau pasibaigus Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminui.

3.6. Pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodo, kad terminas Privalomojo nurodymo įvykdymui baigiasi 2023 m. gegužės 23 d., šio termino pradžios momentą siedamas su Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2206-866/2022, kadangi, nagrinėjant šią civilinę bylą, laikinosios apsaugos priemonės nebuvo taikytos. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės kolegijos formuojama praktika, pareiškėjui surašyto Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi po teismo sprendimo, kuriuo Privalomasis nurodymas nebuvo panaikintas, įsiteisėjimo dienos.

3.7. Pareiškėjui Inspekcijos Privalomųjų nurodymų turinys buvo žinomas ir suprantamas, buvo aiškiai žinomas ir terminas, per kurį pareiškėjas turėjo įvykdyti juos. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2206-866/2022 buvo išspręstas klausimas dėl Inspekcijos surašytų aktų teisėtumo, tačiau nebuvo nustatyta, kad terminas Privalomajam nurodymui įvykdyti skaičiuotinas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl nagrinėjamu atveju vertintina, kad terminas Privalomojo nurodymo įvykdymui yra pasibaigęs ir negali būti pratęstas.

3.8. Asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, gali kreiptis į Inspekciją su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos, o šiuo atveju Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas (2021 m. lapkričio 24 d.) yra pasibaigęs. Pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją dėl termino Privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo 2023 m. sausio 16 d., akivaizdžiau praleidęs Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, todėl Inspekcija ginčijamu Sprendimus pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

3.9. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisinis reguliavimas nenustato privalomųjų nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo, todėl, net jei ir būtų nustatytos kokios nors svarbios pareiškėjo 2023 m. sausio 16 d. prašyme nurodytos priežastys, terminas Privalomajam nurodymui įvykdyti negali būti atnaujintas, taip pat nėra pagrindo jį pratęsti ir tenkinti pareiškėjo skundą.

3.10. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Sprendimas yra nemotyvuotas. Inspekcija, būdama viešojo administravimo subjektu, nustačiusi, kad Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas baigėsi, o pareiškėjo prašymas pateiktas, pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, remdamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 (toliau – ir Reglamentas STR 1.05.01:2017), 143 punktu, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2023 m. sausio 16 d. prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Skundžiamas Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – jame nurodyti tiek objektas, subjektas, teisiniai ir faktiniai priėmimo pagrindai, be to, jis atitinka jo formai keliamus reikalavimus, todėl ginčijamas administracinis aktas yra priimtas, laikantis teisės aktų reikalavimų ir nėra pagrindo panaikinti jį.

3.11. Inspekcijai konstatavus, kad pareiškėjas pateikė 2023 m. sausio 16 d. prašymą, pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, pareiškėjo prašyme nurodyti motyvai dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nebuvo vertinami, dėl jų nebuvo pasisakyta Inspekcijos Sprendime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė šias bylos aplinkybes:

4.1. Inspekcija 2021 m. gegužės 24 d. surašė pareiškėjui Savavališkos statybos aktą dėl pagalbinio ūkio paskirties statinio rekonstravimo Žemės sklype, nukrypstant nuo suderinto projekto ir išduoto Statybos leidimo. Inspekcija pareiškėjui 2021 m. gegužės 26 d. surašė Privalomuosius nurodymus.

4.2. Pareiškėjas pateikė Inspekcijai 2023 m. sausio 16 d. prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo vykdymo terminą iki 2023 m. rugpjūčio 23 d. Inspekcija skundžiamu Sprendimu nurodė pareiškėjui, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nepratęsiamas, kadangi pareiškėjo prašymas Inspekcijoje gautas, pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

5. Teismas, įvertinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjamas pareiškėjo ieškinys dėl Savavališkos statybos akto ir Privalomųjų nurodymų panaikinimo, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1137-1044/2022 atmetė pareiškėjo ieškinį, o Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2206-866/2022 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti. Teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės civilinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo taikytos.

6. Teismas byloje įvertino Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 6 ir 8 dalių, 14 straipsnio 2, 4, 5 dalių nuostatas, Reglamento STR 1.05.01:2017 142, 143 punktų nuostatas, aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2022 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

7. Teismas, pakartojęs Savavališkos statybos akto ir Privalomųjų nurodymų ginčijimo teismuose aplinkybes, bei tai, kad laikinosios apsaugos priemonės civilinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo taikytos, padarė išvadą, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo termino skaičiavimas nebuvo sustabdytas.

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė Inspekcijai prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą po to, kai Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas jau buvo pasibaigęs.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, įvertinęs Sprendimo turinį, atmetė šiuos pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus, konstatavęs, kad pareiškėjui buvo nurodyti ir teisės aktai, ir faktinės aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nebuvo patenkintas.

10. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad nei Priežiūros įstatymas, nei Reglamentas STR 1.04.04:2017 nenumato tokio kriterijaus, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius vykdymo termino pratęsimui, o ginčui aktualiu metu nebuvo ir tai nustatančios teismų praktikos. Teismas pažymėjo, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 14 dalyje įtvirtintas reguliavimas nesudarė pagrįstų prielaidų pareiškėjui manyti, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas galėjo būti ilgesnis nei buvo nurodyta Privalomajame nurodyme, nors Privalomojo nurodymo vykdymas ir jo įvykdymo termino skaičiavimas nebuvo sustabdyti, ir kad pareiškėjui nereikėjo imtis aktyvių veiksmų, pavyzdžiui, nagrinėjant jo bylą bendrosios kompetencijos teismuose, prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kreiptis į Inspekciją, teismą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

11. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo naikinti jį, nes atsakovo Sprendimu pareiškėjo 2023 m. sausio 16 d. prašymas pagrįstai netenkintas, t. y. pagrįstai nepratęstas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas.

12. Teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Inspekcijos Sprendimą.

14. Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes ir nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:

14.1. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paremtas iš esmės vieninteliu argumentu, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 14 dalyje įtvirtintas reguliavimas nesudarė pagristų prielaidų pareiškėjui manyti, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas ir jo įvykdymo termino skaičiavimas galėjo būti ilgesnis, nei buvo nurodyta Privalomajame nurodyme, ir kad pareiškėjui nereikėjo imtis aktyvių veiksmų, pavyzdžiui, nagrinėjant jo bylą bendrosios kompetencijos teismuose, prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kreiptis į Inspekciją, teismą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

14.2. Pareiškėjas elgėsi visiškai sąžiningai, nes jo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. K-3-168-695/2021 kontekste buvo pakankamos prielaidos manyti, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas galėjo būti ilgesnis nei buvo nurodyta Privalomajame nurodyme, nors Privalomojo nurodymo vykdymas, jo įvykdymo termino skaičiavimas nebuvo sustabdyti. Pareiškėjas pateikė ieškinį dėl Inspekcijos priimtų administracinių aktų panaikinimo jau po minėtos teismo nutarties paskelbimo, todėl neturėjo jokių prielaidų manyti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pakeis savo suformuotą praktiką ir išdėstys priešingą poziciją dėl privalomo nurodymo termino skaičiavimo stabdymo 2022 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022.

14.3. Pareiškėjas teigia, kad jis neturi nukentėti dėl teisinio neapibrėžtumo situacijos, atsiradusios Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pakeitus savo nuomonę dėl privalomo nurodymo termino skaičiavimo stabdymo.

14.4. Inspekcija, priimdama Sprendimą, nesilaikė nepiktnaudžiavimo valdžia, objektyvumo ir gerojo administravimo principų, neišnagrinėjo pareiškėjo nurodytų svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas prašo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, vadovavosi teisės aktuose neįtvirtintais kriterijais.

15. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

16. Atsakovas pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytas Sprendimo priėmimo aplinkybes ir papildomai nurodo šiuos atsiliepimo argumentus:

16.1. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. K-3-168-695/2021, turėjo prielaidas manyti, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas galėjo būti ilgesnis, nei buvo nurodyta Privalomajame nurodyme. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai reglamentuota, per kokį laiko tarpą Inspekcijos privalomieji nurodymai turėtų būti įvykdyti, taigi ir pareiškėjui buvo aiškiai žinoma, kad jam duoto Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra 2021 m. lapkričio 24 d.

16.2. Pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl Privalomojo įvykdymo termino pratęsimo teisės aktų nustatyta tvarka, Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nebuvo sustabdytas, nagrinėjant civilinę bylą dėl Savavališkos statybos akto ir Privalomųjų nurodymų panaikinimo. Minimos civilinės bylos nagrinėjimo metu galiojusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat numatė, kad privalomojo nurodymo terminas nėra stabdomas, apskundus jo teisėtumą teisme. Civilinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartis, kurioje buvo suvienodinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, konstatavus, jog, apskundus privalomojo nurodymo teisėtumą, jo įvykdymo terminas nėra stabdomas. Taigi pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigsis, įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2-1137-1044/2022, ir jis negali būti ilgesnis, nei buvo nurodytas Privalomajame nurodyme.

16.3. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Sprendimas yra nemotyvuotas. Sprendimas priimtas, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jis atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pareiškėjas į atsakovą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo kreipėsi jau po šio termino pasibaigimo, tačiau teisinis reguliavimas nenustato privalomųjų nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo.

16.4. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, aktualią teismų praktiką, pagrįstai nustatė, kad Inspekcija Sprendime išsamiai išdėstė faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir netenkino pareiškėjo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nebuvo patenkintas.

16.5. Inspekcijos, kaip viešojo administravimo subjekto, įgaliojimai pratęsti savavališkos statybos padarinių šalinimo terminą yra griežtai reglamentuoti įstatyme, todėl, pareiškėjui praleidus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

16.6. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, aktualią teismų praktiką, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti jį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2023 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. SDPN-00-230119-00006 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo / nepratęsimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas padavė atsakovui prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, pasibaigus nustatytam terminui jį įvykdyti, atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad, iškėlus bylą dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo bendrosios kompetencijos teisme, Privalomajame nurodyme nurodytas terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti sustabdomas ir jis atsinaujina tik įsiteisėjus teismo sprendimui. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju jis laiku kreipėsi į atsakovą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

21. Byloje nustatyta, kad dėl pagalbinio ūkinio pastato statybos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, Inspekcija surašė pareiškėjui 2021 m. gegužės 24 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-210524-00035(2), 2021 m. gegužės 26 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-00-210526-00030 ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-210526-00031, kuriuo pareiškėjas įpareigotas ne vėliau kaip iki 2021 m. lapkričio 24 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais administraciniais aktais, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuris 2022 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.e2-1137-1044/2022 atmetė ieškinį visa apimtimi, o Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2206-866/2022 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas 2023 m. sausio 16 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas pratęsti Privalomojo nurodymo vykdymo terminą, tačiau atsakovas skundžiamu Sprendimu nurodė pareiškėjui, kad terminas Privalomojo nurodymo įvykdymui nepratęsiamas, kadangi pareiškėjo prašymas Inspekcijoje gautas, pasibaigus Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminui.

22. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Privalomajame nurodyme nurodoma, kad asmuo turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjęs Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Priežiūros įstatymo nuostatų taikymu, aiškinama, kad, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jį pratęsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl, pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016; 2020 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-175-822/2020 ir kt.). Toks teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, turi teisę kreiptis į Inspekciją arba teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ilgesniam laikotarpiui, tačiau iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Pasibaigusio termino pratęsimas arba atnaujinimas yra negalimas.

24. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, pasibaigus jo įvykdymo terminui. Priežiūros įstatyme nenustatyta galimybė atnaujinti šį terminą ar pratęsti jau pasibaigusį terminą.

25. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentais dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino skaičiavimu. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad, jeigu asmuo per nustatytą privalomojo nurodymo įvykdymo terminą šio straipsnio 2 dalyje nurodyto nurodymo neįvykdo arba negauna statybą leidžiančio dokumento, Inspekcija privalomąjį nurodymą perduoda priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo. Analogiškas reglamentavimas nustatytas Reglamento STR 1.05.01:2017 147 punkte, kuriame įtvirtinta, kad, nustačius, kad nurodymas neįvykdytas, jis perduodamas priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl nurodymo teisėtumo arba nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl nurodymo termino nepratęsimo.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog nei Priežiūros įstatyme, nei kitame ginčo teisinius santykius reglamentuojančiame teisės akte nėra numatyta, kad, apskundus privalomojo nurodymo teisėtumą, kaip ir nagrinėjamu atveju, jo įvykdymo terminai sustabdomi. Tai reiškia, kad Inspekcija iki tol, kol neįsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje, negalėjo perduoti privalomojo nurodymo vykdyti antstoliui, tačiau bylos iškėlimas bendrosios kompetencijos teisme savaime nesustabdė Privalomojo nurodymo įvykdymo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-765-556/2020; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-818-624/2022).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų, susijusių su privalomojo nurodymo įvykdymo terminu ir jo pratęsimu / nepratęsimu, taikymo ir pagrįstai konstatavo, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas nesudarė pagrįstų prielaidų pareiškėjui manyti, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, nesustabdžius jo įvykdymo termino, galėjo būti ilgesnis nei buvo nurodyta Privalomajame nurodyme, ir kad pareiškėjui nereikėjo imtis aktyvių veiksmų, pavyzdžiui, jo bylą nagrinėjant bendrosios kompetencijos teismuose prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kreiptis į Inspekciją, teismą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

28. Teisėjų kolegija, pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovas skundžiamame Sprendime sieja galimybę pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą su laikinųjų apsaugos priemonių – privalomojo nurodymo įvykdymo termino sustabdymo – taikymu. Pažymėtina, kad laikinųjų priemonių taikymas ir privalomojo nurodymo įvykdymo termino sustabdymas turi reikšmę, skaičiuojant privalomojo nurodymo įvykdymo terminą: taikius laikinąsias apsaugos priemones, privalomojo nurodymo įvykdymo terminas sustabdomas, o tokių priemonių netaikius, privalomojo nurodymo įvykdymo termino eiga, net ir ginčijant tokį nurodymą teisme, nesustabdoma. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas skundžiamame Sprendime pagrįstai nurodė, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas civilinės bylos dėl Privalomojo nurodymo nagrinėjimo metu nebuvo sustabdytas, todėl, atsižvelgiant į tai, kad prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą buvo pateiktas jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, Inspekcija nusprendė šio termino nepratęsti.

29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, kad atsakovas skundžiamame Sprendime nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, patvirtinančių, kad jis ėmėsi veiksmų Privalomajam nurodymui įvykdyti, tačiau dėl objektyvių priežasčių nesuspės jo įvykdyti per nustatytą terminą, pažymi, kad, prasidėjus procesui dėl savavališkos statybos įteisinimo, kurio trukmė nebepriklauso nuo besikreipusio teisminės gynybos asmens valios, tačiau pasibaigus terminui, kuris nebegali būtų pratęstas, nėra pagrindo iš esmės vertinti aplinkybių, dėl kurių teikiamas prašymas pratęsti terminą, todėl atsakovas pagrįstai nevertino minėtų pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Regionų administracinis teismas) 2023 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė