2020-12-02 Nr. AB-22957-3-61-3-01175-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1944-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01175-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 000 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. birželio 7 d. pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 118, 404, 108, 107, 116, 117, 258, 106, 121, 123, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl ko buvo pažeminti pareiškėjo garbė bei orumas. Pareiškėjas teigė, kad visą laikotarpį jis buvo kalinamas nesilaikant nustatytų minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimų. Apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuotas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Dėl ploto trūkumo nebuvo jokios erdvės judėti ir asmeninės erdvės. Kamerose rytinio patikrinimo metu užfiksuotas asmenų skaičius neatitiko faktiškai įkeltų asmenų skaičiaus, nes dėl Lukiškių TI-K pobūdžio vyko nuolatinė kalinamųjų kaita. Kadangi atsakovo atstovas nekaupia duomenų apie ginčo patalpose buvusių asmenų skaičių, todėl turėtų būti vadovaujamasi pareiškėjo nurodytais duomenimis apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

3. Kamerose įrengti teisės aktų reikalavimų neatitinkantys sanitariniai mazgai, kuriais naudojantis buvo žeminamas pareiškėjo orumas. Už kameros ribų pareiškėjas buvo išvestas tik du kartus per visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (iš viso 42 dienas). Žalą pareiškėjo sveikatai taip pat darė pasivaikščiojimo kiemeliuose esantis asbestas, kuris yra kenksmingas, 2017 metais buvo atliekami stogelių ardymo darbai. Pareiškėjas nurodė, kad yra nekompetentingas atskirti ir suprasti skirtumus tarp teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų ir tų, kurioms esant pažeidinėjamos kalinamų asmenų teisės. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas teigė patyręs psichologinį ir fizinį smurtą, nepatogumus, psichologinį išsekimą, fobijas ir pan. Patirtą kančią, išgyvenimus prašė atlyginti pinigais.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti 3 metų senaties terminą. Lukiškių TI-K nurodė kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus ir buvusių asmenų skaičių; iš šių duomenų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K paaiškino, kad yra pataisos įstaiga, vykdanti teismų procesinius sprendimus ir pasitaiko, jog kai kurios kameros galėjo būti perpildytos.

6. Sanitariniai mazgai kamerose įrengti laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Įstaigos gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257, Nr. 386 – 395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Sanitarinio mazgo atitvėrimai nuo duryse esančių stebėjimo langelių negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus.

7. Lukiškių TI-K gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu. Todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi.

8. Pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tai jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo M. M. teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 2016 m. birželio 6 d. (vieną dieną), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

10. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. kovo 21 d. pareikšti pritaikė ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, todėl akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galbūt pažeidžiamas teises, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2019 m. kovo 22 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė, o ir teismas nenustatė jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, todėl analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. birželio 7 d.

11. Teismas nurodė, jog kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtas įsakymas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K vertinamu laikotarpiu į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. birželio 6 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, kurios plotas – 7,42 kv. m. ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas, o 2016 m. birželio 7 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl pareiškėjo skundo argumentus šiuo klausimu atmetė kaip nepagrįstus.

13. Pažymėjęs, kad pareiškėjas nagrinėjamu ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo kalinamas 2016 m. birželio 6 d., o jo nurodyti asbesto šalinio darbai pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo atliekami 2017 m. gegužės–rugpjūčio mėnesiais, teismas darė išvadą, kad minėti asbesto šalinio darbai, iš kurių pareiškėjas kildino neturtinę žalą, buvo atliekami jam jau nesant Lukiškių TI-K. Atsižvelgęs į tai, šiuos pareiškėjo nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas įvertino Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Teismas sprendė, kad pareiškėjui privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas 1 (vieną) dieną, t. y. 2017 m. birželio 6 d. jam atvykus į Lukiškių TI-K. Teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pažeidimas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjo atžvilgiu truko itin trumpai, be to, pareiškėjas minėtą dieną kameroje buvo kalinamas vienas.

15. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui tik vieną dieną nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pripažino, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, tačiau nenustatęs, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų/ suimtųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos kalinimo sąlygos, byloje nebuvo duomenų apie pažeidimu pareiškėjui sukeltas reikšmingas neigiamas pasekmes, teismas darė išvadą, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, pareiškėjo garbės ir orumo žeminimą, kankinimą ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

16. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, į teismų formuojamą praktiką minėtos kategorijos bylose, teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, o tai laikytina pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

III. 17. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir iš atsakovo atstovo priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą

18. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas atliko neišsamią faktų analizę, netinkamai vertino aplinkybes, reikšmingas gyvenamajam plotui nustatyti, nepasisakė dėl asmenų skaičiavimo tvarkos kameroje minėtą dieną, nevertino aplinkybės, kad atsakovo atstovui tenka pareiga pateikti tikslius duomenis, t. y. vardinį kalinių sąrašą, o tokių duomenų nepateikus, pareiškėjui tekusį kameros plotą skaičiuoti atsižvelgiant į buvusias miegamąsias vietas. Teismas nepareikalavo papildomų įrodymų prieštaravimams pašalinti. Pareiškėjas buvo nurodęs ir kartu su skundu pateikęs įrodymus, kad Lukiškių TI-K pateikti duomenys apie rytinio patikrinimo metu buvusių asmenų skaičių kameroje nepatikimi, nes per visą dieną faktiškai buvęs asmenų skaičius nerenkamas.

19. Teismas nepašalino visų abejonių dėl pareiškėją supusios pavojingos gyvybei aplinkos. Pareiškėjas kiekvieną dieną buvo vedamas pasivaikščioti į kiemą, tačiau apie toksišką medžiagą (asbestą) nebuvo įspėtas, o šiferio plaušelinę struktūrą, be kita ko, ardo temperatūrų svyravimas.

20. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas ne gyvenamojoje, o pagalbinės paskirties patalpoje (nepilnai atitvertame sanitariniame mazge), todėl jam teko 0 kv. m. gyvenamojo ploto. Sanitarinio mazgo įrengimas žemino pareiškėjo garbę ir orumą, nuolat sklido nemalonus kvapas, o pareiškėjui visą dieną teko tokioje patalpoje valgyti ir miegoti. Patalpa nepritaikyta ilgalaikiam ir pilnaverčiam gyvenimui.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nenustatyta būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje ginčas kilo dėl 4 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas M. M. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. birželio 7 d., atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto trūkumo, privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, asbesto keliama žala), atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 2016 m. birželio 6 d., tačiau tai pareiškėjui nesukėlė tokio masto pasekmių, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ir pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą netenkino. Pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais (neveikimu) nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. kovo 21 d., pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

25. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad buvo laikomas pažeidžiant nustatytus minimalaus ploto reikalavimus, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teismas nepagrįstai nekonstatavo teisei priešingų atsakovo atstovo veiksmų, pareiškėją laikant aplinkoje, kurioje yra asbesto, netinkamai vertino atlygintino neturtinės žalos dydžio prasme nustatytą pažeidimą dėl privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo įrengimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad buvo laikomas kankinančiomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. D. H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Nors pareiškėjas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde nepateikia savarankiškų argumentų dėl teismo pritaikytos senaties. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negalėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą, pareiškėjas jo atnaujinti neprašo, todėl su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi sutinka ir jos argumentų nekartoja. Konstatuotina, kad teismas pagrįstai vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. kovo 22 d.

29. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

30. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

31. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad teismas netinkamai vertino kilusiam ginčui išspręsti reikšmingus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, jog kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-520/2020; kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes.

33. Byloje pirmosios instancijos teismas, pritaikęs pareiškėjo skundo reikalavimui 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatė, kad pareiškėjas vertinu laikotarpiu Lukiškių TI-K praleido vieną dieną – 2016 m. birželio 6 d. – ir buvo apgyvendintas kameroje vienas Nr. 123, kurios plotas – 7, 42 kv. m. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog Įsakyme Nr. V-124 nustatyta vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma (3,6 kv. m) kamerų tipo patalpoje pažeista nebuvo.

34. Pareiškėjo teigimu, teismas gyvenamojo ploto normą turėjo skaičiuoti pagal miegamų vietų skaičių kameroje, taip pat turėjo atimti sanitarinio mazgo plotą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovo atsiliepime pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą, jie sutampa su pareiškėjui atstovaujančiai nevyriausybinei organizacijai teiktais duomenimis. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė konkrečių gyvenamojo ploto normos pažeidimo atvejų, o tik bendrai nurodė, kad rytinio patikrinimo metu fiksuoti duomenys neparodo minimalaus ir maksimalaus asmenų skaičiaus, buvusio visą dieną. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Pareiškėjo argumentai, kad teismas turėjo atlikti skaičiavimą pagal miegamųjų vietų skaičių, atmestini kaip nepagrįsti, įvertinus tai, kad byloje pateikti duomenys apie fiksuotą asmenų kameroje skaičių konkrečią dieną, t. y. 2016 m. birželio 6 d. Taigi apeliaciniame skunde nepaneigta išvada, kad minėtą dieną kameroje Nr. 123 pareiškėjui tekusi minimali gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktų reikalavimus.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis, nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme, toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018, 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017). Nagrinėjamu atveju, įvertinus Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų užimamą plotą (0,56 kv. m.), pareiškėjui ginčo dieną teko daugiau nei 3 kv. m kameros ploto, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, draudžiantis kankinimą ir kitokį nežmonišką elgesį.

36. Dėl pareiškėjo abstrakčių teiginių, susijusių su draudimu naudoti asbesto gaminius, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pareiškėjui pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas vertinu laikotarpiu Lukiškių TI-K praleido tik vieną parą, argumentai dėl pavojaus pareiškėjo sveikatai ir gyvybei dėl asbesto buvimo Lukiškių TI-K atmestini kaip nepagrįsti.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose, kuomet jis buvo atskirtas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, neužtikrino pakankamo privatumo juo naudojantis. Byloje pagrįstai konstatuotas pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimas.

38. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu jo teisių gynimo būdu – pažeidimo pripažinimu – ir tvirtina, kad jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

39. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

40. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

41. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl byloje nustatytų jo teisių pažeidimų (vieną dieną neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu kameroje) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

43. Pažymėtina, kad nustatytas pažeidimas buvo trumpalaikis, truko tik vieną dieną (pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. birželio 6 d., o 2016 m. birželio 7 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių). Taigi spręstina, kad pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams jam galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų nenustatyti. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai ir teisėtai nepriteistas.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys