2016-01-12 Nr. AB-1078-3-61-3-03593-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2370-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03593-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti pensijos nepriemoką.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. A. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4421 „Dėl 2014 m. kovo 24 d. prašymo“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5135 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti prašymą“; 3) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) išmokėti pareiškėjai 8 319,12 Lt negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja nurodė, kad ginčo laikotarpiu, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo mokama sumažinta, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo neišmokėta 8 319,12 Lt senatvės pensijos dalis. Pareiškėja dėl sumažintos pensijos išmokėjimo (mažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 str., kaip dirbančiam pensininkui) kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris prašymą persiuntė VSDFV. VSDFV atsisakė nagrinėti jos prašymą, nes praleistas terminas VSDFV skyriaus sprendimui apskųsti. Pareiškėja nesutiko su VSDFV sprendimuose išdėstytais argumentais dėl praleisto trejų metų termino skundui paduoti. Pažymėjo, jog jos reikalavimas yra pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų ydingumo.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 42–45, 47–50) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, jog senatvės pensija mokama sumažinta, ji sužinojo dar 2010 m. sausio mėn., o į VSDFV Kauno skyrių kreipdamasi su 2014 m. kovo 24 d. prašymu pareiškėja praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV trejų metų terminą. VSDFV pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. birželio 11 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėja į VSDFV su 2014 m. gegužės 23 d. prašymu kreipėsi pakartotinai, tačiau VSDFV, atsisakiusi atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV skyriaus sprendimo paduoti, pareiškėjos prašymo nepatenkino. Akcentuodama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, VSDFV pažymėjo, kad teisingai vertino, jog terminas skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintas pensijas paduoti, skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Atsisakius nagrinėti pareiškėjos prašymus, laikytina, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Apibendrindama nurodė, kad VSDFV sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 28–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad VSDFV sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nes pareiškėja pirmąją sumažintą pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., todėl trejų metų terminas yra skaičiuojamas nuo šios datos. Taip pat pareiškėja per visą trejų metų terminą dėl savo pažeistų teisių (sumažintos pensijos) į VSDFV nesikreipė ir nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujintas. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja jokių įrodymų, jog ji negalėjo objektyviai inicijuoti savo teisių gynimo, nepateikė, VSDFV padarė pagrįstą išvadą ir atsisakė atnaujinti terminą prašymui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (b. l. 69–74) nutraukė bylos dalį dėl VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4421 panaikinimo ir VSDFV Kauno skyriaus įpareigojimo išmokėti pareiškėjai 8 319,12 Lt negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; skundo dalį dėl VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5135 panaikinimo atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4424 ir 2014 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5132 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo išmokėti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Ginčas byloje iš esmės kilęs dėl pareiškėjos teisės teismine tvarka ginti savo teises ir reikalauti pensijos nepriemokos priteisimo.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Tokios nuostatos yra laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011 ir kt.). Teismas, remdamasis skundžiamo VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4421 turiniu, nustatė, kad šiuo sprendimu VSDFV pasisakė dėl pareiškėjos 2014 m. kovo 24 d. prašymo ir pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. birželio 11 d. pateikti įrodymus dėl termino praleidimo.

Šiame sprendime taip pat buvo pažymėta, kad galutinis sprendimas dėl 2014 m. kovo 24 d. prašymo bus priimtas įvertinus pateiktas termino praleidimo priežastis arba jei iki nustatyto termino jos nebus pateiktos. Taigi, teismo vertinimu, šiame sprendime jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjai, nėra ir pats sprendimas savaime kokių nors materialinių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia. Tai yra tik tarpinis dokumentas, priimtas administracinės procedūros eigoje (t. y. ikiteismine tvarka sprendžiant ginčą dėl senatvės pensijų išmokėjimo), kuris objektyviai jokios įtakos pareiškėjos teisių ir pareigų apimčiai nedaro.

Atsižvelgiant į tai, šio VSDFV sprendimo teisėtumas negali būti vertinamas kaip savarankiškas skundo administraciniam teismui dalykas, nes tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str.). Šio tarpinio sprendimo teisėtumas vertinamas kartu su VSDFV priimto galutinio administracinės procedūros sprendimo (2014 m. birželio 6 d.) teisėtumu. Taigi, nustatęs, kad VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4421, kuriuo buvo pasiūlyta pareiškėjai iki nustatyto termino pateikti įrodymus dėl termino prašymui paduoti praleidimo, negali būti pripažįstamas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui, bylos dalį dėl VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4421 panaikinimo teismas nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu (teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai).

Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 103 punktu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

Nustatė, kad pareiškėjos 2014 m. kovo 24 d. prašymas, pateiktas VSDFV Kauno skyriui, laikytinas kreipimusi į VSDFV pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasmę. Tačiau pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos turėtų būti skaičiuotinas terminas kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl senatvės pensijos mokėjimo.

Pareiškėja su prašymu į VSDFV Kauno skyrių, prašydama išmokėti pensijos nepriemoką, kreipėsi 2014 m. kovo 24 d., todėl pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėja su prašymu dėl pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi praleidusi trejų metų terminą. Pažymėjo, kad pareiškėja dar 2013 m. rugsėjo 3 d. prašyme VSDFV Kauno skyriaus prašė išmokėti pensijos nepriemoką, tačiau su šiuo prašymu pareiškėja taip pat kreipėsi praleidusi trejų metų terminą tokio pobūdžio prašymui paduoti. Į šį pareiškėjos prašymą buvo atsakyta VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. raštu, kurio pareiškėja per įstatyme nustatytą terminą neskundė.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja į VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą, kuriuo jai buvo pasiūlyta pateikti termino kreiptis į VSDFV praleidimo priežastis, tik nurodė, jog pagrindas reikalauti išmokėti sumažintą pensijos dalį atsirado tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, todėl termino ji nėra praleidusi. Kitų objektyvių aplinkybių pareiškėja nenurodė, atnaujinti termino neprašė. Teismas akcentavo, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas perskaičiuota pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl skundas VSDFV (ar teritoriniam skyriui) turėjo būti pateiktas iki 2013 m. sausio mėn. Pareiškėjos 2014 m. gegužės 23 d. pareiškime nurodytos aplinkybės dėl termino nepraleidimo (pagrindas reikalauti pensijos nepriemokos atsirado tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo) prieštarauja aptartų teisės aktų nuostatoms ir ginčo klausimu suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Be to, nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo iki 2013 m. sausio mėn. (termino kreiptis dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pabaiga) buvo likę metai, per kuriuos pareiškėja galėjo kreiptis dėl pensijos nepriemokos priteisimo, tačiau per šį terminą pareiškėja į VSDFV nesikreipė bei nenurodė objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, sutrukdžiusių laiku kreiptis dėl savo teisių gynimo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad VSDFV pareiškėjos 2014 m. gegužės 23 d. pareiškime nurodytus argumentus pagrįstai įvertino kaip nepateisinančius termino praleidimo, todėl 2014 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5135, atsisakydama atnaujinti terminą VSDFV Kauno skyriaus sprendimui apskųsti, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio panaikinti teismas neturėjo teisinio pagrindo.

Teismas nurodė, kad pareiškėja skundo argumentais taip pat prašė įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. Teismas akcentavo, kad ginčams dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl reikalavimas išmokėti senatvės pensijos nepriemoką pirmiausia turėtų būti išnagrinėtas privaloma ikiteismine tvarka VSDFV. Ginčo iš esmės išsprendimu privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka teismų praktikoje pripažįstamas toks išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas jį išnagrinėjus patenkinamas visas ar iš dalies arba atmetamas, t. y. kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija priima sprendimą pagal kompetenciją išnagrinėjusi skundą ir patikrinusi viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-870/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, o tai reiškia, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Atsižvelgęs į tai, kad VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5135 atsisakė atnaujinti pareiškėjai terminą skundui dėl senatvės pensijos nepriemokos paduoti ir nenagrinėjo pareiškėjos prašymo, t. y. pareiškėjos skundas nebuvo išnagrinėtas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir pareiškėja ja jau nebegali pasinaudoti, bylos dalį dėl įpareigojimo pareiškėjai išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teismas nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 79–81) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėja nurodo, kad teismas neįvykdė teisingumo, nes nepriteisė sumų, kurios pagal Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą neteisėtai buvo atimtos iš pensininkų, t. y. nuosavybė neteisėtai buvo atimta. Ekonominės, politinės sąlygos negali sąlygoti teismų sprendimų. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies galiojimas pasibaigė tik įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Anksčiau nebuvo pagrindo prašyti išmokėti pensijos nepriemoką pagal Laikinąjį įstatymą. Termino pradžia ginti pažeistą teisę turi būti skaičiuojama nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Trejų metų senaties termino taikymas prieštarauja Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjos nuomone, nevykdomas Konstitucinio Teismo nutarimas. VSDFV atsakymo esmė yra nemokėti pensijos nepriemokos, nes praleistas trejų metų terminas, kurio neatnaujino, t. y. buvo pasinaudota ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos reikalavimas yra prieštaraujantis protingumo, teisingumo kriterijams.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 88–91) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

VSDFV Kauno skyrius nurodo, kad terminas pareiškėjai kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, prasidėjo tuomet, kai ji realiai gavo pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją, t. y. 2010 m. sausio mėn. Todėl pareiškėjos argumentas senaties termino pradžia laikyti Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo datą – 2012 m. vasario 6 d., yra atmestinas kaip nepagrįstas. Nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo iki 2013 m. sausio mėn. (t. y. iki termino kreiptis dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pabaigos) buvo likę metai, per kuriuos pareiškėja galėjo kreiptis, tačiau per šį terminą į VSDFV Kauno skyrių nesikreipė bei nenurodė objektyvių ir nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių laiku kreiptis dėl savo teisių gynimo. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo (VSDFV Kauno skyriui), tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) pareiškėja 2013 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi su 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymu į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, prašydama išduoti pažymą apie 2010–2011 m. neišmokėtą pensiją ir išmokėti šią sumą (b. l. 36);

2) VSDFV Kauno skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. (10.1) S-61967 pateikė pareiškėjai prašomus duomenis ir nurodė, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 37–38);

3) pareiškėja 2014 m. kovo 25 d. kreipėsi su 2014 m. kovo 24 d. pareiškimu į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių, prašydama išmokėti 8 319,12 Lt neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. (b. l. 52);

4) VSDFV Kauno skyrius 2014 m. kovo 27 d. raštu Nr. (1.15) S-21273 persiuntė VSDFV nagrinėti pagal kompetenciją pareiškėjos 2014 m. kovo 25 d. prašymą dėl sumažintos pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 51);

5) VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4421 (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) nustatė, kad pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių su 2014 m. kovo 24 d. prašymu išmokėti sumažintą senatvės pensijos dalį, praleido nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, ir pasiūlė jai iki 2014 m. birželio 11 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 p.); išaiškino, jog per nustatytą laiką nepateikus įrodymų arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, 2014 m. kovo 24 d. prašymas būtų paliktas nenagrinėtas, kaip pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (Taisyklių 31 p.) (b. l. 53–54);

6) 2014 m. gegužės 30 d. VSDFV gautas pareiškėjos 2014 m. gegužės 23 d. pareiškimas, kuriame pakartotas prašymas išmokėti 8 319,12 Lt neišmokėtą pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nurodyta, kad tik 2012 m. vasario 6 d. atsirado pagrindas reikalauti grąžinti sumažintą pensijos dalį, todėl terminas nepraleistas (b. l. 55);

7) VSDFV 2014 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5135 (kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) atmetė pareiškėjos argumentą dėl apskundimo termino pradėjimo skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo ir, nesant 2014 m. gegužės 23 d. pareiškime daugiau faktų, aplinkybių ar dokumentų, kurie galėtų įrodyti, kad 3 metų apskundimo terminas praleistas dėl pateisinamų, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2014 m. kovo 24 d. prašymo (b. l. 58–59);

8) pareiškėja 2014 m. liepos 21 d. kreipėsi su 2014 m. liepos 21 d. skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–3, 12).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriaus 1-ajam pensijų skyriui paduotas 2013 m. rugsėjo 3 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija sutinka su atsakovo VSDFV ir pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta išvada.

Kolegija, be to, pažymi, kad nagrinėjamu atveju VSDFV atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nenagrinėjo pareiškėjos skundo, t. y. nesprendė ginčo dėl pensijos nepriemokos iš esmės. Svarbu paminėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, jog tuo atveju, jei apskundus VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą VSDFV, ši institucija nepriima sprendimo, kuriuo ginčas būtų išspręstas iš esmės, t. y. būtų patenkintas ar atmestas pareiškėjo skundas dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, nelaikytina, jog pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Anatolijus Baranovas Artūras Drigotas