2018-01-18 Nr. AB-1536-3-61-3-02348-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2798-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02348-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Migracijos departamento 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-940(01010) (toliau - ir Sprendimas), kurio pagrindu buvo panaikintas Rusijos Federacijos pilietei L. F. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7403193, galiojantis iki 2019 m. sausio 24 d.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. lapkričio 14 d. prašymu kreipėsi į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Akmenės grupę, prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad ji yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo dalyvė. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą dėl ne pelno organizacijų finansavimo, kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.

3. Nesutiko su Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėja kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjos teigimu, tokia išvada buvo padaryta vadovaujantis tik vienu dokumentu ir neįvertinus kitų, turinčių reikšmės aplinkybių. Organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas VĮ Registrų centre užregistruotas dar 2015 m. sausio 14 d., įmonei suteiktas kodas, organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių, kurių dalis turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja vadovavosi ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo nuostatais bei pabrėžė, kad nuostatuose nėra nustatyta, kad Švedijos Karalystės organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis ir pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Nuostatuose pažymėta, kad Lietuvos filialui gali būti perduotos organizacijos lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalo naudotis jomis savo vykdomoje veikloje. Todėl atsakovo teiginiai dėl keliamos grėsmės nelegaliai migracijai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, jog pareiškėja 2016 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Akmenės grupei pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.

5. Nurodė, kad pareiškėja, pateikdama prašymą, deklaravo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą. Migracijos departamentas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams. Tačiau Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėja ir kiti savanoriai atvykę į ne pelno siekiančią organizaciją „Didaktik“ Lietuvos filialą, ketino užsiimti teisėta veikla minėtoje organizacijoje, ar tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7)10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėja, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė Caroline Ekblom.

6. Kadangi 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriame informuojama, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. sausio 24 d.

7. Teigė, kad Sprendimas pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį, todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjos pagrindinis tikslas ne užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, o įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje. Pažymėjo, jog pareiškėja, pateikdama prašymą dėl leidimo pakeitimo, pateikė „Didaktik“ prašymą priimti pareiškėją į savanorius, kuriame nurodyta, kad organizacijos savanorystės programą remia Švedijos Karalystės ir Europos Sąjungos valstybės narių vyriausybės. Pareiškėja taip pat buvo pateikusi 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą, kuriame nurodytas patvirtinimas, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms. Tyrimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė tokio dokumento nebuvo išdavusi. Todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį.

8. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas buvo patvirtintas pažyma (Apostille), šio dokumento turinio nepatvirtina, todėl šiuos argumentus vertino kaip nepagrįstus. Esamoje faktinėje situacijoje nėra svarbu, ar Lietuvos filialas naudosis organizacijos „Didaktik“ lėšomis ir turtu, šiuo atveju pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi yra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punktas, pagal kurį leidimas gyventi išduodamas tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad savanorių programos būtų remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Teigė, kad surinktų duomenų visuma patvirtino, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl Sprendime pateikta išvada dėl užsienietės nelegalios migracijos grėsmės yra pagrįsta.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. spalio 26 d. pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Nustatė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. birželio 22 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2019 m. sausio 24 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 14 d. pareiškėja, ketindama ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdama Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo valdybos savanorė, pateikė prašymą Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Akmenės grupei pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pateikdama prašymą, deklaravo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą. Migracijos departamentas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams. Migracijos grupė 2017 m. sausio 24 d. pareiškėjai išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7403193, galiojantį iki 2019 m. sausio 24 d.

12. Kilus įtarimams, Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėja ir kiti savanoriai atvykę į ne pelno siekiančią organizaciją „Didaktik“ Lietuvos filialą, ketino užsiimti teisėta veikla minėtoje organizacijoje, ar tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7) 10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėja, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė Caroline Ekblom. 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas. Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. sausio 24 d.

13. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Departamentas turėjo teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento turinys buvo aiškiai paneigtas pačios Švedijos Karalystės kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu, o tai, kad 2016 m. vasario 10 d. dokumentas buvo patvirtintas žyma (Apostille), šio dokumento tikrumo nepatvirtina. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių Departamento nustatytas aplinkybes.

14. Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjos argumentai dėl Organizacijos gaunamų lėšų iš kitų šaltinių nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, nes pareiškėja neįrodė esminės aplinkybės, kad Organizacijos vykdomos savanorių programos yra remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, todėl Departamentas Sprendime pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Aplinkybė, kad siekdama gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, sudarė pakankamą pagrindą spręsti, jog pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ji prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, Departamentas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą taip pat taikė pagrįstai.

15. Teismas konstatavo, kad Departamento 2017 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-940(01010) yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III. 16. Pareiškėja (toliau – ir apeliantė) nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir tenkinti jos skundą.

17. Apeliantė nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 spalio 26 d. sprendimu, nes, jos nuomone, Teismas priimdamas ginčijamą sprendimą jį grindė išimtinai tik Atsakovo išdėstytais argumentais, todėl buvo priimtas šališkas, nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas.

18. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas, išduodamas pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesuabejojo 2016 m. vasario 10 d. rašto apie Švedijos Karalystės Vyriausybės finansinę paramą Organizacijos vykdomoms savanorių programoms tikrumu, todėl vėliau iškilusios abejonės dokumento tikrumu neturėtų būti pripažįstamos esminiu įrodymu, lemiančiu neigiamą sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi šalyje. Be to, teismas nevertino kitų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos buvimu šalyje: pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko kaip savanorė, kuri neatlygintinai dalyvauja Organizacijos savanorių programose; Organizacija vykdo savo veiklą Lietuvos Respublikoje; byloje buvo pateiktos paramos sutartys, patvirtinančios realią Organizacijos veiklą.

19. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nurodo, jog pareiškėja neatitinka nei vieno Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 4-460 „Dėl duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ punkto.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliantės apeliacinį skundą nurodo, jog sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimu, kuriame buvo konstatuota, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad byloje nėra duomenų, jog organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo savanorių programa būtų remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių.

21. Mano, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šią Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos informaciją, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Pareiškėja skunde teigia, kad pateiktas 2016 m. vasario 10 d. raštas, kuriame nurodyta, kad jį pasirašė Caroline Ekblom, Kultūros ministerija, ir jo vertimas patvirtinti pažyma (Apostille), todėl darytina išvada, kad Švedijos Karalystės įgaliotos institucijos oficialiai patvirtino parašo, pasirašiusio asmens pareigų ir antspaudo tikrumą, todėl pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti šio dokumento tikrumu. Pirmiausia atsakovas pažymi, kad pagal 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo nuostatas apostilė nepatvirtina dokumento turinio, ką patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Taip pat pažymi, kad 2016 m. vasario 10 d. rašto turinys buvo aiškiai ir vienareikšmiškai paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D. Kartu atkreipia dėmesį į tai, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštą Nr. Ku2017/01371/D Migracijos departamentas gavo tiesiogiai iš šios įstaigos, o 2016 m. vasario 10 d. raštą pateikė pareiškėja, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą vadovautis būtent 2017 m. gegužės 24 d. rašto turiniu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-940(01010) (b. l. 8-10) teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2019 m. sausio 24 d. Priimdamas minėtą Sprendimą atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

24. Atsakovas 2017 m. gruodžio 18 d. apeliacinės instancijos teismui padavė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 3 d. išsiuntė atsakovui pareiškėjos apeliacinį skundą ir įpareigojo jį per 14 kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo gavimo dienos pateikti apeliacinės instancijos teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą (ABTĮ 139 str. 2 d.).

25. Atsakovas prašė atnaujinti terminą šiam atsiliepimui paduoti, nurodydamas, kad dėl didelio darbo krūvio bei darbuotojų trūkumo negalėjo laiku pateikti šio atsiliepimo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pateikė duomenis pagrindžiančius jo nurodytas aplinkybes, prašymas atnaujinti terminą tenkintinas, ir atsiliepimas į apeliacinį skundą priimamas.

26. Byloje nustatyta, kad atsakovo Imigracijos reikalų skyrius 2017 m. sausio 5 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams (b. 1. 105-106). Migracijos grupė 2017 m. sausio 24 d. pareiškėjai išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7403193, galiojantį iki 2019 m. sausio 24 d., nes buvo pateiktas dokumentas, kad pareiškėja yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą.

27. Atsakovui buvo pateiktas Caroline Ekblom iš Kultūros ministerijos pasirašytas Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. raštas (toliau – ir Dokumentas), kuriame nurodoma, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais Organizacijai suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.

28. Departamentas 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7)10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar Dokumentą iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės kultūros ministerija ir jį pasirašė Caroline Ekblom (b. l. 125–126). 2017 m. gegužės 29 d. Departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad Dokumento Švedijos Karalystės kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas (b. l. 144–145).

29. Atsakovas, įvertinęs gautą iš Švedijos Karalystės kultūros ministerijos informaciją, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2017 m. birželio 22 d. priėmė Sprendimą, kuris grindžiamas tuo, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė suklastotą Dokumentą apie Organizacijos Lietuvos filialo vykdomų savanorių programų „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ finansavimą, todėl pagrindinis pareiškėjos tikslas – ne užsiimti teisėta savanoriška veikla Lietuvos Respublikoje, vykdant programą „Senjorai kompiuterių pasaulyje“, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė (b. l. 8–10).

30. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.); jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

31. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

32. Pareiškėja šioje byloje ginčijo Sprendimą, nurodydama, kad atsakovas neturi jokių duomenų, patvirtinančių teiginius dėl grėsmės nelegaliai migracijai, ir nesutikdama su atsakovo vertinimu, jog Dokumentas yra suklastotas. Taip pat pareiškėja skunde buvo nurodžiusi aplinkybes, kad Organizacija realiai veikia, yra sudariusi paramos sutartis ir vykdo veiklą su įvairiomis organizacijomis, ataskaita apie veiklą skelbiama interneto tinklalapyje.

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių pateiktus įrodymus, pareiškėjos skundo argumentų nepripažino pagrįstais ir įrodytais, bei sutiko su atsakovo pozicija, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, ir darė išvadą, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

34. Pareiškėja apeliaciniame skunde ginčija šią išvadą iš esmės tais pačiais motyvais, kurie buvo išdėstyti skunde, papildomai nurodydama, kad be jokio teisėto pagrindo pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją – suklastotą Dokumentą apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Pareiškėja akcentuoja, kad Dokumentas buvo patvirtintas oficialia žyma (Apostille), susiūtas ir patvirtintas antspaudais, todėl ji neturėjo jokio pagrindo abejoti Dokumento turiniu. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjos buvimu Lietuvos Respublikoje ir Organizacijos veikla.

35. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo motyvus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu (iš esmės – Dokumento įvertinimu).

36. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

37. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo Dokumento vertinimu ir sprendžia, kad teismas pagrįstai ir teisėtai vertino Dokumentą kaip galbūt suklastotą, nes byloje pateikti akivaizdūs įrodymai, jog Švedijos Karalystės kultūros ministerija neišdavė šio Dokumento bei jo nepasirašė nė vienas šios ministerijos darbuotojas, t. y. Dokumentas neatitinka tikrovės. Tačiau atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju nagrinėjama ne baudžiamoji byla ir nesprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, todėl pareiškėjos argumentai, kad pirmosios instancijos teismo išvada neteisinga dėl galbūt suklastoto Dokumento vien dėl to, jog nebuvo pateikta jokių baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų išvadų, patvirtinančių, kad Dokumentas suklastotas, teisėjų kolegijos vertintini kaip nepagrįsti.

38. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog panašiose į šią administracinėse bylose toks Dokumentas yra vertinamas kaip neatitinkantis tikrovės ir suteikiantis pagrindą atsakovui panaikinti išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-5141-622/2017; A-5142-520/2017; A-5140-442/2017; A-5289-662/2017; A-5294-662/2017).

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėja, atsakovui vykdant administracinę procedūrą, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų Dokumente nurodytą informaciją, t. y. informaciją, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais Organizacijai suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad Dokumento patvirtinimas žyma (Apostille) įrodo šio Dokumento turinio tikrumą. Be to, sutiktina su atsakovo atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, kad šiuo atveju pareiškėja turėjo pareigą pateikti įrodymus, jog savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde akcentuojama Organizacijos veikla ir pareiškėjos dalyvavimas šioje veikloje nėra teisiškai svarbios aplinkybės.

40. Atitinkamai spręstina, jog tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo teisėtą pagrindą konstatuoti nelegalios migracijos grėsmę, nes buvo nustatytos pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų.

41. Pareiškėjos nurodomas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintas Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašas yra teisės aktas, kuris skirtas taikyti būtent Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jos kompetencijos ribose. Departamentui, sprendžiant užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės klausimus, minėtu aktu nėra privaloma vadovautis. Todėl tai, kad šiuo teisės aktu nebuvo vadovaujamasi priimant ginčijamą Sprendimą, nereiškia, kad Sprendimo išvada dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės yra nepagrįsta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-5141-622/2017; Nr. A-5142-520/2017).

42. Teisėjų kolegija apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė