2018-12-19 Nr. AB-23540-3-61-3-01058-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4609-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01058-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. R. Z. 2018 m. kovo 28 d. su skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. kovo 7 d. sprendimą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. (15/6-10)12PR-46 (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 9–10) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

3. Pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai S. R. Z. ir T. R. Z. (pareiškėjos tėvai; toliau – S. R. Z. ir T. R. Z.) į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su savo dukterimi – pareiškėja, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja prašymo suteikti prieglobstį metu buvo pilnametė, sprendimas dėl prieglobsčio jai nesuteikimo buvo priimtas atskirai. Pareiškėjos prieglobsčio prašymas iš esmės grindžiamas jos tėvui kylančia grėsme patirti fizinį smurtą dėl jo vykdomos politinės veiklos ir šeimos turimos afganų tautybės. Pareiškėjos teigimu, 2013 m. gruodžio 18 d. jos tėvas grįžo į (duomenys neskelbtini), nuvyko į „(duomenys neskelbtini)“, norėdamas dalyvauti revoliucijoje, (duomenys neskelbtini) stovėjo „su (duomenys neskelbtini) vėliava“, būdamas vienas iš lyderių kvietė asmenis prisijungti į „(duomenys neskelbtini)“. Dėl to jis 2014 m. sausio 2–4 d. bei 2016 m. kovo–balandžio mėn. buvo stipriai mušamas, pagrobtas, reikalauta išpirkos, jis buvo laikomas nelaisvėje (persekiojimo subjektas – „Dešinysis sektorius“ ir Nacionalinės gvardijos atstovai). 2018 m. sausio 23 d. vykusios apklausos metu pareiškėjos tėvas nurodė grįžęs į (duomenys neskelbtini), į „(duomenys neskelbtini)“ ir 2014 m. sausio mėn. viduryje, taip pat nurodė, jog buvo sumuštas (duomenys neskelbtini)2014 m. vasario mėn. Pareiškėja teigė, kad atsakovas faktą, jog jos tėvas lankėsi „(duomenys neskelbtini)“, pripažino nustatytu faktu, tačiau pasakojimo dalį dėl S. R. Z. aktyvaus dalyvavimo provyriausybiniuose protestuose bei buvimo jų organizatoriumi ar lyderiu atmetė ir nevertino.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad S. R. Z. apklausų metu aiškiai nurodė, kad jis kasdien susitikdavo su savo bendraminčiais (duomenys neskelbtini) parke, iš ten vykdavo į (duomenys neskelbtini) aikštes, kur rinkdavosi žmonės. S. R. Z. nesinaudojo jokiais ginklais, nieko nemušė, jo pareiga buvo kviesti asmenis prisijungti. Nepaisant to, kad pareiškėjos tėvas S. R. Z. nėra pripažįstamas „(duomenys neskelbtini)“ lyderiu, jį aplinkiniai laikė vienu iš organizatorių, dėl to jis buvo mušamas ir persekiojamas. Pareiškėja, remdamasi Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvoje 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 10 straipsnio 1 dalies e punkto nuostatomis, teigė, kad jos tėvas patenka į asmenų, persekiojamų dėl savo politinių įsitikinimų, grupę.

5. Dėl pareiškėjos tėvo ir jo šeimos narių apklausos metu duotų parodymų apie jo nelegalų grįžimą į kilmės valstybę 2014 m. sausio mėn. prieštaravimų pareiškėja paaiškino, kad S. R. Z. oficiali žmona (pareiškėjos mama) atvyko prieš neoficialią S. R. Z. žmoną, o parodymų nesutapimas kilo dėl to, kad buvo supainiotos datos. Pareiškėjos manymu, Migracijos departamentas neįvykdė savo pareigos sudaryti prieglobsčio prašytojui tinkamas sąlygas pateikti visą turimą informaciją ir kitus įrodymus, reikiamus prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, bei surinkti visą prieinamą papildomą informaciją, reikiamą prieglobsčio prašytojo pateiktiems duomenims patvirtinti arba paneigti.

6. Dėl atsakovo konstatuotų aplinkybių, kad pareiškėjos tėvo ir jo šeimos duomenys dėl 2014 m. sausio 2–4 d. sumušimų nėra nuoseklūs, pareiškėja paaiškino, kad jos tėvui žaizda buvo susiūta sausio 4 d. (duomenys neskelbtini), jis gydėsi Lietuvoje. Pareiškėjos įsitikinimu, pateikta pažyma patvirtino patirto smurto faktą (nurodyta, kad buvo sumuštas 2014 m., buvo praradęs sąmonę ir pan.). Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvai nurodė skirtingas išpirkos sumas, kadangi pareiškėjos tėvas įvertino tik grynųjų pinigų sumą, o pareiškėjos mama – kartu su išpirka duotus aukso dirbinius ir pan.

7. Pareiškėjos teigimu, prieš darydamas išvadą, kad grėsmė dėl S. R. Z. tautybės yra objektyviai nepagrįsta subjektyvi baimė, atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 167, 168 punktais, privalėjo surinkti informaciją apie afganų tautybės asmenų padėtį bei diskriminavimą pareiškėjos kilmės valstybėje. Pareiškėjos įsitikinimu, jos baimė grįžti į kilmės šalį yra visiškai pagrįsta.

8. Dėl atsisakymo suteikti papildomą apsaugą pareiškėja išreiškė nuomonę, kad atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad jos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nebus kankinama, su ja nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jos orumas, yra tikimybė, jog ją išsiuntus į kilmės valstybę jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

9. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos (b. l. 21–31) skundą prašė jį atmesti.

10. Migracijos departamentas paaiškino, jog pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jos tėvas dalyvavo „(duomenys neskelbtini)“, dėl to buvo sumuštas, buvo grasinta visai šeimai. Be tėvo problemų, pareiškėja jokių kitų individualių aplinkybių, dėl kurių jai kiltų grėsmė kilmės šalyje, nenurodė. Kadangi pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė jokių rašytinių įrodymų (išskyrus pasą, gimimo liudijimą ir kitus asmens dokumentus), kurie patvirtintų jos pasakojimą, jos teiginių (materialinių faktų), nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumas buvo vertinamas remiantis Aprašo 116 punkte įtvirtintais kriterijais. Pareiškėja savo teiginių, kad jos tėvas aplinkinių galėjo būti suvokiamas kaip protestų lyderis dėl jo matomumo visuomenėje, nepagrindė jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nepateikė jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti dokumentų. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos ir jos tėvų per apklausas duotus paaiškinimus, surinko kilmės valstybės informaciją ir nustatė, kad pareiškėjos tėvas buvo grįžęs į (duomenys neskelbtini) 2013 m. gruodžio 18 d. ir buvo nuvykęs į „(duomenys neskelbtini)“, bet jis nebuvo „(duomenys neskelbtini)“ lyderis, organizatorius ar aktyvus protestų dalyvis. Įvertinus pareiškėjos ir jos tėvų pateiktus duomenis apie praeityje patirtus sumušimus, užpuolimus, konstatuota, kad jie yra nepatikimi, todėl buvo atmesti ir toliau nenagrinėjami. Atsižvelgęs į pareiškėjos kilmės šalies informaciją, į tai, kad pareiškėjos tėvas nebuvo politiškai aktyvus, į tai, kad nenustatyta jokių faktų apie ankstesnius Nacionalinės gvardijos prieš pareiškėjos tėvą panaudotus neteisėtus veiksmus, Migracijos departamentas konstatavo, jog pareiškėjos tėvo subjektyvi baimė, kad šalyje veikiant Nacionalinei gvardijai jam nėra ramaus gyvenimo (duomenys neskelbtini) dėl jo, esą, buvusio politinio aktyvumo, nėra visiškai pagrįsta. Taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos tėvas nebuvo „(duomenys neskelbtini)“ lyderis, organizatorius ar aktyvus dalyvis, atsakovas sprendė, kad labiau netikėtina nei tikėtina, jog „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjos tėvą identifikuotų kaip priešišką nuomonę turintį asmenį ir jį persekiotų dėl jo politinės nuomonės.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai ir jos tėvams buvo užtikrintos visos galimybės pateikti visą turimą informaciją ir kitus įrodymus, reikiamus prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, įskaitant paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir jų pareiškimuose nustatytų prieštaringumų. Buvo atliktos trys pareiškėjos ir jos tėvų apklausos, užduoti klausimai dėl kilusių prieštaravimų tarp jų pačių ir jų šeimos narių pateiktų paaiškinimų. Pareiškėjos tėvai taip pat nurodė, kad nesutapimas dėl pareiškėjos mamos kilo, nes buvo supainiotos datos, tačiau atsakovas žymėjo, kad apklausų metu pareiškėjos ir jos tėvų nebuvo prašoma nurodyti tikslių datų, o buvo užduodami klausimai, kurie susiję su to meto įvykių eiliškumu, šeimos narių bendravimu, tuo metu buvusios nepilnametės pareiškėjos priežiūra. Todėl pagrįstai buvo tikimasi, kad net ir įvertinus praėjusį laiko tarpą bei galimas atminties spragas, bent vienas iš trijų asmenų (pareiškėjos ir jos tėvų) turėtų nupasakoti įvykių seką, tačiau nei vienas iš jų to padaryti negalėjo arba pateikė prieštaringą informaciją.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjos nurodytoje ligoninės pažymoje nėra jokios objektyvios informacijos apie pareiškėjos tėvo patirtus sumušimus; pažymoje nurodyta diagnozė nėra siejama su tariamai patirtais sumušimais. Be to, S. R. Z., jo žmona ir jo dukra (pareiškėja) pateikė prieštaringus paaiškinimus dėl 2014 m., esą, patirtų sumušimų, gydymosi. Todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjos ir jos tėvų pateikti duomenys dėl 2014 m. sausio 2–4 d. sumušimų nelaikytini labiau tikėtinais negu netikėtinais.

13. Dėl atsisakymo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja Migracijos departamentui nebuvo nurodžiusi kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėja bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji tokiu būdu bus baudžiama, kad jai asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jai bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Migracijos departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią išvadą paneigtų.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

15. Teismas, įvertinęs bylos faktinius duomenis, nustatė, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad kilmės valstybėje jos šeimai kyla grėsmė dėl jos tėvo politinės veiklos. Teismas pažymėjo, kad vertindamas pareiškėjos pateiktus materialinius faktus, atsakovas atsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas 2018 m. kovo 5 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-43, kuriuo nusprendė nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje pareiškėjos tėvams. Įvertinęs tai, kad pareiškėja kitų išvykimo iš kilmės šalies priežasčių nenurodė, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai laikė nustatytais tik faktus, kad pareiškėja kartu su tėvu 2013 m. kovo 18 d. buvo grįžę į kilmės valstybę ir galimai jos tėvas buvo nuvykęs į „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nebuvo aktyvus protestų dalyvis, taip pat pareiškėja kartu su šeima į kilmės valstybę buvo grįžusi 2016 m. kovo – balandžio mėn. Teismas nustatė, kad pareiškėja, ginčydama Sprendimo teisėtumą, iš esmės nurodė argumentus, susijusius su Migracijos departamento 2018 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. (15/6-10)12PR-43, kuriuo nuspręsta nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jos tėvams, teisėtumo vertinimu. Jokių individualių aplinkybių, kuriomis būtų grindžiama jos persekiojimo baimė grįžus į kilmės valstybę, pareiškėja nei atsakovui, nei teismui nenurodė.

16. Išanalizavęs pareiškėjos apklausų metu teiktus paaiškinimus apie jos tėvo politinę veiklą, teismas priėjo prie išvados, kad jos deklaruojama baimė dėl grėsmės, kylančios dėl tėvo politinės veiklos, nėra pagrįsta. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjos nurodytų įvykių metu, t. y. 2014 m. ir 2016 m., jo sveikatai ar gyvybei būtų kilęs realus pavojus. Iš pareiškėjos pasakojimų apie 2014 m. ir 2016 m. tėvo pagrobimus, sumušimą teismas negalėjo daryti išvados, kad jie buvo susiję su jo politine veikla. Pareiškėja, remiantis jos pasakojimu, 2014 m. nebuvo konflikto namuose liudininkė, 2016 m. automobilio numerių vagystė ir tėvo dingimas, jo sumušimas, pagal pareiškėjos pasakojimus, taip pat negalėjo būti siejamas su tėvo politine veikla.

17. Atsižvelgęs į Migracijos departamento 2018 m. kovo 5 d. sprendime Nr. (15/6-10)12PR-43 konstatuotą aplinkybę, kad pareiškėjos tėvas nebuvo aktyvus „(duomenys neskelbtini) lyderis“ ir nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjos tėvams grėstų neteisėti veiksmai dėl pareiškėjos tėvo politinės veiklos, įvertinęs viešai skelbiamoje Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2017 m. lapkričio 23 d. pažymoje apie „(duomenys neskelbtini)“ protestus, jų dalyvių persekiojimą ir teisėsaugos institucijų veiksnumą Nr. UKR-15/6-18 pateiktą informaciją ir byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja tikimybė, jog dėl pareiškėjos tėvo veiklos kilmės valstybėje egzistuoja grėsmė jo gyvybei, sveikatai ar saugumui. Atsižvelgęs į pareiškėjos paaiškinimus teismo posėdyje, kad ji siekia likti Lietuvoje ir baigti čia mokslus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos siekio dėl prieglobsčio suteikimo priežastys yra kitos, nei deklaruojama.

18. Pareiškėjai išaiškinta, kad jei teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eI-2448-331/2018 pagal jos tėvų skundą, nustatys priešingas aplinkybes ir padarys priešingas išvadas nei Migracijos departamentas, netenkindamas prašymo ir nesuteikdamas pareiškėjos tėvams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, ji turės pagrindą kreiptis į atsakovą iš naujo.

19. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas nesurinko informacijos apie afganų tautybės asmenų padėtį (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokios informacijos, kad iki išvykimo iš šalies jos tėvas buvo persekiojamas ar kad dėl jo rasės buvo neįmanoma gyventi (duomenys neskelbtini), pareiškėja Kijeve lankė mokyklą, dėl tėvo jokių užgauliojimų nepatyrė, taigi, teismo vertinimu, pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus šiuo aspektu, nebuvo. Be to, atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos tėvų, kuriuo grindžiamas šioje byloje skundžiamas Sprendimas, vadovavosi surinkta kilmės valstybės informacija apie žmogaus teisių padėtį, byloje duomenų apie pareiškėjos ar jos šeimos narių persekiojimą dėl tautybės, nebuvo.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėja skunde nenurodė aiškių pagrindų ir nepateikė įrodymų, dėl kurių jai turi būti suteikta papildoma apsauga. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę; nepateikė argumentų, pagrindžiančių jos kilmės valstybėje esančią situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą.

21. Įvertinęs prieglobsčio prašytojos bylos duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjai buvo užtikrintos visos sąlygos ir galimybės pateikti visą turimą informaciją ir kitus įrodymus, reikiamus prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, įskaitant paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir jų pareiškimuose nustatytų prieštaringumų.

III. 22. Pareiškėja S. R. Z. padavė apeliacinį skundą (b. l. 69–74), prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

23. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, mano, kad jis nepagrįstas ir netesėtas, iš esmės remdamasi skunde išdėstytais argumentais, papildomai pažymėdama, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų ir argumentų, kurie pagrįstų, kodėl pareiškėjai nebuvo suteikta papildoma apsauga.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 88–95) prašo jį atmesti, iš esmės remdamasis atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytais argumentais, papildomai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek atsakovo, tiek ir pareiškėjos argumentus bei surinktus duomenis, pasisakė dėl atsisakymo suteikti jai papildomą apsaugą teisėtumo. Atsakovas pažymi, kad teismas neturėjo pareigos išsamiai atsakinėti į kiekvieną pareiškėjos argumentą, taigi ginčijamo sprendimo motyvai yra pakankami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos S. R. Z. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-46, kuriuo pareiškėjai atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti bylą iš naujo, teisėtumas bei pagrįstumas.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nurodęs, jog nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja tikimybė, jog dėl pareiškėjos tėvo veiklos kilmės valstybėje egzistuoja grėsmė jo gyvybei, sveikatai ar saugumui. Pareiškėja, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pateikė apeliacinį skundą, nurodydama, jog teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

28. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

29. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

30. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eA-4810-556/2018 pagal pareiškėjos tėvų (S. R. Z. ir T. R. Z.) apeliacinį skundą. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjų S. R. Z. ir T. R. Z. (pareiškėjos tėvų) nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjos tėvui S. R. Z. (duomenys neskelbtini) negresia persekiojimas dėl jo dalyvavimo (duomenys neskelbtini), jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta, todėl jam ir jo sutuoktinei Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Neturėdamas įrodymų, jog pareiškėjos tėvams S. R. Z. ir T. R. Z. kilmės valstybėje grėstų kankinimas, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jų orumas ar tokiu būdu jie bus baudžiami arba jiems grėstų mirties bausmė, teismas sprendė, kad jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

32. Minėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėje byloje Nr. eA-4810-556/2018 įvertinus nagrinėjamos bylos kontekste, pažymėtina, jog šiuo atveju, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiškėjos baimė grįžti į kilmės valstybę (duomenys neskelbtini) nėra pagrįsta, nes nenustatyta, jog pareiškėjos tėvas S. R. Z. yra politiškai aktyvus, nenustatyta realių (įtikinamų) faktų apie ankstesnius Nacionalinės gvardijos prieš jį panaudotus neteisėtus veiksmus, todėl minėta baimė laikytina subjektyvia. Kadangi šiuo atveju pareiškėja nepateikė duomenų, galinčių paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-4810-556/2018 nustatytas aplinkybes, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų kankinimas, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jos orumas ar tokiu būdu ji bus baudžiama arba jai grėstų mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

33. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos S. R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė