2016-07-12 Nr. AB-14248-3-62-3-00209-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1246-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00209-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. vasario 20 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (b. l. 5–7) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atliekant bausmę laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2014 m. gegužės mėnesio.

Pareiškėjas paaiškino, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jis buvo laikomas žeminant jo garbę bei orumą. Karantino patalpa, kurioje jis buvo laikomas dvi savaites, yra 18 kv. m. ploto ir joje gyveno 12 žmonių, todėl šioje patalpoje nepakako vienam asmeniui tenkančios ploto normos, ji neatitiko higienos reikalavimų. Nei viename lokaliniame sektoriuje, kuriame jis gyveno, nepakako teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui būtinos ploto normos – gyvenamųjų patalpų plotai buvo 20 kv. m. ir gyvendavo apie 20 žmonių. Buvo susidariusios kastos. Dušai be antgalių, todėl vanduo bėgo kaip iš čiaupų. Tualeto patalpose nuolatos tvyrodavo smarvė. Kameros tipo patalpose nuolat būdavo šalta, laikydavosi drėgmė, gultai sulūžę, apšvietimas neatitiko reikalavimų. Kamerų plotas buvo apie 5 kv. m, jose gyvendavo po 3–4 žmones. Skundus bijojo rašyt, nes jie nebūdavo siunčiami, būdavo suplėšomi. Nors jis buvo paskirtas gyventi antrame būryje, ten gyventi negalėjo, nes nebuvo užtikrintas jo saugumas nuo kitų nuteistųjų, todėl visą jam paskirtą gyventi antrame būryje laikotarpį praleido kamerų tipo patalpose. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų, patyrė emocinį ir psichologinį šoką, psichologines ir dvasines kančias, susirgo keliomis lėtinėmis ligomis, tarp jų (duomenis neskelbtini), tai lėmė blogą jo elgesį ir tolimesnius nusikaltimus.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 9–13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą; taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas paaiškino, kad bausmės atlikimo pataisos įstaigoje metu pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose – kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose poilsio kambariai arba bibliotekos. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ir nėra ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nurodė būrius ir patalpas, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas gyventi, jų plotus, jose esančių vietų (lovų) skaičių. Pažymėjo, kad nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamieji ne visada būna užpildyti), tuomet nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamojo ploto. Dienotvarkėje nustatytu laiku nuteistieji gali vaikščioti ir lauke, dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje. Sanitarinius mazgus dezinfekuoja paskirti darbuotojai, kurie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Esant reikalui organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) pagal su paslaugos teikėju sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis. Nuteistieji nuolat gadina patalpas ir jose esantį inventorių. Įstaiga atsižvelgdama į asignavimus, patalpas ir inventorių nuolat remontuoja, todėl jei dušo antgalis buvo sugadintas, jis buvo pakeistas nauju.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 3 d. sprendimu (b. l. 124–128) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 430 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašo priteisti dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2014 m. gegužės mėnesio, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad miegamuosiuose ir kamerų tipo patalpose trūko ploto, dušai buvo be antgalių, kameros tipo patalpose nuolat būdavo šalta, laikydavosi drėgmė, gultai būdavo sulūžę, apšvietimas neatitiko reikalavimų.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją atvyko 2009 m. sausio 19 d. ir atlikus bausmę buvo paleistas 2014 m. gegužės 20 d. Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.). Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galbūt netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat atvykimo į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą.

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pradžios, t. y. nuo 2009 m. sausio 19 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 2 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo sužinojimo apie galbūt pažeidžiamas jo teises dienos. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos ir teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl remdamasis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgdamas į teismų praktiką nagrinėjamu atveju atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkino ir daliai skundo reikalavimų pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2012 m. vasario 1 d. atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2014 m. gegužės 20 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės):

1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, jog šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) redakcija nustatė minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) bei 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 p., 111.2 p.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje atskirais laikotarpiais buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 4-o būrio 1-ą patalpą, drausmės grupės 2-o būrio patalpą Nr. 3 bei kamerų tipo patalpas Nr. 2, Nr. 3, Nr. 5, Nr. 9, Nr. 11, Nr. 13 ir Nr.

15. Kadangi duomenų apie konkrečiais laikotarpiais atskiruose miegamuosiuose kartu su pareiškėju apgyvendintų (laikytų) nuteistųjų skaičių atsakovas nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas patalpų gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų (lovų) skaičiaus. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad: bendrabučio tipo 4-o būrio 1-a patalpa yra 66,39 kv. m. ploto, šioje patalpoje įrengta 22 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,02 kv. m gyvenamojo ploto; drausmės grupės 2-o būrio patalpa Nr. 3 yra 22,28 kv. m ploto, šioje patalpoje yra įrengtos 6 vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,71 kv. m ploto; kamerų tipo patalpa Nr. 2 yra 16,20 kv. m ploto, šioje patalpoje yra 4 vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,05 kv. m. ploto; kamerų tipo patalpa Nr. 3 yra 6,49 kv. m ploto, šioje patalpoje yra 4 vietos, todėl vienam asmeniui teko 1,62 kv. m ploto; kamerų tipo patalpa Nr. 5 yra 7,41 kv. m ploto, šioje patalpoje yra 1 vieta, todėl vienam asmeniui teko 7,41 kv. m ploto; kamerų tipo patalpa Nr. 9 yra 7,67 kv. m ploto, šioje patalpoje yra 4 vietos, todėl vienam asmeniui teko 1,92 kv. m. ploto; kamerų tipo patalpa Nr. 11 yra 7,67 kv. m ploto, šioje patalpoje yra 1 vieta, todėl vienam asmeniui teko 7,67 kv. m ploto; kamerų tipo patalpa Nr. 13 yra 15,78 kv. m ploto, šioje patalpoje yra 4 vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,95 kv. m ploto ir kamerų tipo patalpa Nr. 15 yra 8,41 kv. m ploto, šioje patalpoje yra 2 vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,21 kv. m ploto.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje metu, laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. vasario 24 d. ir nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. gegužės 2 d., jį apgyvendinus bendrabučio tipo 4-o būrio 1-oje patalpoje, nors ir minimaliai (trūko 0,08 kv. m.), tačiau nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (turėjo būti 3,1 kv. m., buvo 3,02 kv. m.); laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. birželio 27 d. ir nuo 2014 m. balandžio 26 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. jį apgyvendinus atitinkamai į kamerų tipo patalpose Nr. 9 ir Nr. 3 nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (turėjo būti 3,6 kv. m, buvo atitinkamai tik 1,92 kv. m. ir 1,62 kv. m).

Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuota, jog pareiškėjas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo kalinamas pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, ypatingai kamerų tipo patalpose Nr. 9 ir Nr. 3, kuriose jis buvo laikomas 64 dienas.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo patalpose apšvietimas neatitiko reikalavimų, laikydavosi drėgmė, būdavo šalta. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai.

Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc., oro temperatūra turi būti 18–28˚C šiltuoju metų periodu ir 18–22˚C šaltuoju metų periodu (HN 76:2010 26 p.). Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos kamerų tipo patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, oro temperatūros ar drėgmės. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-575/2015, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas jokių duomenų apie minėtų parametrų matavimus teismui nepateikė. Aplinkybė, jog Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija išsamiai neatsikerta į kiekvieną pareiškėjo skundo argumentą, vertinta pareiškėjo naudai, t. y. tikėtina, jog pareiškėjas buvo laikomas jo nurodytomis sąlygomis (esant teisės normų reikalavimų neatitinkančiai patalpų apšvietai, oro temperatūrai ir drėgmei). Todėl konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas, pareiškėją laikant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant HN 76:2010 6, 22 ir 26 punktų reikalavimus.

HN 76:2010 58 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Todėl švarios aplinkos, kitų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų (sulūžusių gultų, dušų be antgalių, blogo kvapo sanitarinėse patalpose) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.

Atsakovo į bylą pateiktas Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416, bei 2014 m. lapkričio 18 d. tarp UAB „Dezinfa‘ ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sudaryta sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 teismui nesukėlė abejonių, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pastoviai vykdomas gyvenamųjų patalpų valymas drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai, pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys nuteistieji, atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas ir kontrolė, todėl pareiškėjo teiginys dėl tualeto patalpose nuolatos tvyrodavusios smarvės laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjo teiginiai, kad jo laikymas antisanitarinėmis sąlygomis pablogino jo sveikatą (jis buvo išbertas, buvo stebimi žvynelinės židiniai), patyrė emocinį ir psichologinį šoką, psichologines ir dvasines kančias (buvo konsultuotas dėl save žalojančio elgesio/dėl įtraukimo į Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei, dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti apskaitą), yra pagrįsti byloje esančia medžiaga (gydytojo įrašai asmens sveikatos istorijoje; psichologo konsultacijos). Todėl vertinta, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų) ir pareiškėjui kilusių neigiamų pasekmių, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala.

Tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis ar sveikatos susirgimai nepagydomi. Pareiškėjas nurodo aplinkybę, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jo kalinimo laikotarpiu buvo susidariusios kastos. Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Vidaus tyrimų skyriaus vyresnysis inspektorius su pareiškėju kalbėjo dėl jo atsisakymo gyventi jam paskirtoje gyvenamojoje patalpoje, tokio atsisakymo priežastis pareiškėjas įvardyti atsisakė, duomenų, kad jis turi problemų su kitais nuteistaisiais, nustatyta nebuvo.

Todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl susidariusių kastų laikytina abstrakčia ir atmesta kaip nepagrįsta. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgdamas į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, pareiškėjo sveikatai sukeltas pasekmes bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija per visą pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, neužtikrino patalpų apšvietos, oro temperatūros ir drėgmės normos, todėl pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis ir pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.).

Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 430 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 131–132; 136–137) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti; pripažinti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad buvo pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma, atsakovo pateikti duomenys dėl kamerų plotų ploto klaidina teismą. Pataisos namuose buvo susidariusios kastos, dėl to patyrė daug psichologinių ir dvasinių kančių. Dušai neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Kamerų tipo patalpos neatitiko nustatytų teisės aktuose patalpų apšvietai, oro temperatūros ir drėgmės reikalavimų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kurios buvo kenksmingos jo sveikatai, susirgo keliomis lėtinėmis ligomis. Patyrė emocinį ir psichologinį šoką, psichologines dvasines kančias. Teismo padaryti rašymo apsirikimai patvirtina, kad teismas neišsamiai įvertino skunde nurodomus pažeidimus, trukmę. Pateikti tik dviejų kamerų tikslūs plotai – Nr. 3, 9. Kitų kamerų (Nr. 2, 5, 11, 13, 15) plotai neatitinka tikrovės. Teismas priteisė per mažą žalos dydį. Ši suma atsižvelgiant į teismo nustatytą ginčo aktualų laikotarpį kalinimo sąlygų neatitinkančių reikalavimų trukmę, atsižvelgus į protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus ir principus yra mažareikšmė, priėmė neadekvatų sprendimą. Teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį. EŽTT, spręsdamas tokio pobūdžio bylas, nenumato jokių senaties terminų. Paduoti skundo negalėjo anksčiau, nes EŽTT nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos, be to, pareigūnai grasino, kad jeigu pareiškėjas skųsis į teismą dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, jam pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 146–148) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas. Teismas, atsakovo nuomone, netinkamai įvertino faktines aplinkybes byloje, susijusias su laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų, o būtent - patalpų apšvietimas, oro temperatūra, drėgmė, pataisos namuose atitikimu teisės aktų reikalavimams, konkrečiai – HN 76:2010. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodo, kad pataisos namai nepateikė nagrinėjamu atveju jokių duomenų apie minėtų, t. y.

HN 76:2010 nustatytų parametrų matavimus. Šiuo atveju atsakovas pabrėžia, jog neturi nei teisės aktais nustatytos pareigos, nei fizinių ar finansinių galimybių atlikti anksčiau paminėtų matavimų, t. y. matavimų dėl patalpų apšvietimo, drėgmės jose ir pan. Nepriklausomų ekspertų samdymas dėl tokių parametrų atitikimo Lietuvos higienos normos reikalavimams nustatymo, kad įrodyti jog konkrečioje byloje pažeidimo nebuvo, pataisos namams (valstybei) kainuotų dideles pinigų sumas. Paprastai tai, kaip pataisos įstaigoje laikomasi HN 76:2010 reikalavimų, tikrina Kauno visuomenės sveikatos centras.

Tokio pobūdžio patikrinimai atliekami, kai į šią instituciją kreipiasi nuteistasis su skundu. Kadangi pareiškėjas negalėjo pateikti ir nepateikė į bylą neatitikimo minėtiems teisės aktų reikalavimams įrodymų, tai liudija, kad su skundu į Kauno visuomenės sveikatos centrą jis prieš tai nesikreipė. Taigi, kaip pažymėjo ginčijamame sprendime ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, kad patvirtinti savo argumentus dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos kamerų tipo patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, oro temperatūros ar drėgmės. Teismas šiuo nagrinėjamu atveju aplinkybes, jog atsakovas nepateikė paneigiančių pareiškėjo argumentus dokumentų, vertino pareiškėjo naudai ir padarė nepagrįstą išvadą, jog tikėtina, kad pareiškėjas buvo laikomas jo nurodytomis sąlygomis, t. y. esant teisės normų reikalavimų neatitinkančiai patalpų apšvietai, oro temperatūrai ir drėgmei.

Todėl ir konstatavo Lietuvos higienos normos reikalavimų pažeidimus. Su tokia teismo išvada atsakovas nesutinka, mano, kad ji nepagrįsta, paremta spėjimais. Atsakovo nuomone, teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija per visą pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės normomis reglamentuoto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, neužtikrino patalpų apšvietos, oro temperatūros ir drėgmės normos, todėl ir pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam pataisos namuose tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis ir todėl teismo sprendimu teisės pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad negali būti konstatuota, jog Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija per visą pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės normomis reglamentuoto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, kadangi, kaip matyti iš teismui pateiktos informacijos, t. y. 2015 m. birželio 15 d. rašto Nr. S-16775, o taip pat ir iš paties teismo sprendimo, tik kai kuriais laikotarpiais pataisos namuose nebuvo užtikrintas minimalus vienam nuteistajam tenkantis plotas pagal teisės aktų reikalavimus.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad minėti laikotarpiai, kuriais šis plotas nebuvo užtikrintas, yra ganėtinai trumpi bendrame pareiškėjo atliekamos laisvės atėmimo bausmės trukmės kontekste, t. y. laikotarpiai kai pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu buvo talpinamas kamerų tipo patalpose Nr. 9 ir Nr.

3. Taip pat teismas netinkamai vertino tą aplinkybę kaip reikšmingą pačiai neturtinei žalai konstatuoti, kad pataisos namuose pareiškėjui trūko ploto, o būtent 0,08 kv. m. Minimalaus ploto trūkumas kaip viena aplinkybių neturtinei žalai konstatuoti, kai jis yra toks nežymus, yra formalaus pažeidimo, kaip neturtinės žalos kilimo pagrindo, pripažinimas, nes fiziškai asmuo bendroje patalpoje 0,08 kv. m trūkumo praktiškai negalėjo pajausti, juo labiau taip, kad tai būtų sukėlę jam kažkokius negatyvius išgyvenimus, kurie galėtų būti traktuojami kaip jo patirta neturtinė žala.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teismas, vertindamas pareiškėjo sveikatos būklę, kaip į vieną iš aplinkybių, reikšmingų jo neturtinės žalos konstatavimui, atsižvelgė ir, atsakovo nuomone, neteisingai įvertino faktus, t. y. tai, jog pareiškėjas turėjo tokius sveikatos negalavimus, kaip kad buvo išbertas, taip pat, jog jis buvo konsultuotas dėl save žalojančio elgesio, įtrauktas į Nuteistųjų ir suimtųjų priklausančių didelės rizikos grupei, dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti apskaitą, buvo psichologų konsultuotas ir pan., kadangi, atsakovo nuomone, teismas nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad 2015 m. kovo 12 d.

Psichologinės tarnybos pažymoje nurodoma informacija, jog nuteistasis konsultuotas tokiais atvejais kaip dėl jo perkėlimo į drausmės grupę, taip pat kartą konsultuotas dėl savęs žalojimo, kaip matyti iš 2013 m. lapkričio 11 d. Vidaus tyrimų skyriaus (dabar – Kriminalinės žvalgybos skyrius) pažymos 2013 m. lapkričio 11 d. su pareiškėju buvo kalbėtasi ir jis kategoriškai atsisakė gyventi konkrečiose patalpose, o būtent 2-ojo lokalinio sektoriaus 2 būryje. Iš esmės tai rodo, kad pareiškėjo savijautai įtakos galėjo turėti visai ne kalinimo sąlygos.

Akivaizdu, kad asmeniui atsidūrus laisvės atėmimo vietoje apskritai gali būti sudėtinga susitaikyti su laisvės atėmimo kaip bausmės taikymo faktu, tiek dėl šių priežasčių, tiek dėl galimo kaltės jausmo, asmuo gali patirti neigiamas emocijas laisvės atėmimo vietoje, kurios nebūtinai susijusios, o dažnai ir nėra susijusios su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą ir ji neturėtų būti įvertinta ir priteista pinigais.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 152–153) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neatitinka tikrovės, o kai kurios aplinkybės pateiktos melagingos, siekiant suklaidinti teismą.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 156–157) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo skundą atmetant kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti jokie skundo motyvai, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Pareiškėjo argumentai ir samprotavimai, kurie yra išdėstyti jo skunde, yra visiškai nepagrįsti ir nelogiški.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 137 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Tikrinamoje administracinėje byloje nekilo būtinumas žodiniam nagrinėjimui (pareiškėjas turėjo teisinę galimybę dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau ja nepasinaudojo; byloje surinktų įrodymų pakanka baigiamajam teisės aktui priimti), todėl byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 430 Eur neturtinei žalai atlyginti, laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2014 m. gegužės 20 d., kuriam netaikytina ieškinio senatis dėl žalos atlyginimo pareikšti, Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikant pareiškėją netinkamomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant jam teisės aktais reglamentuoto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, patalpų apšvietos, oro temperatūros ir drėgmės normos.

Apeliacinius skundus pateikė pareiškėjas ir atsakovas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai apribojo ginčo laikotarpį ieškinio senaties terminu, teismas neišsamiai įvertino skunde nurodomus pažeidimus, trukmę; atsakovo pateikti duomenys dėl kamerų plotų ploto klaidina teismą. Pareiškėjo nuomone, teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Atsakovas apeliacinį grindžia iš esmės tuo, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes byloje, susijusias su laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų, o būtent – patalpų apšvietos, oro temperatūros, drėgmės, pataisos namuose atitikimu teisės aktų reikalavimams. Atsakovo manymu, pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą ir ji neturėtų būti įvertinta ir priteista pinigais.

VI. Dėl netinkamos ieškinio senaties taikymo pareiškėjas teigia, jog EŽTT, spręsdamas tokio pobūdžio bylas, nenumato jokių senaties terminų. Pareiškėjas paduoti skundo negalėjo anksčiau, nes EŽTT nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos, be to, pareigūnai grasino, jog jeigu pareiškėjas skųsis į teismą dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, jam pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (LVAT 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-858/2016).

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo reikalavimą (CK 1.126 str. 1 d.) ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Teismas pagrįstai sprendė tik dėl pareiškėjo reikalavimo dalies už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. Šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad, nesant pareiškėjui žinomų visų EŽTT nutarimų, išaiškinimų, jis negalėjo kreiptis į teismą, taip įgyvendinant teisę į teisminę gynybą. Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

Be to, kalinamas asmuo faktines kalinimo sąlygas ar jų pasikeitimus jaučia ir jas suvokia kiekvieną dieną, t. y. negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose, ar ne) jis kalinamas, taigi pareiškėjo argumentas, jog nebūdamas susipažinęs su EŽTT praktika jis negalėjo kreiptis dėl savo teisių pažeidimo, laikytinas nepagrįstu. Taip pat byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises, o Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracija jam būtų kliudžiusi tai daryti.

Apibendrindama, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 19 d. iki 2012 m. vasario 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1, 2 d.).

VII. Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikyta ieškinio senatis, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas, nustatęs atsakovo veikos neteisėtumą ir iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nurodė, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėją laikant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pažeidžiant HN 76:2010 6, 22 ir 26 punktų reikalavimus.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde nurodytų Vidaus tvarkos taisyklių nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamųjų patalpų ploto normų pažeidimų, kolegija pirmiausia pažymi, kad teismui paduotame apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, jog atsakovo pateikti duomenys dėl kamerų plotų ploto klaidina teismą. Tačiau tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, pareiškėjas tokių įrodymų nenurodė. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl tam tikrais periodais pareiškėjui realiai atitekusių gyvenamojo ploto dydžių nukrypimo nuo Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktų nustatytų minimalių tokio ploto dydžių (3,1 kv. m bendrabučio tipo patalpose ir 3,6 kv. m kamerų tipo patalpose) masto ir jų buvimo laikotarpių. Todėl kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu tokie nukrypimai nuo teisės akto nustatytų minimaliai leistinų nuteistųjų laikymo pataisos įstaigoje normų laikytini atsakovo neteisėtais veiksmais.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skunde išvardytų kitų, jo manymu, netinkamų laikymo sąlygų bei jo nurodytų higienos reikalavimų pažeidimų, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų – t. y. įrodyti, kad patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo laikomasi HN 76:2010 nustatytų reikalavimų dėl patalpų apšvietos, oro temperatūros ir drėgmės. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas įrodymų dėl nurodytų HN 76:2010 pažeidimų nepateikė. Taigi laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo nurodytų teiginių, susijusių su patalpų apšvietos, oro temperatūros ir drėgmės pažeidimais, jie pagrįstai laikyti nustatytais.

Kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai teismo atmesti pagrįstai. Pareiškėjui apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžiant iš esmės tik bendro pobūdžio tvirtinimais, nedetalizuojant šių savo teiginių, kolegija pritaria teismo padarytoms išvadoms dėl kitų galimų atsakovo pažeidimų nebuvimo.

Kadangi šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas, patalpų apšvietos, oro temperatūros ir drėgmės pažeidimai) nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tai jau sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

VIII. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Pareiškėjo nuomone, teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Ši suma, atsižvelgiant į kalinimo sąlygų neatitinkančių reikalavimų trukmę, į protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus ir principus, yra mažareikšmė.

Atsakovo manymu, pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą ir ji neturėtų būti įvertinta ir priteista pinigais. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktų pažeidimo mastas (nukrypimai nuo šiame teisės akte nustatytų minimalių normų), kaip ir jų buvimo laikotarpiai, yra sąlyginai nedideli. Be to, pareiškėjo savijautai įtakos galėjo turėti visai ne kalinimo sąlygos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Tikrinamu atveju nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiuo atveju kolegija taip pat sutinka su atsakovo argumentais, kad nenustatyta, jog pareiškėjui būtent dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės.

Kita vertus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, ypatingai kamerų tipo patalpose, kuriose jis buvo laikomas 64 dienas (šio fakto šalys neginčija). Toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad teismo priteista 430 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Tikrinančios bylą teisėjų kolegijos tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinių skundų tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė