2024-08-28 Nr. AB-12305-3-61-3-01898-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2014-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01898-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Baltarusijos Respublikos piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Baltarusijos Respublikos piliečio (duomenys neskelbtini) skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Baltarusijos Respublikos pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 24SD7988 „Dėl prašymo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą gyventi.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. liepos 22 d. su Lenkijos konsulato Minske išduota viza, galiojusia iki 2021 m. gruodžio 31 d., tam, kad pateiktų prieglobsčio prašymą. 2021 m. rugpjūčio 17 d. atsakovas pareiškėjui išdavė humanitarinę vizą, galiojusią iki 2022 m. vasario 17 d. ir suteikusią teisę dirbti. 2022 m. vasario 4 d. pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą. Pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimas buvo vilkinimas, Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 23M68773 buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą. Pareiškėjas, negalėdamas grįžti į kilmės valstybę dėl objektyviai egzistuojančios persekiojimo grėsmės, pateikė naujus tokią grėsmę patvirtinančius rašytinius įrodymus, pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra nagrinėjamas iš naujo. Pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respubliką, turėjo teisę dirbti, tačiau ją prarado, pasibaigus vizos galiojimo laikui.

2.2. Sprendimu Migracijos departamentas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą sudaryti galimybę pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi) motyvuodamas tuo, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) 59.8 punktas nustato, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi nepriimamas, jeigu nustatoma, kad užsienietis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį.

2.3. Sprendimas yra neteisėtas, diskriminuoja tarptautinės apsaugos prašančius asmenis, pažeidžia esminius teisinės valstybės ir viešojo administravimo principus. Aprašo nuostatos prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, Lietuvos Respublikos konstituciniams principams ir Europos Sąjungos teisiniam reguliavimui. Žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams bei Lietuvos Respublikos konstituciniams principams. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnis nustato leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygas, šios sąlygos nenumato galimybės apriboti teisę išduoti leidimą gyventi prieglobsčio prašytojui.

2.4. Įstatymas ir kiti teisės aktai nenumato apribojimų, pagal kuriuos tarptautinės apsaugos paprašęs asmuo netenka turimos teisės. Konkrečiai nenumatoma, kad pasinaudojimas tarptautiniuose dokumentuose ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinta teise į apsaugą nuo persekiojimo kilmės valstybėje apriboja asmens turimas teises. Toks apribojimas žemesnio lygmens teisės aktais yra neteisėtas, pažeidžia lygiateisiškumo principą ir diskriminuoja tarptautinės apsaugos prašantį asmenį. Toks prieglobsčio prašytojo teisės apribojimas nepagrįstai apsunkina asmens teisės į prieglobstį įgyvendinimą ir pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktus, įtvirtinančius vieningą prieglobsčio procedūrą.

2.5. Teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis tarptautinės apsaugos prašytojas nepraranda savo turimų teisių pratęsti ar pakeisti buvimo Lietuvos Respublikoje pagrindą vien dėl to, kad pasinaudojo savo teise prašyti prieglobsčio arba papildomos apsaugos.

2.6. Pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą teisėtai būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje ir turėdamas teisę dirbti. Pareiškėjas skundo padavimo teismui metu Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo teisėtai. Pagal Aprašą, užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti arba pakeisti leidimą pateikia Migracijos departamentui. Įstatymas atskirai neįtvirtina teisėtai Lietuvos Respublikoje esančių asmenų teisės pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi teisėtais pagrindais pateikus prieglobsčio prašymą, tačiau nenurodo, kad jos netenkama.

2.7. Humanitarinių vizų turėtojų teisės skirtos vienam tikslui: užsienietis, atvykęs dėl grėsmės kilmės valstybėje, turi pateikti prieglobsčio prašymą, jam suteikiama teisė dirbti. Šios teisės ribojimas vizos galiojimo laikotarpiui atsižvelgiant į jau įvertintas grėsmes kilmės valstybėje būtų nepagrįstas ir neteisėtas. Preliminariai išnagrinėjusi pareiškėjo teisę į prieglobstį, valstybė suteikė jam galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje likti tol, kol bus pateiktas prieglobsčio prašymas. Pagal analogiją su Tarybos 2001 m. liepos 20 d. direktyvos 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą (toliau – ir Laikinosios apsaugos direktyva) nuostatomis, pareiškėjui taikytinos nuostatos, įtvirtinančios teisę dirbti nuo prieglobsčio prašymo pateikimo dienos.

2.8. Draudžiamas bet koks nesąžiningas elgesys, savavališki veiksmai ar išskyrimas dėl asmens teisinės padėties valstybėje. Kiekvienas asmuo turi teisę prašyti prieglobsčio dėl persekiojimo jo kilmės šalyje ir pasinaudojimas šia teise negali atimti turimų asmens teisių.

2.9. Įstatymas nenurodo, kad pateikęs prieglobsčio prašymą asmuo netenka turimos teisės pakeisti turimą leidimą gyventi ar netenka teisės prašyti išduoti naują (studijų, šeimos, darbo ar kitu pagrindu). Toks apribojimas nėra pagrįstas jokiomis objektyviomis priežastimis ir nėra būtinas demokratinėje visuomenėje.

2.10. Pareiškėjas, teisėtai atvykęs išnagrinėjus jo pateiktus įrodymus dėl persekiojimo kilmės valstybėje ir suteikus galimybę dirbti tol, kol bus suteikta tarptautinė apsauga, turėjo teisėtų lūkesčių, kad teisė dirbti nebus atimta vien dėl to, kad jis pasinaudojo šia galimybe, tiksliau, atliko veiksmus, kuriems atlikti ir buvo suteikta laikinoji apsauga.

2.11. Pareiškėjas (prieglobsčio prašytojas) negali grįžti į kilmės valstybę ir neturi teisės išvykti į kitas šalis. Pareiškėjas negali atsisakyti pateikto prieglobsčio prašymo, kadangi, jo atsisakęs, būtų Lietuvoje neteisėtai ir taip pat negalėtų pateikti nurodyto prašymo. Šis prašymas jau buvo pateiktas, pareiškėjui teisėtai esant Lietuvoje pagal nustatytą tvarką.

2.12. Išnagrinėjus prieglobsčio prašymą, ginčijamas reglamentavimas teisėtai valstybės teritorijoje esančius užsieniečius automatiškai paverčia neteisėtai esančiais asmenims, kadangi neigiamo sprendimo prieglobsčio byloje įsigaliojimas panaikina teisę būti valstybės teritorijoje. Užsienietis, norėdamas pasinaudoti teise prašyti tarptautinės apsaugos, negalės to padaryti bijodamas, kad taip bus nutrauktas jo teisėtas buvimas valstybėje. Aprašo 59.8 punkte įtvirtintu reguliavimu diskriminuojami prieglobsčio prašymą pateikę teisėtai valstybės teritorijoje esantys užsieniečiai. Toks savavališkas (nepagrįstas) prieglobsčio prašytojų teisių apribojimas pažeidžia tikslą laipsniškai sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, atvirą žmonėms, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių teisėtai siekia apsaugos Europos Sąjungoje, ir yra nesuderinamas su valstybės narės įsipareigojimais. Toks Europos Sąjungos teisės taikymas skatina antrinį judėjimą ir trukdo užtikrinti, kad su visais prašytojais būtų elgiamasi vienodai, kad ir kur Europos Sąjungoje jie pateiktų prašymą.

2.13. Pareiškėjo laisvės pratęsti savo teisėto buvimo valstybėje terminą, pakeisti tokio buvimo pagrindą ribojimas nėra būtinas demokratinėje visuomenėje, pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtintą žmogaus teisę į privatų gyvenimą ir Konvencijos 4 protokole įtvirtintą teisę į judėjimo laisvę.

3. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1V-525 priimtas Aprašo 59.8 punktas, apribojęs prieglobsčio prašytojų teises, yra suderinamas su Įstatymu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisinės lygybės principu.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

5. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Migracijos departamentas, vykdydamas savo funkcijas ir išduodamas užsieniečiams leidimus laikinai gyventi, vadovaujasi Įstatymo ir Aprašo nuostatomis. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas tik tuo atveju, jeigu užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (Įstatymo 40 str.) ir leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas (Įstatymo 26 str.) bei nėra pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas (Įstatymo 35 str.). Įstatymo 26 straipsnis nustato tik leidimų gyventi išdavimo sąlygas, tačiau nereglamentuoja nei leidimų gyventi išdavimo pagrindų, nei prašymų dėl leidimų gyventi išdavimo pateikimo tvarkos.

5.2. Įstatymas nenustato prašymų dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo nepriėmimo pagrindų, tačiau įgalioja vidaus reikalų ministrą nustatyti prašymų pateikimo tvarką, todėl Aprašo 59.8 punktas negali būti pripažintas prieštaraujančiu Įstatymui ir / ar kito aukštesnės galios teisės akto nuostatoms.

5.3. Nei teisės aktų nuostatomis, nei faktinėmis bylos aplinkybėmis nėra pagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Aprašo nuostatos nepagrįstai apsunkina asmens teisės į prieglobstį įgyvendinimą. Aprašas nereglamentuoja nei prašymų dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pateikimo tvarkos, nei prieglobsčio prašytojams suteikiamų teisių įgyvendinimo. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad jo, kaip prieglobsčio prašytojo, teisės yra ribojamos. Jokie Lietuvos Respublikos teisės aktai neriboja užsieniečių teisės kreiptis dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kaip ir neriboja prieglobsčio prašytojams suteikiamų teisių, kurios yra įtvirtintos Įstatymo 71 straipsnyje.

5.4. Pareiškėjo statusas Lietuvos Respublikoje yra prieglobsčio prašytojas, jo teisė pateikti pirmą ar paskesnį prašymą suteikti prieglobstį nebuvo apribota, jokių įrodymų, kad pareiškėjo, kaip prieglobsčio prašytojo, teisės yra ribojamos, pareiškėjas nepateikė.

5.5. Pareiškėjas, norėdamas kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo mokymosi, darbo ar kitais pagrindais, turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus dėl tokių prašymų pateikimo tvarkos ir sąlygų. Tiek Įstatymas, tiek Aprašo nuostatos yra suderintos tarpusavyje. Įstatymo nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Migracijos departamentui gali pateikti tik teisėtai Lietuvos Respublikoje esantys užsieniečiai (Įstatymo 28 str. 2 d.), o prieglobsčio prašytojams pagal Įstatymo 221 straipsnio 2 dalį yra suteikiama tik teisė laikinai likti Lietuvos Respublikoje, o ne teisė būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje, kurią suteikia viza arba leidimas gyventi. Migracijos departamentas Sprendimu ir paaiškino pareiškėjui, kokių teisės aktuose nustatytų reikalavimų jis ir jo šeimos nariai neatitinka bei kokias galimybes įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje jie turi.

5.6. Pareiškėjas niekada nebuvo teikęs prašymo dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo ir tokia apsauga jam niekada nebuvo suteikta. Laikinoji apsauga nėra tarptautinės apsaugos (prieglobsčio) forma, tai yra atskira apsaugos forma, kurios suteikimą ir naudojimąsi kuria nustato specialiosios Įstatymo normos, kurios pareiškėjui nėra taikytinos, be to, šios normos negali būti taikomos pagal analogiją, kaip nurodo pareiškėjas skunde.

5.7. Pagal Įstatymo 28 straipsnio 2 dalį, užsieniečiai, būdami Lietuvos Respublikos teritorijoje ir teikdami Migracijos departamentui prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei tokiu būdu siekdami sukurti sau teisėtą teisę į gyvenimą Lietuvos Respublikoje, privalo būti Lietuvos Respublikoje teisėtai, analogiška nuostata yra ir Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje dėl nacionalinės vizos išdavimo. Nors pareiškėjui 2021 m. rugpjūčio 17 d. buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza, jos galiojimas baigėsi 2022 m. vasario 17 d. Prieglobsčio prašytojams suteikiama teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kol yra sprendžiamas jų teisinės padėties klausimas, neįteisina jų buvimo Lietuvos Respublikoje ir savaime nesuteikia teisės kreiptis dėl leidimo gyventi ar nacionalinės vizos išdavimo.

5.8. Prieglobsčio prašytojų teisę dirbti reglamentuoja Įstatymo 71 straipsnio nuostatos. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą prieglobsčio prašytojai Lietuvos Respublikoje turi teisę dirbti tik tuo atveju, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės. Pareiškėjas turėjo prieglobsčio prašytojo statusą iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1153-815/2024 priėmimo ir jam teisė dirbti buvo suteikta pagal Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Paskesnį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjas pateikė 2024 m. vasario 8 d., tačiau šis prašymas nėra išnagrinėtas, todėl pareiškėjas teisę dirbti galės įgyti ne anksčiau nei praėjus 6 mėnesiams po jo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį pateikimo, jeigu Migracijos departamentas iki nurodyto laiko nepriims sprendimo dėl jo paskesnio prašymo.

5.9. Nei pareiškėjo prašymo dėl vizos pateikimo metu, nei vėliau galiojantys teisės aktai nenumatė nacionalinių vizų išdavimo dėl humanitarinių priežasčių. Teisės aktuose nebuvo nustatyta, kad nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui tam, kad jis galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką ir pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, ar, kad nagrinėjant prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo yra vertinamos užsieniečiui tariamai kylančios grėsmės. Nors pareiškėjas, kreipdamasis dėl vizos, laisvu tekstu pildomame laukelyje nurodė, kad vizos jam reikia dėl humanitarinių priežasčių, tokio vizos išdavimo pagrindo teisės aktuose nebuvo nustatyta. Pagal pareiškėjo prašymo dėl vizos pateikimo metu galiojusius teisės aktus vizos buvo išduodamos Baltarusijos piliečiams dėl įvairių priežasčių, kai užsieniečio tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvoje.

5.10. Pareiškėjui pateikus prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, šis prašymas buvo įvertintas kaip nepagrįstas, kas tik patvirtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl vizos jam išdavimo neatitinka nei faktinių aplinkybių, nei teisės aktų reikalavimų.

5.11. Pareiškėjo teiginiai dėl Laikinosios apsaugos direktyvos taikymo pagal analogiją neturi jokio teisinio pagrindimo, be to, pareiškėjo teisės dirbti atsiradimą reglamentuoja Įstatymo 71 straipsnio nuostatos, remiantis kuriomis, pareiškėjas teisę dirbti įgis ne anksčiau nei praėjus 6 mėnesiams po jo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį pateikimo, jeigu iki to laiko Migracijos departamentas nepriims sprendimo dėl šio prašymo. Nurodyti pareiškėjo skundo teiginiai net nesusiję su jo iškeltais skundo reikalavimais, todėl negali būti pagrindu pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

5.12. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą gyventi neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindimo. Pareiškėjui niekada nebuvo išduotas leidimas gyventi, pareiškėjas niekada nebuvo pateikęs prašymo dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo. Pareiškėjui niekada nebuvo išduotas leidimas gyventi, taip pat tai, kad jis nebuvo pateikęs prašymo pakeisti leidimą gyventi, kaip ir prašymo išduoti leidimą gyventi, skunde išdėstytas pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo gyventi pakeitimo, kai tokio prašymo pareiškėjas nebuvo pateikęs, yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo Baltarusijos Respublikos piliečio (duomenys neskelbtini) skundą atmetė.

7. Teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:

7.1. 2024 m. kovo 15 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą, kuriuo prašė apsvarstyti galimybę jam ir jo šeimos nariams (žmonai, dukrai ir sūnui) legalizuotis Lietuvos Respublikoje mokymosi, darbo, humanitarinio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindu arba išduoti pareiškėjui ir jo šeimos nariams nacionalines vizas, kad jie galėtų teisėtai persikelti į kitą šalį.

7.2. Migracijos departamentas Sprendimu, įvertinęs pareiškėjo ir jo šeimos narių individualią situaciją, įskaitant ir tai, kad pareiškėjo ir jo šeimos narių teisinis statusas Lietuvoje buvo prieglobsčio prašytojai, pareiškėją informavo, kad jo prašymas nėra tenkinamas.

8. Apžvelgęs Įstatymo nuostatas (28 str. 2 d., 5 d., 55 str. 3 d., 67 str. 6 d.), Aprašo nuostatas (59 p.), teismas nurodė, kad nėra ginčo dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje teisėtumo – Migracijos departamentas Sprendime nurodo, kad pareiškėjo ir jo šeimos narių statusas yra prieglobsčio prašytojai, pareiškėjui išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, Migracijos departamentas pripažįsta, kad prieglobsčio prašytojo statusas suteikia teisę likti prieglobsčio prašymo šalyje, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo statuso.

9. Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo nuostatas (28 str. 5 d.), nurodė, kad Aprašas negali būti pripažintas prieštaraujančiu Įstatymo nuostatoms, kadangi šie aktai koreliuoja tarpusavyje, vienas kitą papildydami, todėl pareiškėjo skundo teiginius, jog Aprašo 59.8 punktas prieštarauja Įstatymo nuostatoms, atmetė.

10. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas Sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui pateikė atsakymą, nurodydamas, kokių teisės aktų reikalavimų jis ir jo šeimos nariai neatitinka bei kokias galimybes įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje jie turi, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

11. Teismas nurodė, kad teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl ginčui aktualių Aprašo nuostatų aiškinimo ar dėl jų prieštaravimo Įstatymui ar kitiems teisės aktams, todėl atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Aprašo teisėtumą.

III. 12. Pareiškėjas Baltarusijos Respublikos pilietis (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, iš esmės identiškus skunde nurodytiems argumentams, ir pažymi, kad:

13.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, pažeidžia vieningą Europos Sąjungos prieglobsčio sistemą. Prieglobsčio prašytojo laisvės pratęsti savo turimo teisėto buvimo valstybėje terminą, pakeisti tokio buvimo pagrindą ribojimas nėra būtinas demokratinėje visuomenėje, pažeidžia Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą žmogaus teisę į privatų gyvenimą ir Konvencijos 4 protokolo įtvirtintą teisę į judėjimo laisvę, įtvirtina nepagrįstą diskriminaciją dėl pasinaudojimo teise prašyti tarptautinės apsaugos (Konvencijos 14 str.), pažeidžia konstitucinį teisinės lygybės principą.

13.2. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs prašymą kreiptis dėl akivaizdžiai Įstatymui prieštaraujančio norminio teisės akto teisėtumo patikrinimo, pažeidė pareiškėjo teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, įtvirtintą Konvencijos 13 straipsnyje.

13.3. Teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis tarptautinės apsaugos prašytojas nepraranda savo turimos teisės pratęsti ar pakeisti buvimo Lietuvos Respublikoje pagrindą vien dėl to, kad pasinaudojo savo teise prašyti prieglobsčio arba papildomos apsaugos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai. Pareiškėjas atvyko su viza ir tarptautinės apsaugos paprašė teisėtai būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pasibaigus dokumento, suteikiančio teisę pareiškėjui teisėtai būti Lietuvos Respublikoje, galiojimui, prieglobsčio prašytojas savo buvimo Lietuvos Respublikoje nebegalėjo pratęsti būtent dėl to, kad pasinaudojo savo teise prašyti tarptautinės apsaugos.

13.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

13.5. Pareiškėjo privataus gyvenimo teisė ir teisė pasirinkti gyvenamąją vietą negali būti apribota dėl to, kad asmuo buvo priverstas pasinaudoti teise prašyti tarptautinės apsaugos.

13.6. Įstatymas nenurodo, kad, pateikęs prieglobsčio prašymą, asmuo netenka turimos teisės pakeisti turimą leidimą gyventi ar netenka teisės prašyti išduoti naują (studijų, šeimos, darbo ar kitu pagrindu). Toks Aprašo 59.8 įtvirtintas apribojimas nėra pagrįstas jokiomis objektyviomis priežastimis ir nėra būtinas demokratinėje visuomenėje.

13.7. Pareiškėjas turėjo teisėtų lūkesčių, kad teisė kreiptis su prašymu pakeisti leidimą gyventi nebus atimta vien dėl to, kad jis pasinaudojo galimybe paprašyti tarptautinės apsaugos.

14. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su klausimu, ar Europos Sąjungos Sutarties 4 straipsnis, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) ir kitų direktyvų, nustatančių bendrąją migracijos ir prieglobsčio politiką, nuostatos, įgyvendinančios bendrą prieglobsčio politiką, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 18 ir 21 straipsniuose įtvirtintos pagrindinės laisvės leidžia nacionalinės teisės aktus, kuriais apribojama šalyje teisėtai esančio prieglobsčio prašytojo teisė pratęsti galiojančio leidimo gyventi laiką arba prašyti išduoti leidimą gyventi kitu pagrindu tik dėl to, kad jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą. Pareiškėjas šį prašymą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Aprašo 59.8 punkte nustatytas apribojimas apriboja teisės į prieglobstį įgyvendinimo galimybę, todėl yra neteisėtas.

14.2. Išnagrinėjus prieglobsčio prašymą ginčijamas reglamentavimas teisėtai valstybės teritorijoje esančius užsieniečius automatiškai paverčia neteisėtai esančiais asmenims, kadangi neigiamo sprendimo prieglobsčio byloje įsigaliojimas panaikina teisę būti valstybės teritorijoje. Užsienietis, norėdamas pasinaudoti teise prašyti tarptautinės apsaugos, negalės to padaryti bijodamas, kad taip bus nutrauktas jo teisėtas buvimas valstybėje.

14.3. Nustatytu apribojimu ne tik diskriminuojami prieglobsčio prašymą pateikę teisėtai valstybės teritorijoje esantys užsieniečiai. Toks savavališkas (nepagrįstas) prieglobsčio prašytojų teisių apribojimas pažeidžia tikslą laipsniškai sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, atvirą žmonėms, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių teisėtai siekia apsaugos Europos Sąjungoje, ir yra nesuderinamas su valstybės narės įsipareigojimais. Toks Europos Sąjungos teisės taikymas skatina antrinį judėjimą ir trukdo užtikrinti, kad su visais prašytojais būtų elgiamasi vienodai, kad ir kur Europos Sąjungoje jie pateiktų prašymą.

14.4. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1V-525 priimtas Aprašo 59.8 punktas, apribojęs prieglobsčio prašytojų teises, yra suderinamas su Įstatymu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintu teisinės lygybės principu.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus.

17. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT, nurodo, kad pareiškėjas savo prašymu kreiptis į ESTT nesuformulavo aiškaus klausimo ir net nenurodė konkrečių teisės aktų nuostatų, dėl kurių išaiškinimo prašo kreiptis į ESTT, o tik prašo ESTT išspręsti nagrinėjamos bylos ginčą.

18. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo ištirti Aprašo 59.8 punkto teisėtumą, nurodo, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą ir kreiptis dėl Aprašo 59.8 punkto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, nepateikė nei vieno teisinio argumento, galinčio pagrįsti tokius reikalavimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo Baltarusijos Respublikos piliečio (duomenys neskelbtini) skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2024 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 24SD7988 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. kovo 15 d. prašymą pakeisti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

20. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo, kuris yra prieglobsčio prašytojas, skundo reikalavimų, nustatęs, kad pareiškėjas, norėdamas kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo mokymosi, darbo ar kitais pagrindais, turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus dėl tokių prašymų pateikimo tvarkos ir sąlygų, Įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, jog prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Migracijos departamentui gali pateikti tik teisėtai Lietuvos Respublikoje esantys užsieniečiai (Įstatymo 28 str. 2 d.), o prieglobsčio prašytojams pagal Įstatymo 221 straipsnio 2 dalį yra suteikiama tik teisė laikinai likti Lietuvos Respublikoje, o ne teisė būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje, kurią suteikia viza arba leidimas gyventi. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, kuris patvirtina pareiškėjo teisę laikinai likti Lietuvos Respublikoje, kol dėl jo prieglobsčio prašymo nėra priimtas galutinis sprendimas ir nėra išspręsta tolimesnė jo teisinė padėtis, ir ši teisė neprilyginama vizos ar leidimo gyventi suteikiamoms teisėms būti ir gyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti jo skundo reikalavimai, laikosi pozicijos, kad Sprendimas turėjo būti panaikintas dėl skunde nurodytų aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 26 straipsnis nustato leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygas ir šios sąlygos nenumato galimybės apriboti teisę išduoti leidimą gyventi prieglobsčio prašytojui, o Aprašo 59.8 punkte nustatytas teisės apribojimas gauti leidimą gyventi vien dėl to, kad jis yra prieglobsčio prašytojas, yra neteisėtas, pažeidžia lygiateisiškumo principą ir diskriminuoja tarptautinės apsaugos prašantį asmenį, apsunkina jo teisės į prieglobstį įgyvendinimą ir pažeidžia Europos Sąjungos teisės aktus, įtvirtinančius vieningą prieglobsčio procedūrą. Pareiškėjas nurodo, kad teisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis tarptautinės apsaugos prašytojas nepraranda savo turimų teisių pratęsti ar pakeisti buvimo Lietuvos Respublikoje pagrindą vien dėl to, jog jis pasinaudojo savo teise prašyti prieglobsčio arba papildomos apsaugos, jis pateikė prieglobsčio prašymą, teisėtai būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje ir turėdamas teisę dirbti. Pareiškėjas taip pat apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su laikinosios apsaugos suteikimu, humanitarinės vizos jam išdavimu ir kt.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, nes nenustatytos aplinkybės ir pagrindai, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal šios bylos duomenis pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. liepos 22 d. su Lenkijos konsulato Minske išduota viza, galiojusia iki 2021 m. gruodžio 31d., jam 2021 m. rugpjūčio 17 d. buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza, kuri suteikė teisę jam dirbti ir kuri galiojo iki 2022 m. vasario 17 d. Pareiškėjas 2022 m. vasario 4 d. pateikė prieglobsčio prašymą, jam buvo išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, kuris pagal Įstatymo 2 straipsnio 30 dalį yra dokumentas, kuriuo patvirtinama užsieniečio teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir teisė dirbti (kai tokia teisė įgyjama).

23. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą, prieglobsčio prašytojai Lietuvos Respublikoje turi teisę dirbti, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės.

24. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija), 15 straipsnis nustato, jog valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų galimybę patekti į darbo rinką ne vėliau kaip per 9 mėnesius nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo datos, jei pirmojoje instancijoje kompetentinga institucija nepriėmė sprendimo ir prašytojas nekaltas dėl delsimo (1 d.); valstybės narės nustato sąlygas, kuriomis prašytojui suteikiama galimybė patekti į darbo rinką, pagal nacionalinę teisę ir užtikrinant, kad prašytojai turėtų veiksmingas galimybes patekti į darbo rinką; valstybės narės darbo rinkos politikos sumetimais gali teikti pirmenybę Sąjungos piliečiams arba valstybių, kurios yra Susitarimo dėl Europos ekonominės erdvės šalys, piliečiams, ir šalyje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams (2 d.); galimybė patekti į darbo rinką neatimama sprendimo apskundimo procedūros metu, jei pagal nustatytą procedūrą neigiamo sprendimo apskundimas turi sustabdomąjį poveikį, iki to laiko, kol nebus pranešta apie neigiamą sprendimą (3 d.).

25. Byloje nustatyta, kad minėtas pareiškėjo 2022 m. vasario 4 d. prašymas suteikti jam prieglobstį buvo išnagrinėtas ir 2023 m. rugsėjo 29 d. priimtas sprendimas, kuriuo šis prašymas netenkintas. Galutinai klausimas dėl šio pareiškėjo prašymo išspręstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. sausio 31 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1153-815/2024, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimas atmesti pareiškėjo skundą dėl atsakovo 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo panaikinimo. Pažymėtina, kad nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje yra nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas 2023 m. birželio 9 d. apklausos Migracijos departamente metu nurodė, kad prieglobsčio prašymą baigiantis leidimo laikinai gyventi terminui pateikė todėl, kad neatitiko leidimo laikinai gyventi sąlygų ir nebegalėjo gauti leidimo.

26. Taigi dėl pareiškėjo 2022 m. vasario 4 d. prašymo nagrinėjimo procedūra buvo baigta 2024 m. sausio 31 d., t. y. buvo išspręstas klausimas dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, o 2024 m. vasario 8 d. pareiškėjas pateikė naują prašymą suteikti jam prieglobstį ir šis prašymas nėra išnagrinėtas, pareiškėjui išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas. Pagal bylos duomenis, pareiškėjas šio naujo prašymo pateikimo metu neturėjo galiojančios nacionalinės vizos, jam nebuvo išduotas leidimas gyventi ir / ar dirbti Lietuvos Respublikoje konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad jis turėjo teisėtus lūkesčius, jog jam pateikus naują prašymą dėl prieglobsčio suteikimo bus pakeistas anksčiau išduotas leidimas arba bus išduotas naujas leidimas gyventi ir / ar dirbti Lietuvos Respublikoje.

27. Pažymėtina, kad pareiškėjas reikalauja, jog jam būtų pakeistas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau, kaip jau minėta, pagal bylos duomenis jis, teikdamas naują 2024 m. vasario 8 d. prašymą, jokio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neturėjo. Šiuo atveju nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas iki naujo prašymo pateikimo dienos turėjo teisę gyventi ir / ar dirbti Lietuvos Respublikoje kitais teisėtais Įstatyme nustatytais pagrindais (ne kaip asmuo, turintis užsieniečio registracijos pažymėjimą), todėl jam turėtų būti užtikrintas tokio leidimo galiojimo tęstinumas per laikotarpį, kai nagrinėjamas jo naujas prašymas dėl prieglobsčio (tarptautinės apsaugos) suteikimo.

28. Pareiškėjas 2024 m. kovo 15 d. atsakovui pateiktu prašymu siekė, kad jam būtų sudaryta galimybė legalizuotis Lietuvos Respublikoje mokymosi, darbo, humanitarinio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindu arba būtų išduota nacionalinė viza, jog jis legaliai galėtų persikelti į kitą šalį, tačiau šiame prašyme nėra įvardyta konkrečių Įstatyme nurodytų pagrindų, kuriais remiantis jam turėtų būti suteikta tokia teisė, nenurodytos sąlygos, kurias jis pagal Įstatymą atitiko (atitinka) tam, jog jam būtų išduotas leidimas gyventi ir / ar dirbti Lietuvos Respublikoje ar būtų išduota nacionalinė viza. Akcentuotina, kad pareiškėjas prašymo negrindė tuo, jog jam, kaip turinčiam užsieniečio registracijos pažymėjimą, būtų leista pradėti dirbti, nepasibaigus 6 mėnesių terminui nuo naujo prašymo pateikimo dienos, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.

29. Taigi pareiškėjas, pateikęs 2024 m. vasario 8 d. naują prieglobsčio pašymą, yra prieglobsčio prašytojas, turintis teisę pagal Įstatymo 221 straipsnio 2 dalį likti Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 275 dalį, teisė likti Lietuvos Respublikoje – užsieniečiui suteikiama teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kol pagal šį Įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas.

30. Pareiškėjo, kaip prieglobsčio prašytojo, teisės, yra nurodomos Įstatymo 71 straipsnyje, ir šiame straipsnyje nėra nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas turi teisę gauti leidimą gyventi ir / ar dirbti Lietuvos Respublikoje ar kad jam turi būti išduodama viza.

31. Įstatymo 14013 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai turi: 1) teises, nurodytas šio Įstatymo 71 straipsnio 1, 2 ir 21 dalyse, išskyrus teisę gauti piniginę pašalpą; 2) teisę dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos praėjus 12 mėnesių nuo užsieniečio užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos, jeigu ji nebuvo įgyta šio Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytu atveju. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad šio Įstatymo 71 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytos prieglobsčio prašytojo teisės gali būti laikinai ir proporcingai ribojamos, jeigu jų negalima užtikrinti dėl objektyvių ir pagrįstų priežasčių, išskyrus teises, nurodytas šio Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 7, 8 ir 9 punktuose. Išnykus šiame straipsnyje nurodytoms priežastims, šio Įstatymo 71 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytos prieglobsčio prašytojų teisės atkuriamos nedelsiant; jeigu dėl pasikeitusių šiame straipsnyje nurodytų priežasčių visų šio Įstatymo 71 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytų prieglobsčio prašytojų teisių visiems prieglobsčio prašytojams nedelsiant atkurti neįmanoma, jos pirmiausia atkuriamos pažeidžiamiems asmenims. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad teisę dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos įgijęs prieglobsčio prašytojas ar užsienietis, ketinantis dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos, privalo turėti užsieniečio registracijos pažymėjimą, patvirtinantį jo teisę dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos; Migracijos departamentas, gavęs prieglobsčio prašytojo ar užsieniečio prašymą nurodyti jo teisę dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos užsieniečio registracijos pažymėjime ir nustatęs, kad prieglobsčio prašytojas ar užsienietis tokią teisę įgijo, jam išduotame užsieniečio registracijos pažymėjime nurodo įgytą teisę dirbti arba imtis savarankiško užimtumo veiklos.

32. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokios Įstatymo ar Europos Sąjungos teisės normos, kuri įpareigotų Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui, turinčiam tik prieglobsčio prašytojo statusą, leidimą gyventi ir / ar dirbti Lietuvos Respublikoje ar vizą. Pareiškėjas nurodo Įstatymo ketvirtą skyrių, reglamentuojantį ir laikinosios apsaugos suteikimą, Laikinosios apsaugos direktyvą, tačiau pareiškėjas nėra laikinosios apsaugos gavėjas.

33. Nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad jo teisę gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nustato Įstatymo 26 straipsnis, nes šiame straipsnyje nėra nustatyta jokių ribojimų gauti leidimą gyventi prieglobsčio prašytojui.

34. Įstatymo 26 straipsnis nustato tik leidimų gyventi išdavimo ir keitimo sąlygas, tačiau nereglamentuoja nei leidimų gyventi išdavimo pagrindų, nei prašymų dėl leidimų gyventi išdavimo pateikimo tvarkos. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad užsieniečiui leidimas gyventi neišduodamas ir nekeičiamas, jei jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

35. Pažymėtina, jog pareiškėjas nei prašyme, nei šioje byloje teiktuose procesiniuose dokumentuose nėra detalizavęs, kurias Įstatyme nurodytas konkrečias sąlygas jis atitinka tam, kad jam būtų išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje konkrečiu Įstatyme nurodytu pagrindu.

36. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką (Įstatymo 2 str. 14 d.). Leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę dirbti Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką (Įstatymo 2 str. 13 d.).

37. Leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai yra nurodyti Įstatymo 40 straipsnyje. Šiame straipsnyje nėra nustatyta, kad prieglobsčio prašytojams gali būti išduodamas toks leidimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas išduodamas arba keičiamas, jeigu nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (8 p.); jeigu užsieniečiui šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje (9 p.); jeigu užsieniečiui šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje (10 p.). Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu šio Įstatymo nustatyta tvarka pateikus prašymą suteikti prieglobstį yra suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, o Įstatymo 49 straipsnyje nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga.

38. Leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, reglamentuoja Įstatymo 44 straipsnis ir šis straipsnis nenustato, kad prieglobsčio prašytojas turi teisę gauti tokio pobūdžio leidimą.

39. Pažymėtina, kad Įstatymo 130 straipsnio 5 dalis nustato, jog užsieniečiui, kuris neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ar negrąžinamas į užsienio valstybę šio straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti, o Įstatymo 1301 straipsnis nustato, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę. Humanitarinės priežastys – liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 2 str. 71 d.). Įstatymo 1301 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu dėl užsieniečio, kuris yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų, atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkavo Užsienio reikalų ministerija ir šis užsienietis dėl šių priežasčių negali grįžti į kilmės valstybę, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi. Šioje byloje pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad yra šios aptartos Įstatyme nurodytos priežastys, dėl kurių jam turėtų būti išduotas jam leidimas laikinai gyventi.

40. Byloje taip pat pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų, kuriais remiantis jam turėtų būti išduota nacionalinė viza pagal Įstatymo 21 straipsnį.

41. Apibendrinant aptartas bylos faktines aplinkybes ir Įstatymo nuostatas darytina išvada, jog pareiškėjui pagrįstai atsakyta, kad jam pagal Įstatymo nuostatas negali būti išduotas leidimas gyventi ir /ar dirbti Lietuvos Respublikoje, taip pat nacionalinė viza.

42. Atsakovas Sprendime yra nurodęs Aprašo 59.8 punktą, nustatantį, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi nepriimamas, jeigu nustatoma, kad užsienietis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Sprendimu nėra atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, o pareiškėjas atsakovui nebuvo pateikęs konkretaus prašymo pagal Įstatyme ir Apraše nustatytą tvarką išduoti jam leidimą laikinai gyventi tam tikru Įstatyme nustatytu pagrindu.

43. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Aprašo 59.8 punktas, apribojęs prieglobsčio prašytojų teises, yra suderinamas su Įstatymu ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės lygybės principu, sustabdyti bylos nagrinėjimą.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą pradėti norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas tais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 113 straipsnyje nurodytą formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, pažymėjo, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Tikėtinas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto numanomas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-91-146/2017; kt.).

45. Teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti tik tokio norminio administracinio akto (ar jo dalies), kuris turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, atitiktį įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1-16-261/2018; kt.).

46. Norminės administracinės bylos ir individualiosios administracinės bylos ryšio buvimo sąlyga lemia būtinybę įvertinti individualiojoje administracinėje byloje pareikštų skundo reikalavimų pobūdį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-249/2012; kt.); tiriant norminių administracinių aktų teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla, atliekama norminių administracinių aktų kontrolė tik ta apimtimi ir tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu nagrinėjamoje konkrečioje individualioje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I415-4/2007; kt.).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo dėl norminio teisės akto ištyrimo argumentus, akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šioje byloje ginčijamo atsakovo Sprendimo pagrindą ir dalyką, nėra jokio teisinio pagrindo vertinti pareiškėjo nurodomų argumentų, susijusių su Aprašo 59.8 punkto taikymu, nes, kaip jau minėta, Sprendimu nėra atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą Įstatyme nurodytu konkrečiu pagrindu. Pats prašymas dėl norminio teisės akto ištyrimo yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio, jame nenurodytos jokios Įstatymo normos, kurioms galbūt prieštarauja Aprašo 59.8 punkto nuostatos ir kaip jos susietos su konkrečia pareiškėjo individualia situacija. Pareiškėjas nenurodo jokių teisinių argumentų, kad Aprašo 59.8 punkto nuostatos pažeidžia Konstitucijoje įtvirtą teisinės lygybės principą, t. y. kad kitiems asmenims, esantiems tokioje pat situacijoje, kaip ir jis, yra išduodami leidimai gyventi; kt.

48. Dėl nurodytų argumentų minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

49. Taip pat netenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT su klausimu, ar Europos Sąjungos Sutarties 4 straipsnis, Direktyvos 2013/32/ES nuostatos, įgyvendinančios bendrą prieglobsčio politiką, Chartijos 18 ir 21 straipsniuose įtvirtintos pagrindinės laisvės leidžia nacionalinės teisės aktus, kuriais apribojama šalyje teisėtai esančio prieglobsčio prašytojo teisė pratęsti galiojančio leidimo gyventi laiką arba prašyti išduoti leidimą gyventi kitu pagrindu tik dėl to, kad jis pateikė tarptautinės apsaugos prašymą.

50. Taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo (ABTĮ 4 str. 3 d.).

51. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje įtvirtinta, jog ESTT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl inter alia (be kita ko) Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo, o tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į ESTT.

52. Vis dėlto, ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT pagal minėtą nuostatą nėra absoliuti ir teismas gali nuspręsti nesikreipti prejudicinio sprendimo. Taisyklė dėl privalomojo kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo netaikoma, kai: 1) iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt., 283/81, 10 p.); 2) dėl nagrinėjamos Europos Sąjungos teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą tokioje pačioje byloje (1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa en Schaake, 28/62) arba ESTT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški (acte éclairé doktrina) (nurodyto sprendimo byloje Cilfit ir kt. 13, 14 p.); 3) tinkamas Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (acte clair doktrina) (nurodyto sprendimo byloje Cilfit ir kt. 16 p.).

53. ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendime Cilfit ir kt. byloje C-283/81, taip pat yra pabrėžęs, kad galutinės instancijos teismai turi teisę nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikalinga atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimą siekiant išspręsti bylą. Taigi, tokie teismai nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas Europos Sąjungos teisės klausimas yra neaktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT išaiškinimo. Taip pat nacionalinis galutinės instancijos teismas neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo tais atvejais, kai dėl teisingo Europos Sąjungos teisės aiškinimo nekyla pagrįstos abejonės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3326-629/2021; kt.).

54. Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017; kt.).

55. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti teikiamas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ar galiojimo, o ne dėl nacionalinės teisės normų išaiškinimo ar fakto klausimų, kilusių nagrinėjant pagrindinę bylą (Rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo 8 p.).

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą argumentus, konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas iš esmės yra susijęs su bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymu ir jų vertinimu bei teisiniu kvalifikavimu pagal teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas šį prašymą grindžia abstraktaus pobūdžio argumentais, nenurodo Direktyvos 2013/32/ES ir „kitų direktyvų“, nustatančių bendrąją migracijos ir prieglobsčio politiką, nuostatų. Pažymėtina, kad teisės taikymas konkrečioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms yra nacionalinio teismo prerogatyva.

57. Akcentuotina, kad pareiškėjas nenurodo ir jokių Europos Sąjungos teisės aktų, nustatančių, kad prieglobsčio prašytojams turi būti išduoti leidimai gyventi. Pareiškėjas tik nurodo, jog Direktyva 2013/32/ES nustato, jog teisę pateikti prieglobsčio prašymą bei identiškas bendros politikos nuostatas, tačiau šioje byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjui buvo ribojama pateikti prieglobsčio prašymą, pareiškėjas nėra nurodęs bendros prieglobsčio politikos nuostatų, nuo kurių buvo nukrypta priimant Sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad dėl elgesio su asmenimis, kuriems taikoma 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Pralamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija), valstybės narės yra saistomos įsipareigojimų pagal tarptautinės teisės dokumentus, kuriuos jos pasirašiusios, ypač pagal tuos, kuriais draudžiama diskriminacija (17 konstatuojamoji dalis), tačiau pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, jog būtent jis, kuris yra pasiprašęs prieglobsčio Lietuvoje, yra diskriminuojamas, t. y. kad visose kitose Europos Sąjungos valstybėse yra išduodami leidimai gyventi užsieniečiams, kurie pateikė tarptautinės apsaugos prašymą. Šios direktyvos 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad iš karto po tarptautinės apsaugos suteikimo valstybės narės pabėgėlio statuso gavėjams išduoda leidimą gyventi šalyje, kuris turi galioti ne trumpiau kaip trejus metus ir gali būti pratęsiamas, nebent dėl privalomų nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių būtų reikalaujama kitaip, ir nedarant poveikio 21 straipsnio 3 daliai. Šios direktyvos 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad iš karto po apsaugos suteikimo, valstybės narės tarptautinės apsaugos gavėjams leidžia dirbti pagal darbo sutartį arba savarankiškai pagal tai profesijai ir valstybės tarnybai bendrai taikomas taisykles.

58. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, nepadarė fakto ar teisės klaidų, tinkamai taikė materialiąją bei proceso teisę, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio dėl apeliacinio skundo motyvų nėra pagrindo naikinti. Įvertinus tai, pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

59. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Baltarusijos Respublikos piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Dalia Višinskienė