A-662-93-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-93/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00815-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3; 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Laurai Gumuliauskienei,

atsakovo atstovui Viktorui Ostravnojui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1-3) prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2012 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. (15/6-7)12PR-15 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Afganistano Islamo Respublikos piliečiui N. G. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Afganistano Islamo Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo.

Skunde nurodė, kad Departamento sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Paaiškino, kad problemos kilo, kai jį 2005 metais Kabule nufilmavo besilinksminantį su dvejomis merginomis. Filmuota medžiaga buvo išplatinta, o pareiškėjas neteko garbės ir buvo pasmerktas. Už tai Afganistane jam gresia mirties bausmė. Pareiškėjas 2009 metais išvyko į Kazachstaną dirbti pas pažįstamą iranietį, tačiau 2010 metais turėjo grįžti į Afganistaną, nes negavo naujos vizos. Pamatę filmuotą medžiagą, merginų tėvai kreipėsi į kaimo tarybą reikalaudami pareiškėją nubausti mirties bausme.

Be to, pareiškėjas jau atliko atgailą dėl to, kad pardavinėdamas kryželius nusižengė islamo tikėjimui. Pareiškėjas pažymėjo, kad vienos iš merginų brolis yra talibas, todėl talibai jį persekioja ir nori nužudyti. Į pareiškėjo namus ne vieną kartą buvo atėjęs kareivis, jo tėvui įteikė šaukimus, klausinėjo, kur jis yra, o vieną dieną ant namų durų rado dokumentus, kuriuose rašoma, kad su juo reikia susidoroti. Dėl to pareiškėjas 2011 metų liepos mėnesį buvo priverstas išvykti iš Afganistano, jo tėvai dėl persekiojimo iš kaimelio išvyko į sunkiai privažiuojamą Gulnešo gyvenvietę.

Teigė, jog ginčijamas Departamento Sprendimas turėtų būti panaikintas atsižvelgiant į jame esančius prieštaravimus. Pareiškėjas pabrėžė, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą Departamentas rėmėsi 2012 m. kovo 8 d. išvada, kurioje atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 14 d. pažymoje esančią informaciją pripažino, kad Afganistane ir toliau vykdomi sunkūs žmogaus teisių pažeidimai, Kabulo saugumas yra pakirstas dėl talibų ir korumpuotos vyriausybės pareigūnų slaptų susitarimų, policija pažeidžia žmogaus teises provincijose (savavališkai suima įtariamus asmenis, žudo civilius gyventojus, nusavina žemes), Vyriausybė nesiima priemonių pažaboti vietos pajėgų veiksmus ir juos nubausti, talibai tęsia bauginimo kampanijas, ginčus sprendžia neformali teismų sistema, kuri vadovaujasi vietiniais papročiais ir Šariato teise.

Be to, pažymoje nurodoma, kad valdžia nėra pajėgi suteikti veiksmingą apsaugą nuo nevalstybinių persekiotojų, įskaitant talibus, informacija apie persikėlusius į Kabulą renkama visoje šalyje. Asmenys, išvykę iš talibų kontroliuojamos teritorijos, provyriausybinių pajėgų įtariami lojalumu opozicinėms grupėms. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą paneigti Departamento išvadas, kad pareiškėjui Afganistane negresia joks persekiojimas, o jo baimė grįžti į Afganistaną yra visiškai nepagrįsta.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. 1. 9-10) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė argumentų, liudijančių apie patirtą ar gresiantį persekiojimą kilmės šalyje dėl priežasčių, išvardintų 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje. N. G. pasakojimas yra neįtikinantis ir nenuoseklus, jame yra nesutapimų, jis painiojosi pateiktose faktinėse aplinkybėse, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo pasakojimas yra išgalvotas.

Pateikdamas išgalvotus faktus, pareiškėjas siekė atitikti sąlygas, būtinas tarptautinei apsaugai suteikti. Anot atsakovo, pagrindą abejoti pareiškėjo pasakojimu sudarė ir tai, kad jis 2009 metais išvyko į Kazachstaną, ten prašėsi prieglobsčio, bet jo nesuteikus ir pasibaigus vizos galiojimo laikui, 2010 metais grįžo atgal į Afganistaną. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu tikslu bandė išvykti į Indiją ir kodėl 2009 metais gavęs vizą į ją neišvyko. Itin reikšminga aplinkybė, kad pareiškėjo tėvai bėgdami nuo gresiančio persekiojimo išvyko į saugų regioną, todėl kelia abejonių jo pasirinkimas vykti į Europos Sąjungą.

Kaip pareiškėjas nurodė pirminės apklausos metu, Lietuva nebuvo jo kelionės tikslas, ji buvo tik tranzitinė šalis vykstant į kitas Europos Sąjungos valstybes. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėdamas užsieniečių prašymus dėl prieglobsčio suteikimo atsižvelgia į prieglobsčio prašytojo patikimumą ir visą prieglobsčio prašytojo byloje surinktą medžiagą. Pareiga pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, visus turimus dokumentus ir paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių tenka prieglobsčio prašytojui, nes būtent jis turi pateikti patikimus ir pakankamus individualios grėsmės įrodymus.

Tais atvejais, kai užsieniečio pasakojimas yra patikimas, nuoseklus ir įtikinamas, neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams, gali būti taikomas abejonės privilegijos principas. Pareiškėjo pateikta informacija negali būti vertinama kaip patikima, nes ji yra neįtikinama, nelogiška, pareiškėjas jokių objektyvių duomenų, kad yra persekiojamas ar pagrįstai bijo persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, nepateikė. Jo baimė grįžti į kilmės valstybę nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis, todėl pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų, o pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje nesuteiktina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė UTPĮ 86 straipsnio 1 dalį, Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalį, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 66.1, 2 ir 66.2 punktus, UTPĮ 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, Tvarkos aprašo 7 punktą, UTPĮ 83 straipsnio 1 dalį. Įvertinęs prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos (2011-09-07), 2011-11-09 apklausos, 2012-03-06 papildomos apklausos bei teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Departamentas pagrįstai nagrinėjamu atveju taikė UTPĮ 83 straipsnyje įtvirtintą išimties iš abejonės privilegijos taisyklę, nes pareiškėjo prašyme nustatyti prieštaravimai yra esminiai sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo.

Teismas nustatė, kad pirminės apklausos metu pareiškėjas teigė, jog iš kilmės valstybės išvyko, kadangi buvo persekiojamas talibų dėl darbo valdžios institucijoje. Papildomos apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad valdžios institucijoje niekada nedirbo, o tai jam liepė sakyti vertėjas. Apklausos, vykusios 2011-11-09, metu pareiškėjas nurodė, kad talibai jį persekiojo dėl to, kad savo parduotuvėje pardavinėdamas kryžiukus jis nusižengė Islamo tikėjimui. Papildomos apklausos metu teigė, kad talibai jį persekioja dėl to, kad vienos iš merginų, su kuriomis šventėje jis buvo nufilmuotas, brolis yra talibas, todėl dėl merginai užtrauktos negarbės grasinama jį nužudyti.

Nustatyti prieštaravimai ir pareiškėjo pasakojime apie šventę, dėl kurios filmuotos medžiagos, anot pareiškėjo, jam grasina merginų tėvai ir kaimo taryba. Prieglobsčio prašytojo apklausos metu (2011-11-09) pareiškėjas nurodė, kad su dviem merginomis į Kabulą vyko pas jo draugą, kurio namuose vyko vaiko apipjaustymas. Tos pačios apklausos metu pakeitė savo paaiškinimus ir nurodė, kad susimaišė, jokio vaiko apipjaustymo nebuvo. Papildomos apklausos metu, pareiškėjas teigė, kad šventė vyko jo dėdės namuose, joje dalyvavo 10 žmonių, tarp jų buvo ir vaikų.

Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad 2005-03-03 su mergina ir jos seserimi nuvyko pas jo draugus į Kabulą, kur vykusios šventės metu buvo nufilmuota, kaip ji šoka. Nenuoseklūs yra ir pareiškėjo paaiškinimai dėl to, kaip jam buvo įteikti dokumentai, kuriais grasinama su juo susidoroti. 2011-11-09 apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad dokumentus rado priklijuotus ant durų, o papildomos apklausos metu nurodė, kad dokumentai ant durų nebuvo priklijuoti, nes į jo tėvų namus ne viena kartą buvo atvykęs kareivis (policininkas) ir du kartus jo tėvui įteikė pareiškėjui adresuotus šaukimus.

Atkreiptas dėmesys, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo atliktos trys apklausos, kurių metu pareiškėjas teikdavo prieštaringą informaciją, nurodydavo kitokius faktus, paneigdavo prieš tai nurodytas aplinkybes. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė iš esmės naujas aplinkybes, kaip jis sužinojo apie tai, kad Kabule yra platinama vaizdo medžiaga, t. y. visų apklausų metu N. G. teigė, kad tiesiog sužinojo apie išplatintą filmuotą medžiagą, o teismo posėdžio metu nurodė, kad draugas, kuris tą vakarą filmavo, susisiekė su pareiškėju ir paprašė sumokėti 50 000 dolerių, kad filmuota medžiaga nebūtų platinama. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2011 metais buvo sumuštas talibų dėl kryželių pardavinėjimo ir dėl to, kad mergina buvo nufilmuota su juo šokanti, šio incidento metu jam buvo sužalota galva, todėl dėl savo saugumo pareiškėjas turėjo išvykti į Kabulą. Prieglobsčio prašytojo apklausų metu pareiškėjas negalėjo paaiškinti, ką jis veikė po to, kai grižo iš Kazachstano 2010 m. vasario mėnesį iki 2011 m. liepos mėnesio, kai išvyko iš Afganistano.

Teismas nurodė UTPĮ 83 straipsnio 2 dalį ir teismo posėdžio, vykusio 2012-05-10 metu, pareiškėjo pateiktus nelietuvių kalba surašytus dokumentus vertino kaip siekį suklaidinti teismą bei vilkinti procesą dėl prieglobsčio suteikimo. Atsižvelgdamas į pareiškėjo pasakojime nustatytus prieštaravimus ir netikslumus bei kitas aplinkybes, kurios sudarė pagrindą pareiškėją vertinti kaip nepatikimą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas negali būti pripažintas atitinkantis UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies ir 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktais Tacharo provincijos rajono ir Mula Abdul Kadir kaimo gyventojų surašytais dokumentais, kurie, pareiškėjo manymu, tvirtina jo nurodytas aplinkybes. Šie dokumentai galėtų būti vertinami kaip objektyvūs duomenys tik tuo atveju, jei atitiktų nuoseklias ir aiškias pareiškėjo nurodomas aplinkybes.

Teismas pažymėjo, kad kompaktiniame diske užfiksuota informacija neturi esminės įtakos sprendžiant dėl Departamento Sprendimo pagrįstumo, kadangi kompaktiniame diske užfiksuota informacija negali paneigti pareiškėjo pasakojime esančių prieštaravimų, taip pat negali patvirtinti, ar ji iš tikrųjų buvo platinama, jei taip, tai kokiu būdu ir kada. Teismas nurodė UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį ir įvertinęs prieglobsčio prašytojo bylos medžiagą konstatavo, kad iš jos negali būti nustatytas konkrečios apsaugos poreikis, nes pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepagrįstos priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam asmeniui, įrodymu. Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį tvirtina, kad Afganistane nevyksta Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. smurto veiksmai, sudarantys rimtą ir asmeninę grėsmę civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (bylos Nr. AFG0287 1. 65-68). Teismas rėmėsi Departamento 2011 m. spalio 14 d. pažyma Nr. AFG-15/6-15-12-42 apie Afganistano Islamo Respubliką (bylos Nr. AFG0287 1. 65-68). Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro gairėse nurodoma, kad rekomenduojama papildomą apsaugą suteikti afganistaniečiams, kilusiems iš vietovių, kur yra ypač nestabili saugumo padėtis (iš Helmando, Kandaharo, Kunaro, tam tikros dalies Ghazni ir Khosto provincijų), taip pat iš provincijų, kuriose stabilumas trapus (iš Oruzgano, Zabulo, Paktika, Nangarharto, Badgio, Paktia, Vardako, Konduzo). Be to, sprendžiant dėl papildomos apsaugos suteikimo, turi būti vertinama, ar asmuo turi vidinio persikėlimo alternatyvą.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė patikimos ir objektyvios informacijos, sudarančios pagrindą pripažinti, kad kilmės valstybėje jis yra ar gali būti persekiojamas nevyriausybinių organizacijų, kad su juo gali būti žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi, ar gali būti pažeidžiamos jo žmogaus teisės ir laisvės. Teismo vertinimu, bylos medžiaga tvirtino, kad pareiškėjas negali būti priskiriamas bent vienai iš asmenų, kuriems rekomenduojama suteikti, ar Europos Sąjungos valstybės suteikia papildomą apsaugą, grupių. Pareiškėjas nurodė, kad jo paskutinė gyvenamoji vieta yra Tacharo provincija, kuri pagal informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį nepriskiriama prie vietovių, kur yra ypač nestabili saugumo padėtis, ar kur stabilumas trapus. Be to, pareiškėjas nurodė, kad jo tėvai persikėlė į Gulnešo gyvenvietę, kur jiems yra saugu, kadangi niekas nežino apie N. G. problemas (bylos Nr. AFG0287 1. 72-78). Pareiškėjas iki išvykimo iš Afganistano gyveno Kabule, į kurį Europos Sąjungos šalys (Vokietija, Estija, Liuksemburgas, Norvegija, Švedija) taiko vidinio persikėlimo alternatyvą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad N. G. turi vidinio persikėlimo alternatyvą, todėl papildoma apsauga, remiantis tik bendra informacija apie saugumo padėtį Afganistane, negali būti suteikta. Teismas sprendė, kad Departamento Sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas N. G. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 65-67) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Sprendimą ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti jo asmens bylą iš naujo ir priimti naują sprendimą.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnyje numatytos pareigos pagrįsti teismo sprendimą. Anot apelianto, teismas, darydamas išvadą, jog atsakovas teisingai nusprendė vadovautis UTPĮ 83 straipsnyje numatyta išimtimi iš abejonės privilegijos principo, neatsižvelgė į tai, jog apeliantas buvo patyręs galvos traumą, jam nustatyta dimensija, t. y. jis turi akivaizdžių atminties, suvokimo, minčių raiškos sutrikimų. Todėl pagrįstai teigtina, jog jo nurodytos priežastys, nors savo esme tikrai yra tos pačios, jų detalės iš dalies skyrėsi, buvo nulemtos išimtinai jo sveikatos būklės. Pirmosios instancijos teismas visiškai į tai neatsižvelgė, darydamas galutines išvadas, dėl šių argumentų nepasisakė, todėl netinkamai nusprendė, jog jis tariamai yra nesąžiningas, jo nurodomos persekiojimo kilmės šalyje priežastys nurodomos nenuosekliai.

Pabrėžia tai, kad jis buvo priverstas bėgti iš savo šalies dėl jo gyvybei gresiančio akivaizdaus pavojaus po to, kai buvo išplatintas vaizdo įrašas su juo ir dvejomis šokančiomis merginomis Kabulo turguje, ir po to, kai šis vaizdo įrašas tapo žinomas jo gimtajame kaime gyvenantiems asmenims (pačių merginų tėvams ir kaimo tarybai). Jo nurodytos persekiojimo priežastys yra byloje patvirtintos rašytiniais įrodymais ir jo paties paaiškinimais. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog nei vienoje iš apklausų jo pateiktas vaizdo įrašas nebuvo ištirtas jam dalyvaujant, dėl vaizdo įraše esančios informacijos jo niekada nebuvo apklausę Departamento pareigūnai. Antra vertus, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, surinkta jokios informacijos, kuri paneigtų jam gresiančios mirties bausmės kilmės šalyje paneigimą, ar jog už tokio pobūdžio religinį ir visuomenėje laikomą nepriimtiną elgesį jam grėstų ne mirties bausmė. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susikoncentravo tik į smulkmenas, detales, kurių jis negalėjo nurodyti tiksliai dėl akivaizdžių ir objektyvių priežasčių, kas nulėmė, jog pirmos instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog jis nepateikė jokios individualios su persekiojimu susijusios informacijos. Departamento surinktoje informacijoje taip pat nėra pateikta jokių duomenų, kurie paneigtų jam gresiančios mirties bausmės faktą. Pažymi, kad iš jo apklausų yra aišku, jog jo gyvybei grėsmė kyla dėl vaizdo įraše užfiksuotos informacijos, ir šio įrašo išplatinimo. Todėl Departamentas privalėjo jį tirti, vertinti ir aiškintis jame esančios informacijos turinį.

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje esančia Departamento 2012 m. kovo 5 d. pažyma Nr. AFG-15/6-15-6-6, tačiau byloje yra ir kita 2011 m. sausio 19 d. pažyma Nr. AFG-15/6-14-12-5, kurioje pateiktos informacijos teismas nevertino, į ją neatsižvelgė, todėl padarė nepagrįstas galutines išvadas. Šioje pažymoje esanti ženkliai didesnės apimties informacija objektyviai įvertintina kaip akivaizdžiai neigiama pažyma apie bendrą padėtį Afganistane. Todėl nėra aišku, kodėl teismas nevertino šioje pažymoje nurodytos informacijos. Tai nulėmė, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra neteisėtos. Atsižvelgiant į minėtoje pažymoje pateiktą informaciją teigtina, jog jis negali būti grąžintas į Afganistaną. Skundžiamas teismo sprendimas yra neteisingas, neproporcingas, padarytas absoliučiai neatsižvelgiant į minėtoje pažymoje pateiktą informaciją.

Apeliantas remiasi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimu byloje Nr. C-465/07. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog neva jis turi persikėlimo šalies viduje alternatyvą, tačiau ši išvada yra paneigiama 2011 m. sausio 19 d. pažymoje Nr. AFG-15/6-14-12-5 esančia informacija, kuria remiantis galima daryti išvadą, jog jo grąžinimo į kilmės šalį (Afganistano Islamo Respubliką) atveju kiltų reali ir individualaus pavojaus grėsmė dėl individualių nurodytų aplinkybių, kurios egzistuoja jo kilmės valstybėje. Todėl jis jokiais būdais negali būti grąžinamas į Afganistaną.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 73-76) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad apeliantas nepateikė jokių dokumentinių įrodymų, nors iš dalies patvirtinančių jo teiginius apie demencijos sutrikimo jam diagnozavimą. Pažymi, kad logiškai nesuprantama apelianto pozicija, remiantis kuria dalis jo teikiamos informacijos turėtų būti besąlygiškai priimta ir vertinama jo naudai, o kiti (jam nepalankūs) duomenys turėtų būti vertinami kaip demencijos pasireiškimas ir tiesiog ignoruojami. Tuo atveju, jeigu teismas mano, kad apelianto pareiškimai apie tariamai turimą psichinį sutrikimą gali turėti įtaką apeliacinio proceso sprendimui, siūlo įpareigoti apeliantą pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo teiginius, arba, vadovaujantis ABTĮ 62 straipsnio 1 dalimi, pavesti atlikti atitinkamą ekspertizę. Teigia, jog pareiškėjas nepateikė argumentų, liudijančių apie patirtą ar gręsiantį persekiojimą jo kilmės šalyje dėl priežasčių, išvardintų 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ ir UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje. Pateikdamas netikrą informaciją, jis bando atitikti sąlygas, reikalingas tarptautinės apsaugos suteikimui. Neatitikimai yra reikšmingi bei akivaizdūs ir tokiems prieštaravimams praėjęs laiko tarpas nuo minėtų įvykių neturi jokios įtakos.

Pažymi, jog Departamento Sprendime yra aiškiai nurodyti pabėgėlio statuso nesuteikimo motyvai, kurie atidžiai ištirti bei pagrįsti surinkta informacija, o Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba savo rekomendacijose išskiria grupes kurioms priklausantys asmenys, atsižvelgiant į padėtį šalyje, gali patirti persekiojimą. Logiškai mąstant likusioms grupėms, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos požiūriu, grėsmės šalyje nėra. Remiantis surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, konstatuotina, kad Afganistane šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Teigia, jog N. G. nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis, kadangi jo teisėms ir laisvėms negrėstų pavojus, reikalaujantis asmens tarptautinės apsaugos. Atsižvelgus į Departamento surinktą naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, į tai, kad kiekvieno asmens prašymas nagrinėjamas individualiai, ir įvertinus, ištyrus visą N. G. byloje esančią medžiagą bei nustačius, kad jis nėra priskiriamas rizikos grupėms, ir kad nėra priežasčių manyti, jog grįžus atgal į kilmės valstybę jo atžvilgiu bus pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuostatos, galima teigti, kad jo baimė grįžti į Afganistaną nėra visiškai pagrįsta, todėl nėra pagrindo suteikti apeliantui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Atkreipia dėmesį į tai, kad Departamentas apie žmogaus teisių padėtį Afganistane sprendžia atsižvelgdamas į Prieglobsčio reikalų skyriaus Informacinio centro parengtą naujausią pažymą, o ne palankiausia prieglobsčio prašytojui. Mano, kad pareiškėjas sąmoningai klaidina teismą, bandydamas sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias tiesiog nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visa informacija, kurią užsienietis norėjo atskleisti Lietuvos Respublikos pareigūnams, buvo pateikta bei užfiksuota tinkamai, nepažeidžiant prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūrinių reikalavimų.

Atsakovo teigimu, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nepatikimumą, manytina, kad apeliantas akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra ir teikia visiškai išgalvotus paaiškinimus, siekdamas įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis (atleidimas nuo atsakomybės už neteisėtą sienos kirtimą, materialinės priėmimo sąlygos ir t. t.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamo ginčo dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012-03-08 sprendimo Nr. (15/6–7)12PR–15, kuriuo Afganistano Islamo Respublikos piliečiui N. G. nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo siekio gauti pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Teisinius santykius dėl pareiškėjo prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos. Šio Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Pagal Įstatymo 73 straipsnio 3 dalies 4 punktą, prieglobsčio prašytojas prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo metu turi pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, patvirtinto „Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo“ 7 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Pagal Tvarkos aprašo 66.4 punktą, kuris perkelia 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 5 straipsnio nuostatas dėl sur place atsirandančio tarptautinės apsaugos poreikio, pagal kurias pagrįsta persekiojimo baimė ar realus smurto pavojus gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies, Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš jo kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę, o pagal Tvarkos aprašo 66.5 punktą Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai.

Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos 2011-09-08 protokole dėl duomenų apie patirtą persekiojimą arba grėsmę kilmės valstybėje, dėl kurių kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užfiksuota, kad 10 km nuo miesto yra kaimas, kuriame pareiškėjas gyveno. Prieš du mėnesius kaime buvo didelis sprogimas, kurio metu žuvo įtakingas valdžios žmogus. Pastoviai jaučiasi talibų persekiojamas, nes jis dirbo valdžios institucijoje. Tuo tarpu prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo 2011-11-09 protokole nurodoma, kad dirbo suvirintoju, turėjo savo parduotuvėlę, veždavo iš Tadžikistano metalą ir kryžiukus. Taip pat nurodo naujas aplinkybes, susijusias su pasilinksminimu (su merginomis iš savo kaimo pramogavo Kabule pas draugą) ir vaiko apipjaustymu, kurias vėlesnėje papildomoje apklausoje koreguoja, t. y. teigia, kad vaiko apipjaustymo nebuvo, o talibų dar buvo persekiojamas ir dėl to, kad pardavinėjo kryžiukus, tuo nusižengdamas Islamo tikėjimui. Tos pačios apklausos metu teigė, kad talibai jį persekioja ir dėl to, kad vienos iš merginų, su kuriomis jis šventėje buvo nufilmuotas, brolis yra talibas, todėl dėl merginai užtrauktos negarbės jam grasinama mirties bausme. Nenuoseklūs yra ir pareiškėjo paaiškinimai dėl to, kaip jam buvo įteikti dokumentai, kuriais grasinama su juo susidoroti. Pirminės apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad dokumentus rado priklijuotus ant durų, o papildomos apklausos metu nurodė, kad dokumentai ant durų nebuvo priklijuoti, nes į tėvų namus ne vieną kartą buvo atvykęs kareivis (policininkas) ir du kartus jo tėvui įteikė pareiškėjui adresuotus šaukimus.

Pareiškėjo pasakojimo apie gresiantį persekiojimo pavojų kilmės valstybėje prieštaringumą ir nenuoseklumą patvirtina ir Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2011-11-08 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pateikta informacija. Pastarajame dokumente nurodyta, kad N. G. paaiškino, kad gyveno Afganistano Respublikoje, Afganistane labai sunku pragyventi, vyksta nuolatiniai karai, jam grėsė mirtis nuo talibų, tam rajone kur gyveno, susprogdino atvykusį ministrą. Dirbo vairuotoju policijos nuovadoje, todėl talibai jį ir persekiojo. Taigi minėtame nutarime pateikiama jau visai kita persekiojimo kilmės valstybėje versija.

Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikta akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį samprata. Pagal ją, akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį – toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. To paties įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas grąžinamas į užsienio valstybę arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Pagal aptariamo įstatymo 83 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjant N. G. prašymą buvo atliktos trys apklausos, kurių metu pareiškėjas teikdavo prieštaringą informaciją, nurodydavo kitokius faktus, paneigdavo prieš tai nurodytas aplinkybes. Taip pat naujas aplinkybes N. G. nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (draugas susisiekė su pareiškėju ir paprašė sumokėti 50 000 dolerių, kad filmuota medžiaga būtų neplatinama (1), 2011 m. dėl kryželių platinimo talibų buvo sumuštas (2), negalėjo paaiškinti, ką jis veikė po to, kai grįžo iš Kazachstano 2010 m. vasario mėnesį iki išvykimo iš Afganistano, t. y. 2011 m. liepos mėnesio (3)). Tai reiškia, jog nors pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindžia individualaus persekiojimo baime, tačiau nurodydamas persekiojimo faktą patvirtinančias aplinkybes nėra nuoseklus, painiojasi (nesugeba aiškiai ir tiksliai nurodyti, kas ir dėl kokių priežasčių persekioja) bei pateikia prieštaraujančius duomenis.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodymų patikimumo, pakankamumo ir nuoseklumo aspektais pareiškėjo paaiškinimai negali būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir laikytini pagrįstais, todėl N. G. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta priežasčių, dėl kurių jam būtų reikalinga tokia apsauga ir nėra duomenų dėl galimo pavojaus jo gyvybei ar sveikatai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Bendra situacija kilmės valstybėje nėra tokia, kuri būtų pakankamas pagrindas konstatuoti papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybę. Pirmosios instancijos teismas vertino situaciją Afganistane bei vadovaudamasis kitų šalių praktika (Vokietija, Estija, Liuksemburgas, Norvegija, Švedija), pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas turi vidinio persikėlimo alternatyvą, todėl papildoma apsauga, remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį Afganistane, negali būti suteikta.

Be to, remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos žmogaus teisių teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Panaši praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose. 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo N. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Romanas Klišauskas Skirgailė Žalimienė