2016-02-08 Nr. AB-2768-3-61-3-05702-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1033-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05702-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2; 12.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Statybų ekspertas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Statybų ekspertas“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – A. S. ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Statybų ekspertas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. cspr1-265 (pareiškėjo nurodytas Nr. 1-256 laikytinas rašymo apsirikimu); 2) panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus skyriaus 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-26362; 3) pripažinti VĮ Registrų centro (toliau – ir atsakovas) įrašą Nekilnojamojo turto registre apie statinio (-ių) ir gyvenamojo namo A. S. vardu įrašytas nuosavybės teises ir nuosavybės teises į jį (statinius) neteisėtu, negaliojančiu ir jį panaikinti; 4) įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti visus įrašus Nekilnojamojo turto registre apie statinių (-io) (gyvenamojo namo) A. S. vardu įrašytas nuosavybės teises ir nuosavybės teises į jį (statinius) bei iki panaikinimo išduotas su tokiu įrašu pažymas laikyti negaliojančiomis, įpareigoti VĮ Registrų centrą tokias pažymas panaikinti.

Pareiškėjas nurodė, kad teritorinis registratorius 2014 m. birželio 12 d. sprendimu tenkino trečiojo suinteresuoto asmens A. S. prašymą ir Nekilnojamojo turto registre įregistravo nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), bei A. S. nuosavybės teises į jį. Pareiškėjas paaiškino, kad neteisėtą įrašą skundė VĮ Registrų centro Vilniaus skyriui ir centriniam registratoriui, nes, pareiškėjo nuomone, VĮ Registrų centras vadovavosi A. S. pateiktais suklastotais / apgaulės būdu įgytais ir tikrovės neatitinkančiais dokumentais. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, prieš įrašydamas duomenis apie nuosavybės teises į ginčo statinį, turėjo nustatyti, ar prašymą padavęs asmuo (A. S.) yra nekilnojamojo daikto (gyvenamojo namo) savininkas, tačiau šių veiksmų neatliko ir nepareikalavo visų privalomų dokumentų.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nepagrįstai, be pareiškėjo žinios ir sutikimo trečiojo suinteresuoto asmens A. S. prašymu atliko nekilnojamojo daikto ir teisių į jį registraciją, kadangi pagal statybos rangos sutartį nuosavybės teisės į statinius priklauso pareiškėjui iki tol, kol trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. visiškai atsiskaitys. A. S., įsiregistravusi nebaigtą statyti gyvenamąjį namą savo vardu, pasisavino pareiškėjui priklausantį turtą. Pareiškėjas akcentavo, kad A. S. išduota Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. birželio 9 d. pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. PASS-00-140609-00488 taip pat nėra pagrindas perimti nuosavybės teises iš pareiškėjo ir įregistruoti pastatą A. S. vardu. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad pastatas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 2013 metais, o ne 2014 metais, kaip teigia atsakovas.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Ginčų komisija 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. cspr1-265 paliko galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą, kuriuo buvo patenkintas A. S. 2014 m. birželio 10 d. prašymas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nebaigtas statyti gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), bei A. S. nuosavybės teisės į jį, nes nebuvo teisinio pagrindo netenkinti minėto prašymo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tiek 2013 metais, tiek 2014 metais A. S., siekdama įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir nuosavybės teises į jį, pateikė reikalingus dokumentus, kurių teisėtumo VĮ Registrų centras nevertina.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad A. S. 2013 (baigtumas 30 proc.) ir 2014 (baigtumas 59 proc.) metais pateikė teritoriniam registratoriui prašymus įregistruoti nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ir jos nuosavybės teises į minėtą namą. Kadangi kartu su 2013 ir 2014 metų prašymais A. S. buvo pateikusi atitinkamai 2013 ir 2014 metais parengtas kadastro duomenų bylas ir Inspekcijos atitinkamai 2013 ir 2014 metais išduotas pažymas apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto, teritorinis registratorius, nenustatęs kliūčių tenkinti A. S. pateiktus prašymus, įregistravo Nekilnojamojo turto registre nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ir jos nuosavybės teises į minėtą namą.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pagal teisės aktų reikalavimus minėti dokumentai buvo pakankamas pagrindas įregistruoti daiktą bei nuosavybės teises į jį. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nevertina dokumentų, kurių pagrindu daromi įrašai, teisėtumo. Šiuo atveju įrašai yra teisėti ir nėra pagrindo jų panaikinti tol, kol jie atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo padaryti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad teritorinis registratorius turėjo pareikalauti papildomų dokumentų, nes to nenustato teisės aktai, reglamentuojantys nebaigto statyti nekilnojamojo daikto ir nuosavybės teisių į jį įregistravimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjo argumentas, jog ginčo statinys nuosavybės teise priklauso jam, yra nepagrįstas, nes A. S. yra atsiskaičiusi su pareiškėju už atliktus rangos darbus, o UAB „Statybų ekspertas“ aplinkybę, kad trečiasis suinteresuotas asmuo už atliktus rangos darbus yra neatsiskaitęs, grindžia tik savo subjektyvia nuomone.

Trečiasis suinteresuotas asmuo savo nesutikimą su skundu iš esmės grindė Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintu reglamentavimu ir teigė, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jis darbus perdavė trečiajam suinteresuotam asmeniui, o pagal CK 6.645 straipsnio 2 dalį tai reiškia, jog pareiškėjas kartu perdavė ir nuosavybės teises į darbų rezultatą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, reikalaudamas iš trečiojo suinteresuoto asmens priteisti baudą bei skolą už darbus, kuriuos UAB „Statybų ekspertas“ atliko ir perdavė trečiajam suinteresuotam asmeniui, t. y. pareiškėjas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2334-653/2015 yra pripažinęs ginčo statinio bei nuosavybės teisių į jį perdavimo faktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas niekada nebuvo ginčo statinio statytoju, nes statybos leidimas yra išduotas trečiajam suinteresuotam asmeniui, UAB „Statybų ekspertas“ taip pat niekada nebuvo įgijęs jokių teisių į žemės sklypą, kuriame pastatytas ginčo statinys, todėl pareiškėjas jokių teisių į ginčo statinį neturi. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjo skundas turėtų būti paliekamas nenagrinėtu, nes pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis dėl Nekilnojamojo turto registro įrašų pakeitimų, o atsakovo skundžiami sprendimai nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Statybų ekspertas“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčo nekilnojamasis daiktas (gyvenamasis namas) ir nuosavybės teisės į jį trečiojo suinteresuoto asmens A. S. vardu pirmą kartą buvo įregistruotos 2013 m. spalio 24 d. pagal pateiktą 2013 m. spalio 21 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. PASS-00-131021-00842. A. S. 2014 m. birželio 10 d. antrą kartą kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamąjį daiktą (nebaigtą statyti (baigtumas 59 proc.) gyvenamąjį namą) ir jos nuosavybės teises į jį. A. S. kartu su 2014 m. birželio 10 d. prašymu pateikė UAB „Sanora“ 2014 m. gegužės 26 d. parengtą kadastro duomenų bylą ir Inspekcijos 2014 m. birželio 9 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto Nr. PASS-00-140609-00488. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, išnagrinėjęs minėtą prašymą bei pateiktus dokumentus ir nenustatęs Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nustatytų aplinkybių, neleidžiančių įrašyti minėto pastato kadastro duomenis ar įregistruoti nuosavybės teises į ginčo pastatą Nekilnojamojo turto registre, pateiktų dokumentų pagrindu 2014 m. birželio 12 d. įregistravo nebaigtą statyti (baigtumas 59 proc.) ginčo pastatą bei A. S. nuosavybės teises į jį.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas VĮ Registrų centro Vilniaus filialui 2014 m. rugsėjo 10 d. pateikė skundą dėl Nekilnojamojo turto registre esančio įrašo (atlikto 2014 m. birželio 12 d.) apie A. S. nuosavybės teises į statinį panaikinimo, tačiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialas skundžiamu 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. VILIN(12.5.13.)-263624 netenkino pareiškėjo prašymo, nes duomenys Nekilnojamojo turto registre įrašyti teisingi, atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, o pateiktas 2014 m. rugsėjo 9 d. skundas nėra juridinis pagrindas keisti duomenis Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą apskundė centriniam registratoriui, kuris ginčijamu 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. cspr1-265 paliko šį sprendimą nepakeistą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 12 straipsnyje, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 22 straipsnyje, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 34 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 841.2.5 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, pagal kurį Inspekcijos pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto yra pagrindas registruoti nebaigtą statyti ypatingą ar neypatingą statinį arba keisti nebaigto statyti ypatingo ar neypatingo statinio baigtumo procentą Nekilnojamojo turto registre. Registro tvarkytojui nustačius, kad A. S. pateikta Inspekcijos 2014 m. birželio 9 d. pažyma, kurioje patvirtinta, jog statytoja A. S. gyvenamąjį namą stato be nukrypimų nuo esminių statinio projekto, pagal kurį Trakų rajono savivaldybės administracija 2013 m. kovo 6 d. išdavė statybos leidimą Nr. LNS-05-130306-00034, sprendinių, atitinka įstatymų reikalavimus, patvirtina neypatingo statinio – nebaigto statyti gyvenamojo namo – statybos teisėtumą ir A. S. nuosavybės teisių į jį atsiradimą bei yra tinkamas pagrindas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre gyvenamąjį namą ir A. S. nuosavybės teises į jį.

Teismas, nustatęs, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka A. S. pateiktus dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, padarė išvadą, kad jie yra teisingi, išsamūs ir nėra teisinio pagrindo juos naikinti ir tenkinti pareiškėjo skundą bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 109 straipsnio 1 dalimi kreiptis į prokuratūrą.

III. Pareiškėjas UAB „Statybų ekspertas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pareiškėjas į administracinį teismą kreipėsi dėl akivaizdaus įstatymo pažeidimo. CK, Statybos įstatymas ir statybos rangos sutarties 3.2.8 punktas nustato, kad statybos objektas laikomas rangovo (UAB „Statybų ekspertas“) nuosavybe iki tol, kol užsakovas A. S. neatsiskaitys su rangovu. Pareiškėjo teigimu, ginčo statinys negalėjo būti įregistruotas A. S. vardu, nes ji neatsiskaitė su rangovu, t. y. A. S. nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų, kad ji atsiskaitė su rangovu.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys yra neteisingi ir neišsamūs, tačiau pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į pareiškėjo pateiktus įrodymus ir todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi pažyma, kad statytoja A. S. stato statinį be esminių nukrypimų nuo statinio projekto, ir aplinkybe, jog statybos leidimą gavo A. S. savo vardu, tačiau pareiškėjas pažymi, kad ne A. S. stato objektą, o pareiškėjas, su kuriuo yra sudaryta statybos rangos sutartis, pagal kurią statybos objektas yra rangovo UAB „Statybų ekspertas“ nuosavybė iki tol, kol užsakovas neatsiskaitys už darbus.

Pareiškėjo nuomone, Inspekcija negalėjo išduoti tokios pažymos, kol neįsitikino, kokiu pagrindu A. S. vykdo statybą (ar ūkio būdu, ar rangos būdu), nes jeigu statyba vykdoma rangos būdu, tada A. S. privalėjo pateikti rangos sutartį bei kitus dokumentus, patvirtinančius statybos pagrįstumą. Be to, prieš tvirtinant, kad statyba vyksta be nukrypimų nuo projekto ir be trūkumų, turėjo būti surašytas statybos apžiūros aktas. Nesant šių dokumentų, vadovaujantis statybos rangos sutarties 3.2.8 punktu ir Statybos įstatymu, objektas priklauso rangovui iki tol, kol užsakovas neatsiskaitys už statybos darbus, todėl VĮ Registrų centras neturėjo teisės padaryti įrašą apie A. S. nuosavybės teises į statinį. Įrašas A. S. vardu buvo padarytas neteisėtai, nes VĮ Registrų centras sąmoningai neatliko išsamių ir teisingų veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada apie duomenų teisingumą ir išsamumą neatitinka tikrovės.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu leido A. S. disponuoti ginčo turtu ir jį valdyti, nors pareiškėjas prašė pranešti prokuratūrai apie A. S. dokumentų klastojimą, neteisėtą turto pasisavinimą, sukčiavimą neteisėtai įregistruojant statybą savo vardu. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas į tokį pareiškėjo prašymą nesureagavo ir skundžiamame sprendime dėl to nepasisakė.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, ir prašo jį atmesti.

Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą bei konstatavo, kad A. S. pateikta Inspekcijos 2014 m. birželio 9 d. pažyma patvirtina neypatingo statinio – nebaigto statyti gyvenamojo namo – statybos teisėtumą ir A. S. nuosavybės teisių į jį atsiradimą ir yra tinkamas pagrindas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre gyvenamąjį namą bei A. S. nuosavybės teises į jį. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog Inspekcija negalėjo išduoti 2014 m. birželio 9 d. pažymos, tačiau šios pažymos pareiškėjas neginčijo ir neginčija, o nepagrįstai prašo galiojančios pažymos pagrindu padarytus įrašus laikyti neteisėtais ir juos panaikinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir nurodo, kad palaiko skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjas neginčija Inspekcijos 2014 m. birželio 9 d. pažymos, kurioje patvirtinta, kad statytoja A. S. gyvenamąjį namą stato be nukrypimų nuo esminių statinio projekto. Trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog ginčo statinys negalėjo būti įregistruotas A. S. vardu, nes ji neatsiskaitė su rangovu. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad jis yra atsiskaitęs už tinkamai atliktus rangos darbus. Be to, rangos sutartyje numatytas atsiskaitymas už atliktus darbus nėra šio ginčo dalyku, todėl minėtas pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas ir nesusijęs su byla.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad pareiškėjas painioja statytoją su rangovu ir nepagrįstai save laiko ginčo turto statytoju, nes būtent trečiasis suinteresuotas asmuo yra ginčo dalyko statytojas. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad visi privalomi dokumentai, kurie leido šią statybą ir kurių pagrindu atlikti statybos darbai, yra išduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui ir būtent kaip statytojui. Be to, UAB „Statybų ekspertas“ niekada nebuvo įgijęs jokių teisių į žemės sklypą, kuriame pastatytas ginčo dalykas, t. y. pareiškėjas jokių teisių į ginčo dalyką neturi. Trečiasis suinteresuotas asmuo vadovaujasi Statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad pareiškėjas neginčija aplinkybių, kad su pareiškimu įregistruoti nebaigtą statyti gyvenamąjį namą trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė Inspekcijos 2014 m. birželio 9 d. pažymą Nr. PASS-00-140609-0048 apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių ir 2014 m. gegužės 26 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, t. y. pateikė reikiamus dokumentus atlikti nebaigto statyti statinio teisinę registraciją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – atsakovo VĮ Registrų centro sprendimo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nebaigtą statyti pastatą – gyvenamąjį namą ir nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį daiktą trečiojo suinteresuoto asmens A. S. vardu pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas UAB „Statybų ekspertas“ taip pat yra pareiškęs reikalavimus panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus skyriaus 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-26362, VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. cspr1-265, įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti visus įrašus Nekilnojamojo turto registre apie statinių (-io) (gyvenamojo namo) trečiojo suinteresuoto asmens vardu įrašytas nuosavybės teises ir nuosavybės teises į jį (statinius) bei iki panaikinimo išduotas su tokiu įrašu pažymas laikyti negaliojančiomis, įpareigoti VĮ Registrų centrą tokias pažymas panaikinti.

Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre 2013 m. spalio 24 d. buvo įregistruotos trečiojo suinteresuoto asmens A. S. nuosavybės teisės į nebaigtą statyti pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Ši registracija atlikta pagal pateiktą 2013 m. spalio 21 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. PASS-00-131021-00842 (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 4.3 p.), į kadastrą duomenys apie suformuotą naują daiktą įrašyti pagal UAB „Sanora“ nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 10.6 p.). Šie įrašai galiojo iki 2014 m. birželio 12 d., o po to buvo įregistruotos nuosavybės teisės į nebaigtą statyti pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal 2014 m. birželio 9 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto Nr. PASS-00-140609-00488 (toliau – ir Pažyma) bei duomenys apie nekilnojamojo daikto būklę, nurodant, kad nekilnojamojo turto objekto būklė – nebaigtas statyti, statybos pradžios metai – 2013, o statybos pabaigos metai – 2014, baigtumo procentas – 59 (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2.2, 4.1 p.) (I t., b. l. 55–58). Nekilnojamojo turto registrui buvo pateikta UAB „Sanora“ 2014 m. gegužės 26 d. parengta kadastro duomenų byla, kuria remiantis suformuotas naujas daiktas (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 10.1 p.). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų taip pat matyti, kad A. S. asmeninės nuosavybės teise nuo 2008 m. vasario 22 d. priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bei tiek į šį žemės sklypą, tiek į minėtą pastatą – gyvenamąjį namą įregistruota hipoteka nuo 2013 m. lapkričio 22 d. (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 7.2 p.).

Pareiškėjas UAB „Statybų ekspertas“, remdamasis 2013 m. liepos 30 d. su A. S. sudarytos statybos rangos sutarties sąlygomis ir nurodydamas, kad A. S. nėra įgijusi nuosavybės teisių į minėtą nebaigtą statyti pastatą – gyvenamąjį namą, kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu panaikinti Nekilnojamojo turto registre esantį įrašą apie A. S. nuosavybės teises į statinį, tačiau šis pareiškėjo reikalavimas nebuvo tenkintas, nustačius, kad duomenys Nekilnojamojo turto registre įrašyti teisingi, atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Ginčų komisija 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. cspr1-265 netenkino pareiškėjo skundo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus skyriaus 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. VILIN(12.5.13.)-26362 panaikinimo, akcentuodama, kad Pažyma patvirtina gyvenamojo namo statybos teisėtumą ir trečiojo suinteresuoto asmens A. S. nuosavybės teises į jį, o VĮ Registrų centras neturi teisės vertinti, ar viešojo administravimo subjekto pagal teisės aktų reikalavimus surašyti dokumentai yra išduoti teisėtai ir pagrįstai, kadangi už tai yra atsakinga dokumentą išdavusi institucija.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais atsakovų sprendimais ir prašydamas juos panaikinti, o taip pat panaikinti atsakovo VĮ Registrų centro sprendimą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nebaigtą statyti pastatą – gyvenamąjį namą ir nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį daiktą trečiojo suinteresuoto asmens A. S. vardu, šioje byloje teigė, kad Pažyma, kuria remiantis įregistruotos trečiojo suinteresuoto asmens A. S. nuosavybės teisės į pastatą, nepatvirtina įgyto turto, įsigijimo, kainos, įsigijimo datos, o VĮ Registrų centras, registruodamas gyvenamąjį namą ir nuosavybės teises į jį, nepatikrino, nepareikalavo iš trečiojo suinteresuoto asmens papildomų dokumentų apie tai, kas statė statinius, rašytinių sandorių, pažeidė pareiškėjo, kuris yra rangovas pagal 2013 m. liepos 30 d. sudarytą statybos rangos sutartį, teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas šioje byloje savo skundo reikalavimus grindė tuo, kad 2013 m. liepos 30 d. statybos rangos sutarties 3.2.8 punkte numatyta, jog užsakovui (A. S.) žinoma ir suprantama, jog rangovo (pareiškėjo) nuosavybė ir turtas laikomas iki tol, kol užsakovas visiškai neatsiskaitė su rangovu, o trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėju neatsiskaitė, todėl statybos rangos objektas – kaimo turizmo kompleksas (statiniai ir visi daiktai, visas turtas, medžiagos, įrankiai, įranga, daiktų visuma) yra pareiškėjo nuosavybė. Pareiškėjo nuomone, tik su jo išduotu atitinkamu dokumentu galėtų būti registruotos nuosavybės teisės į statinius, bet tokių dokumentų pareiškėjas nėra išdavęs, o trečiasis suinteresuotas asmuo nuslėpė, kad pareiškėjas yra gyvenamojo namo savininkas pagal 2013 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį.

Pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų nepripažino pagrįstais ir teisėtais, todėl netenkino skundo reikalavimų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismui 2016 m. vasario 1 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (toliau – ir rašytiniai paaiškinimai) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti skundo reikalavimai. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis yra minėto nebaigto statyti gyvenamojo namo savininkas pagal 2013 m. liepos 30 d. statybos rangos sutartį ir todėl negalėjo būti įregistruotos nuosavybės teisės į nebaigtą statyti pastatą – gyvenamąjį namą trečiojo suinteresuoto asmens vardu, o teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), teisingumui, pažeista teisė į teisingą teismą, nes neapgintos pareiškėjo (nukentėjusiojo) pažeistos teisės. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nekilnojamojo turto registre pagrįstai ir teisėtai buvo įregistruotos trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisės į nebaigtą statyti pastatą – gyvenamąjį namą remiantis tiek šio asmens pateikta Pažyma, tiek pateikta 2013 m. spalio 21 d. pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. PASS-00-131021-00842, teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti A. S. išduotų dokumentų aplinkybių pagrįstumą ir teisėtumą, išaiškinti rašytinio sandorio (statybos rangos sutarties) įvykdymo ar neįvykdymo sąlygas tarp sutarties šalių, priimtas sprendimas pažeidžia statybos rangos sutartį ir sutarties sąlygas, CK 6.189 straipsnio 1 dalį bei kitus įstatymus. Pareiškėjas akcentuoja, kad A. S. neįvykdė statybos rangos sutarties sąlygų (neatsiskaitė su pareiškėju), pažeidė šios sutarties sąlygas bei CK 6.189 straipsnio 1 dalį, 6.200 straipsnį, 4.47 straipsnio 4 punktą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo šioje byloje išsakytus argumentus, dėl kurių turėtų būti tenkinti jo skundo reikalavimai, kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsikirtimus į pareiškėjo reikalavimus, vertindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą, Nekilnojamojo turto kadastro statusą, šio kadastro steigimą, tvarkymą ir kt. reglamentuoja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 str. 4 d.). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnis konkrečiai nurodo, kokie nekilnojamieji daiktai yra laikomi Nekilnojamojo turto kadastro objektais, o 6 straipsnyje konkrečiai nurodoma, kokie kadastro duomenys įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą. Atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. 1 d.). Kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 3 dalyje, Kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ((Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. 2 d.).

Nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir CK 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001; 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007; kt.) nurodoma, jog teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką; registracija nesant pagrindo yra tada, kai teisinė registracija vykdoma nepateikus dokumentų, kurie yra būtini jai atlikti, arba pateikus tokius dokumentus, kurie aiškiai neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra nepakankami teisinei registracijai atlikti.

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012, kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, kt.).

Aptartos įstatymų nuostatos bei teismų praktika suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad duomenys (teisės aktų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šioje byloje pareiškėjas nebuvo pareiškęs reikalavimų dėl Pažymos nuginčijimo. Nėra duomenų, kad Pažyma yra pripažinta neteisėta, panaikinta ar pripažinta negaliojančia kitoje byloje. Visiškai nepagrįstas pareiškėjo nurodomas rašytiniuose paaiškinimuose argumentas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis šios Pažymos bei jos išdavimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes pareiškėjas ją ginčija. Teisėjų kolegija, atidžiai įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas reikalavimo dėl Pažymos nuginčijimo nėra pareiškęs šioje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo nagrinėti Pažymos pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.

Šioje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad buvo įregistruoti neteisingi nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas, kad minėtas daiktas negali būti laikomas Nekilnojamojo turto kadastro objektu.

Kaip jau minėta, Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą (nebaigtą statyti pastatą – gyvenamąjį namą) trečiojo suinteresuoto asmens vardu pagal 2014 m. birželio 9 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto Nr. PASS-00-140609-00488. Iš šios Pažymos (I t., b. l. 67) matyti, kad Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas patvirtino, jog statytojas A. S. stato be nukrypimų nuo esminių statinio projekto (projektą parengė UAB „3dc“) sprendinių gyvenamąjį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymoje taip pat nurodyta, kad Trakų rajono savivaldybės administracija 2013 m. kovo 6 d. išdavė statybą leidžiantį dokumentą (statybos leidimą Nr. LNS-05-13306-00034), o statinio kadastriniai matavimai atlikti 2014 m. gegužės 26 d. Iš byloje pateikto 2013 m. kovo 6 d. išduoto statybos leidimo Nr. LNS-05-13306-00034 matyti, kad leidimas išduotas statytojui (turinčiam statytojo teisę asmeniui) A. S., t. y. pagal šį statybos leidimą minėtą statinį leista statyti būtent A. S. (I t., b. l. 68–69).

Pažymų apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių išdavimas yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 17 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad Inspekcijos pareigūnai pagal asmenų prašymus išduoda pažymas apie ypatingų ir neypatingų statinių statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių. Jeigu pagal pateiktus dokumentus Inspekcijos pareigūnas nenustato šio straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, pažymą jis išduoda per 10 darbo dienų nuo prašymo ir visų pateiktų dokumentų gavimo dienos (TPSVPĮ 17 str. 2 d.). Pažymos neišdavimo atvejai nurodyti TPSVPĮ 17 straipsnio 3 dalyje. Pagal TPSVPĮ 17 straipsnio 4 dalį šiame straipsnyje nurodytų procedūrų atlikimo tvarką nustato ir surašomų dokumentų formas ir pateikiamų dokumentų sąrašą tvirtina Inspekcijos viršininkas. Vadovaudamasis minėta nuostata, Inspekcijos viršininkas 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. 1V-194 1 punktu patvirtino Pažymos apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių išdavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris nustato pažymos apie ypatingo ir neypatingo statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių išdavimo tvarką (Aprašo 1 p.). Apraše, be kita ko, reglamentuota prašymo dėl pažymos apie ypatingo ir neypatingo statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių išdavimo procedūra, t. y. Inspekcijos pareigūnų sprendžiant minėtos pažymos išdavimo klausimą atliekami veiksmai. Aprašo 2 priede yra pateikti pažymos apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių rekvizitai.

Minėtos pažymos išdavimas ir yra susijęs su nebaigto statinio registravimu, nes pagal Statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 31 d.) nebaigtas statyti ar rekonstruoti ypatingas ar neypatingas statinys, taip pat nebaigtas rekonstruoti į ypatingą ar neypatingą statinį nesudėtingas statinys gali būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre Inspekcijos išduotos pažymos apie tai, kad statinys statomas be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, pagrindu. Pažymėtina, kad iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusi Statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies redakcija taip pat nustatė, jog Inspekcijos pažyma, kad statinys statomas, rekonstruojamas ar kapitališkai remontuojamas be esminių nukrypimų nuo statinio projekto, yra pagrindas perleisti nebaigto statyti, rekonstruoti ar kapitališkai remontuoti statinio nuosavybę kitam asmeniui, t. y. ši pažyma buvo išduodama nebaigto statyti statinio savininkui, kad jis galėtų šio statinio nuosavybę perleisti kitam asmeniui. Primintina, kad turtą perleisti kitam asmeniui gali tik to turto savininkas (CK 4.37 str. 2 d.).

Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 841.2 bei 841.2.5 punktai (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2014 m. balandžio 8 d.) taip pat nustatė, kad įrašyti statinio (patalpos), suformuoto pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnį, kadastro duomenis ar juos pakeisti po statinio (patalpos) rekonstravimo, kapitalinio remonto, paprastojo remonto, atnaujinimo (modernizavimo), paskirties pakeitimo ar kitokio pertvarkymo, kadastro tvarkytojui turi būti pateikiama statinio kadastro duomenų byla ir pažyma apie nebaigtą arba fiziškai pažeistą statinį, kai Nekilnojamojo turto registre registruojamas nebaigtas arba fiziškai pažeistas statinys (pirminis nebaigto ar fiziškai pažeisto statinio registravimas) arba keičiasi statinio baigtumo procentas (paskesni nebaigto ar fiziškai pažeisto statinio kadastro duomenų pakeitimai). Nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą. Registruojant nekilnojamąjį daiktą į nekilnojamojo turto registrą, padaromas nekilnojamojo daikto registro įrašas (Nekilnojamojo turto registro 9 str. 1 ir 2 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl Inspekcijos pažymos vertinimo Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo taikymo prasme, yra pažymėjęs, kad pagal Statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį tokio pobūdžio Inspekcijos išduota pažyma gali būti pagrindu nebaigtą statyti statinį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Todėl šiuo aspektu ji yra prilyginama Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimui, kuris yra vienas iš pagrindų įrašyti statinio kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1133-143/2015). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pakankamumo aspektu tai nėra besąlyginis pagrindas Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojui atlikti tokį veiksmą, tam, kad tai būtų galima padaryti, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas turi patikrinti, ar nėra (tokio veiksmo atlikimo metu nebuvo) Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurioms (nors vienai iš jų) esant statinio kadastrinių duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą nėra leidžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1133-143/2015).

Įvertinus šioje byloje atsakovo 2013 metais atliktus veiksmus, įregistruojant į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą ginčo statinį bei nuosavybės teises į šį statinį trečiojo suinteresuoto asmens A. S. vardu, bei 2014 metais atliktus veiksmus, kai trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė Pažymą ir Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos nuosavybės teises į šį statinį trečiojo suinteresuoto asmens A. S. vardu, konstatuotina, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas neturėjo jokio teisinio pagrindo neįregistruoti trečiojo suinteresuoto asmens A. S. (statinio statytojo) nuosavybės teisių į nebaigtą statyti (statomą) statinį, t. y. nevykdyti Statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 punkto reikalavimų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šioje byloje pareiškėjo nurodomus argumentus, dėl kurių, pareiškėjo įsitikinimu, negalėjo būti ginčo statinio (nekilnojamojo daikto) duomenys įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotos trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisės į ginčo statinį (nekilnojamąjį daiktą), nes pareiškėjas yra šio statinio savininkas ir toks registravimas pažeidžia jo, kaip savininko, teises, kurias garantuoja Konstitucija, ir šios jo teisės turi būti ginamos, nustatė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas buvo (yra) ginčo statinio savininkas ir todėl negalėjo būti registruojama daiktinė teisė į ginčo statinį trečiojo suinteresuoto asmens vardu bei suabejota šio asmens pateiktų dokumentų, iš jų ir Pažymos, pagrįstumu bei teisėtumu.

Pirmiausia akcentuotina tai, kad pareiškėjo vardu Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruota nuosavybės teisė į ginčo statinį, t. y. neišviešinta jo deklaruojama nuosavybės teisė prieš trečiuosius asmenis, iš jų ir prieš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytoją. Be to, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis žemės sklypas, ant kurio statomas statinys, nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui, byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad žemės sklypas priklauso pareiškėjui ar jam suteikta teisė jį valdyti. Taip pat Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti duomenys, kad būtent trečiajam suinteresuotam asmeniui išduotas statybą leidžiantis dokumentas, t. y. būtent tas pats statybos leidimas, kuris nurodytas Pažymoje. Pažyma surašyta laikantis pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo byloje pateikta statybos rangos sutartis (I t., b. l. 12–18), dėl kurios sąlygų vykdymo (neįvykdymo) yra ginčas tarp sutarties šalių, nėra pareiškėjo nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, pagal kurį Nekilnojamojo turto registre yra įregistruojamos nuosavybės teisės rangovui į statomą statinį. Atkreiptinas dėmesys, kad jei objektas statomas pasitelkiant statybos darbus atliekančius asmenis, tai tarp užsakovo ir jų susiklosto sutartiniai statybos rangos santykiai. Statybos ranga – viena verslo rūšių. Rangos sutartimi kvalifikuojama sutartis, kuria viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 str. 1 d.). Rangos sutarties sudarymą bei konkrečius reikalavimus rangos sutarties dalykui visų pirma lemia užsakovo poreikis tam tikram darbui ar to darbo rezultatui, be to, darbo ar jo rezultato specifika. Statybos rangos sutartis sudaroma įmonių, pastatų, gyvenamųjų namų ir kitokių statinių statybai ar rekonstrukcijai, taip pat montavimo, paleidimo ar kitokiems darbams atlikti. Taigi statybos rangos sutartys iš kitų rangos sutarčių išskiriamos pagal savo dalyką – tai sutartys dėl statinių statymo ar kitų statybos darbų atlikimo (CK 6.681 str.). Iš statybos rangos kylantiems santykiams, kaip specialiosios, prioritetiškai taikomos CK 6.681–6.699 straipsnių normos, bendrosios rangos sutarties nuostatos – tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms bei jų nereglamentuotiems klausimams. Statybos veikloje būtina užtikrinti viešojo intereso apsaugą (statybos darbai ir statiniai neturi kelti pavojaus žmonių saugumui, aplinkai ir pan.), todėl statybos santykiai, susiję su esminiais reikalavimais statiniams, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naudojimo ir priežiūros, nugriovimo veikla ir kt., reglamentuojami imperatyviųjų viešosios teisės normų (Statybos įstatymo, jį įgyvendinančiųjų aktų, statybos techninių reglamentų, kt.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).

CK 4.47 straipsnio normoje nustatyti nuosavybės teisių įgijimo pagrindai. Vienas iš nuosavybės teisių įgijimo pagrindų pagal šią normą yra sandoris arba naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 str. 1 ir 4 p.). Tačiau tam, kad būtų galima įgyti nuosavybės teises nurodytais pagrindais, turi būti laikomasi tam tikrų įstatyme nurodytų sąlygų. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą pagal sandorį, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė ir turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises, daiktas turi būti sukurtas teisėtai ir nuosavybės teisių perleidimo sandoris turi būti sudarytas įstatymo nustatyta tvarka. Siekiant įgyti nuosavybės teises į sukurtą naują daiktą, turi būti laikomasi tam tikrų įstatymo įtvirtintų reikalavimų. Visų pirma daiktas turi būti sukurtas teisėtai, t. y. nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalies normą savavališkai arba nesavavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, statomu ar pastatytu statiniu draudžiama naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Taigi, savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai negali būti ir nuosavybės teisės objektu ir nuosavybės teisė į tokį statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu negali būti įgyjama.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalis nustato, kad statytoju laikomas Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). Ši norma turi būti aiškinama ir taikoma kartu su Statybos įstatymo 3 straipsnio normomis. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas statytojo teisė, statant naują statinį, gali būti įgyvendinama tik tuomet, kai (1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; (2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Taigi, naujo statinio statytoju gali būti pripažįstamas tik toks asmuo, kuris ne tik investuoja lėšas į statybą ir kartu įgyvendina užsakovo teises, bet taip pat turi statybą leidžiantį dokumentą ir žemės sklypą, kuriame ketina vykdyti statybas, valdo teisėtu pagrindu. Tik minėtus reikalavimus atitinkantis asmuo gali būti laikomas statytoju, jam gali būti pripažinta nuosavybės teisė į pastatytą naują statinį ir tokio asmens nuosavybės teisės yra saugomos ir ginamos Konstitucijos ir kitų įstatymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015).

Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad pareiškėjas yra statytojas Statybos įstatymo prasme ir įgijo nuosavybės teises CK 4.47 straipsnio 4 punkte nurodytu pagrindu, kad pareiškėjas atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje ir 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų statytojui visumą. Rangovas yra statybos dalyvis (Statybos įstatymo 11 str. 1 d. 4 p.), o rangovo pareigos ir teisės yra nurodytos Statybos įstatymo 15 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai bei į tai, kad pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad jis 2013 bei 2014 metais buvo ginčo statinio savininkas ir / ar yra nuginčijęs įstatymų nustatyta tvarka trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teises į ginčo statinį, t. y. pagrindą, kuriuo rėmintis buvo įregistruotos šio asmens nuosavybės teisės į ginčo statinį, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai, pareikšti šioje byloje, negali būti tenkinami.

Apibendrinant byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka A. S. pateiktus dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, ir nėra pagrindo jų naikinti, yra teisėta, o pareiškėjo tiek apeliaciniame skunde, tiek rašytiniuose paaiškinimuose nurodomos aplinkybės nepaneigia šios išvados.

Teisėjų kolegija, patikrinusi visą bylą (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo reikalavimų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas ištyrė visus byloje esančius reikšmingus įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles ir jais pagrindė savo išvadą, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis ir 87 straipsnio 4 dalis. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens civilinių teisinių santykių, kylančių iš statybos rangos sutarties, jos vykdymo (neįvykdymo) ir kt., sutarties sąlygų vertinimo, nes tai nėra šios bylos dalykas, o ginčus dėl statybos rangos sutarčių ir jos sąlygų vykdymo (neįvykdymo) nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato pareigos Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui spręsti ginčų dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, statybos rangos sutarčių vykdymo (nevykdymo) ir pan.

Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimo, ar atsakovo VĮ Registrų centro įrašų įrašymai Inspekcijos pažymų pagrindu neprieštarauja Konstitucijai, nes darant tokius įrašus pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis dėl nuosavybės teisių. Pažymėtina, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė teisės aktų, kurie prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl teisės aktų, iš jų ir Statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies, prieštaravimo Konstitucijai turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą priteisti jai iš pareiškėjo 450 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei įrodymus, kad ji sumokėjo advokatui už šias paslaugas 450 Eur. Pareiškėjas pateikė atsikirtimus į šį prašymą, nurodydamas, kad prašymas nenagrinėtinas, nepriimtinas, atmestinas, nes pareiškėjo skundas nesukėlė A. S. jokių teisių ar pareigų, ginčas ir jo išsprendimas nesusijęs su A. S., t. y. A. S. neturi teisės į ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nurodytų išlaidų atlyginimą. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad prašomos priteisti išlaidos yra nepagrįstos, nesąžiningos, neprotingai didelės ir nepagrįstai padidintos, šių išlaidų atlyginimas (jei išlaidos bus priteisiamos) neabejotinai mažintinas iki 25 Eur.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama minėtą prašymą bei atsikirtimus į prašymą, pirmiausia pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens A. S. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2016 m. sausio 29 d., t. y. iki bylos nagrinėjimo iš esmės 2016 m. vasario 1 d., todėl atsižvelgiant į ABTĮ 45 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, įpareigojančias teismą išnagrinėti prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, gautus iki bylos nagrinėjimo iš esmės, teisėjų kolegija nagrinėja minėtą prašymą.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 ir 6 dalys nustato, jog kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas; atstovavimo išlaidas. Tokių pačių sumų gali reikalauti ir tretieji suinteresuoti asmenys, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos jų teisės (ABTĮ 44 str. 5 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį, pirmiausia būtina įvertinti ginčo turinį, nustatyti, kaip pareiškėjo reikšti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, su kurios ginčo šalies pozicija sutapo trečiojo suinteresuoto asmens interesai byloje, t. y. kurios ginčo šalies poziciją palaikė trečiasis suinteresuotas asmuo, ar teismo sprendimas buvo priimtas tos ginčo šalies naudai, ar atsiranda, pasikeičia, pasibaigia trečiojo suinteresuoto asmens teisės po priimto teismo sprendimo ir ar atitinkamų teisių atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga yra palankus (nepalankus) trečiajam suinteresuotam asmeniui, ar patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens interesas, dėl kurio jis dalyvavo ir kurio jis siekė byloje, dėl kokių priežasčių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir kt. Tik įvertinus visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, galima nustatyti, ar priimtu galutiniu res judicata galią turinčiu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje A662-2374/2013; 2014 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-404/2014).

Akcentuotina, jog ginčo santykio ir trečiojo suinteresuoto asmens vaidmens (suinteresuotumo) procese įvertinimas yra svarbus, nes situacija, kai trečiojo suinteresuoto asmens dėl visiškai nepagrįsto pareiškėjo kreipimosi į teismą faktiškai patirtos išlaidos nebūtų atlyginamos, nebūtų pateisinama teisingumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo požiūriu, ir, priešingai, situacija, kuomet trečiajam suinteresuotam asmeniui būtų priteisiamos išlaidos iš pareiškėjo net ir tada, kai suinteresuotas asmuo į bylą buvo įtrauktas paties suinteresuoto asmens prašymu ar teismo iniciatyva arba tais atvejais, kai bylos išsprendimas niekaip nedarė įtakos trečiojo suinteresuoto asmens teisėms ir pareigoms, neatitiktų teisingumo kriterijaus, pažeistų procesinę pusiausvyrą ir sudarytų prielaidas teisę į teisminę gynybą ribojančiam poveikiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-71/2012).

Šioje byloje pareiškėjo inicijuotas ir nagrinėtas dėl atsakovo VĮ Registrų centro sprendimo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nebaigtą statyti pastatą – gyvenamąjį namą ir nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį daiktą trečiojo suinteresuoto asmens A. S. vardu neteisėtumo, pareiškėjo pareikšti reikalavimai panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus skyriaus 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-26362, VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. cspr1-265, įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti visus įrašus Nekilnojamojo turto registre apie statinių (-io) (gyvenamojo namo) trečiojo suinteresuoto asmens vardu įrašytas nuosavybės teises ir nuosavybės teises į jį (statinius) bei iki panaikinimo išduotas su tokiu įrašu pažymas laikyti negaliojančiomis, įpareigoti VĮ Registrų centrą tokias pažymas panaikinti, akivaizdžiai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens A. S. teisėmis ir pareigomis. Šiuo atveju nepatenkinus pareiškėjo reikalavimų, teismo sprendimu buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės.

Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, jog apeliacinio proceso išlaidos turi būti paskirstomos pagal apeliacijos (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2186/2011). Taigi nagrinėjamu atveju turi būti vertinamos ir bylos faktinės bei teisinės aplinkybės, susiklosčiusios apeliacinio proceso metu.

Šiuo atveju yra svarbi ta aplinkybė, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašomos priteisti išlaidos susidarė dėl pareiškėjo procesinio elgesio – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo priimtas nepalankus sprendimas, apskundimo, vadinasi, šios proceso šalies elgesys yra trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų priežastis. Kaip jau minėta, apeliacinį procesą inicijavo pareiškėjas, paduodamas apeliacinį skundą, o trečiojo suinteresuoto asmens prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos būtent ir susidarė rengiant atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas išsiunčia dalyvaujantiems byloje asmenims apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus, reikalaudamas per 14 dienų pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą. Šios teisės normos formuluotė leidžia daryti išvadą, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas yra byloje dalyvaujančio asmens pareiga, o ne teisė. Vadinasi, pareiškėjui pateikus apeliacinį skundą ir teismui jį priėmus nagrinėti, trečiajam suinteresuotam asmeniui atsirado pareiga rengti atsiliepimą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas atsiliepimo į apeliacinį skundą turiniui nustatė reikalavimą – toks atsiliepimas turi būti išsamus, t. y. pagrįstas ne tik bylos faktinėmis, bet ir teisinėmis aplinkybėmis. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, neveikė savo nuožiūra ir rizika.

Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl pareiškėjo atlikto procesinio veiksmo – pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo ir tokios išlaidos atitinka ne tik bylinėjimosi išlaidoms keliamo realumo, tačiau ir būtinumo bei privalomumo kriterijus, nes, kaip buvo nurodyta, atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimas yra asmens pareiga, o ne teisė. Pažymėtina, jog teisės į teisingą teismą įgyvendinimas yra labai glaudžiai susijęs su teise byloje naudotis profesionaliu atstovavimu, kad asmuo galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. nagrinėjamu atveju turi teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia.

Pagal Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Maksimaliai pagal Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą A. S. galėtų būti priteista 909,74 Eur (1,3 x 699,80 Eur) suma.

Taigi trečiojo suinteresuoto asmens sumokėta advokatui ir prašoma priteisti pinigų suma neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos, atitinka realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, todėl tenkintinas trečiojo suinteresuoto asmens prašymas priteisti iš pareiškėjo 450 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Statybų ekspertas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. iš uždarosios akcinės bendrovės „Statybų ekspertas“ 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė