2017-11-13 Nr. AB-21091-3-61-3-04007-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1054-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04007-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. su skundais, pagal kuriuos pradėtos bylos teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartimi buvo sujungtos į vieną administracinę bylą (toliau abu skundai kartu įvardijami skundu), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 18 d. buvo konvojuojamas iš vienos kalinimo įstaigos į kitą. Nurodė, kad konvojavimas visada buvo žiaurus kankinimas, pasityčiojimas, garbės ir orumo pažeminimas. Konvojaus pareigūnai nuolat demonstratyviai rodydavo kovinius ginklus, o vesdami asmenis į konvojavimo automobilius, šaukdavo, kad nelaimės atveju juos sušaudys.

3. V. M. pažymėjo, kad asmens ir daiktų kratos būdavo atliekamos be pirštinių. 2015 m. gegužės 13 d. konvojavimo iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės į Šiaulių tardymo izoliatorių metu pareigūnas be pirštinių atliko kratą, glostė ir čiupinėjo pareiškėją, taip jam sukeldamas nepatogumus ir žemindamas V. M. garbę bei orumą. Be to, pareigūnas paėmė iš pareiškėjo krepšio adatą ir jos neatidavė, taip pat nepridėjo prie asmens bylos, o į prašymus pasakyti pavardę atsakė nepagarbiai. V. M. nuomone, atsižvelgiant į pareigūno elgesį, jis yra nestabilios psichikos ir turi sadistinės asmenybės sutrikimą, todėl kyla klausimas, ar toks pareigūnas konvojavimo metu nepradės šaudyti. Be to, tas pats pareigūnas, stovint automobiliui, pareiškėjui neleido nueiti į tualetą.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad konvojavimo automobiliuose būdavo labai ankšta: V. M. 0,7 m x 0,7 m kamerose būdavo laikomas su asmeniniais daiktais, nes bagažo skyriuje nebūdavo vietos, o pagal teisės aktus, galima turėti iki 30 kg asmeninių daiktų, tačiau į šį svorį neįskaičiuojamos bylų medžiagos. Konvojavimo automobiliuose šaltuoju metų laiku būdavo šalta, todėl šaldavo kojos, o dėl vietos trūkumo jos tirpdavo, traukdavo mėšlungis. Konvojavimo automobiliuose nuolat labai trūko oro, važiuojant pasidarydavo silpna, pykindavo. Vasarą dėl šilumos ir didelio oro trūkumo visas konvojavimo laikas buvo siaubingas, o konvojavimas trukdavo 3 ar net 6 valandas. Konvojavimo automobiliuose tvyrojo nemalonūs kvapai, automobilių vidus buvo purvinas, todėl pareiškėjas nuolat išsitepdavo drabužius. Be to, konvojavimo automobiliuose nebuvo saugos diržų, vaistinėlių.

5. V. M. nurodė, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jis patyrė didžiulę moralinę žalą, garbės ir orumo pažeminimą, nežmoniškas kančias, nepatogumus, tai sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo pareiškėjo sveikatą, viso to pasekmės – baimė, apatija, V. M. naktimis sapnuoja košmarus. Nurodė, kad tai, ką patyrė, liks visam gyvenimui ir ateityje gali trukdyti, kadangi tai didžiulė trauma. V. M. yra neįgalus, todėl konvojavimo sąlygos jam sukėlė didelę kančią.

6. Teismo posėdyje pareiškėjas V. M. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Tarnyba paaiškino, kad asmenis konvojuoja specialiosiomis transporto priemonėmis, kuriuose pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra įrengtos kameros. Visuose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo ir apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai, pritvirtinti gesintuvai. Visas Tarnybos tarnybinis transportas naudojamas remiantis Lietuvos Respublikos vardu išduotais dokumentais. Visam Tarnybos specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl automobilių atitikties Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) 146.4 punkto reikalavimams. Patikrinimų metu nebuvo nustatyta, kad specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama asmenims konvojuoti.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad jis užtikrina, jog specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, jeigu bendras konvojuojamų asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, skiriamos papildomos transporto priemonės arba konvojuojamuosius atsisakoma priimti ir tai pažymima konvojaus kelionės žiniaraštyje. Daiktų pervežimo Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja.

10. Tarnyba pažymėjo, kad konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose, jiems prašant, ir apie tai pažymima konvojaus kelionės žiniaraštyje. Nurodė, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, jog specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal teisės aktų nuostatas, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.

11. Atsakovo atstovas akcentavo, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamų asmenų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Nurodė, kad priimant asmenis konvojuoti, atliekama jų krata, drabužių (drabužių, galvos apdangalų), daiktų ir maisto produktų apžiūra. Iš konvojuojamųjų paimami draudžiami turėti daiktai ir reikmenys ir tai pažymima kratos ar poėmio protokole, kurį pasirašo draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus paėmęs pareigūnas ir konvojuojamasis. Patikrintoje tarnybinėje dokumentacijoje nėra duomenų apie draudžiamo turėti daikto paėmimą.

12. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad Konvojavimo taisyklės neįpareigoja pareigūnų kratos metu dėvėti vienkartinių apsaugos priemonių (pirštinių). Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad konvojavimo transporte yra antisanitarinės sąlygos. Nurodė, kad vykdydami Lietuvos Respublikos higienos normas, sveikatos priežiūros specialistai atlieka specialios paskirties transporto, skirto suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims konvojuoti, planinę ir neplaninę dezinfekciją, neplaninės dezinfekcijos atliekamos atsižvelgiant į Tarnybos Vilniaus ir Kauno dalinių vadų prašymus.

13. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad V. M., manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu konvojaus viršininkui galėjo pateikti skundus žodžiu ar raštu, tačiau Tarnyba duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu neturi. Tik nustačius neteisėtus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš Tarnybos galbūt neteisėtų veiksmų, pareiškėjui būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Administracinėje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad konvojavimo metu ar po jo būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar kilusios kitos neigiamos pasekmės. Taigi, nėra priežastinio ryšio tarp tariamai pareigūnų neteisėtų veiksmų ir kilusių neigiamų pasekmių. Tarnyba teigė, kad konvojaus pareigūnai V. M. konvojavimo metu elgėsi tinkamai.

14. Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs administracinėje byloje esančius įrodymus, pažymėjo, kad su V. M. važiavusių asmenų skaičius įrodo, jog Konvojavimo taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos. Specialusis transportas atitiko teisės aktuose nustatytus techninius reikalavimus. Specialiuosiuose automobiliuose „Volkswagen Crafter“ yra įrengtos kameros, bagažo skyriai, sėdimos vietos, šildymo įrenginiai ir sistema, apšvietimas, vėdinimo sistema, oro kondicionierius, evakuacinis liukas, langai. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintas Kelių eismo taisykles, kiekviena eisme dalyvaujanti transporto priemonė, kurios konstrukcijoje numatyti saugos diržai (yra jų tvirtinimo vietos), turi būti su saugos diržais. Kadangi visos transporto priemonės registruotos teisės aktų nustatyta tvarka ir atitinka techninius reikalavimus, o saugos diržus numato gamintojas, negalima konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. V. M. teiginiai, kad automobiliai buvo purvini, nėra niekuo pagrįsti.

17. Teismas akcentavo, kad Konvojavimo taisyklėse nėra nustatyta, kiek asmuo su savimi gali vežtis daiktų, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nėra adresuojamos Tarnybai, todėl atsakovo atstovas jų 57 punkto nuostatų negalėjo pažeisti. Teismas pažymėjo, kad dėl daiktų vežimo V. M. negalėjo trūkti vietos.

18. Teismas nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, konvojus – tai viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis – konvojuojamų asmenų konvojavimas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą; konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamų asmenų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą, todėl pareiškėjo nusiskundimai, kad konvojaus pareigūnai turėjo ginklus, nėra pagrįsti, o argumentai, kad jie neatsargiai elgėsi su ginklais ir jais grasino, nėra įrodyti.

19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad priimant konvojuojamus asmenis konvojuoti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžiose įstaigose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse, Tarnybos konvojaus pareigūnai, vadovaudamiesi Konvojavimo taisyklių VIII skirsnio nuostatomis, atlieka konvojuojamų asmenų kratą, drabužių (drabužių, galvos apdangalų), daiktų ir maisto produktų apžiūrą, dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės pareigūnams. Iš konvojuojamųjų draudžiami turėti daiktai ir reikmenys paimami ir apie tai pažymima kratos ar poėmio protokole, tačiau bylos medžiagoje nėra duomenų apie draudžiamo turėti daikto paėmimą. Be to, pareiškėjo argumentai, kad jis buvo nučiupinėtas be pirštinių, į jį nusivalytos rankos, nėra niekuo pagrįsti. Konvojavimo taisyklės neįpareigoja pareigūnų kratos metu dėvėti vienkartinių apsaugos priemonių (pirštinių).

20. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas turėjo galimybę Tarnybos konvojaus pareigūnams pateikti pretenzijas ar nusiskundimus žodžiu arba raštu. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami ir apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje, tačiau joje konvojuojamojo V. M. nusiskundimų, pretenzijų ar prašymų konvojaus pareigūnams nėra užfiksuota, tik vėliau pareiškėjas Tarnybai ir kitoms institucijoms rašydavo prašymus ar skundus. Teismas pabrėžė, kad V. M. privalėjo reikšti pretenzijas, tačiau jis nepateikė ne tik Tarnybos veiksmų neteisėtumą, bet ir patirtą žalą patvirtinančių įrodymų.

21. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas nėra galimas. Be to, V. M. neįrodė jokio žalos fakto. Jo skunde išsakyti nusiskundimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, o abstraktūs teiginiai apie psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, nervinę įtampą ir nepatogumus nėra pakankami galbūt padarytai žalai įrodyti.

III. 22. Pareiškėjas V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą tenkinti.

23. Apeliantas pažymi, kad buvo konvojuojamas nežmoniškomis sąlygomis, o Tarnybos pareigūnas su juo elgėsi nepagarbiai. Dėl pareigūno elgesio V. M. patyrė didelį dvasinį ir fizinį skausmą, jis buvo žeminamas tiek pareigūnų, tiek suimtųjų akivaizdoje.

24. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo ir jokių argumentų dėl atsisakymo vadovautis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenurodė.

25. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas pažymi, kad V. M. apeliaciniame skunde analizuoja faktines aplinkybes ir bylos medžiagą, tačiau naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nenurodo. Tarnybos nuomone, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas pretenzijų dėl konvojavimo metu patirtų nepatogumų nereiškė, todėl nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas nėra galimas. Pažymi, kad V. M. nusiskundimai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, o abstraktūs teiginiai apie psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, nervinę įtampą ir nepatogumus nėra pakankami galbūt padarytai žalai įrodyti. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, skundo ir atsiliepimo argumentus, materialinių bei procesinių normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

28. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų V. M. konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ginčo laikotarpiu buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, ir nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė. V. M. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

31. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

32. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu V. M. buvo konvojuotas maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius (I t., b. l. 19–22, 167–200; II t, b. l. 1–100). Jis buvo vežamas automobiliais „Volkswagen Crafter“, kurių valstybiniai Nr. EDL 149, Nr. EDL 150, Nr. EDL 152, Nr. EDL 153, Nr. EDL 154, Nr. EFS 559, Nr. EFS 561, Nr. FUV 253 ir Nr. FUV 254 (II t., b. l. 102, 105, 108, 111, 114, 117, 120, 126, 129).

33. Įvertinusi administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl konvojavimo automobilių tinkamumo bei pareiškėjo konvojavimo sąlygų. Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų pareiškėjo konvojavimui naudotų specialiųjų transporto priemonių tinkamumą ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams (II t., b. l. 103, 106, 109, 112, 115, 118, 121, 127, 130). Papildomai patikrinusi nurodytus dokumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. transportu, kurio techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Pabrėžtina, kad į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl kondicionavimo, apšvietos ir šildymo sistemų. Jokių duomenų, kad automobiliuose nebuvo pirmosios pagalbos rinkinių, nėra pateikta. Administracinėje byloje esančios specialiųjų automobilių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti, schemos patvirtina, kad šiuose automobiliuose yra įrengti bagažo skyriai, sėdimos vietos, šildymo sistemos bei apšvietimo lemputės, yra vėdinimo liukai ir atsarginiai išėjimai, langai (II t., b. l. 101, 104, 107, 110, 113, 116, 119, 125, 128).

34. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punktas reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus nenustato. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl saugos diržų neįrengimo pareiškėjas būtų nukritęs ir susižalojęs ar patyręs kitokių neigiamų pasekmių. Konvojavimo taisyklės asmenų daiktų pervežimo nereglamentuoja, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad specialiuosiuose automobiliuose, kuriais buvo konvojuojamas V. M., bagažo skyriai buvo įrengti.

35. Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Be to, specialieji automobiliai, prieš jais konvojuojant asmenis, buvo tikrinami Tarnybos pareigūnų. Apeliantas nustatytas aplinkybes paneigiančių duomenų nenurodė. Taigi, V. M. argumentai, susiję su automobilių, kuriais jis buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas. V. M. naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, iš esmės nepateikė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad konvojavimo sąlygų tinkamumas negali būti įrodinėjamas pareiškėjo pateiktais liudytojų paaiškinimais, kadangi nėra galimybės patikrinti paaiškinimų teisingumo. Be to, pateiktuose paaiškinimuose nurodyta informacija prieštarauja administracinėje byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

36. Pažymėtina, kad konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės. Jokių naudojimosi ginklais tvarkos pažeidimų nebuvo nustatyta. Taip pat nebuvo nustatyta jokių Konvojavimo taisyklėse nustatytų kartų atlikimo pažeidimų. Pagal šių taisyklių 109 punktą, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus, V. M. konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus. Administracinėje byloje esantys kelionės dokumentai patvirtina, kad trūkstant vietos automobiliuose, papildomi asmenys nebuvo vežami.

37. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo surinktais bei patikrintais įrodymais. Apeliantas šias aplinkybes paneigiančių dokumentų nenurodė, be to, administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų raštu ar žodžiu būtų teikęs skundus Tarnybai ar konvojavimą vykdžiusiems pareigūnams. Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią asmuo konvojuojamas, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Kelionės žiniaraščiuose yra grafos, kuriose pažymimi tikrinančių konvojaus tarnybą asmenų įrašai bei įvykiai konvojavimo metu ir priimti sprendimai. Nei viename iš administracinėje byloje esančių kelionės žiniaraščių nėra įrašų apie pareiškėjo teiktus skundus ar prašymus, o išnagrinėjusi vėliau V. M. pateiktus skundus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, Tarnyba jokių pažeidimų nenustatė.

38. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nebuvo sudarytos galimybės pasinaudoti tualetu, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nedetalizavo, kada konkrečiai jis prašė pareigūnų leisti pasinaudoti tualetu, bet tam nebuvo sudarytos sąlygos. Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Kelionės žiniaraščiai patvirtina, kad asmenys pasikeitimo punktuose buvo vedami į tualetą, todėl V. M. teiginiai, jog pareigūnai nereagavo į prašymus pasinaudoti tualetu, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nepagrindė, kad nebuvo sudarytos galimybės pasinaudoti tualetu.

39. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais abstrakčių V. M. skundo argumentų, kad jis konvojavimo metu buvo įžeidinėjamas bei žeminamas.

40. Pareiškėjo nurodyti įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai dėl jo konvojavimo, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su saugiu jo vykdymu. Nustačius, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo darbuotojų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

41. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su V. M. pozicija, kad jis buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjo V. M. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė