2015-11-11 Nr. CB-10640-2-01-3-10283-2012-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-552-219/2015

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-10283-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.8.2;

3.2.4.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gedimino Sagačio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Palangos kredito unijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Palangos kredito unijos ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretieji asmenys Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Latvijos „BTA Insurance Company SE“, veikianti per „BTA Insurance Company SE“ filialą Lietuvoje, AAS „Gjensidige Baltic“, veikianti Lietuvoje per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, A. K., dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl objektų stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos suveikimus sutarties tinkamo vykdymo ir atsakomybės paskirstymo šalims įvykus vagystei iš saugotų patalpų.

Ieškovė Palangos kredito unija kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ (procesinių teisių perėmėjas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas), prašydama priteisti 130 676,98 Lt (37 846,67 Eur) nuostolių atlyginimą bei 6 proc. procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad atsakovė privalo atlyginti dėl 2008 m. gruodžio 5 d. ieškovės turto (pinigų) vagystės atsiradusius nuostolius, nes netinkamai vykdė 2004 m. kovo 1 d. Objektų stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos suveikimus sutartį Nr. P-325.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovei Palangos kredito unijai iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kaip iš solidariojo su trečiuoju asmeniu A. K. skolininko, 130 676,98 Lt (37 846,67 Eur) nuostoliams atlyginti, 6 proc. procesines palūkanas.

Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Apsaugos skyrius (teisių perėmėjai Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) 2004 m. kovo 1 d. sudarė objektų stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos suveikimus sutartį Nr. 122/S-P-325, pagal kurią saugos tarnyba įsipareigojo stebėti ir teikti paslaugas, susijusias su ieškovės patalpų Palangoje apsauga. 2008 m. gruodžio 5 d. šiose patalpose įvykdyta vagystė, jos metu, išlaužus Palangos kredito unijos seifą, buvo pagrobtos ieškovei priklausančios lėšos: 391 016,99 Lt, 99 250 Eur (342 690,78 Lt) ir 35 657 JAV doleriai (96 969,21 Lt). Suveikus patalpų signalizacijai, viešosios policijos apsaugos tarnybos darbuotojai operatyviai atvyko į įvykio vietą, tačiau, apžiūrėję patalpas, išorinio perimetro pažeidimų, t. y. išdaužtų langų, išlaužtų durų ar pan., nenustatė. Apie suveikusią signalizaciją pranešta įgaliotam ieškovės darbuotojui A. R., šis paaiškino, kad kredito unijos patalpos yra parduotuvėje „Maxima“, o jos raktų jis neturi ir negalės patekti į pastato vidų. Nei ieškovės, nei „Maximos“ įgalioti atstovai į įvykio vietą neatvyko, todėl atsakovo darbuotojai patekti į pastato vidų ir apžiūrėti saugomų patalpų neturėjo galimybės. Signalizacijos davikliai vėl pradėjo veikti, policijos ekipažas Palangos miesto policijos komisariatui pranešė, kad objekte yra viskas gerai. Ryte paaiškėjo, kad buvo sugadinta parduotuvės „Maxima“ durų spyna, į parduotuvę patekta iš šalia esančios nesaugomos kavinės patalpų ir, padarius sienoje skylę, patekta į kredito unijos patalpas bei, užklijavus judesio daviklius lipniąja juosta, išlaužtas seifas.

Ieškovė Palangos kredito unija kreipėsi į teismą su ieškiniu AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiai per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (trečiasis asmuo Viešosios policijos apsaugos tarnyba) dėl 700 000 Lt draudimo išmokos priteisimo ir 19 713,65 Lt nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei 700 000 Lt draudimo išmoką bei 11 000 Lt nuostoliams atlyginti. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. balandžio 4 d. nutartimi teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-338-178/2010, Nr. 2A-87/2012).

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-6-417/2013 A. K. pripažintas kaltu dėl 2008 m. gruodžio 5 d. įvykdytos vagystės iš Palangos kredito unijos nuomojamų patalpų, jam skirta bausmė ir patenkintas Palangos kredito unijos civilinis ieškinys, t. y. ieškovei iš A. K. priteista 831 126,98 Lt.

Teismas sprendė, kad ieškovės Palangos kredito unijos atstovo neatvykimas į įvykio vietą nebuvo žalos atsiradimo priežastis ir nesudarė sąlygų žalai padidėti. Teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-87/2012 (Nr. 2-338-178/2010), nurodytomis aplinkybėmis (CPK 182 straipsnio 2 punktas), konstatavo, kad byloje nėra paneigta, jog signalizacija po suveikimo netrukus atsikūrė, o ieškovės bei „Maximos“ atsakingi darbuotojai buvo informuoti apie tai, kad atvykti į saugomą objektą nereikia. Be to, teismas konstatavo, kad jei ieškovės atstovas būtų atvykęs į įvykio vietą, jis nebūtų galėjęs patekti į ginčo patalpas, nes neturėjo raktų nuo parduotuvės „Maxima“, o šios atstovai taip pat neatvyko.

Teismas sprendė, kad viešosios policijos apsaugos tarnybos darbuotojai savo pareigas atliko netinkamai, pažeidė objektų stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos suveikimus sutarties 3.2 ir 3.3 punktus. Prie saugomo objekto atvykę policijos patruliai tinkamai neapžiūrėjo parduotuvės „Maxima“ patalpų iš visų pusių, nepatikrino durų, nes, tinkamai vykdydami pareigas, turėjo realią galimybę pastebėti parduotuvės „Maxima“ tarnybinių durų spynoje įsuktą varžtą. Netinkamai patikrinus išorinį perimetrą, nebuvo imtasi reikiamų priemonių saugomų objektų atsakingiems asmenims iškviesti arba jie buvo suklaidinti (pranešus apie signalizacijos atsikūrimą). Be to, nutraukiant apsaugą, nebuvo surašytas suderintos formos aktas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo viešosios policijos apsaugos tarnybos pareigūnų nerūpestingumą ir pripažino esant visas sąlygas atsakovo sutartinei civilinei atsakomybei kilti (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.246–6.248 straipsniai).

Teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti 130 676,98 Lt, t. y. skirtumą, susidariusį tarp realių nuotolių (831 126,98 Lt, nustatytų Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu) ir pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartį išmokėtos 700 000 Lt draudimo išmokos. Teismas taip pat sprendė, kad turi būti taikoma solidarioji atsakovo ir A. K. atsakomybė, nes neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas iš šių asmenų prisidėjo prie žalos atsiradimo (CK 6.6 straipsnio 3, 4 dalys, 6.279 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą ir trečiojo asmens „BTA Insurance Company SE“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo, 2015 m. sausio 14 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino 2004 m. kovo 1 d. objektų stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos suveikimus sutartį, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pagal pareikštą ieškinį privalo atsakyti atsakovas, kaip netinkamai savo sutartines prievoles vykdęs asmuo. Kolegijos teigimu, ieškovė neįrodė visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, todėl negalėjo būti taikoma ir jo atsakomybė. Atsakovas, vykdydamas sutartyje įtvirtintas prievoles, buvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek tomis aplinkybėmis buvo būtina ir įmanoma, o ieškovė, priešingai, ignoravo ginčo sutartyje įtvirtintus saugumą užtikrinančius reikalavimus, kas ir lėmė vagystės iš Palangos kredito unijos patalpų įvykdymą, tuo padarant didelę žalą (CK 6.259 straipsnis).

Atsakovo veiksmų ir žalos kilimo nesieja priežastinis ryšys arba tas priežastinis ryšys yra išvestinis ir toks nutolęs, kad teisinės atsakomybės taikymui yra nereikšmingas. Grįsdama šią išvadą, teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovo darbuotojai apžiūrėjo pastato sienas ir duris, o į ieškovės patalpas vagystės metu buvo patekta per šalia esančios nesaugomos kavinės patalpas. Varžtas įsuktas į parduotuvės durų spynos šerdį ir nulaužtas, tą ir patys „Maximos“ darbuotojai pastebėjo ne iš karto netgi kitą dieną, atvykę į darbą ir bandydami atrakinti durų spyną, todėl tai negali būti laikoma akivaizdžiu įsilaužimo požymiu.

Policijos pareigūnai, pagal galimybes apžiūrėję objektą, jokių akivaizdžių pastato perimetro pažeidimų nenustatė – langai buvo sveiki, durys uždarytos, objektų viduje ar šalia objektų pašalinių asmenų ar įtartinų transporto priemonių nebuvo matyti. Išsami patalpų apžiūra būtų buvusi įmanoma tik jei būtų atvykę atsakingi asmenys ir patalpos būtų buvusios nuodugniai apžiūrėtos iš vidaus, nustatant signalizacijos daviklių suveikimo priežastis, tačiau, neatvykus atsakingiems asmenims, patalpų apsaugos darbuotojai ir negalėjo apžiūrėti, nes negalėjo (pagal sutartį ir neturėjo teisės) į jas patekti.

Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas nepažeidė sutarties 3.2 ir 3.3 punktų reikalavimų, t. y. objekto papildoma fizinė apsauga nebuvo reikalinga ir sutartyje aptarto akto nereikėjo surašyti, nes, signalizacijos davikliams vėl pradėjus veikti, patalpų stebėjimas techninėmis priemonėmis nebuvo nutrauktas.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pati ieškovė netinkamai vykdė sutarties įsipareigojimus ir tai lėmė žalos atsiradimą. Ieškovė nevykdė sutarties 2.6 punkto, kuriuo įsipareigojo užtikrinti, kad įgaliotas asmuo bet kuriuo paros metu per vieną valandą nuo iškvietimo atvyktų į objektą šio apžiūrėti, iš naujo įjungti signalizaciją ir perduoti objektą stebėti. Ieškovė pažeidė sutarties 2.4, 6.2, 7.2 punktus, nes didelė grynųjų pinigų suma buvo laikoma nepatikimame seife, kuris buvo pastatytas poilsio kambaryje – patalpoje su nekapitalinėmis sienomis. Pagal sutarties 3.5 punktą ieškovė privalėjo informuoti apsaugą apie tai, kad objekte laiko didelius kiekius nedraustų ir asmeninių pinigų, kurių buvimas stebimose patalpose gerokai padidina kėsinimosi į objektą riziką.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip prejudiciniais faktais vadovavosi nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-338-178/2010 nustatytomis aplinkybėmis, nes šioje byloje šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys nėra analogiški, be to, toje byloje buvo keliamas klausimas, ar vagystė iš Palangos kredito unijos patalpų pripažintina draudžiamuoju įvykiu, todėl situacija buvo nagrinėjama visai kitu aspektu ir įrodinėjami su šia nagrinėjama byla tiesiogiai nesusiję dalykai. Dėl to, kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra paneigta, jog signalizacija po suveikimo atsikūrė, o ieškovės bei „Maximos“ atsakingi darbuotojai buvo informuoti apie tai, jog atvykti į saugomą objektą nereikia.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad iš atsakovo pakartotinai priteista dalis sumos, kuri jau buvo kartą priteista iš nusikaltimą padariusio asmens, t. y. šioje civilinėje byloje ieškovės reikalaujama priteisti iš atsakovo suma yra dalis 2008 metais įvykdytos vagystės metu patirtų nuostolių, o ne naujas, savarankiškas turtinis reikalavimas, ir šios žalos atlyginimo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu (turinčiu įstatymo galią) teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje patenkinant civilinį ieškinį. Tai reiškia, kad ieškovė šioje byloje nenurodo žalos, kurios atlyginimo klausimas nebūtų išspręstas anksčiau, atsiradimo pagrindo. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė atsakovo ir nusikaltimą padariusio asmens solidariąją atsakomybę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė Palangos kredito unija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl sutartinių įsipareigojimų pažeidimo ir atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė objekto apsaugos sutarties 3.3, 3.9 punktus, pažeidė CK 6.256 straipsnio 4 dalį, 6.718 straipsnio 1, 2 dalis, be to, netinkamai taikė atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas pagal ginčo sutarties 6.1 punktą, pažeidė CK 6.246 straipsnio 1 dalį, 6.247, 6.248, 6.249 straipsnius. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo darbuotojai tinkamai neapžiūrėjo saugomo objekto išorinio perimetro, nenustatė signalizacijos suveikimo priežasties ir saugomą objektą paliko neįsitikinę, ar pastato viduje nieko nėra. Atsakovo darbuotojai nebuvo tokie rūpestingi ir apdairūs, kiek tokiomis sąlygomis buvo būtina, neatidžiai apžiūrėjo objektą iš vidinės pastato kiemo šiaurinės pusės, neaptiko nusikalstamos veikos požymių, neįvykdė pareigos užtikrinti tolesnę objekto apsaugą ir iš naujo perduoti stebėti objektą į Apsaugos centralizuoto stebėjimo punktą, t. y. neatliko pareigų, pažeidė sutarties sąlygas, dėl to ir buvo įvykdyta vagystė (Objekto apsaugos sutarties 1.3.1, 3.2, 3.3 punktai). Yra priežastinis atsakovo neveikimo ir žalos atsiradimo ryšys, nes jei atsakovas būtų tinkamai veikęs ir apžiūrėjęs saugomas patalpas, žala nebūtų atsiradusi (CK 6.247 straipsnis).

2. Dėl atsakovo atsakomybę šalinančių aplinkybių nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant atsakovo atsakomybę šalinančią aplinkybę, kad ieškovė materialines vertybes saugojo ne specialiai įrengtose patalpose ir taip pažeidė objekto apsaugos sutarties 2.4 punktą. Pagal objekto apsaugos sutarties 3.5, 3.6 ir 3.7 punktus atsakovas turėjo informuoti ieškovę apie visas žinomas aplinkybes, kurios kelia grėsmę objekto saugumui, tačiau objekto apsaugos sutarties vykdymo laikotarpiu jokių pastabų dėl apsaugos patalpų nereiškė. Be to, pinigai buvo laikomi tam skirtoje patalpoje, kuri atsakovui buvo žinoma nuo 2004 metų, seife ir metalinėje dėžėje. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje nustatyto prejudicinio fakto, kad nei atsakovas (apsaugos policija), nei trečiasis asmuo nereiškė pretenzijų dėl objekto būklės, be to, seifas, kuriame buvo saugomi ieškovės pinigai, buvo ne pagrobtas, o išlaužtas, todėl jo savybės nusikaltimui įvykdyti esminės reikšmės negalėjo turėti.

3. Dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų prejudicinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai neatsižvelgė į kitoje civilinėje byloje nustatytus prejudicinius faktus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės atsakingi darbuotojai patys pažeisdami objekto apsaugos sutartį atsisakė atvykti apžiūrėti apsaugos objekto, t. y. kad buvo ieškovės, o ne atsakovo kaltė. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-87/2012, nustatė prejudicinį faktą, kad ieškovės darbuotojas į kredito unijos patalpas nevyko dėl to, jog jam buvo panešta, kad, atsikūrus signalizacijos davikliams, atvykti į saugomą objektą nereikia (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į nustatytus prejudicinius faktus ir pagrįstai sprendė, kad ieškovės atstovo neatvykimas nebuvo žalos atsiradimo priežastis.

4. Dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje įtakos šiai bylai. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad ieškovei iš nusikaltimą padariusio asmens A. K. yra priteista 830 126,98 Lt žalai atlyginti, tėra fikcija, nes dėl netinkamai parinktos kardomosios priemonės A. K. pasislėpė, nėra surastas iki šiol, jokio turto neturi. Iš A. K. priteista suma nepašalina atsakovo atsakomybės už netinkamą sutarties vykdymą.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, kasatorė skunde kelia fakto, o ne teisės klausimus. Atsiliepime iš esmės remiamasi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendime išdėstytais argumentais. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad ieškovės dėl vagystės patirtos žalos atlyginimo klausimas išspręstas tenkinant jos civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Atsakovo teigimu, jis tinkamai vykdė sutartį, atliko visus sutartyje nustatytus veiksmus, buvo apdairus ir rūpestingas, kiek tomis aplinkybėmis buvo būtina ir įmanoma, o ieškovė – priešingai, ignoravo saugumą užtikrinančius reikalavimus, kas turėjo didelę įtaką žalai atsirasti.

Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company SE“ filialas Lietuvoje atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimą. Atsiliepime trečiasis asmuo nurodo, kad kasatorė kelia ne teisės, o fakto klausimus (CPK 353 straipsnis). Trečiojo asmens teigimu, apeliacinės instancijos teismas teisingai išaiškino ginčo sutartį ir išsamiai argumentavo, kodėl pirmosios instancijos teismo pateiktas aiškinimas neatitiktų faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pati kasatorė pažeidė sutartį, nes neužtikrino, jog įgaliotas asmuo bet kuriuo paros metu atvyktų į objektą jo apžiūrėti ir iš naujo įjungtų signalizaciją, o tai lėmė žalos atsiradimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių sudarytos sutarties sąlygų ir įrodymų vertinimo

Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnis); teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir kiekviena sutarties šalis privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti (CK 6.200 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad šalis siejo 2004 m. kovo 1 d. sudaryta objektų stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos suveikimus sutartis. Kasatorė, reikalaudama priteisti iš atsakovo nuostolius, atsiradusius dėl 2008 m. gruodžio 5 d. įvykdytos vagystės iš jos valdomų ir atsakovo pagal sutartį saugotų patalpų, nurodė, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartinius patalpų apsaugos įsipareigojimus ir dėl to ji patyrė nuostolių. Taigi kasatorė, reikalaudama atlyginti iš sutartinių teisinių santykių kilusius nuostolius, pagal bendrąsias sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, t. y. sutartinių įsipareigojimų nevykdymą arba netinkamą vykdymą ir šių veiksmų priežastinį ryšį su patirtais nuostoliais (CK 6.246–6.249 straipsniai). Teismai iš esmės vienodai aiškino sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų sampratą ir šalių sudarytos sutarties sąlygas, tačiau, vertindami įrodymus ir nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, padarė priešingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus ir ieškinį tenkino. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, ir dėl to ieškinį atmetė. Atsižvelgdama į tai, kad neteisėtų veiksmų nustatymas yra fakto klausimas, teisėjų kolegija nurodo, jog kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, jų iš naujo nenustatinėja, tačiau jų pagrįstumą patikrina proceso teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles (CPK 176, 185 straipsniai).

Pagal bendrąsias proceso normų nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis); nustatydamas ginčo sprendimui reikšmingas aplinkybes, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis).

Kasacinio teismo praktika aiškinant minėtas ir kitas proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, yra nuosekli ir nuolat plėtojama. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas; teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle ir išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija „Eglutė“ v.

E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v.

BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. v. UAB „Golineta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-341-684/2015; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v.

A. S., bylos Nr. 3K-3-436-611/2015; kt.).

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nustatydamas faktines aplinkybes ir jų pagrindu darydamas išvadas, netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

Byloje nustatyta, kad, kasatorės patalpose suveikus jutimo davikliams, atsakovo darbuotojai (policijos ekipažas) į įvykio vietą atvyko nedelsiant, nepažeisdami sutarties sąlygų. Šalių ginčo dėl to nėra. Iš pateiktos objektų stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos suveikimus sutarties sąlygų matyti, kad, policijos ekipažui atvykus į objektą ir apžiūros metu nustačius jo išorinio parametro pažeidimus arba kilus įtarimui, kad kažkas pateko į stebimą objektą, privaloma apie tai nedelsiant pranešti saugomo objekto valdytojo įgaliotiems asmenims (sutarties 3.2 punktas); jei policijos ekipažo pareigūnai tokių pažeidimų nenustato, tačiau dėl suveikusios signalizacijos apsauga negali vykdyti tolesnio objekto stebėjimo techninėmis priemonėmis, privaloma nedelsiant iškviesti saugomo objekto valdytojo įgaliotą asmenį apžiūrėti objektą ir iš naujo jį perduoti stebėti į apsaugos centralizuoto stebėjimo pultą (iš naujo įjungti signalizaciją) (sutarties 3.3 punktas). Kasatorė nurodo, kad atsakovo darbuotojai buvo nepakankamai rūpestingi, nes neatidžiai apžiūrėjo objektą iš vidinės pastato kiemo šiaurinės pusės, neaptiko nusikalstamos veikos požymių, neįvykdė pareigos užtikrinti tolesnę objekto apsaugą ir iš naujo perduoti stebėti objektą į apsaugos centralizuoto stebėjimo punktą, t. y. neatliko pareigų, pažeidė sutarties sąlygas, dėl to ir buvo įvykdyta vagystė.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, kasacinio skundo argumentus bei bylos medžiagą, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas visas kasatorės nurodytas aplinkybes išnagrinėjo. Teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymų visumą, nustatė, kad atsakovas po jutimo daviklių suveikimo (centralizuotame pulte suveikus signalizacijai) nedelsiant apie tai informavo kasatorės įgaliotą asmenį. Kasatorė šios aplinkybės neginčija. Taip pat nustatė, jog kasatorės įgaliotas asmuo pranešė, kad atvykęs jis negalės patekti į saugomas ginčo patalpas, nes į jas patenkama per parduotuvės „Maxima“ patalpas, kurių rakto jis neturi. Kadangi tuo pačiu metu suveikė ir parduotuvės „Maxima“ patalpų jutimo davikliai, nedelsiant apie tai buvo informuoti šios įgalioti asmenys, tačiau vienas jų negalėjo atvykti dėl to, kad gyvena kitame mieste, kitas turėjo trukdžių ir kėlė sąlygas dėl atvykimo. Teismas taip pat nustatė, kad per trumpą laiką centralizuotame pulte jutimo davikliai atsikūrė ir signalizacija pradėjo veikti; saugomus objektus galima buvo toliau stebėti techninėmis priemonėmis. Taigi atsakovas, netgi nenustačius saugomų objektų išorinių parametrų pažeidimų, informavo patalpų (objektų) valdytojų įgaliotus asmenis apie suveikusią signalizaciją, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ieškovės įgaliotam asmeniui buvo nurodyta nevykti į įvykio vietą.

Remdamasi pirmiau šioje nutartyje aptartomis bendrosiomis sutarčių teisės nuostatomis (CK 6.156, 6.189, 6.200 straipsniai), teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasatorė, turėdama sutartinę pareigą užtikrinti, jog pagal apsaugą vykdančio asmens pranešimą jos įgaliotas asmuo bet kuriuo paros metu galėtų atvykti į saugomą objektą ir sudaryti sąlygas jį apžiūrėti (sutarties 2.6 punktas), nepakankamai kooperavosi ir bendradarbiavo su apsaugą vykdančiu ir kitas saugomas patalpas valdančiu asmeniu, nes, suveikus signalizacijai, realiai negalėjo sudaryti sąlygų apžiūrėti saugomas patalpas iš vidaus. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad iš esmės yra pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovas, informavęs kasatorę apie suveikusią signalizaciją, tačiau negalėdamas apžiūrėti patalpų iš vidaus ir, atsikūrus signalizacijos jutimo davikliams, toliau vykdydamas saugomo objekto stebėjimą techninėmis priemonėmis, tinkamai vykdė sutartinę pareigą.

Teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir be pagrindo nenustatė, jog atsakovo darbuotojai neatidžiai apžiūrėjo saugomą objektą iš vidinės pastato kiemo šiaurinės pusės, neaptiko nusikalstamos veikos požymių (lauko durų pažeidimo). Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, teismas šią aplinkybę tyrė. Byloje nustatyta, kad vagystės naktį į pastato kieme esančių parduotuvės durų spyną buvo įsuktas varžtas, kuris neleido raktu atrakinti durų. Į durų spyną įsuktą varžtą po vagystės ryte pastebėjo parduotuvės darbuotojai tik tada, kai raktu negalėjo atrakinti durų. Taigi, durys laužtos ar akivaizdžiai pažeistos nebuvo ir, neturint durų rakto bei nebandant jų atrakinti, naktį vizualiai nustatyti durų defekto (įsilaužimo ar durų sugadinimo požymių) realiai galimybių nebuvo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad policijos ekipažas tinkamai atliko savo pareigas ir kad nustatyta aplinkybė dėl durų spynos neįrodo neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), pagrįsta.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog nėra pagrindo taikyti atsakovo civilinę atsakomybę, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, savo išvadas tinkamai motyvavo, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Dėl kitoje byloje priimto teismo sprendimo prejudicinės galios nagrinėjamai bylai

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-87/2012, nustatytus prejudicinius faktus, jog byloje nebuvo paneigta aplinkybė, kad ieškovės atsakingas darbuotojas į kredito unijos patalpas nevyko dėl to, jog, atsikūrus signalizacijos davikliams, jam buvo pranešta nevykti (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kasatorės teigimu, šie faktai patvirtina, kad jos atstovo neatvykimas į įvykio vietą nebuvo žalos atsiradimo priežastis.

Aiškindamas proceso teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas yra suformulavęs tokius prejudicinių faktų kriterijus (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L.

M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal I. Č. prašymą, bylos Nr. 3K-3-294-916/2015; 2015 m. liepos 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Panevėžio žemprojektas“ v. Infrastruktūros plėtros departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-459-611/2015; kt.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos.

Įsiteisėjusiame teismo sprendime padaryta išvada dėl įrodymų nepakankamumo ginčo dalyku esantiems faktams nustatyti neužkerta kelio suinteresuotiems asmenims tą patį faktą įrodinėti kitoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v.

Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2009; kt.). Sprendžiant, ar kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, padarytos išvados gali būti laikomos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, būtina įvertinti tokių aplinkybių nurodymo kontekstą anksčiau išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Mano tikslas“ v. UAB „Armitana“, bylos Nr. 3K-3-474-219/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos šalių argumentus ir byloje surinktus įrodymus, nurodė, kad, nustatant atsakovo neteisėtus veiksmus, yra pagrindas atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje apeliacine tvarka išnagrinėjus civilinę bylą pagal Palangos kredito unijos ieškinį draudimo bendrovei dėl draudimo išmokos ir nuostolių priteisimo (bylos Nr. 2A-87/2012, Nr. 2-338-178/2010), nurodytus faktus, nes atsakovas taip pat buvo patrauktas tos bylos dalyviu (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pirmosios instancijos teismo teigimu, nurodytoje nutartyje nustatyti faktai reikšmingi šiai bylai. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutarties turinį, pažymi, kad nurodytoje anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas iš draudimo teisinių santykių kilęs ginčas ir įrodinėjamo dalyku buvo draudžiamasis įvykis. Nutartyje nespręsta ir nepasisakyta dėl atsakovo veiksmų. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje nurodyta išvada dėl kasatorės įgalioto asmens neatvykimo į kredito unijos patalpas suveikus signalizacijai priežasčių nėra kategoriška ir išdėstyta iškeliant abejonę dėl byloje nepaneigtos galimos situacijos, jog šiam asmeniui buvo pranešta nebevykti į įvykio vietą. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo pripažino Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje nurodytas aplinkybes turinčiomis prejudicinę galią šiai bylai ir jomis rėmėsi (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime pateikta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo neteisėtus veiksmus grindė nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutarties motyvais kaip prejudiciniu faktu.

Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ir nekonstatavus pagrindo taikyti jo civilinę atsakomybę, kasatorės argumentai dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje įtakos šiai bylai pripažintini teisiškai nereikšmingais.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gediminas Sagatys

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas