2020-02-19 Nr. AB-3877-3-62-3-01804-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1240-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01804-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovams Kybartų pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl aktų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) direktoriaus 2018 m. birželio 19 d. nutarimą Nr. 5/48-430 (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 2S-2514 (toliau – ir Sprendimas); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtą baudimą; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos solidariai Kybartų PN ir Kalėjimų departamento, 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 30 dienų trukusį kankinimą alkiu ir diskriminavimu maitinant, neleidžiant pasinaudoti specialiąja teise pirkti maisto produktus parduotuvėje; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtą atsisakymą panaikinti neteisėtą nuobaudą bei administracinės procedūros terminų pažeidimą; 6) priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 2–9, 72–74).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu Kybartų PN direktoriaus pavaduotojas skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą, numatytą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsnio l dalies 3 punkte – draudimą vieną mėnesį apsipirkti įstaigos parduotuvėje. Nebuvo išaiškinta, kokio bausmės atlikimo režimo pažeidimo padarymu pareiškėjas kaltinamas ir už ką jam skiriama drausminė nuobauda, taigi ir apsiginti pateikiant paaiškinimus raštu galimybė sudaryta nebuvo, nuobauda skirta bausmės atlikimo režimo pažeidimo nepadariusiam asmeniui. Dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos pareiškėjas buvo pateikęs skundą Kalėjimų departamentui, kuris Sprendimu pareiškėjui paskirtą nuobaudą panaikinti atsisakė.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. birželio 15 d., apie 15 val. 50 min., 2 būrio kambaryje Nr. 203 pareiškėjo lovoje kitas nuteistasis paslėpė mobilaus ryšio telefoną. Kadangi toks veiksmas su pareiškėju suderintas nebuvo, pareiškėjas telefoną paėmė ir mėgino grąžinti nuteistajam, kuris tuo metu buvo išbėgęs į koridorių. Tačiau pareiškėjas pakeliui sutiko pareigūnus ir jiems perdavė telefoną. Nuteistasis M. V., kuris pareiškėjo lovoje paslėpė telefoną, parašė įstaigos direktoriui pasiaiškinimą, kuriame nurodė, jog jis pareiškėjo lovoje paslėpė telefoną. Pareiškėjas parašė analogišką paaiškinimą raštu, kad pareigūnams perduotas telefonas nėra jo nuosavybė. Tačiau 2018 m birželio 19 d. pareiškėjas buvo informuotas, jog jį ketinama bausti drausmine tvarka ir Nutarimu buvo paskirta drausminė nuobauda. Pareiškėjo manymu, Nutarime nėra nurodyti jokie pareiškėjo veiksmai ar neveikimas, galintys būti drausmės atlikimo režimo pažeidimu.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. liepos 19 d. pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti specialiąja teise, apibrėžta BVK 92 straipsnyje – apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Pareiškėjas mėnesį buvo kankinamas alkiu bei diskriminuojamas maitinant.

5. Teigė, jog nuteistieji įkalinimo įstaigose maitinami pagal akivaizdžiai diskriminacinius valgiaraščius. Kalėjimų departamento direktorius savo įsakymu yra nustatęs skirtingus valgiaraščius dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, dirbančioms ir nedirbančioms moterims. Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamentui įstatymas nesuteikia teisės diferencijuoti nuteistuosius pagal lytį, socialinį požymį. Pareiškėjui buvo gėda dėl kitų nuteistųjų, nes jis, kaip dirbantis, gaudavo didesnį maisto davinį. Pareiškėjo fiziologinių mitybos poreikių niekas nenustatinėjo, o jis maitinamas pagal vidutinius statistinius įvairaus amžiaus žmonių fiziologinius maitinimosi poreikius. Todėl draudžiant vieną mėnesį apsipirkti įstaigos parduotuvėje, pareiškėjas jautėsi kankinamas alkiu.

6. Pareiškėjo teigimu, žala jam padaryta neteisėtu neveikimu (neinformuojant, kokio pažeidimo padarymas inkriminuojamas pareiškėjui, nesudarant galimybės apsiginti, atsisakant panaikinti neteisėtą nuobaudą, praleidžiant administracinės procedūros terminą), neteisėtais veiksmais (be teisėto pagrindo baudžiant, kankinant alkiu ir diskriminuojant maitinant). Padaryta žala nėra mažareikšmė, ji daro neigiamą įtaką nuteistojo teisėms 12 mėnesių, o baudimas nepagrįstai nukentėjusiam asmeniui daro didelę moralinę žalą. Tarp atsakovo institucijų ir pareigūnų neteisėto veikimo, neveikimo, nekompetentingumo, bendro pobūdžio pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai nepaisymo bei padarytos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kaltė padaryta tyčine kaltės forma.

7. Atsakovai Kybartų PN ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 53–57, 77–79).

8. Nurodė, kad pareiškėjas pažeidė režimo reikalavimą, nurodytą BVK 112 straipsnio 4 dalyje. Pas pareiškėją, atliekant dalinę asmens kratą, buvo rasta nuteistiesiems draudžiamų daiktų, t. y. pareiškėjas su savimi turėjo mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kuris nėra įtrauktas į Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą (toliau – ir Sąrašas). Už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, vadovaujantis BVK 142 ir 143 straipsniais, pareiškėjui Nutarimu buvo skirta nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus kanceliarines prekes ir higienos reikmenis). Su Nutarimu pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai. Iš karto po įvykio pareiškėjui buvo suteikta teisė pasiaiškinti dėl pažeidimo, tai įrodo jo pasiaiškinimas. Tačiau Kybartų PN pareigūnų 2018 m. birželio 15 d. pranešimuose nurodytos kitos aplinkybės nei pareiškėjo paaiškinime. Pareiškėjas dėl padaryto pažeidimo buvo svarstytas Drausmės komisijoje, jam buvo suteikta galimybė pasiaiškinti. Pareiškėjas pasinaudojo BVK 183 straipsnyje numatyta nuteistųjų teise apskųsti paskirtą nuobaudą. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, jog nutarime aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai, nuobauda paskirta laikantis BVK nuostatų, nepažeidžiant terminų, nuobaudos naikinti nėra pagrindo.

9. Kybartų PN direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, Nutarimu paskyręs pareiškėjui nuobaudą – uždrausti vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus kanceliarines prekes ir higienos reikmenis) teisės aktų nuostatų ir pareiškėjo teisės būti aprūpintam maistu nepažeidė, kadangi pareiškėjas pataisos įstaigoje aprūpinamas maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas, pareiškėjui tiekiamas maistas atitiko fiziologines mitybos normas, o draudimas papildomai apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje vertinamas kaip drausminimo priemonė, motyvuojant nuteistąjį bausmės atlikimo režimo sąlygų. Vyrai ir moterys turi daug fiziologinių skirtumų, todėl natūralu, kad jų mityboje galima nustatyti skirtumus. Taip pat akivaizdu, kad dirbantys naudingą darbą asmenys išnaudoja daugiau energijos ir turi daugiau maitintis.

10. Pažymėjo, jog pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas aplinkybes dėl kilusios žalos įrodyti, tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.

11. Atsakovai Kalėjimų departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 39–41).

12. Nurodė, kad Kalėjimų departamente buvo gautas ir išnagrinėtas pareiškėjo 2018 m. birželio 25 d. skundas. Kalėjimų departamentas Sprendimu pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir nustatė, kad nėra pagrindo naikinti Nutarimo. Kalėjimų departamentas darė išvadą, kad surinktos dokumentinės medžiagos pakanka įrodyti, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 15 d. dalinės jo kratos metu turėjo mobilaus ryšio telefoną. Skiriant nuobaudą buvo laikomasi BVK 143 straipsnio 2 dalies reikalavimų, naikinti paskirtą nuobaudą nėra pagrindo.

13. Kalėjimų departamentas į pareiškėjo skundus atsakė laiku ir išsamiai, remdamasis pateikta dokumentine medžiaga, atsakymus pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, paaiškino teisinį ir faktinį atsisakymo pagrindus. Manė, kad šis atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

14. Nurodė, jog nenustatyta, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

II. 15. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 85–93).

16. Teismas nustatė, kad 2018 m. birželio 15 d. gauti Kybartų PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto R. M. ir jaunesniojo specialisto T. C. tarnybiniai pranešimai, jog 2018 m. birželio 15 d., apie 15.50 val., minėtiems pareigūnams gyvenamosios zonos apėjimo metu užėjus į 2 būrio gyvenamąjį kambarį Nr. 203 ir kilus įtarimui, jog 2 būrio nuteistasis E. P. su savimi gali turėti draudžiamų daiktų, pareiškėjas iš šortų kišenės išėmė ir padėjo ant lovos mobiliojo ryšio telefoną „Samsung GT-I9300“ (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)) su SIM kortele „Labas“. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 112 straipsnio 4 dalies reikalavimus, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 18 priedo reikalavimus. Įvertinęs nuteistojo rašytinį paaiškinimą, Kybartų PN direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, Nutarimu skyrė nuobaudą nuteistajam E. P. – uždrausti vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). Pareiškėjas Nutarimą BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskundė Kalėjimų departamentui, kuris Sprendimu pripažino paskirtą nuobaudą pagrįsta.

17. Teismas vadovavosi BVK 10 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio, 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 110 straipsnio, 11 straipsnio, 112 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.), Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. spalio 20 d.) 18 priedo 4–4.19 punktų nuostatomis.

18. Išanalizavus byloje pateiktus įrodymus, t. y. tarnybiniuose pranešimuose pateiktą medžiagą, buvo nustatyta, kad 2018 m. birželio 15 d., apie 15.50 val., pareigūnams gyvenamosios zonos apėjimo metu užėjus į 2 būrio gyvenamąjį kambarį Nr. 203 ir kilus įtarimui, jog 2 būrio nuteistasis E. P. su savimi gali turėti draudžiamų daiktų, pareiškėjas iš šortų kišenės išėmė ir padėjo ant lovos mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele. Nuteistajam buvo duotas nurodymas pasiaiškinti raštu. Pareiškėjas 2018 m. birželio 15 d. pasiaiškinime Nr. 4/52-632 nurodė, jog 2018 m. birželio 15 d. apie 15.50 val., jam būnant 2 būrio gyvenamajame kambaryje Nr. 203, buvo rastas telefonas, kurį jis perdavė pareigūnams. Nurodė, jog telefonas buvo M. V..

19. Iš tarnybinių pranešimų, nuteistojo asmens kratos protokolo teismas nustatė, kad 2018 m. birželio 15 d., apie 15.50 val., 2 būrio kambaryje Nr. 203, kilus įtarimui dėl uždraustų daiktų turėjimo ir prieš atliekant dalinę asmens kratą, pareiškėjas iš šortų kišenės išėmė ir padėjo ant lovos mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, kaip įstatymų draudžiamą turėti daiktą, visiškai akivaizdu, jog pažeidimo tyrimas buvo visapusiškas ir objektyvus, ir būtent pareiškėjas E. P., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN, 2018 m. birželio 15 d. 2-ajame nuteistųjų būryje neteisėtai turėjo mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, t. y. turėjo daiktą, kuris nenumatytas leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir būtent 2018 m. birželio 15 d. pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. pažeidė BVK 112 straipsnio 4 dalies ir Taisyklių 18 priedo reikalavimus, kuriais nėra leidžiama įsigyti ir turėti telefoną (jų dalis ir priedus) laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems.

20. Pareiškėjas, turėdamas daiktą (mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele), kuris nepatenka į Sąrašą, nesilaikė Taisyklėse nustatyto reikalavimo turėti tik tuos būtiniausius reikmenis ir kitus daiktus, kurie yra leidžiami turėti.

21. Teismas nusprendė, jog pareiškėjas, turėdamas daiktą (nuosavybės faktas nagrinėjamu atveju nevertintinas, nes svarbus yra mobiliojo ryšio telefono de facto (faktiškai, iš tikrųjų) turėjimo faktas), kuris nenumatytas leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 112 straipsnio 4 dalies, Taisyklių 18 priedo reikalavimus, todėl Kybartų PN direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, Nutarimu teisėtai ir pagrįstai skyrė drausminę nuobaudą pareiškėjui – draudimą vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). Įvertinus Kybartų PN 2018 m. spalio 5 d. pažymos apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinamus duomenis (pažeidimų pobūdis ir kiekis), paskirta nuobauda atitinka pažeidimo pobūdį ir negali būti laikoma per griežta atsakomybės priemone, skirta motyvuoti pareiškėją teisės aktus atitinkančiam elgesiui. Teismas nusprendė, kad viešojo administravimo subjekto (Kybartų PN pareigūnų) atlikti viešojo administravimo veiksmai skiriant nuobaudą pareiškėjui už tai, kad jis turėjo daiktą, kuris nepatenka į Sąrašą, atlikti neviršijant jam suteiktų įgaliojimų.

22. Teismas vadovavosi nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarką reglamentuojančio BVK 143 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 205 ir 206 punktais. Pažymėjo, kad teikti paaiškinimą yra nuteistojo teisė, o ne pareiga. Iš pateiktos į bylą medžiagos matyti, kad nuteistasis pateikė rašytinį paaiškinimą dėl pažeidimo, todėl pareiškėjo E. P. teisė žinoti, kokiu nusižengimu jis įtariamas, bei teisė pasiaiškinti, nepažeista.

23. Kybartų PN specialistų tarnybiniai pranešimai surašyti 2018 m. birželio 15 d., nuteistojo asmens kratos protokolas dėl pas pareiškėją rato telefono ir SIM kortelės surašytas 2018 m. birželio 15 d., pareiškėjo pasiaiškinimas parašytas 2018 m. birželio 15 d., Kybartų PN Drausmės komisijos posėdis, kuriame buvo svarstomas pareiškėjas dėl pas jį rasto mobilaus ryšio telefono su SIM kortele, vyko 2018 m. birželio 19 d., o drausminė nuobauda paskirta 2018 m. birželio 19 d. nutarimu. Taigi esant šioms aplinkybėms, Kybartų PN direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2018 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 5/48-430 nuteistajam E. P. drausminė nuobauda paskirta nepažeidus BVK 143 straipsnio 4 dalyje numatyto dviejų mėnesių termino.

24. Kalėjimų departamento Sprendimas, kuriuo buvo pripažinta, kad Kybartų PN direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, paskirta pareiškėjui nuobauda yra pagrįsta, taip pat yra visapusiškai ir objektyviai išnagrinėtas, todėl jį panaikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais pagrindo nebuvo.

25. Nutarimu pareiškėjui buvo paskirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta nuobauda – draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų. Įvertinus nustatytas aplinkybes nuobaudą pareiškėjui paskyrė kompetentingas pareigūnas laikydamasis nustatytos tvarkos ir terminų (BVK 143 str. 4, 7 d.).

26. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad neturi pagrindo abejoti aktualių nagrinėjamai bylai bausmių vykdymo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatų suderinamumu su Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri yra aukščiausią teisinę galia turintis teisės aktas Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis). Taip pat pažymėta, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nuostatos, nurodytos pareiškėjo skunde, yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl nacionaliniai bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai nebūtinai turi atitikti minėtas Europos kalėjimų taisykles.

27. Teismas nurodė, kad asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis. Minėtos normos įgyvendinimo tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės“ (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Šių taisyklių 7 punkte nustatyta, jog suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus <...> (redakcija nuo 2015 m. kovo 3 d.). Vidutiniai paros kiekiai nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. IR-485 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę – ne mažiau kaip 2 298 kcal. Atsakovo į bylą pateikti Kauno technologijos universiteto Maisto tyrimo instituto Maisto tyrimų centro 2018 m. birželio 1 d. tyrimų protokolas patvirtino, kad nedirbančių vyrų paros maisto davinio energinė vertė Kybartų pataisos namuose tikrinimų metu (pareiškėjas atsakovo įstaigoje bausmę atlieka nuo 2018 m. kovo 20 d.) buvo 2 703 kcal.

28. Teismas nusprendė, kad esant minėtam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl paros maisto davinio energinės vertės bei pareiškėjui skunde neišdėsčius konkrečių maisto kokybės ir kiekio pažeidimo atvejų (pareiškėjo pateiktų valgiaraščių diskriminacinis pobūdis nepagrįstas objektyviais kompetentingų institucijų duomenimis, galinčiais būti įrodymais), nesant pareiškėjo skundų pataisos namų administracijai dėl maisto kokybės ir kiekio, ir nors pareiškėjas negalėjo vieną mėnesį įsigyti maisto produktų už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas dėl paskirtos nuobaudos, tačiau BVK 173 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl pareiškėjo aprūpinimo maistu pagal fiziologines mitybos normas nebuvo pažeistos. Tokiu būdu pripažinta, kad Kybartų PN direktoriaus pavaduotojui, atliekančiam direktoriaus funkcijas, 2018 m. birželio 19 d. nutarimu skyrus pareiškėjui nuobaudą – uždrausti vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) teisės aktai ir pareiškėjo teisė būti aprūpintam maistu pataisos įstaigoje nebuvo nepažeisti, kadangi pareiškėjui tiekiamas maistas atitiko fiziologines mitybos normas, o draudimas papildomai apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje vertinamas kaip drausminimo priemonė, motyvuojanti nuteistąjį tinkamu elgesiu užsitikrinti komfortiškesnes bausmės atlikimo sąlygas.

29. Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo skundas netenkintinas kaip nepagrįstas.

III. 30. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir tenkinti skundą bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtais veiksmais (neteisėtu baudimu, kankinimu alkiu) padarytą žalą, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtais veiksmais (pareigūno atsisakymu vykdyti įstatymu nustatytas pareigas) padarytą žalą, priteisti procesines palūkanas (b. l. 96–103).

31. Pareiškėjas nurodo, kad baigtinis nuteistiesiems draudžiamų daiktų sąrašas yra įtvirtintas įstatyme – BVK 93, 100, 110 straipsniuose. Todėl, pareiškėjo teigimu, nepagrįsti Kybartų PN specialistų R. M. ir T. C. įtarimai, kad pareiškėjas galėjo turėti nuteistiesiems draudžiamų daiktų.

32. Nors pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs, kad Taisyklių 18 priede nėra numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama turėti telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones, pareiškėjo teigimu, pagal konstitucinę doktriną tam, kad turėtų teises, privatinės teisės subjektui (kalinamam asmeniui) nėra reikalingas šių teisių patvirtinimas nei įstatymu, nei kitu teisės aktu.

33. Pareiškėjo manymu, BVK 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas nereiškia delegavimo nustatyti kokius nors nuteistųjų (privatinės teisės subjektų) teisių ar laisvių apribojimus poįstatyminiu teisės aktu – Taisyklėmis.

34. Pareiškėjo teigimu, kadangi jis jokio pažeidimo nepadarė, Kalėjimų departamento pareigūnas nuobaudą panaikinti privalėjo.

35. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje ir 110 straipsnyje įtvirtintais principais, jog negalioja joks aktas, priešingas Konstitucijai; teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

36. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nuostatos, nurodytos pareiškėjo skunde, yra tik rekomendacinio pobūdžio, nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246, 6.263 straipsnių nuostatomis.

37. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad jokiame įstatyme nėra leidimo nustatyti skirtingas maitinimo normas ir skirtingus valgiaraščius vyrams ir moterims, dirbantiems ir nedirbantiems asmenims.

38. Atsakovai Kybartų PN ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 107–109).

39. Kybartų PN nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino visą jam pateiktą medžiagą, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

40. Atsakovai Kalėjimų departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti (b. l. 110–111).

41. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 114–115).

43. Pareiškėjas taip pat pateikė atsikirtimus į Kybartų PN atsiliepimą (b. l. 118–120), prašydamas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Kybartų PN 2018 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 5/48-430, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda, ir Kalėjimų departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 2S-2514 „Dėl skundo išnagrinėjimo“, kuriuo paliktas galioti minėtas nutarimas, pagrįstumo bei teisėtumo, bei pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurios atsiradimas siejamas, su kaip teigiama, neteisėtos nuobaudos skyrimu, skundo dėl jos panaikinimo netinkamu nagrinėjimu, kankinimo alkiu ir diskriminavimu, pagrįstumo.

45. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundžiami Nutarimas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti bei nenustatęs kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), su kuriais pareiškėjas siejo neturtinės žalos atsiradimą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

46. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėjas, kuris teigia, kad jis jokio pažeidimo nepadarė, todėl jam negalėjo būti paskirta nuobauda, bei skundžiasi dėl nustatytų skirtingų maitinimo normų bei valgiaraščių.

47. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

48. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Nutarimu pareiškėjui paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) – dėl to, kad pareiškėjas pažeidė BVK 112 straipsnio 4 dalies ir Taisyklių 18 priedo reikalavimus, turėdamas daiktą (mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele), nenumatytą Sąraše.

49. Kiek tai susiję su ginčo situacijai aktualiu teisiniu reguliavimu ir jo aiškinimu, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal BVK nuostatas bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis. Bausmės vykdymo institucijos arba pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis, privalo laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo, tuo tarpu nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus, laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Nesilaikant numatytų reikalavimų asmenims gali būti taikoma atsakomybė.

50. BVK 112 straipsnio, numatančio pataisos įstaigų režimą ir pagrindinius jo reikalavimus, 4 dalis (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) numato, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas numato Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą. Mobilusis telefonas į šį sąrašą nėra įtrauktas.

51. Taigi, BVK 112 straipsnio 4 dalis nustato, kad nuteistiesiems leidžiamu su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas nustatomas Taisyklėse. Pareiškėjas, turėdamas mobilųjį telefoną su SIM kortele, kuris pagal Sąrašą nėra vienas iš leidžiamų su savimi turėti daiktų, pažeidė BVK 112 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą.

52. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad tokio pobūdžio nuostatos, t. y. nuteistiesiems leidžiamų su savimi turėti daiktų sąrašas, gali būti nustatytos tik įstatyme, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose.

Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. liepos 3 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia (be kita ko) tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. ir kt. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis Teismas, savo aktuose pripažindamas, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.).

Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 5 d. nutarimai). Atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis.

Tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais teisės aktais, kartu laikantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, ar BVK 112 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašas nustatomas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, o pareiškėjo kvestionuojamos minėtų Taisyklių 18 priedo nuostatos, kurios nustato Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, yra nukreiptos į minėtos BVK 112 straipsnio 4 dalies įgyvendinimą.

53. Viena iš nuobaudų, kurią galima skirti už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą yra draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) (BVK 142 str. 1 d. 3 p.). Taigi, pareiškėjui skundžiamu Nutarimu buvo pagrįstai ir teisėtai paskirta ši nuobauda.

54. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad Nutarimas priimtas prieš tai suteikus pareiškėjui teisę pasiaiškinti, nepažeidus BVK 142 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino. Nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) bei konkrečiomis normomis, skirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta nuobauda yra motyvuota, todėl jį naikinti nebuvo ir nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai, Kalėjimų departamento sprendimas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Nutarimo, yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti taip pat nėra pagrindo.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2494-442/2016, 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017 ir kt.). Be to, nors pareiškėjas ir mini šias rekomendacijas, konkrečių argumentų, kokių būtent nuostatų nebuvo laikomasi nagrinėjamu atveju, nenurodo.

56. Nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų (neveikimo), kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

57. Be to, nors pareiškėjas negalėjo vieną mėnesį įsigyti maisto produktų už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas dėl paskirtos nuobaudos, tačiau pagal BVK 173 straipsnio 4 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Byloje nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo aprūpinimas maistu pagal fiziologines mitybos normas nebūtų užtikrintas.

58. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su diskriminavimu, nustatant skirtingoms įkalintų asmenų grupės skirtingas maitinimo normas ir valgiaraščius, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime yra išaiškinęs, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06)).

59. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtinti valgiaraščiai sudaryti diferencijuojant tam tikras atskiras kalinamų asmenų grupes – dirbančius / nedirbančius vyrus, dirbančias / nedirbančias moteris, nepilnamečius, nėščias moteris, krūtimi maitinančias moteris, dirbančius / nedirbančius vyrus (vegetarus), dirbančias / nedirbančias moteris (vegetarės), asmenis, kuriems paskirtas dietinis maitinimas bei veganus. Tarp šių grupių yra akivaizdūs skirtumai, kuriuos apsprendžia vyrų ir moterų fiziologiniai skirtumai, asmenų amžius, aktyvumas (dirba / nedirba), rutininės mitybos poreikiai ar kt., todėl nėra pagrindo abejoti teisinio reguliavimo, pagal kurį fiziologinės mitybos normos ir valgiaraščiai sudaromi atsižvelgiant į atskirų kalinamų asmenų grupių poreikius, teisėtumu.

60. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan