2013-02-21 Nr. AB-21-3-61-3-01096-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-323/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01096-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.1.; 16.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. E. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. E. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) viršininko 2012 m. kovo 26 d. rezoliuciją (sprendimą), kuria pareiškėja nepriimta į Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas; 2) panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. 5-V-325 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“; 3) įpareigoti Vilniaus apskrities VPK paskirti pareiškėją į Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas; 4) įpareigoti Vilniaus apskrities VPK už laikotarpį nuo atsisakymo priimti E. E. į pareigas dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos sumokėti pareiškėjai minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

Paaiškino, kad 2012 m. kovo 15 d. laimėjo vykusią atranką į Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas ir pretendentų į laisvas aukštesnes pareigūno pareigas atrankos protokole pasirašė, jog sutinka eiti atrankoje laimėtas pareigas. 2012 m. kovo 21 d. Vilniaus apskrities VPK Personalo skyriaus vedėjas L. Z. B. pateikė tarnybinį pranešimą „Dėl E. E. perkėlimo į aukštesnes pareigas“, kuriame nurodė, kad pareiškėja buvo patikrinta, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 5-V-529 „Dėl kandidatūrų tikrinimo ir derinimo policijos sistemoje“ 1.2.1 ir 1.4 punktais, ir nustatyta, kad jai 2004 m. rugsėjo 5 d. pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnį paskirta 100 Lt bauda, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį jai skirta 4 375 Lt bauda. 2012 m. kovo 26 d. Vilniaus apskrities VPK viršininkas K. L. minėtame pranešime uždėjo rezoliuciją „Susipažinau, nesutinku priimi į atrankoje laimėtas pareigas“. 2012 m. balandžio 2 d. pareiškėja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui pateikė prašymą dėl perkėlimo į aukštesnes pareigas ir 2012 m. balandžio 27 d. buvo supažindinta su Vilniaus apskrities VPK tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR5-3304, kuriame nurodyta, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-325 yra naikinama Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė, todėl pareiškėja į minėtas pareigas negali būti paskirta. Tokiu elgesiu atsakovas patvirtino, kad pareiškėja turėjo teisinį pagrindą būti paskirta į aukštesnes pareigas. Policijos departamentas nepagrindė pareigybės naikinimo teisėtumo, pareiškėja nebuvo supažindinta su jokiais pareigybės naikinimą pagrindžiančiais dokumentais. Policijos departamentas naikinti pareigybę nusprendė sužinojęs, kad Vilniaus apskrities VPK bylinėjasi su pareiškėja. Manė, kad pareigybės panaikinimu siekta užkirsti jai kelią užimti pareigas.

Vilniaus apskrities VPK jau atrankos pradiniame etape galėjo patikrinti pareiškėjos tinkamumą užimti Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybę. Neuždrausdamas pareiškėjai dalyvauti atrankoje bei pripažindamas ją atrankos laimėtoja, Vilniaus apskrities VPK patvirtino ir pagrįstai leido tikėtis, kad pareiškėja bus perkelta į aukštesnes pareigas. Vilniaus apskrities VPK nevykdė savo pareigos ir, pažeisdamas atranką laimėjusios pareiškėjos teisėtus lūkesčius, per teisės akte numatytą terminą neperkėlė jos į aukštesnes pareigas. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. birželio 13 d. įsakyme Nr. 5-V-529 numatyta galimybė tikrinti Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybiniame registre, policijos informacinės sistemos personalo posistemyje, Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre bei tikrinti, ar kandidatų atžvilgiu atliekami tarnybiniai patikrinimai, skirtos tarnybinės nuobaudos. Esant nepritarimui dėl pareigūno skyrimo į aukštesnes pareigas, turi būti pateikiama argumentuota rašytinė nuomonė. 2012 m. kovo 26 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko rezoliucija išreikštas nesutikimas yra visiškai nemotyvuotas.

Nors atlikus E. E. patikrinimą nustatyta, kad ji pažeidė Administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnį bei Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį, tai nesudaro pagrindo laikyti, kad pareiškėja neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Asmuo laikomas nepriekaištingos reputacijos, jei nėra Vidaus tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 2–4, 6 punktuose ir 2 dalyje nurodytų aplinkybių. Pareiškėjos atžvilgiu nėra nei vieno iš nurodytų pagrindų. Nors E. E. 2008 m. birželio 2 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu pripažinta kalta dėl neatsargaus nusikaltimo padarymo, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 3 dalies 2 punktu, ji laikytina neteista (išnykęs teistumas). Pareiškėjos padarytas nusikaltimas yra neatsargus ir negali būti laikomas asmenį kompromituojančiu faktu. E. E. reputacija laikytina nepriekaištinga ir Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio prasme.

Atsakovai, elgdamiesi sąžiningai, apdairiai ir protingai privalėjo pareiškėjai pateikti konkrečius dokumentus, susijusius su jos pareigų, į kurias pareiškėja turėjo būti paskirta laimėjusi atranką, naikinimu. Policijos departamentui nepateikus reikiamų dokumentų laikytina, kad pareigybės naikinimas yra fiktyvus ir susijęs išimtinai su 2012 m. balandžio 16 d. skundo pagrindu pareiškėjos inicijuotu teisminiu ginču su Vilniaus apskrities VPK, reikalaujant perkelti ją į atrankoje laimėtas pareigas.

Manė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos priėmimo į darbą (į laimėtos atrankos būdu skiriamas pareigas) garantijos, įtvirtintos Darbo kodekso 96 straipsnyje. Vilniaus apskrities VPK turi būti įpareigotas priimti pareiškėją į pareigas ir už laiką nuo atsisakymo priimti į pareigas dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos sumokėti pareiškėjai minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2011 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 5-V-1020 nuo 2012 m. sausio 2 d. įsteigė Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyrių. Skyriuje įsteigta 16 pareigybių iš vidinių Vilniaus apskrities VPK rezervų. Imuniteto skyriaus išlaikymui nebuvo skirtas papildomas finansavimas. Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus viršininkas, atsižvelgdamas į padaliniui iškeltus uždavinius ir būtinybę kuo greičiau komplektuoti tyrėjų bei vyresniųjų tyrėjų pareigybes, pasiūlė panaikinti Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo (statutinio valstybės tarnautojo, A lygis, 12 kategorija) pareigybę. Panaikinus šią pareigybę bus sutaupoma apie 40 tūkst. Lt, o lėšos panaudojamos komplektuojant Imuniteto skyriaus tyrėjų ir vyresniųjų tyrėjų pareigybes. Šiam siūlymui Vilniaus apskrities VPK vadovas pritarė ir pateikė siūlymą Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Personalo valdybos viršininkui. Lietuvos policijos generalinio komisaras 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-325 Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybę panaikino.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos nurodytoje teismų praktikoje kalbama apie struktūrinius pertvarkymus ir pareigybių panaikinimus atleidžiant darbuotojus iš darbo. Šiuo atveju pareiškėja nebuvo atleista iš darbo, ji dirba Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniąja tyrėja ir jai mokamas darbo užmokestis. E. E. skunde nurodomos bylos ir nagrinėjama byla skirtingos savo faktinėmis aplinkybėmis.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. bei 2006 m. birželio 6 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A5-836/2005, 2008 m. birželio 4 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A55-904/2008 bei 2011 m. sausio 26 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, tvirtino, kad viešojo administravimo subjektas, būdamas atsakingas už įgyvendinimą valstybės politikos atitinkamoje jam pavestoje srityje, nustatant administracijos struktūrą, turi teisę veikti savo nuožiūra. Pareiškėja į pareigas nebuvo paskirta, todėl pareigybės panaikinimas nesukėlė jokių pasekmių.

Darbo kodekso 96 straipsnio nuostatos netaikomos, nes šiame straipsnyje reglamentuojamos garantijos priimant į darbą. Pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Pareiškėja nebuvo priimta į naują darbą, o dalyvavo atrankoje į aukštesnes pareigas. Pareigūnus iš vienų pareigų į kitas savo įsakymu perkelia vadovai, turintys teisę skirti į pareigas ir tai yra tarnybos santykių tęstinumas. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-325 Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė panaikinta. Pareiškėja įsakymu nebuvo paskirta į pareigas, todėl reikalavimas sumokėti minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas Policijos departamentas prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad 2012 m. balandžio 24 d. Policijos departamento Personalo valdyboje buvo gautas Vilniaus apskrities VPK 2012 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 10-S-7969, kuriuo Vilniaus apskrities VPK dėl sunkios finansinės padėties prašė panaikinti Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybę. Sutaupytos lėšos apie 40 tūkst. Lt būtų panaudotos vyresniųjų tyrėjų ir tyrėjų pareigybių komplektavimui. 2012 m. balandžio 24 d. l. e. policijos generalinio komisaro pareigas R. P. priėmė įsakymą panaikinti Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybę. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 11 straipsnio 1 ir 2 dalis viešojo administravimo subjekto pareigybių steigimas ir naikinimas yra vidaus administravimo veiklos forma, todėl negali būti ginčijamas administraciniame teisme. Teismų praktikoje pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė.

Pažymėjo, kad pareiškėja nėra atleista ir tęsia tarnybą vidaus reikalų sistemoje. Ji yra statutinė valstybės tarnautoja, vidaus tarnybos sistemos pareigūnė. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, socialines ir kitas garantijas nustato Vidaus tarnybos statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas. Kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai pareigūnams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Vidaus tarnybos statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas. Pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Darbo kodekso nuostatomis dėl socialinių garantijų, susijusių su priėmimu į darbą. Priėmimas į darbą ir statutinio valstybės tarnautojo perkėlimas į aukštesnes pareigas toje pačioje įstaigoje, nekeičiant darbdavio, nėra tapatūs dalykai, todėl ir Darbo kodekso 96 straipsnis negali būti taikomas. Pareiškėja šiuo metu dirba Vilniaus apskrities VPK ir gauna darbo užmokestį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. kovo 26 d. rezoliuciją (sprendimą), kuriuo E. E. nepriimta į Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju jokio susitarimo tarp pareiškėjos ir vidaus reikalų įstaigos vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, nebuvo sudaryta, taigi pareiškėja į Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiosios tyrėjos pareigas turėjo būti priimta, vadovaujantis Vidaus tarnybos statutas bei vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1V-334 patvirtintu Atrankos į laisvas aukštesnes pareigūno pareigas tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), iki 2012 m. kovo 29 d. Aprašo 39 punkto analizė leido teismui padaryti išvadą, kad ši nuostata yra imperatyvi ir nenumato jokios galimybės atranką laimėjusio asmens neskirti į pareigas. Apraše yra numatytos tik dvi aplinkybės, kurioms esant asmuo neskiriamas į laimėtas pareigas: 1) atranką laimėjęs pareigūnas iki įsakymo perkeltas į pareigas, dėl kurių buvo organizuojama atranka, priėmimo atsisako eiti šias pareigas (Aprašo 36 punktas); 2) gavus kompetentingos valstybės institucijos išvadą, kad atranką laimėjusiam pareigūnui negali būti išduotas asmens patikimumo pažymėjimas arba leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (pareigybės aprašyme turi būti nustatytas (toks reikalavimas turi būti nustatytas pareigybės, kurią užimti paskelbta atranka, aprašyme, Aprašo 40 punktas).

Teismas sutiko su pareiškėjos pateikiamu aiškinimu, jog būtinų pareigoms užimti pretendento savybių įvertinimas turi būti atliekamas iki atrankos komisijos posėdžio. Aprašo 14 punkte nustatyta, kad personalo tarnyba pagal pateiktų dokumentų duomenis įvertina, ar pretendentai atitinka pareigybei nustatytus reikalavimus. Jeigu pretendentas neatitinka šių reikalavimų, jis per 5 darbo dienas nuo dokumentų vidaus reikalų įstaigoje gavimo dienos informuojamas raštu apie tai, kad jam neleidžiama dalyvauti atrankoje. Jei pretendentas atitinka šiuos reikalavimus, jis informuojamas raštu apie atrankos datą ir laiką. Pareiškėjai buvo leista dalyvauti atrankoje, taigi padaryta išvada, kad ji atitinka pareigybei nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad laimėjusi atranką, ji bus perkelta į aukštesnes pareigas.

Išanalizavus Vidaus tarnybos statuto bei jį detalizuojančio Aprašo nuostatas, padaryta išvada, kad po laimėtos atrankos asmuo gali būti tikrinamas tik, siekiant gauti asmens patikimumo pažymėjimą ar leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (specialus reikalavimas turi būti nustatytas pareigybės aprašyme). Jokių kitų asmenų tikrinimo po laimėtos atrankos pagrindų teisės aktai nenustato.

Byloje surinktais dokumentais pagrįsta atsisakymo priimti pareiškėją į aukštesnes pareigas procedūra rodo, jog jos eigoje buvo pakeistas faktinis pagrindas, dėl ko pareiškėja nebuvo perkelta į aukštesnes pareigas. Vilniaus apskrities VPK viršininkas K. L. rezoliucija išreikštą sprendimą nepriimti pareiškėjos į atrankoje laimėtas pareigas užrašė ant Vilniaus apskrities VPK personalo skyriaus vedėjo L. Z. B. 2012 m. kovo 21 d. tarnybinio pranešimo, todėl tai leido daryti išvadą, kad sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tarnybiniame pranešime nurodytą informaciją, nes pačioje rezoliucijoje nurodoma, kad su tarnybiniu pranešimu susipažinta ir nuspręsta nepriimti į pareigas. Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus viršininkas tik 2012 m. balandžio 20 d. Tarnybiniame pranešime, t. y. beveik po mėnesio nuo sprendimo atsisakyti priimti į atrankoje laimėtas pareigas priėmimo, pateikė prašymą dėl lėšų trūkumo panaikinti vyriausiojo tyrėjo pareigybę ir komplektuoti tyrėjo ir vyresniųjų tyrėjų pareigybes. Pareiškėjos skundas dėl atsisakymo perkelti į aukštesnes pareigas panaikinimo ir įpareigojimo priimti į Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas teisme gautas 2012 m. balandžio 18 d., o Vilniaus apskrities VPK išsiųstas 2012 m. balandžio 20 d. lydraščiu. Taigi Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus viršininko 2012 m. balandžio 20 d. tarnybinis pranešimas surašytas jau po skundo gavimo teisme dienos. Pasibaigus Aprašo 39 punkte nurodytam ilgiausiam 14 kalendorinių dienų nuo komisijos posėdžio dienos terminui Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė nebuvo panaikinta, todėl priimant sprendimą atsisakyti priimti pareiškėją į atrankoje laimėtas pareigas, remtis šiuo argumentu, nebuvo teisinio pagrindo. Minėtas teisinis pagrindas atsirado vėliau – po 2012 m. balandžio 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. 5-V-325 priėmimo.

Teismas, pasisakydamas dėl Vilniaus apskrities VPK personalo skyriaus vedėjo L. Z. B. 2012 m. kovo 21 d. tarnybiniame pranešime išdėstytų faktų įtakos sprendimo neperkelti į aukštesnes pareigas priėmimui, sprendė, jog šiame tarnybiniame pranešime išdėstytos aplinkybės gali būti siejamos su nepriekaištinga reputacija. Pagal Vidaus tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu asmuo nelaikomas, jei buvo nuteistas už neatsargų nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą ir teistumas neišnykęs arba nepanaikintas. Pareiškėja buvo bausta pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnį (transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimas) bei Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. nuosprendžiu nuteista pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį (asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), paskiriant baudą. Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 36 straipsnį laikoma, kad asmeniui nebuvo paskirta administracinė nuobauda, jeigu jis per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo. Pagal Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 3 dalies 2 punktą asmenys, nuteisti už neatsargius nusikaltimus turinčiais teistumą laikomi bausmės atlikimo laikotarpiu. Kadangi pareiškėja tiek atrankos metu, tiek dabar yra vidaus tarnybos pareigūnė, todėl jos atžvilgiu Vidaus tarnybos statuto 6 straipsnis netaikytinas. Tuo atveju, kai pakinta vidaus tarnybos pareigūno reputaciją apibrėžiantys faktai, yra sprendžiamas klausimas dėl vidaus tarnybos pareigūno atleidimo iš tarnybos. Kita svarbi aplinkybė yra ta, kad atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu nereiškė abejonių dėl pareiškėjos atitikimo nepriekaištingos reputacijos pripažinimo sąlygoms. Taigi, teismo kišimasis į šių aplinkybių vertinimą reikštų išėjimą už bylos dalyko ribų ir negalėtų būti pateisintas aktyviu teismo vaidmeniu, nes teisminis tyrimas galėtų taip pat ir neigiamai įtakoti pareiškėjos padėtį.

Teismas nustatė, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras, 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 5-V-529 „Dėl kandidatų tikrinimo ir derinimo policijos sistemoje“ siekdamas įgyvendinti nepriekaištingos reputacijos ir tarnybos, karjeros policijos sistemoje principus bei aiškiau reglamentuoti kandidatūrų apdovanoti, suteikti aukštesnį laipsnį, perkelti į aukštesnes pareigas tikrinimo ir derinimo tvarką, Policijos departamento personalo valdybai 1.2.1 punktu pavedė teikimuose dėl pareigūnų ir darbuotojų skyrimo į aukštesnes pareigas, nurodytas kandidatūras tikrinti Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybiniame registre, Policijos informacinės sistemos personalo posistemyje, Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre. Šiame teisės akte nėra nustatytas laikotarpis, kada toks tikrinimas turi būti atliekamas – paduodant dokumentus atrankai, atrankos metu ar po atrankos pasibaigimo. Remiantis tuo, kad nei Aprašas, nei kiti teisės aktai nenumato pagrindų atsisakyti priimti į pareigas asmens, kuris laimėjo atranką, padaryta išvada, jog toks patikrinimas turi būti atliekamas Aprašo 14 punkto tvarka, t. y. dokumentų atrankai tinkamumo tikrinimo metu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities VPK viršininkas 2012 m. kovo 26 d. rezoliucija nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėją į atrankoje laimėtas pareigas, todėl Vilniaus apskrities VPK viršininko 2012 m. kovo 26 d. rezoliucija (sprendimas) neteisėta ir nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, remdamasis ABTĮ 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 3 straipsnio 1 dalimi, atmetė atsakovo Policijos departamento teiginius, kad teismas neturi teisės nagrinėti vykdant vidaus administravimą priimtų sprendimų teisėtumo, bei nustatė, jog viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas yra priskirtas viešojo administravimo sąvokai ir yra nagrinėjimo teisme dalykas. Teismas sprendė, jog Policijos departamento sprendimas dėl pareiškėjos atrankoje laimėtos pareigybės panaikinimo tiesiogiai liečia pareiškėjos teises, nes po pareigybės panaikinimo jai užkertamas kelias būti priimtai į panaikintą pareigybę.

Teisę tvirtinti Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus struktūrą ir esant reikalui ją keisti Lietuvos policijos generaliniam komisarui numato Policijos veiklos įstatymas bei Viliaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus nuostatai. Todėl 2012 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. 5-V-325 Lietuvos policijos generalinio komisaras priėmė neviršydamas teisės aktais jam suteiktos kompetencijos.

Remdamasis byloje pateiktais duomenimis, teismas sprendė, jog Vilniaus apskrities VPK finansavimas nėra pakankamas. Vilniaus apskrities VPK 2012 m. gegužės 4 d. rašte Nr. 10-S-8495 (b. l. 14) nurodyta, kad 2012 metams Vilniaus apskrities VPK skirta 4 336,4 tūkst. Lt mažiau nei buvo skirta 2011 metais. 2011 metus Vilniaus apskrities VPK baigė su 919 tūkst. Lt įsiskolinimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Vilniaus apskrities VPK 2012 I ketvirčio darbo užmokesčio fondui buvo skirta 21 698,7 tūkst. Lt, o panaudota 21 860,6 tūkst. Lt, t. y. darbo užmokesčio lėšų suma viršyta 161,9 tūkst. Lt. Planuojamas įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 2 817,1 tūkst. Lt. Paskaičiuota, kad per 2012 metus darbo užmokesčio fondui trūksta 463,9 tūkst. Lt. Analogiškos aplinkybės nurodytos Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus viršininko 2012 m. balandžio 20 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR5-3061 (b. l. 21–22) bei Vilniaus apskrities VPK viršininko 2012 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 10-S-7969 (b. l. 19–20). Vilniaus apskrities VPK viršininko 2012 m. gegužės 29 d. rašte (b. l. 72-73) papildomai nurodoma, jog nebuvo skirtas papildomas finansavimas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme numatytų funkcijų įgyvendinimui. Transporto išlaikymui skirta 2 741,7 tūkst. Lt, nors reikalinga 4 5665,2 tūkst. Lt. Vilniaus apskrities VPK komunalinės išlaidos 2012 m. I ketvirtį padidėjo 10 procentų, o 2012 m. balandžio 30 d. dienai kreditorinis įsiskolinimas už komunalines paslaugas sudarė 370 tūkst. Lt. Bendras kreditorinis įsiskolinimas 2012 m. balandžio 30 d. dienai sudarė 8 666 tūkst. Lt. Vilniaus apskrities VPK nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo panaikinta 331 pareigybė.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 2012 m. balandžio 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas Nr. 5-V-325 turi pakankamą faktinį pagrindą, jo negalima laikyti priimtu išimtinai siekiant vien tik nepriimti pareiškėjos į pareigas. Vertinti, ar buvo tikslingiau Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriuje turėti vyresniųjų tyrėjų, vyriausiųjų tyrėjų ar tyrėjų pareigybes, teismas neturi teisės. Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyrius yra tik steigiamas, todėl nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima vertinti faktinio funkcijų paskirstymo skyriuje. Įvykdžius Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus struktūros pakeitimus ir panaikinus vieną statutinio valstybės tarnautojo pareigybę, liko 15 statutinių valstybės tarnautojų. Nauja pareigybė nebuvo sukurta, todėl padaryta išvada, kad, siekdamas įgyvendinti minėto skyriaus struktūros pakeitimus ir sukomplektuoti tyrėjų bei vyresniųjų tyrėjų pareigybes ir kuo efektyviau panaudoti valstybės lėšas, Lietuvos policijos generalinis komisaras teisėtai, pasinaudodamas diskrecijos teise, nusprendė, kad anksčiau pareiškėjos vykdytas funkcijas galės atlikti kiti darbuotojai, o panaikintos pareigybės sąskaita bus sutaupoma finansinių lėšų. Teisės aktai nenumato apribojimų dėl pareigybės panaikinimo momento ir šio veiksmo atlikimo neriboja kitais teisiškai reikšmingais įvykiais, tai reiškia, kad pareigybės panaikinimas nėra draudžiamas taip pat ir laikotarpiu po atrankos į pareigybę įvykdymo iki pareiškėjos paskyrimo į pareigas. Nuspręsta, jog byloje nustatytos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo panaikinti 2012 m. balandžio 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-325.

Pareiškėja viršininko 2012 m. balandžio 27 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR5-3304 buvo informuota, kad nuo 2012 m. balandžio 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr.5-V-325 Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė buvo panaikinta, todėl ji negali būti paskirta į šias pareigas. Šis tarnybinis pranešimas, kuriuo iš esmės pakeistas faktinis atsisakymo perkelti į aukštesnes pareigas pagrindas, paremtas įvykusia aplinkybe ir laikytas tinkamu santykių tarp pareiškėjos ir Vilniaus apskrities VPK nustatymu.

Teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Vilniaus apskrities VPK priimti pareiškėją į atrankoje laimėtas pareigas, kadangi ši pareigybė yra panaikinta. Kadangi Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalies norma labiausiai atitinka tarp šalių susidariusius teisinius santykius, tai į ją atsižvelgta, sprendžiant pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo priimti į pareigas (ABTĮ 4 str. 6 p. pagrindu). Teismas sprendė, jog kompensacijos pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį nustatymas neatitinka teisinių santykių tarp atrankoje dalyvavusio asmens ir darbdavio esmės, nes asmuo pareigų niekada neužėmė ir darbo užmokesčio nėra gavęs, todėl netaikoma.

Nuspręsta, jog pareiškėjos situacija atitinka Vidaus tarnybos statuto 15 straipsnį ir yra vertintina kaip atsisakymas paaukštinti pareigūno pareigas. Atsisakymas paaukštinti pareigūno pareigas nėra atvejis, kuris atitinka Darbo kodekso 96 straipsnio 1 dalyje išvardintus atvejus, todėl to paties straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija pareiškėjai negali būti priteisiama.

III. Pareiškėja E. E. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. 5-V-325 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“; įpareigoti atsakovą, Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, paskirti pareiškėją į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas; įpareigoti atsakovą, Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, už laiką nuo pareiškėjos atsisakymo priimti į pareigas dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos sumokėti jai minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, atitinkamai patenkinant pareiškėjos skundą.

Apeliaciniame skunde (b. l. 116-120) nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino situaciją dėl pareigybės panaikinimo pagrįstumo ir, neatsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes, nepagrįstai pripažino, kad atsakovas teisėtai panaikino pareigybę, į kurią turėjo būti paskirta pareiškėja. Teismas rėmėsi išimtinai atsakovų pateiktais argumentais, pareigybės naikinimo teisėtumą grindžiančiais finansinių lėšų stygiumi ir būtinybe kuo greičiau formuoti tyrėjų bei vyresniųjų tyrėjų pareigybes, atsižvelgiant į padaliniui iškeltus uždavinius. Tačiau padaliniui keliami uždaviniai ir jų pagrindimas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateiktas.

2. Atsakovai pareigybės naikinimą grindžia įsiskolinimais VSDFV bei deficitiniu biudžetu. 2011 m. rugsėjo mėnesį atsakovas, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, turėjo 233121,73 Lt įsiskolinimą VSDFV, tačiau Lietuvos policijos generalinis komisaras 2011 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 5-V-1020 nuo 2012 m. sausio 2 d. įsteigė Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyrių. Skyriuje įsteigta 16 pareigybių. Nors Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas teigia, jog 2012 m. pirmojo ketvirčio finansiniai rodikliai buvo neigiami, o papildomas finansavimas neskirtas, 2012 m. kovo 15 d. konkursas Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigoms užimti vyko. Be to, atsakovai nepateikė duomenų, leidžiančių pagrįsti, kad dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato įsiskolinimų būtų panaikinta daugiau įstaigos pareigybių laikotarpyje nuo 2012 m. vasario iki balandžio mėnesių. Byloje esantys dokumentai taip pat patvirtina, kad nepaisant viešai skelbiamų policijos įstaigų tikslų mažinti vadovaujančių pareigūnų skaičių, Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriuje panaikinta tik viena vyriausiojo tyrėjo pareigybė, dėl kurios užėmimo konkursą buvo laimėjusi pareiškėja. Tuo tarpu skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė, nors yra vadovaujančio pobūdžio ir reikalaujanti daugiau finansinių resursų, panaikinta nebuvo.

3. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato rezoliucija dėl pareiškėjos nepriėmimo į konkurso būdu laimėtas pareigas priimta 2012 m. kovo 26 d.; 2012 m. balandžio 16 d. minėta rezoliucija pareiškėjos apskųsta teismui; tik sužinojus apie pareiškėjos skundą, 2012 m. balandžio 24 d. panaikinta pareiškėjos turėta užimti pareigybė. Ši įvykių seka akivaizdžiai parodo, jog pareigybės naikinimu siekta, jog pareiškėja, net ir laimėjusi teisminį ginčą, nebūtų paskirta į konkurso būdu laimėtas Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiosios tyrėjos pareigas. Dėstomą poziciją patvirtina ir tai, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-325 panaikinta tik vienintelė viso skyriaus pareigybė, būtent ta, dėl kurios teisme buvo pradėtas ginčas.

4. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, susidarytų ydinga praktika, kuomet institucija nevaržomai, remdamasi vien pareigybės naikinimo faktu, galėtų į aukštesnes pareigas neskirti konkursą laimėjusių asmenų. Tokiu būdu, netaikant jokių garantijų tarnautojams ir nesukuriant institucijos atsakomybės taikymo galimybių, būtų pažeisti teisėti tarnautojų lūkesčiai. Pareiškėjos atveju buvo sukurta situacija, kuomet net ir pripažinus, jog pareiškėjos teisės nepaskiriant į konkurso būdu laimėtas pareigas buvo pažeistos, tarnautoja į pareigas negali būti paskirta dėl panaikintos pareigybės. Kadangi teisės aktai neapibrėžia tokios situacijos, taikytina įstatymo analogija, nustatant teisės normą, panašiausią į pareiškėjos teisės pažeidimo padėtį.

Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas identifikavo, jog pareiškėjos situacijoje DK 297 straipsnio 4 dalies norma labiausiai atitinka tarp šalių susidariusius teisinius santykius, ir į ją turi būti atsižvelgiama išsprendžiant pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo priimti į pareigas, pareiškėjos teisės apgintos nebuvo. Nepaisant pareigybės panaikinimo fakto ir pareigybės panaikinimo teisėtumo, atsakovas, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, gali būti įpareigotas pareiškėją paskirti į konkurso būdu laimėtas pareigas.

Tokia išvada grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodoma, kad sprendžiant dėl darbuotojo grąžinimo į darbą galimybių (taikant DK 297 str. 3 d.) teisiškai nereikšminga, ar ginčo nagrinėjimo teisme metu darbdavio įstaigoje pagal jos vidinį struktūrinį sutvarkymą egzistuoja atitinkamas etatas ar net darbo funkcijos, ar vietoje atleisto iš darbo darbuotojo yra įdarbintas kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2012).

Nepaisant to, jog atsisakymas paaukštinti pareigūno pareigas nėra atvejis, kuris formaliai atitinka DK 96 straipsnio 1 dalyje išvardintus atvejus, taikant įstatymo analogiją atsižvelgiama ne į tapačius, o panašius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl, pažeidus pareiškėjos teises būti priimtai į aukštesnes pareigas, DK 96 straipsnio 3 dalies norma ginant pareiškėjos pažeistas teises taikytina pagal analogiją, kadangi DK 96 straipsnio prasme asmens atsisakymas priimti į darbą ne dėl objektyvių priežasčių visada yra asmens teisių pažeidimas.

5. Tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad pareiškėjos negalima paskirti į Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiosios tyrėjos pareigas, pareiškėjos teisių gynimo būdui turėtų būti taikoma DK 297 straipsnio 4 dalies norma. Įstatymų analogijos taikymas nereikalauja teisinių santykių atitikimo tam tikroje situacijoje. Jeigu pareiškėjos teisės nepaskiriant jos į teisėtai konkurso būdu laimėtas pareigas negali būti apgintos kitokiu būdu, pagal analogiją pripažintina, jog pareiškėjai taikytinos tokios garantijos, kokias ji būtų turėjusi, jeigu nebūtų įvykdytų neteisėtų atsakovo veiksmų. T. y. neteisėtai naikinant pareiškėjos užimamą pareigybę, DK 297 straipsnio 4 dalis būtų taikoma visa apimtimi. Tai reiškia, kad teismas savo iniciatyva turėjo parinkti alternatyvų tarnautojos teisių gynimo būdą ir, pritaikius DK 297 straipsnio 4 dalį, priteisti pareiškėjos naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad pareiškėjos teisės taikant įstatymo analogiją negalėjo būti ginamos, turėtų būti taikoma teisės analogija ir pareiškėjos situacijoje ginčas spręstinas vadovaujantis bendraisiais teisės principais.

Atsakovas Policijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 131-133) nurodoma, kad:

1. Skundžiamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. 5-V-325 buvo priimtas pagal Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta policijos generalinio komisaro teisė tvirtinti teritorinių policijos įstaigų struktūrą ir pareigybių sąrašus. Teritorinių policijos įstaigų struktūrą ir pareigybių sąrašus policijos generalinis komisaras keičia teritorinės policijos įstaigos viršininko teikimu. Vilniaus apskrities VPK viršininko teikime, t. y. 2012 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 10-S-7969 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus pareigybių“, buvo nurodyta, kad šiuo metu Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriuje yra sukomplektuotos penkios (viršininko, dviejų vyresniųjų tyrėjų ir dviejų tyrėjų) pareigybės. Atsižvelgiant į Vilniaus apskrities VPK iškeltus uždavinius, būtina kuo greičiau komplektuoti tyrėjų ir vyresniųjų tyrėjų pareigybes. Kad būtų galima komplektuoti šias pareigybes, Vilniaus apskrities VPK, atsižvelgęs į savo sunkią finansinę padėtį, prašė panaikinti Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo (statutinio valstybės tarnautojo, 1 pareigybė, A lygis, 12-a kategorija) pareigybę, nes panaikinus šią pareigybę, per metus būtų sutaupoma apie 40 tūkst. Lt ir šios lėšos būtų panaudotos tam, kad galima būtų komplektuoti vyresniųjų tyrėjų ir tyrėjų pareigybes. Policijos generalinis komisaras, įvertinęs Vilniaus apskrities VPK viršininko, kuris asmeniškai atsako už jo vadovaujamai įstaigai pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą ir atsako už racionalų lėšų panaudojimą, teikimą ir neturėdamas pagrindo abejoti teikime nurodytomis aplinkybėmis, priėmė įsakymą, kuriuo panaikino, Vilniaus apskrities VPK prašomą panaikinti Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybę. Šios aplinkybės, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas savo sprendime, įrodo kad Policijos generalinio komisaro įsakymas turėjo faktinį pagrindą, o tas faktas, kad minėtu įsakymu buvo panaikinta laisva, t. y. neužimta pareigybė, įrodo, kad pareigybės panaikinimo tikslas nebuvo nutraukti darbo sutartį, šiuo atveju, tarnybos santykių su vienu darbuotoju, nes, panaikinus minėtą pareigybę, pareiškėjos tarnybos santykiai su darbdaviu nenutrūko.

2. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nustatė, kad DK 96 straipsnio 3 dalies ir 297 straipsnio 4 dalies nuostatos, šiuo atveju negali būti taikomos, nes atsisakymas paaukštinti pareigūno pareigas nėra tapatus neteisėtam atleidimui iš tarnybos ar neteisėtam atsisakymui priimti į tarnybą. Priėmimas į darbą pagal Darbo kodeksą ir statutinio valstybės tarnautojo pareigų paaukštinimas pagal Statuto 15 straipsnį, perkeliant į aukštesnes pareigas toje pačioje įstaigoje nekeičiant darbdavio, nėra panašūs dalykai, todėl Darbo kodekso 96 straipsnis pagal įstatymo analogiją šiuo atveju negali būti taikomas. Esminis skirtumas yra tas, kad, atsisakant priimti į darbą, nesukuriami darbo ar tarnybos santykiai ir asmuo netenka pragyvenimo šaltinio, ir tai jam yra kompensuojama sumokant minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Pareiškėjos tarnybos santykiai nebuvo nutrūkę, ji šiuo metu dirba Vilniaus apskrities VPK ir gauna darbo užmokestį. Taip pat paminėtina, kad statutinių pareigūnų darbo užmokestis skaičiuojamas remiantis pareiginės algos baziniu dydžiu, o ne minimaliu darbo užmokesčiu. Taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį ir priteisti pareiškėjos naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą šiuo atveju taip pat nėra pagrindo, nes priverstinės pravaikštos nebuvo, visu pareiškėjos minėtu laikotarpiu jai buvo mokamas darbo užmokestis.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 135-139) nurodoma, kad:

1. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame 2012 m. gegužės 29 d. rašte Nr. 10-S-9788 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato finansinės padėties“ pateikta informacija apie įstaigos 2012 m. skirtą finansavimą ir finansinę padėtį bendrai, o ne tik turimus įsiskolinimus Valstybinio socialinio fondo valdybai (toliau – ir SODRA), tačiau ir turimus įsiskolinimus už komunalines paslaugas, transporto išlaikymui skiriamus asignavimus ir kuro kainų didėjimą viešosios tvarkos užtikrinimą masinių renginių metu, apie smurto artimoje aplinkoje įgyvendinimą. Tai nauja funkcija priskirta policijai, tačiau jos įgyvendinimui 2012 m. finansavimas skirtas nebuvo.

2. Šiuo metu iš 15 Imuniteto skyriaus pareigybių sukomplektuotos 8 pareigybės (Imuniteto skyriaus viršininko, 3 vyresniųjų tyrėjų ir 4 tyrėjų). Kalbant apie šio padalinio uždavinius, pareiškėja neteisingai nurodo, kad šie uždaviniai ir jų pagrindimas nebuvo pateikti. 2011 m. gruodžio 28 d. Vilniaus apskrities VPK viršininkas įsakymu Nr. 10-V-990 patvirtino Imuniteto skyriaus nuostatus. Nuostatų 7 punkte išvardinti Imuniteto skyriaus uždaviniai (vykdyti Vilniaus aps. VPK darbuotojų apsaugą nuo galimo neteisėto poveikio, kuriuo siekiama paveikti sąžiningą ir objektyvų pareigų atlikimą; atlikti Vilniaus aps. VPK darbuotojų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų prevenciją ir darbuotojų daromų nusikalstamų veikų tyrimą). Šie nuostatai buvo pateikti į bylą todėl laikytina, kad pareiškėja su jais yra susipažinusi.

3. Pažymėtina, kad pareiškėja, teikdama skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui reikalavimo dėl kitų panaikintų pareigybių per nurodytą laikotarpį nekėlė, o vadovaujantis ABTĮ 130 straipsnio 5 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tačiau dėl visapusiško bylos išnagrinėjimo nurodo, kad Vilniaus apskrities VPK 2012 m. vasario-balandžio mėnesiais buvo panaikintos 43 pareigybės, tarp kurių Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-325 buvo panaikinta Vilniaus aps. VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė (statutinis valstybės tarnautojas).

4. Lietuvos policijos generalinis komisaras 2011 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 5-V-1020 nuo 2012 m. sausio 2 d. įsteigė Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyrių. Minėtame skyriuje įsteigta 16 statutinių valstybės tarnautojų pareigybių. Pagal steigiamų pareigybių sąrašą įsteigta Imuniteto skyriaus viršininko, 1 vyriausiojo tyrėjo, 7 vyresniųjų tyrėjų, 7 tyrėjų pareigybės. Skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybė numatyta nebuvo. Taigi, pareiškėjos teiginys, jog panaikinta tik viena pareigybė, į kurią ji pretendavo, tačiau palikta Imuniteto skyriaus pavaduotojo pareigybė, nepagrįstas.

5. Pareiškėja dalyvavo ne konkurse, o atrankoje į laisvas aukštesnes pareigūno pareigas. Konkursas yra organizuojamas į karjeros valstybės tarnautojų pareigas, o šiuo atveju buvo organizuojama atranka į laisvas aukštesnes pareigūno pareigas. Pažymėtina, kad pareiškėja vidaus reikalų sistemoje tarnauja nuo 1999 m. rugpjūčio 2 d., todėl teiginiai apie konkurso organizavimą vertintini kaip teismo klaidinimas.

6. Ginčo santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1V-334 patvirtintos Atrankos į laisvas aukštesnes pareigūno pareigas tvarkos aprašas. Pareiškėjos nurodomos Darbo kodekso 96 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikomos. Tai nėra priėmimas į naują darbą, nes pareiškėja dalyvavo atrankoje į aukštesnes pareigas, todėl tai traktuotina kaip pareigūno pareigų paaukštinimas, numatytas Vidaus tarnybos statuto 15 straipsnyje. Pareigūnus iš vienų pareigų į kitas savo įsakymu perkelia vadovai, turintys teisę skirti į pareigas (Vidaus tarnybos statuto 15 str. 3 d.). Tai yra tarnybos santykių tęstinumas. Pareiškėja kaip dirbo iki atrankos, taip ir dirba iki šiol Vilniaus rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus Antrojo poskyrio vyresniąja tyrėja.

7. Asmeniui, pretenduojančiam į vidaus tarnybą, yra keliami Vidaus tarnybos statuto 6 straipsnyje nustatyti reikalavimai, asmuo priimtas į vidaus tarnybą duoda priesaiką ir ją pasirašo (Vidaus tarnybos statuto 12 str.), o kalbant apie pareigūno pareigų paaukštinimą, taikomos Vidaus tarnybos statuto 15 straipsnio nuostatos. Teismas teisingai konstatavo, kad atsisakymas paaukštinti pareigūno pareigas nėra atvejis, kuris atitinka Darbo kodekso 96 straipsnio 1 dalyje išvardintus atvejus, todėl to paties straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija pareiškėjai negali būti priteisiama. Teismas taip pat pagrįstai pasisakė, kad kompensacijos pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį nustatymas neatitinka teisinių santykių tarp atrankoje dalyvavusio asmens ir darbdavio esmės, nes asmuo pareigų niekada neužėmė ir darbo užmokesčio nėra gavęs, todėl nagrinėjamu atveju netaikoma.

8. Apeliaciniame skunde pareiškėja iškėlė dar vieną reikalavimą – priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstiną pravaikštą nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, šis reikalavimas iškeltas tik apeliaciniame skunde. Todėl, vadovaudamasis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, prašo prijungti papildomus įrodymus (pareiškėjos 2012 m. balandžio-spalio mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščių kopijas), kurie patvirtina, kad pareiškėja neturėjo pravaikštų, o dirbo Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariato vyresniąja tyrėja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Bylos ginčas yra dėl pareiškėjos teisės užimti aukštesnes pareigūno pareigas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities VPK viršininkas 2012 m. kovo 26 d. rezoliucija nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėją į atrankoje laimėtas pareigas, todėl pripažino, kad Vilniaus apskrities VPK viršininko 2012 m. kovo 26 d. rezoliucija (sprendimas) neteisėta ir nepagrįsta, tačiau konstatavo, jog byloje nustatytos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo panaikinti 2012 m. balandžio 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymą Nr. 5-V-325 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“.

Pareiškėja su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašydama panaikinti teismo sprendimą apeliacinį skundą grindžia fakto nustatymo bei teisės taikymo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą ABTĮ 136 straipsnio ribose, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir kad jis privalo patikrinti visą bylą, konstatuoja, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Todėl pirmosios instancijos visų argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo neatkartoja ir pripažįsta, kad jos nustatytos bei pagrįstos įrodymais.

Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnyje (vidaus administravimas). Šio straipsnio 1 dalyje sakoma, jog vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas ar viešojo administravimo įstaigos steigėjas, vadovaudamiesi įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdami į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių (Viešojo administravimo įstatymo 11 str. 2 d.). Sisteminis šių normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Taip pat pažymėtina, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A662-3380/2011).

Remiantis šiomis nuostatomis, daroma išvada, jog byloje nėra pakankamų įrodymų, kurių pagrindu galima būtų pripažinti, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. 5-V-325 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo buvo panaikinta Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigybė, yra sąlygotas aplinkybių, kad pareiškėja buvo pripažinta atrankos laimėtoja užimti minėtą pareigybę, todėl teismas negali remtis vien pareiškėjos nurodytomis prielaidomis apie tokių aplinkybių egzistavimą. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir pareiškėjos prie apeliacinio skundo pateikta informacija, paneigianti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato įsiskolinimus socialiniam draudimui (b. l. 127). Teisėjų kolegija šią išvadą taip pat grindžia ir tuo, kad atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. kovo 26 d. rezoliucija (sprendimas), kuria pareiškėja nepriimta į Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo pareigas, buvo priimta iki minėto įsakymo priėmimo. Todėl sprendimas neskirti pareiškėjos į pareigas negalėjo būti grindžiamas vėliau priimtu įsakymu.

Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad pareiškėjos paskirti į atrankoje laimėtas pareigas nėra pagrindo.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatenkino pareiškėjos reikalavimo dėl piniginės kompensacijos priteisimo ir šioje dalyje neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas ir tai yra pagrindas teismo sprendimą pakeisti iš dalies (ABTĮ 143 str.).

Remiantis Vidaus tarnybos statuto 15 straipsniu bei Vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1V-334 patvirtinta Atrankos į laisvas aukštesnes pareigūno pareigas tvarkos aprašo 39 punktu (toliau – ir Aprašas) pareiškėja, laimėjusi atranką, ne vėliau kaip per 14 dienų, tai yra iki 2012 m. kovo 29 d. turėjo būti perkelta į atrankoje laimėtas pareigas. Tačiau minėtų teisinių aktų pagrindu pareiškėjos įgyta teisė užimti aukštesnes pareigas nebuvo realizuota dėl atsakovo kaltės, kadangi jis atitinkama tvarka nepaneigęs 2012-03-15 atrankos rezultatų, nemotyvuodamas, todėl vertinama, kad nepagrįstai, 2012 m. kovo 26 d. atsisakė pareiškėją perkelti į aukštesnes pareigas. Tuo atsakovas, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. balandžio 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-325 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, pareigybės panaikinimo, pažeidė pareiškėjos teisę užimti ir eiti aukštesnes pareigas.

Teisės aktai, reglamentuojantys pareigūnų tarnybos santykius, nenumato darbdaviui turtinės sankcijos dėl pareiškėjo atrankoje įgytos teisės užimti laisvas aukštesnes pareigūno pareigas, pažeidimo. Tokiu būdu taikytini kiti teisės aktai (Vidaus tarnybos statuto 5 str. 2 d.). Šiuo atveju pareiškėjos turtiniam reikalavimui patenkinti artimiausia norma pagal panašių santykių reguliavimą yra numatyta Darbo kodekso 96 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalimi yra nustatyta garantija, kad teismui nustačius, jog atsisakymas priimti į darbą yra neteisėtas, darbdavys teismo sprendimu įpareigojamas priimti šį asmenį į darbą ir už laiką nuo atsisakymo priimti į darbą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos sumokėti jam minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Todėl šioje dalyje pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nesant galimybės pareiškėjos perkelti į atrankoje laimėtas aukštesnes pareigas dėl jų panaikinimo, pareiškėjos naudai iš atsakovo, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistina minimaliojo darbo užmokesčio dydžio kompensacija, kurios dydis pažeidimo padarymo metu buvo 800 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

E. E. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priteisti E. E. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 800 Lt kompensacijos.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas