2024-10-23 Nr. AB-15349-3-61-3-03355-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2409-624/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03355-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. I. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 24S12572 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas teigė, jog Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovui nusprendus, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei su pareiškėju nutraukta darbo sutartis. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas buvo priimtas nesiaiškinant svarbių aplinkybių ir vertinant vien tik darbo sutarties nebuvimo faktą. Atsakovas apsiribojo pareiškėjui nepalankiais duomenimis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos ir nevertino susiklosčiusios situacijos specifikos, nesusisiekė su pareiškėju, neišsiaiškino jo individualios situacijos priežasčių. Sprendime nenurodyti duomenys, jog pareiškėjui teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai aišku, kad toks numatytas mokėti darbo užmokestis realiai nebus mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi. Pareiškėjo nuomone, byloje svarbu, dėl kokių priežasčių darbo santykiai su juo buvo nutraukti, nes pareiškėjas buvo atleistas ne dėl savo kaltės, darbdavys nevykdė savo įsipareigojimo mokėti pareiškėjui darbo užmokestį, todėl pareiškėjas negalėjo tęsti darbo santykių.

3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas pažymėjo, jog Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis bei darbo sutartis su asmeniu nutraukta, o užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytų kriterijų, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjui pakeistą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pakeitė pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, o pareiškėjui nutraukus darbo sutartį su darbdaviu, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo pakeistas leidimas. Teisės aktai nenumato atsakovo pareigos priimant sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo sutarties nutraukimo ir (ar) darbo užmokesčio nemokėjimo.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Ifrila“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinio vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus). Atsakovas 2022 m. lapkričio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 22S149929 pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 11 d. Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui įteiktas 2022 m. lapkričio 16 d.

6.2. Atsakovui patikrinus duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022 m. balandžio 15 d. iki 2023 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo leidimo laikinai gyventi įteikimo, t. y. nuo 2022 m. lapkričio mėn., nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 205 Eur: už 2022 m. lapkričio mėn. pareiškėjui buvo išmokėta 602,50 Eur, už 2022 m. gruodžio mėn. – 602,50 Eur, už 2023 m. sausio mėn. – 420 Eur, už 2023 m. vasario mėn. – 442,11 Eur, už 2023 m. kovo mėn. – 365,22 Eur, už 2023 m. balandžio mėn. – 442,11 Eur, už 2023 m. gegužės mėn. – 381,82 Eur, už 2023 m. birželio mėn. – 420 Eur, už 2023 m. liepos mėn. – 42 Eur, 2023 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateiktas Sodros duomenų išrašas apie asmenį ir jo draudėjus (visas darbovietes).

6.3. Kadangi patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ketindamas dirbti Bendrovėje, tačiau joje nedirba, bei nėra susijęs kitais darbo santykiais, atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, be to, kadangi pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1 205 Eur, tačiau darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, Bendrovėje jis nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), atsakovas taip pat konstatavo, jog pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs tai bei vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, atsakovas priėmė Sprendimą.

7. Teismas, įvertinęs šias faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“), taip pat pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, kokį Bendrovė įsipareigojo mokėti, o byloje nėra duomenų apie tai, jog Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas dirbo kitose Lietuvos Respublikos įmonėse bei kitas jo gaunamas lėšas. Dėl to teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo.

8. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, todėl egzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas: tarp pareiškėjo ir Bendrovės sudaryta darbo sutartis nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. buvo nutraukta (pareiškėjas buvo atleistas), Sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos įmonėse nedirbo, o duomenų, patvirtinančių, kad Sprendimo priėmimo metu jo darbo sutarties nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu, nėra, be to, pats pareiškėjas pripažįsta jog Bendrovė jam neužtikrino žadėto atlyginimo, todėl jis nebenorėjo tęsti darbo santykių su šiuo darbdaviu.

9. Teismo vertinimu, Sprendime nurodytas leidimo panaikinimo pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), buvo pritaikytas nepagrįstai: pareiškėjas prašymą atsakovui pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2022 m. spalio 5 d. tuo pagrindu, jog ketino dirbti Bendrovėje, kurioje buvo įdarbintas nuo 2022 m. balandžio 15 d. ir už 2022 m. rugsėjo bei spalio mėnesius, t. y. savo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikimo atsakovui metu, pareiškėjui buvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis – 1 205 Eur, pareiškėjas dirbo Bendrovėje iki pat 2023 m. rugpjūčio 1 d. Taigi, teismas pažymėjo, jog vienareikšmiškai teigti, kad jau teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pareiškėjas nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis (neketino dirbti ar gauti nurodyto darbo užmokesčio), nėra pagrindo. Nepaisant to, teismo vertinimu, atsakovas iki Sprendimo priėmimo išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, todėl pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog leidimo gyventi panaikinimo pagrindus dėl pragyvenimo lėšų bei darbo sutarties nutraukimo, o tai, jog atsakovas priimdamas Sprendimą nurodė neteisingą vieną iš leidimo panaikinimo pagrindų, nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą.

10. Teismas nurodė, jog Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų (Sodros duomenų), o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Dėl to teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog priimdamas Sprendimą atsakovas nesusisiekė su pareiškėju, neišsiaiškino jo individualios situacijos, darbo santykių nebuvimo, darbo užmokesčio nemokėjimo priežasčių.

11. Teismas, apibendrinęs sprendimo motyvus, nusprendė, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. Atmetęs skundą, teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir tenkinti skundą (apeliaciniame skunde nurodomas procesinio dokumento pavadinimas „apeliacinis skundas“ šiame kontekste laikytinas rašymo apsirikimu).

13. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, tačiau teigia, jog šis teismas neįvertino priežasčių, dėl kurių buvo nutraukti darbo santykiai su pareiškėju (Bendrovė nemokėjo pareiškėjui sutarto darbo užmokesčio), t. y. Bendrovės kaltės, bei to, jog atsakovas priėmė Sprendimą vienašališkai, nebendradarbiaudamas su pareiškėju, neprašydamas paaiškinti situacijos ir pan., taip pažeisdamas gero administravimo principo keliamus reikalavimus ir pareiškėjo teisę būti išklausytam. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus ir pagrįstas tik atsakovo pozicijos vertinimu.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

15. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes ir pritaikė materialiosios teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 24S12572 pagrįstumo ir teisėtumo.

17. Atsakovas ginčijamu Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.); 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.); 3) nutraukta darbo sutartis su pareiškėju (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).

18. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, nusprendęs, jog remiantis Sodros duomenimis byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis, todėl pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šiais pagrindais buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai; atsakovas nepagrįstai nusprendė, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

19. Pareiškėjas nesutinka su šiuo pirmosios instancijos sprendimu ir apeliaciniame skunde teigia, jog teismas tinkamai neįvertino Bendrovės kaltės dėl ginčo situacijos bei pareiškėjo teisės būti išklausytam ir gero administravimo principo pažeidimo.

20. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p); nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (6 p.). Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.

21. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 6.1–6.3 p.) išdėstyto teisinio reguliavimo kontekste bei atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės (pagrindų panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo ir teisėtumo), patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 str. 1 d.), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl Sprendime atsakovo nustatytų pagrindų panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi pagrįstumo ir teisėtumo bei akcentuoja, jog ši atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinos materialiosios teisės normomis iš esmės analogiškose (tapačiose) bylose (žr., pvz., 2024 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2377-624/2024; 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2323-624/2024; 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-463/2024).

22. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, jog priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčo faktinių aplinkybių bei Bendrovės kaltės, t. y. priežasčių, dėl kurių buvo nutraukti darbo santykiai su pareiškėju, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, asmenų kaltės klausimas neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024), be to, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų dėl Bendrovės galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, dėl ko šie teiginiai pripažintini nepagrįstais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024). Įvertinus tai, šis pareiškėjo argumentas yra atmestinas.

23. Spręsdama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, susijusių su jo teisės būti išklausytam ir gero administravimo principo pažeidimais, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką viešojo administravimo subjektas yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015), o iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją bei pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš priimant viešojo administravimo subjektui sprendimą (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Taigi gero administravimo principas apima ir asmens teisę būti išklausytam. Vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017). Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė to, kad atsakovas nepagrįstai nesikreipė į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų, pareiškėjas nenurodė tokios reikšmingos informacijos ar aplinkybių, kurių neišnagrinėjus būtų pagrindas spręsti, jog dėl šių priežasčių Sprendimas buvo priimtas neįvertinus visų reikšmingų ginčo aplinkybių, ar tai sudarytų pagrindą abejoti bylos duomenimis patvirtinta objektyvia išvada, jog pareiškėjui nebuvo mokamas jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas vienintelis pareiškėjo pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – jo gaunamas darbo užmokestis Bendrovėje, bei tai, jog su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti pareiškėjo išdėstytais argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas ginčo faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

26. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies prasme teismo sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė