2013-03-21 Nr. AB-717-3-61-3-01243-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438–460/2013

Teisminio proceso Nr. . 3–61–3–01243–2012–8

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.10 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjos L. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. Š. 2012 m. gegužės 2 d. teismui padavė skundą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (23.17–08)–320–20217 dėl 569 219,22 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimo.

Pareiškėja skunde nurodė, jog nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu išieškoti iš pareiškėjos turto 569 219,22 Lt sumą. Nurodė, kad ji kreipėsi į VMI, prašydama atidėti skolos išieškojimo procesą, kadangi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo byloje dėl pareiškėjos mokestinės nepriemokos. Mokestinės nepriemokos išieškojimas turėtų būti sustabdytas, iki teismas išspręs klausimą dėl proceso atnaujinimo minėtoje byloje.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad dėl priverstinio išieškojimo procedūrų sustabdymo gali spręsti teismas, jei tam yra būtinybė. Reikalavimas dėl užtikrinimo priemonių gali būti reiškiamas bet kurioje proceso stadijoje. Pareiškėja buvo apie tai informuota, tačiau neprašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, gali savo iniciatyva nepradėti ar sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūras. VMI neperdavė ginčijamo sprendimo antstoliams vykdyti, taigi šia teise mokesčių administratorius pasinaudojo ir pareiškėjos teisių pažeidimo nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino.

Teismas konstatavo, jog mokestinis ginčas dėl mokestinės nepriemokos su pareiškėja yra pasibaigęs; duomenų, jog būtų sudaryta mokestinės paskolos sutartis, nėra. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo stabdymas vadovaujantis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais yra mokesčių administratoriaus diskrecinė teisė. Atsakovė nurodė, kad mokesčių administratorius ginčijamo sprendimo vykdymo neperdavė antstoliams, taigi šia diskrecine teise buvo pasinaudota. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad mokesčių administratorius turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, tačiau toks mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo stabdymo pagrindas priklauso mokesčių administracijos diskrecijai, o teismas, savo ruožtu, tokiu atveju negali vertinti ginčijamo administracinio akto bei veiksmų ekonominio tikslingumo požiūriu (2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–756/2009, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–1661/2010). Be to, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, paaiškėjus, jog mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo pinigų sumą, ji būtų grąžinta MAĮ nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju 2012 m. liepos 20 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau išsprendė pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo ir prašymą atmetė. Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas priimtas kompetentingos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka, yra teisėtas, todėl jo keisti ar naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais sprendimais bei argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos turto 569219,22 Lt, teisėtumo ir pagrįstumo. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog atsakovas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (23.17–08)–320–20217, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nusprendė išieškoti iš bendrovės turto 569219,22 Lt mokestinę nepriemoką (b. l. 7).

Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčydamas šį sprendimą pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog priimant minėtą sprendimą turėjo būti atsižvelgta į faktą, jog nurodyta mokestinės nepriemokos suma buvo patvirtinta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus mokestinį ginčą administracinėje byloje Nr. A575–3448/2011 (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis), tačiau atsakovui priimant 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (23.17–08)–320–20217 buvo pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A575–3448/2011 ir šis prašymas ginčijamo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo išnagrinėtas (b. l. 97–101).

Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalimi (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX–2112 redakcija), mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš šioje įstatymo nuostatoje nustatytų pagrindų:

– jei mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (Mokesčių administravimo įstatymo 105 str. 1 d. 1 p.);

– jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu (Mokesčių administravimo įstatymo 105 str. 1 d. 2 p.);

– kai mokesčių mokėtojas Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų (Mokesčių administravimo įstatymo 105 str. 1 d. 3 p.).

Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog mokesčių administratorius buvo įgijęs teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką (mokesčių mokėtojas (pareiškėja) nesumokėjo 569219,22 Lt mokesčių, baudų ir delspinigių, apskaičiuotų ir nurodytų sumokėti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)–K3–251 bei mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių institucijų sprendimais (b. l. 16–32, 42–54)). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą, kadangi Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalyje (jos 3 punkte) nėra nurodyta papildomų aplinkybių į kurias turėtų atsižvelgti (kurias privalėtų vertinti) mokesčių administratorius, nustatęs, jog mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime, t. y. pats mokesčių administratoriaus raginime sumokėti mokestinę nepriemoką nurodytos mokestinės nepriemokos nesumokėjimo faktas (jei mokesčių mokėtojas šį raginimą gavo ir su jo turiniu susipažino) per raginime nurodytą terminą yra pakankamas pagrindas priimti sprendimą dėl priverstinio mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos išieškojimo (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–710/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant klausimą dėl to ar atsakovas privalėjo sustabdyti 569219,22 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimą, kol buvo išnagrinėtas pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A575–3448/2011 (bylos medžiaga patvirtina, jog šis prašymas buvo atmestas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P438–101/2012; b. l. 65–82), būtina atsižvelgti į mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo pagrindus, imperatyviai įtvirtintus Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnyje. Pažymėtina, jog Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnis numato, kad:

„1. Jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.

2. Mokestinės paskolos sutarties sudarymas stabdo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas yra atidedamas, priverstinį išieškojimą.

3. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras.“

Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1–2 dalyse numatytų priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo pagrindų (nevyko mokestinis ginčas dėl išieškomų mokestinės nepriemokos sumų). Atkreiptinas dėmesys, jog proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Akivaizdu, jog dėl šių priežasčių vien tik prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimas administracinėje byloje Nr. A575–3448/2011 teisinio požiūriu negalėjo būti laikomas tolesne mokestinio ginčo stadija ir remiantis šiuo pagrindu mokestinės nepriemokos išieškojimas neprivalėjo būti stabdomas, tuo labiau, jog, kaip jau ir buvo minėta, prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo atmestas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P438–101/2012 (b. l. 65–82).

Vertinant Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalyje numatytą mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrų sustabdymo pagrindo taikymą konstatuotina, jog šio mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo taikymas yra mokesčių administratoriaus diskrecijai priskirta teisė, kurios taikymas (realizavimas) priklauso nuo vertinamųjų (protingumo, ekonominio tikslingumo) kriterijų taikymo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas privalo įpareigoti mokesčių administratorių sustabdyti vykdomas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, t. y. sustabdyti ginčijamo atsakovo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (23.17–08)–320–20217 vykdymą.

Teisėjų kolegija kartu atmeta pareiškėjos argumentus, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo atidėti administracinės bylos nagrinėjimą dėl tos priežasties, kad bylos nagrinėjimo metu buvo numatyta parengti pakartotinį prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A575–3448/2011 (b. l. 83–84). Kaip jau buvo nurodyta, nagrinėjamu atveju vertinant ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą aplinkybė ar mokestinio ginčo byloje yra (buvo) pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo neturi esminės reikšmės bylos teisingam išsprendimui. Kita vertus, byloje nėra ir duomenų, jog toks pakartotinis prašymas dėl proceso atnaujinimo realiai buvo pateiktas ir šiuo metu yra nagrinėjamas (b. l. 101–109).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų panaikinti ginčijamą atsakovo sprendimą ar įpareigoti atsakovą sustabdyti jo vykdymą nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

pareiškėjos L. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas