A-520-2918-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2918/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00795-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui V. S.,

atsakovo atstovui A. I.,

vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2012 m. sausio 9 d. raštą Nr. (1.23.)7R-1028 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Teisingumo ministeriją pagal kompetenciją peržiūrėti jo peticiją, ištirti visus nurodytus pažeidimus, imtis priemonių dėl jų panaikinimo, inicijuoti teisės aktų atitinkamus pakeitimus; 3) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT, Tarnyba), priteisti jam 2 000 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 9 d. padavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei peticiją, kurioje buvo išdėstyta antrinę teisinę pagalbą teikiančių tarnybų, Lietuvos advokatūros, konkrečių valstybės tarnautojų veikla, jos trūkumai, ir kuri 2012 m. sausio 31 d. raštu Nr. S-199/33-66 buvo persiųsta Teisingumo ministerijai. Manė, kad skundžiamas Raštas, kuriuo atsakovas atsakė į peticijoje keliamus klausimus, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų: sprendimas nepagrįstas teisės normomis, iš esmės neatsako į peticijoje keltus klausimus, formalus, nepatvirtintas įstaigos spaudu. Teigė, kad Teisingumo ministerija skundžiamą Raštą priėmė praleidus įstatymų nustatytus terminus (vasario mėnesį), o datą Rašte nurodė atgaline data (2012 m. sausio 9 d.). Manė, kad Teisingumo ministerija turi įgaliojimus kontroliuoti Lietuvos advokatūros ir advokatų veiksmus, tačiau vengia šių įsipareigojimų, ignoruoja teisės normų reikalavimus tikrinti ir kontroliuoti teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą realizavimą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 18, 29 straipsniais, 30 straipsnio 2 dalimi, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14 straipsniais, VAĮ 19, 39 straipsniais, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245–6.250, 6.271 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932, Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2009 m. liepos 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1760-121/2009, civilinėmis bylomis Nr. 2-8731-392/2006, 2-9557-392/2006, 2-2070-582/2010, 2-2996-130/09, 2-3144-653/10, VAAT 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7918-19/2007, VAAT 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4079-473/2008, VAAT 2009 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-114-746/2009, VAAT 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-947-281/2009, VAAT 2009 m. liepos 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1760-121/2009, VAAT 2009 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1775-585/2009, VAAT 2010 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-547-437/2010, VAAT 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1415-365/2010, VAAT 2010 m. liepos 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1741-5611/2010, VAAT 2010 m. liepos 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2066-602/2010, VAAT 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-114-764/2009, VAAT 2010 m. spalio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2654-121/2010, VAAT 2011 m. sausio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1355-142/2011, Kauno apygardos administracinio teismo (toliau – ir KAAT) 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1239-428/2010, KAAT 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-595-428/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-362/2010, LVAT 2010 m. kovo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-200/2010, LVAT 2010 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-670/2010, LVAT 2010 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-19352010, LVAT 2011 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-297/2011, LVAT 2011 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-260/2011, LVAT 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010, LVAT 2011 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2283/2011, LVAT 2011 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2690/2011, LVAT 2011 m. liepos 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2806/2011, LVAT 2011 m. liepos 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2848/2011, LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-334/2012, LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-337/2012, LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-338/2012, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-46-279/2012.

Pažymėjo, kad visi nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimai atsakovo buvo apskųsti LVAT, tokiu būdu užtruko jo teisių įgyvendinimas. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Vilniaus VGTPT) pralaimėjo bylas ir dėl kitų pareiškėjų, taip jiems padarydama žalą.

Nurodė, kad savo neveikimu dėl to, jog pateisina piktnaudžiavimus pavaldžioje institucijoje, kurioje įpareigotas vykdyti kontrolę, atsakovas jam sukėlė materialinę ir moralinę žalą. Moralinė žala atsirado dėl psichologinės įtampos ir negalėjimo realizuoti savo teisių, todėl jis prarado pasitikėjimą teisingumu. Teigė, kad Kauno VGTPT veiksmai buvo nukreipti prieš jo teisėtus interesus, jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patyrė kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo ribojamos daugiau negu leidžia įstatymai. Prašomą priteisti materialinę žalą kildino iš išlaidų, kurias patyrė spręsdamas šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose 2007–2008 metais.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė bylos dalį dėl Teisingumo ministerijos Rašto panaikinimo ir įpareigojimo peržiūrėti dar kartą persiųstą peticiją nutraukti, reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad atsakymas į V. S. peticiją buvo parengtas ir išsiųstas 2012 m. vasario 9 d., tačiau dėl padarytos techninės klaidos rašte buvo neteisingai nurodyta jo data, turėtų būti 2012 m. vasario 9 d. vietoje 2012 m. sausio 9 d., t. y. atsakymas buvo išsiųstas po 7 dienų, nepraleidus teisės aktų nustatytų terminų.

Rėmėsi Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalimis, Teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 6.5 punktu, VAĮ 8, 19 straipsniais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 3 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 5 punktu, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, (toliau – ir Taisyklės) 2, 5, 41.4 punktais.

Nurodo, kad iš peticijos turinio bei joje nurodytų prašymų matyti, kad joje išdėstyti reikalavimai dėl teisės aktų pakeitimo, tarnautojų netinkamo pareigų vykdymo, institucijų veiklos patikrinimo ir tam tikrų institucijų likvidavimo, laikytini Taisyklių 2 punkte numatytu asmens kreipimusi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, kitokie asmenų kreipimaisi į instituciją.

Skundžiamas Teisingumo ministerijos Raštas laikytinas Taisyklių 5 punkte nurodomu atsakymu, kuriame išdėstyta institucijos nuomonė apie asmens kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus. Taisyklių 41.4 punkte nurodyta, kad į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, informuojama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisvos formos raštu. Teigė, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnio 5 punktą, Taisyklių 2, 41.4 punktus, LVAT formuojamą praktiką (2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007) Teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 9 d. raštas nelaikytinas viešojo administravimo sprendimu, kuris gali būti ginčijamas teisme.

Pažymėjo, kad Teisingumo ministerija, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, neturi teisės vertinti VGTPT priimtų sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo teisėtumo (įskaitant ir su šiais sprendimais susijusių sprendimų). Dėl šių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo ABTĮ nustatyta tvarka gali spręsti apygardos administracinis teismas. Be to, neturi duomenų, jog teismo būtų konstatuota, kad Vilniaus ar Kauno VGTPT sistemingai, tendencingai priima neteisėtus sprendimus dėl tam tikrų konkrečių pareiškėjų. Nurodė, jog dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus VGTPT direktorei S. P. ir Kauno VGTPT direktorei A. B. paskyrimo V. S. buvo informuotas, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 28 straipsnį tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti skiriama tik už tarnybinius nusižengimus (VTĮ 2 straipsnio 12 dalis), kurių Teisingumo ministerija nenustatė. 2012 m. gruodžio 9 d. peticijoje taip pat nebuvo nurodyta naujų aplinkybių, kad šios tarnautojos dėl savo kaltės neatliko arba netinkamai atliko valstybės tarnautojo pareigas, todėl klausimas dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo dėl šių tarnautojų nebuvo sprendžiamas. Informavo, kad visi Lietuvos advokatūros organų sprendimai, kuriems įstatymas nenustato specialios skundimo tvarkos, skundžiami teismui per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 58 straipsnio 3 dalis).

Dėl V. S. nurodyto pasiūlymo inicijuoti teisės aktų pakeitimus, kuriais būtų apribota valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų teisė paduoti apeliacinius skundus, Teisingumo ministerija pakartotinai nurodė, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, skųsdama jai nepalankų teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui, nesiekia apsunkinti pareiškėjo galimybės gauti antrinę teisinę pagalbą, bet, manydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino jos sprendimą, skundžia jį aukštesnės instancijos teismui, siekdama, kad antrinė teisinė pagalba nebūtų teikiama asmenims, kurie neturi teisės jos gauti. Taip pat pastebėjo, kad valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį valstybės tarnautoją nustato VTĮ 33 straipsnis, ir nurodė, kad aplinkybė, jog administracinių ginčų komisija priėmė netenkinančius sprendimus, nelaikytina pakankama konstatuoti, jog ši institucija visada priima viešojo administravimo subjektui, o ne pareiškėjui naudingą sprendimą, todėl ją būtina likviduoti.

Pažymėjo, kad reikšdamas reikalavimus dėl žalos atlyginimo, V. S. apsiribojo tik civilinės atsakomybės sąlygų nurodymu (įvardijo turtinės ir neturtinės žalos dydį; teigė, kad ji atsirado dėl Teisingumo ministerijos kaltės) bei savo subjektyvia nuomone, prielaidomis, kad visos deliktinės atsakomybės sąlygos yra, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad minėtos šios sąlygos objektyviai egzistuoja (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai, 57 straipsnio 4 dalis).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno VGTPT, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad Kauno VGTPT 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-T-793-935 iki 2011 m. sausio 1 d. buvo nusprendusi teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Vilniaus miesto l-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 2-802-803/2010 apskundimo (paskirtas advokatas J. L.). 2011 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-P-793-179 antrinės teisinės pagalbos galiojimo terminas pratęstas iki 2011 m. kovo 1 d. Dėl advokato J. L. veiksmų V. S. tik kartą (2010 m. liepos 12 d.) yra pateikęs skundą teikiant jam antrinę teisinę pagalbą. Advokatas J. L. 2010 m. rugsėjo 7 d. Kauno VGTPT pateikė paaiškinimą, kurį įvertinusi Kauno VGTPT 2010 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-2616 atsakė į V. S. skundą.

Remdamasis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, kad advokatas nėra VGTPT darbuotojas, todėl jo atlikti ar neatlikti veiksmai, iš kurių kildinama atsakomybė, niekaip negali būti siejami su šia institucija, kaip valstybės institucija. Vadinasi V. S. reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kildinamo iš advokato J. L. netinkamų teisinių paslaugų kokybės, yra nepagrįstai nukreiptas į Kauno VGTPT. Nurodė, jog tokia pozicija yra išdėstyta ir LVAT praktikoje (2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-964/2010). Teigė, jog nei su advokatu J. L. sudarytose sutartyse, nei kituose valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta VGTPT pareiga daryti įtaką advokato teikiamų paslaugų kokybei, o tik suteikta teisė ir pareiga kontroliuoti sutartimi apibrėžtų reikalavimų vykdymą, tik tiek, kiek leidžia su advokatais sudaryta paslaugų sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

Manė, kad Kauno VGTPT tinkamai kontroliavo advokato J. L. veiklą sudarytos paslaugų sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo bei Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pagrindu, o dėl advokato paslaugų kokybės Kauno VGTPT negali būti atsakinga.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 9 d. rašto Nr. (1.23.)7R-1028 panaikinimo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įpareigojimo pagal kompetenciją peržiūrėti V. S. peticiją, ištirti visus nurodytus pažeidimus, imtis priemonių dėl jų panaikinimo, inicijuoti teisės aktų atitinkamus pakeitimus, atmetė pareiškėjo V. S. skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 1 punktu, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822–578/2009, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822–172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010 ir kt.). Nustatė, jog iš pareiškėjo skundžiamo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 9 d. rašto Nr. (1.23.)7R-1028 matyti, kad jis nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, yra informacinio pobūdžio dokumentas, dėl kurio administracinė byla negalėjo būti iškelta, nes teisminis nagrinėjimas dėl tokio dokumento yra teisiškai beprasmis, paneigiantis teismui priskirtą funkciją spręsti socialinius konfliktus.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teismas pabrėžė, jog tam, kad teismas galėtų vertinti galimą valdžios institucijų darbuotojų veiksmų neteisėtumą pareiškėjas turi konkrečiai juos įvardyti ir pagrįsti atitinkamais įrodymais. Todėl abstraktūs ir jokiais konkrečiais faktais bei įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl turtinės ir neturtinės žalos padarymo negali būti pripažįstami pagrindu tenkinti reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Be to, teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išreikšta pozicija, kad už antrinės teisinės pagalbos teikimo kokybę ir už suteiktos antrinės teisinės pagalbos pasekmes yra atsakingas advokatas, o ne Kauno VGTPT, nes pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisiant ją iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, dėl pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą teikusio advokato veiksmų nepagrįstai nukreiptas į Kauno VGTPT.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde pateikiami šie pagrindiniai argumentai:

1) Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas ieško motyvų, kuriais galima pateisinti atsakovo veikimą ir neveikimą, ignoruoja teisinius aktus ir konstitucines normas, kurios įpareigoja teismą ginti piliečių teises. Skundžiamame sprendime teismas buvo neobjektyvus, palaikė atsakovo poziciją. Teismas pasirinktinai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika arba ignoravo nurodytus precedentus.

2) Pagrindinis teismo motyvas yra tas, jog atsakovas tvirtina, kad skundžiamas Teisingumo ministerijos atsakymas yra informacinis laiškas ir nesukelia jokių pasekmių. Teigia, jog ministerijos darbuotojai visus savo individualius teisinius aktus vadina informaciniais laiškais, kurie negali būti apskųsti teisme.

3) Teismas matė, kad atsakovas sistemingai šiurkščiai pažeidžia Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13, 14 straipsnius. Mano, jog atsakovo veiksmai buvo akivaizdžiai nukreipti prieš pareiškėjo teisėtus interesus ir galėjo būti korupcinio susitarimo su atsakovu jo civilinėje byloje aktas.

4) Nagrinėjant administracines bylas, teismai privalo aktyviai dalyvauti renkant ir tiriant įrodymus, nustatant visas bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas tirti. Mano, kad šioje byloje ši norma buvo ignoruota, kadangi bylos medžiagoje beveik nėra jokių dokumentų, paremiančių atsakovo poziciją, taip pat kaip ir pareiškėjo teisėtumą.

5) Atsakovas pareiškėjui sistemingai daro materialinę ir nematerialinę žalą. Savo veiksmais atsakovas padarė pareiškėjui ir neturtinės žalos, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose. Pareiškėjas teigia, jog be teisinės pagalbos nesugeba teisingai suformuluoti ir pagrįsti padarytos ir daromos materialinės ir nematerialinės žalos, sukeltos atsakovo.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylos faktines aplinkybes bei byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad Teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 9 d. raštas Nr. (1.23.)7R-1028 yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris nesukelia V. S. jokių teisinių pasekmių. Teismas pagrįstai nurodė, kad skundžiamame Rašte Teisingumo ministerija nurodė ir paaiškino V. S. ministerijos kompetencijos ribas, tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką, išdėstė poziciją dėl pareiškėjo peticijoje minimų teisės aktų pakeitimo, pateikė informaciją dėl kitų V. S. peticijoje keltų klausimų.

2) Tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde V. S. nurodomos aplinkybės dėl turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo yra neparemtos jokiais konkrečiais įrodymais. V. S. apeliaciniame skunde apsiribojama turtinės ir neturtinės žalos dydžio įvardijimu, nepaisant jam tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 130 straipsnis 2 dalies 8 punktas). Visiškai nepagrįsti V. S. teiginiai, kad dėl atsakovo veiksmų jis egzistavo kankinimo sąlygomis, patyrė kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno VGTPT, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo V. S. skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. S. skundu, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 9 d. raštą Nr. (1.23.)7R-1028 ir įpareigoti atsakovą pagal kompetenciją peržiūrėti jo peticiją, ištirti visus nurodytus pažeidimus, imtis priemonių dėl jų panaikinimo, inicijuoti teisės aktų atitinkamus pakeitimus; iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priteisti jam 2 000 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu, kurį pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti, nutraukė bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 9 d. rašto Nr. (1.23.)7R-1028 panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo pagal kompetenciją peržiūrėti pareiškėjo peticiją, ištirti visus nurodytus pažeidimus, imtis priemonių dėl jų panaikinimo, inicijuoti teisės aktų atitinkamus pakeitimus, atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsakovų atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, visą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, ABTĮ normas, reglamentuojančias administracinių bylų nagrinėjimą administraciniuose teismuose, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai).

Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 9 d. rašto Nr. (1.23.)7R-1028 panaikinimo ir šio atsakovo įpareigojimo pagal kompetenciją peržiūrėti pareiškėjo peticiją, ištirti visus nurodytus pažeidimus, imtis priemonių dėl jų panaikinimo, inicijuoti teisės aktų atitinkamus pakeitimus

Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 straipsnis). ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą yra pripažįstama ne tik nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), aktų, bet tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos (nagrinėjamu atveju – ABTĮ) nuostatos. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-324/2012).

Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tai reiškia, kad, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-483/2010, 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-511/2010, 2010 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-354/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-323/2010, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-875/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 9 d. raštą Nr. (1.23.)7R-1028, kuriuo pareiškėjui buvo atsakyta į pareiškėjo 2011 m. gruodžio 9 d. raštą, persiųstą Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos 2012 m. sausio 31 d. raštu Nr. S-199/33-66. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2011 m. gruodžio 14 d. pateikė peticiją (b. l. 84–94), kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybės peticijų komisija nepripažino peticija ir perdavė ją nagrinėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (b. l. 8, 9–10, 11, 45, 46–47). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba 2012 m. sausio 31 d. persiuntė nagrinėti pareiškėjo kreipimąsi Teisingumo ministerijai ir paprašė išnagrinėti kreipimesi keliamus klausimus ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją (b. l. 45). Byloje nėra duomenų, kad buvo perduota nagrinėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai grupės asmenų peticija.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2012 m. sausio 9 d. raštu informavo pareiškėją apie persiųsto pareiškėjo kreipimosi išnagrinėjimą, nurodydama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetencijos ribas, tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką, poziciją dėl pareiškėjo kreipimesi (peticijoje) minimų teisės aktų pakeitimo, pateikė informaciją pareiškėjui dėl kitų jo peticijoje keltų klausimų.

Iš pareiškėjo skundžiamo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. sausio 9 d. rašto Nr. (1.23.)7R-1028 turinio matyti, šis raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, nelemia pareiškėjo materialinių teisių ir pareigų, rašte nesuformuluotos pareiškėjui privalomos elgesio taisyklės, raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad dėl šio rašto administracinė byla negalėjo būti iškelta, nes teisminis nagrinėjimas dėl tokio dokumento yra teisiškai beprasmis, paneigiantis teismui priskirtą funkciją spręsti socialinius konfliktus.

Pažymėtina, kad iš pareiškėjo kreipimosi (peticijos), kuris buvo perduotas nagrinėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, turinio matyti, kad pareiškėjas nekėlė jokių reikalavimų, susijusių su jo konkrečiomis teisėmis ir teisėtais interesais, t. y. reikalavimų, kuriuos išnagrinėjus ir išsprendus, būtų apgintos konkrečios pareiškėjo subjektinės teisės.

Pareiškėjas kreipimesi nurodė, kad būtina patikrinti Teisingumo ministerijos veiklą, kaip įgyvendinamos žmonių garantuotos valstybės teisinės pagalbos teisės ir pagal gautus patikrinimo rezultatus imtis atitinkamų priemonių, kad būtų pašalinti pareiškėjo nurodyti teisės aktų pažeidimai ir trūkumai; būtina parengti konkrečius ir žmonėms suprantamus advokatų darbo kokybės vertinimo principus, sustiprinti teisinę pagalbą žmonėms teikiančių tarnybų įgaliojimus kontroliuojant teismų juridinių paslaugų kokybę; būtina pataisyti atitinkamus teisės aktus, kad neturtingiems asmenims būtų garantuotas teisingumo siekimas; peržiūrėti teisės aktų sąvoką „teisinga kompensacija“, nustatyti ribas valstybės tarnautojams, kad jie teisingumui pasiekti galėtų naudotis tik viena teismų instancija; priimti teisės aktą, kuris įpareigotų valstybę regreso tvarka iš valdininkų reikalauti atlyginti valstybei lėšas, kurios teismo sprendimu iš biudžeto buvo išmokėtos nukentėjusiam asmeniui, būtina pasipriešinti teisingumo ministro R. Šimašiaus iniciatyvai įgyvendinti korupcinę idėją perduoti visas kontrolės funkcijas vertinti advokatų darbo kokybę ir atlikti visą dėl advokatų gautų skundų įvertinimą tik vidinei advokatų organizacijai (Lietuvos advokatūrai); būtina atstatydinti teisingumo ministrą R. Šimašių, kaip diskreditavusį save patį nesugebėjimu organizuoti teisinės pagalbos tarnybos veiklos, Vilniaus VGTPT direktorę S. P. ir Kauno VGTPT direktorę A. B.; būtina likviduoti ikiteisminių ginčų instituciją – Administracinių ginčų komisiją; priimti teisės aktus, įpareigojančius Lietuvos advokatūrą laikytis Viešojo administravimo įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių piliečių skundų ir kreipimųsi nagrinėjimą, nustatyti, kad visuomenė kontroliuotų teisinės pagalbos suteikimo sistemą ir advokatų darbą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas numato tris kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą, skundą ir pranešimą. Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (VAĮ 2 straipsnio 14 dalis). Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 straipsnio 15 dalis). Pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 straipsnio 16 dalis). Asmenų skundai ir pranešimai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ir administracinių sprendimų nagrinėjami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje, reglamentuojančio administracinę procedūrą, nustatyta tvarka (VAĮ 14 straipsnio 3 dalis). Asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles (VAĮ 14 straipsnio 1 dalis).

Įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo peticijos turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo peticija iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą prašymo, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, nagrinėtinas pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, sąvoką. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41.4 punktą atsakovas atsakė pareiškėjui laisvos formos raštu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad peticijoje jis analizavo antrinę teisinę pagalbą teikiančių tarnybų veiklą, šių tarnybų veiklos trūkumus, Lietuvos advokatūros veiklą ir konkrečių valstybės tarnautojų veiklą, o biurokratai visiškai ignoravo visus protingus pastebėjimus ir pasiūlymus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo apie tai, kad peticijoje buvo nurodomi klausimai, susiję su viešuoju interesu.

Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo nurodytus argumentus, susijusius su viešuoju interesu, pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Kaip matyti iš nurodytų nuostatų, įstatymas teisę kreiptis į administracinį teismą, ginant viešąjį interesą, sieja su reikalavimu, kad tokia teisė būtų įgyvendinama įstatymų nustatytais atvejais. Kitaip tariant, pagal šių teisės normų prasmę, siekdami apginti viešąjį interesą, į teismą gali kreiptis tik tam tikri asmenys ir tik tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme.

Teisę kreiptis į administracinį teismą dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo, taip pat dėl kitų asmenų teisių gynimo įstatymų numatytais atvejais turi asmenys, turintys viešojo administravimo subjektui priskirtus įgaliojimus, įvairios valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar atskiri tarnautojai. Kitaip tariant, atitinkamo subjekto, paduodančio skundą (prašymą) administraciniam teismui, veiklą ir jo įgaliojimus reglamentuojantys įstatymai turi suteikti jam teisę (priskirti kompetenciją) kreiptis su nurodyto pobūdžio skundu (prašymu) į administracinį teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-576/2011). Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., administracinė byla Nr. AS11-379/2007), iš kurios matyti, jog tuo atveju, jeigu įstatymas nenumato subjekto teisės kreiptis, ginant viešąjį interesą, skundas nenagrinėtinas teismų ir jį atsisakytina priimti, remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. pripažinus, kad skundas nenagrinėtinas teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-91/2012). Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjui suteikta teisė ginti viešąjį interesą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos dalis, kuria buvo prašoma panaikinti minėtą Raštą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją pagal kompetenciją peržiūrėti pareiškėjo peticiją, ištirti visus nurodytus pažeidimus, imtis priemonių dėl jų panaikinimo, inicijuoti teisės aktų atitinkamus pakeitimus, turi būti nutraukta. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustačius, kad ginčijamas teisės aktas pareiškėjui nesukelia konkrečių materialinių teisinių pasekmių, byla turi būti nutraukiama. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., 2009 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-578/2009, 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-593/11, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1004/11, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/11, 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575- 145/11, 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2188/2011).

Dėl 2 000 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Pareiškėjas V. S. skundu prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, 2 000 Lt materialinės žalos ir 10 000 Lt nematerialinės žalos atlyginimą. Skunde nebuvo nurodyti konkretūs Kauno VGTPT neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjui buvo padaryta minėta žala, konkrečios aplinkybės, kurių pagrindu turėtų būti nustatytas priežastinis ryšys tarp Kauno VGTPT neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos.

Pareiškėjas skunde nenurodė, kokie įrodymai patvirtina, kad jis patyrė 2 000 Lt turtinę žalą, ir šių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas skunde citavo priimtų teismų sprendimų, nutarčių, kito savo skundo ištraukas, kuriose nurodyta apie advokatą J. L., kurį Kauno VGTPT buvo paskyrusi teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, advokatę G. R., rašė apie Vilniaus VGTPT direktorės S. P., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmus (neveikimą), nurodė, kad Administracinių ginčų komisija ir teismai ne kartą naikino Kauno VGTPT ir Vilniaus VGTPT aktus, kad atsakovas skundė sprendimus apeliacine tvarka ir taip „užtempė“ pareiškėjo teisių realizaciją. Pareiškėjas skunde akcentavo, kad yra visos CK numatytos aplinkybės civilinei atsakomybei, tačiau neįvardijo, kokios konkrečios institucijos ar konkretūs valstybės tarnautojai pareiškėjui padarė jo nurodytą žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė: „Remdamasis tiesioginiu priežastiniu ryšiu man sukelta materialinę žalą aš nurodau materialine išraiška 2000 lt., o ne materialinę žalą sumoje 10 000 lt. Už metus pasityčiojiško elgesio dėl mano prašymų ir skundų, kas buvo koncentruotoje išraiškoje pareikšta peticijoje atsakovas man sukėlė žymiai didesnę žalą, bet būdamas realistu ir iš protingo pakankamumo principo prašau kompensuoti minimalią žalą. Moralinė žala atsirado iš pastovios psichologinės įtampos, omenyje dėl neturėjimo galimybių byloje panaikinti neteisėtus įgaliojimus, ir dėl biurokratinių pasipriešinimo neįmanoma savo teisės realizuoti. Metai pasipriešinimo biurokratinei mašinai, pakirto mano tikėjimą teisingumu mūsų šalyje, atvedė mane įsitikinimui, kad valstybinėse institucijose yra korupcija, giminystės ryšiai, neteisingas požiūris į žmonių teises, kas yra bjaurus liberalios demokratijos pasireiškimas, kad biurokratų chamiškumas, ir įstatymų nebuvimas privedė mane prie teisingumo, protingumo principų praradimo. Materialinė ir moralinė žala tęsiasi laike, dėl ko ginčas dėl teisinės pagalbos tęsiasi metais, o negatyvios pasekmės, tampa negrįžtamomis dėl to, kad baigiasi visi terminai paduoti skundą dėl pirminio ginčo, kuris liko neišspręstas o materialinės pasekmės, įsipareigojimų pavidale man liko.“ (šioje citatoje kalba netaisyta).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjas prašė priteisti neturtinės ir turtinės žalos atlyginimą, byloje esančius įrodymus, pagrįstai ir teisėtai nepripažino pareiškėjo pareikšto reikalavimo pagrįstu ir tenkintinu.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Įvertinus tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje konkrečiai nenurodė ir nepateikė įrodymų, kokios valstybės institucijos ar valstybės tarnautojai savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu pareiškėjui padarė jo nurodomą žalą, kad yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui padarytos žalos, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo, yra neteisėta.

Pažymėtina, kad Kauno VGTPT neteisėti veiksmai buvo siejami su advokato J. L. darbu, tačiau tuo atveju, jeigu reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra kildinimas iš advokatų veiklos teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (neveikimo, netinkamo pareigų atlikimo), ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodydamas, kad dėl to, jog ginčas dėl teisinės pagalbos tęsiasi metais, pareiškėjui atsiranda neigiamos pasekmės, nes baigiasi visi terminai paduoti skundą dėl pirminio ginčo, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, dėl kokio konkretaus ginčo jis prarado galimybę paduoti skundą tuo pagrindu, kad Kauno VGTPT ar Vilniaus VGTPT sprendimai buvo panaikinti, kad pagal šių tarnybų apeliacinius skundus buvo nagrinėjamos bylos apeliacine tvarka ir apeliaciniai skundai buvo netenkinti. Be to, pabrėžtina, kad pareiškėjas skunde nurodytose bylose, kuriose ginčijo tarnybų sprendimus, kitų institucijų sprendimus, taip pat reiškė reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir šiuos jo reikalavimus nagrinėjo teismai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-362/2010, 2010 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-200/2010, 2010 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-670/2010, 2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-297/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-260/2011, 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010, 2011 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2283/2011, 2011 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2690/2011, 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2806/2011, 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2848/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-334/2012, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-337/2012, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-338/2012).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, būtina pažymėti, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). ABTĮ 81 straipsnis numato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja ABTĮ 81 straipsnį ir teigia, kad akivaizdu, jog šioje byloje ši norma buvo ignoruota, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodo, kokių teisiškai reikšmingų aplinkybių šiai bylai išspręsti pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokių konkrečių įrodymų neištyrė ir neįvertino, kokių įrodymų neišreikalavo iš kitų asmenų.

Dėl pirmiau nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių nepripažintini pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė